Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūros Marijos Strumskienės, Vilijos Mikuckienės, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės B. K. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. K. ieškinį atsakovėms Z. A. ir D. R., trečiasis asmuo notarė D. A. dėl paveldėjimo teisės liudijimų ir dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiais,

Ieškovė B. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama atnaujinti senaties terminą ieškiniui pareikšti, pripažinti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus: 2002 m. gegužės 31 d. dėl 8 ha žemės sklypo ir 2003 m. gruodžio 4 d. dėl kompensacijos už 0,37 ha žemės sklypo – išduotus Trakų rajono notarės D. A., palikėjo P. V. dukrai Z. A. negaliojančiais. Panaikinti 2011 m. birželio 16 d. dovanojimo sutartį, sudarytą Z. A. ir D. R., atnaujinti ieškovei terminą tėvo P. V. palikimui priimti. Nurodė, kad 1993 m. spalio 19 d. mirė ieškovės su atsakove Z. A. tėvas P. V.. Ieškovė su seserimi Z. A. susitarė, kad palikimą priims pagal įstatymą lygiomis dalimis. Tuo metu buvo tik teisė į 8 ha žemės sklypą. Atsakovė Z. A. paaiškino ieškovei, kad dokumentų tvarkymas užsitęs ilgai ir pažadėjo ieškovei sutvarkyti visus paveldėjimo dokumentus ir už ieškovę, kadangi ši buvo ligota. Ieškovė 2011 m. birželio 11 d. kreipėsi į notarę ir sužinojo, kad tėvo palikimas įformintas tik atsakovės Z. A. vardu ir kad visą paveldėtą žemę ji padovanojo D. R.. Ieškovės nuomone, notarė neturėjo teisęs išduoti paveldėjimo liudijimo atsakovei Z. A., kadangi ji kreipėsi į ją praleidusi 6 mėn. terminą palikimui priimti. Teikdama pareiškimą notarui atsakovė nutylėjo apie kitų įpėdinių buvimą, pasinaudojo ieškovės liga, teisiniu neišprusimu. Ieškovės nuomone, yra pagrindas pripažinti paveldėjimo teisės liudijimus negaliojančiais pagal CK 1.80 str. Taip pat naikintina ir dovanojimo sutartis, kadangi atsakovė D. R. ginčo žemės sklypą neatlygintinai įgijo iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn ir atsakovė žinojo, kad jis įgytas neteisėtai. Paaiškino, kad po sužinojimo apie savo pažeistą teisę 2011 m. liepos 14 d. iki ieškinio padavimo praėjo daugiau kaip metai, kadangi nuo 2011 m. lapkričio mėn. nesėkmingai bylinėjosi ir prašė advokato grąžinti pinigus, todėl negalėjo pasisamdyti advokato iki kol sužinojo apie antrinės teisinės pagalbos galimybę. Šios priežastys, ieškovės nuomone, pripažintinos svarbiomis ir terminas pareikšti ieškinį atnaujintinas. Teismui panaikinus paveldėjimo liudijimus ir dovanojimo sutartį, ieškovei atnaujintinas terminas palikimui priimti.

Atsiliepimu į ieškinį atsakovės Z. A. ir D. R. su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taikyti CK 5.8 str. nustatytą vienerių metų senaties terminą ginčyti 2002 m. gegužės 31 d. bei 2003 m. gruodžio 4 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus. Netenkinti ieškovės prašymo atnaujinti praleistą terminą palikimui priimti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovių nuomone, ieškovė nenurodė jokios svarbios priežasties, kuri būtų pagrindas atnaujinti praleistą senaties terminą. Paveldėjimo santykiams šiuo atveju taikytinos nuo 1965 m. sausio 1 d. iki naujojo kodekso įsigaliojimo galiojusio kodekso normos (CK 587 str. 2 d.), pagal kurias palikimą priimti buvo galima kreipiantis su pareiškimu į notarą arba pradedant jį faktiškai valdyti. Atsakovė Z. A. palikimą priėmė faktiškai jį pradėdama valdyti, t.y. palikimą priėmė ir paveldėjimo teisės liudijimai jai buvo išduoti nepažeidžiant galiojusių teisės normų, todėl jų naikinti nėra teisinio pagrindo. Minėtos normos numatė, kad palikimo priėmimo veiksmai turėjo būti atliekami per 6 mėn. nuo palikimo atsiradimo dienos. Palikėjas mirė 1993 m. spalio 19 d., ieškinio padavimo metu šis terminas praleistas beveik 20 m. Ieškovė melagingai teigia, jog su seserimi buvo sutarę jog palikimą priims abi, sesuo tariamai pasinaudojo jos liga ir nuslėpė, kad palikimą priėmė viena. Ieškovė nutylėjo, jog atsisakė kartu su seserimi tvarkyti paveldėjimo dokumentus, o konfliktas kilo tik tuomet, kad atsakovė Z. A. padovanojo žemę savo vaikaitei atsakovei D. R.. Ieškovė nenurodė svarbių priežasčių ir nepateikė įrodymų, kurie būtų pagrindas atnaujinti terminą palikimui priimti. Nepagrįstas reikalavimas pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia, kadangi atsakovė Z. A. paveldėjo turtą teisėtai ir turėjo teisę laisvai juo disponuoti. Mirus tėvui ieškovė palikimo nepriėmė, savo valios jį priimti neišreiškė, atkuriama žeme nesirūpino ir buvo išreiškusi atsisakymą dėl paveldėjimo.

Trakų rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės B. K. 420,53 EUR bylinėjimosi išlaidų atsakovei Z. A.. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs tai, kad ginčas tarp šalių kilo dėl paveldėjimo teisės, konstatavo, kad šiuo atveju taikytinas CK 5.8 str. numatytas sutrumpintas 1 m. ieškinio senaties terminas. Nustatė, kad ieškovė apie savo pažeistą teisę sužinojo 2011 m. liepos mėn. ir senaties terminas yra praleistas. Ieškovės nurodytų priežasčių, dėl kurių praleido senaties terminą nepripažino svarbiomis, todėl atsisakė atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad iš ieškovės pateiktų įrodymų matyti, kad ieškovė turėjo sveikatos problemų, tačiau negalima daryti išvados, kad būtent dėl ligos ieškovė nepateikė ieškinio teismui. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė per terminą, nuo kurio skaičiuojama ieškinio senatis ne kartą kreipėsi į teismą, tai reiškia, kad jos liga ar materialinė padėtis, teisinių žinių nebuvimas, nebuvo kliūtis ieškovei pareikšti teismui reikalavimus susijusius su palikimo priėmimo teisėtumo bei paveldėjimo liudijimo ginčijimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės pateiktus įrodymus, konstatavo, kad atsakovė Z. A. palikimą priėmė faktiškai pradėjusi jį valdyti (1964 m. CK 587 str.), tuo tarpu paveldėjimo liudijimas yra tik paveldėtojo teises patvirtinantis dokumentas. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad nepagrįstas ieškovės reikalavimas atnaujinti terminą palikimui priimti, kadangi jos nurodytos termino praleidimo priežastys nepripažintinos svarbiomis, nepateikta jas patvirtinančių įrodymų. Pažymėjo, kad ieškovė žinodama apie esamą palikimą nesiėmė jokių aktyvių veiksmų jam priimti. Konstatavo, kad 2011 m. birželio 16 d. dovanojimo sutarties sudarymo metu ginčo žemės sklypas priklausė atsakovei Z. A. nuosavybės teise, todėl turėjo teisę laisvai juo disponuoti, tame tarpe ir neatlygintinai perduoti kitam asmeniui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašė panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino ieškovės nurodytų aplinkybių svarbiomis ieškinio senaties termino atnaujinimui. Sužinojusi apie tai, kad sesuo palikimą priėmė tik savo vardu, apeliantė kreipėsi į teismą 2011 m. gruodžio 16 d., šis pareiškimas paliktas nenagrinėtu, nepašalinus trūkumų laiku. 2012 m. vasario 20 d. ieškovė pakartotinai kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl paveldėjimo teisės nuginčijimo, tačiau abu mėginimai apginti savo teises buvo nesėkmingi, nes būdama teisiškai neišprususi, ligota ir patikli, negalėjo suformuoti ieškinio reikalavimų ir ištaisyti trūkumų. Dėl sunkios materialinės padėties negalėjo samdyti kito advokato, nesėkmingai prašė ankstesnio advokato grąžinti pinigus, kol sužinojo apie antrinės teisinės pagalbos galimybę. Apeliantei antrinė teisinė pagalba paskirta tik 2013 m. gegužės 6 d. Apeliantės nuomone, šios aplinkybės pripažintinos svarbiomis, todėl remiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principu atnaujintinas ieškinio senaties terminas.Neteisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo naikinti paveldėjimo teisės liudijimus. Aplinkybė, kad atsakovė Z. A. gyveno kartu su palikėju tame pačiame gyvenamajame name neįrodo palikimo priėmimo fakto, kadangi paveldima buvo teisė į nuosavybės teisių atkūrimą į žemę. Atsakovė įrodinėjo aktyvius veiksmus valdant žemės sklypą, į kurį nuosavybės teisė atkurta 1996 m. vasario 6 d., kai terminas palikimui priimti jau buvo pasibaigęs. Atsakovė pareiškimą notarei pateikė 2002 m. gegužės 21 d., t.y. praleidusi 6 mėn. terminą palikimui priimti. Taigi, vienintelis būdas pretenduoti į palikimą – įrodyti, kad palikimas buvo priimtas faktiniu valdymu. Jokių kitų įrodymų, be pažymos, kad ji gyveno su tėvu, liudijančių apie aktyvius atsakovės veiksmus byloje nėra. Taigi, paveldėjimo teisės liudijimai tiek į ginčo žemės sklypą, tiek į ir į kompensaciją už žemę išduoti neteisėtai, pažeidžiant 1964 m. CK 587 str., CK 5.51 str., todėl kaip vienašalis sandoris CK 1.90 str. pagrindu turi būti pripažinti negaliojančiu. Atsakovės veiksmais, kuriais ji nuslėpė antrojo įpėdinio buvimo faktą ir tuo suklaidino notarę, pripažintini apgaule ir vertintini kaip atsakovės nesąžiningumas, tačiau šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas neįvertino. Pagal 1964 m. CK 573 str. 1 d. 1 p. palikėjo dukterys turėjo teisę turtą ir turtines teises paveldėti lygiomis dalimis, paveldėjimo teisės liudijimai išduoti į visą palikėjo turtą vienam įpėdiniui, o tai prieštarauja minėtam straipsniui. Teismui iš vėlesnių atsakovės veiksmų laikant, kad ji yra priėmusi palikimą faktiniu valdymu būtų buvę teisinga, paveldėjimo teisės liudijimų gavimo tikslu nustatyti juridinės reikšmės faktą, kad atsakovė priėmė palikimą faktiniu valdymu, o ieškovei atnaujinti terminą palikimui priimti pripažinus jį praleistą dėl svarbių priežasčių.Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovė be kitų ligų, be teisinio neišprusimo, sunkios materialinės padėties, nuo 1976 m. serga lėtine psichine liga, dėl ko jai buvo sunku suprasti ir adekvačiai vertinti susiklosčiusias nuo jos valios nepriklausančias aplinkybes ir tinkamai ginti savo pažeistas teises.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės prašė jį atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentacija, kad ieškovės nurodytos aplinkybės dėl ligų, sunkios materialinės padėties, bandymo nesėkmingai kreiptis į teismą ankščiau nėra svarbios prašymo dėl senaties termino atnaujinimo tenkinimu. Fizinio asmens liga pati savaime nėra svarbi termino praleidimo priežastis, nes ieškinį galima teikti per atstovą. Ieškovė 2011 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į Trakų rajono apylinkės teismą su pareiškimu dėl termino palikimui priimti atnaujinimo atstovaujama profesionalaus teisininko, o 2012 m. liepos 13 d. vykusiame teismo posėdyje ieškovė ir jos atstovas pateikė teismui prašymą dėl pareiškimo atsiėmimo. Taigi, ieškovės elgesys rodo, kad nebuvo svarbių priežasčių, kurios lėmė senaties termino praleidimą.Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, dėl kurių ieškovės nuomone turi būti panaikinti paveldėjimo teisės liudijimai. Byloje pateikti įrodymai bei šalių paaiškinimai tvirtino, jog palikėjo dukra atsakovė Z. A. palikimą priėmė faktiškai jį pradėdama valdyti. 2002 m. vasario 12 d. Trakų r. Lentvario seniūno pažymoje nurodyta, jog atsakovė kartu su palikėju gyveno jo mirties dieną bei tebegyvena tame pačiame name ir dabar. Atsižvelgiant į tai, kad yra draudimas priimti palikimą iš dalies, su sąlyga ar išlygomis, todėl įpėdinis, priėmęs palikimo dalį laikomas priėmusiu visą palikimą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovės pateikto apeliacinio skundo ribose.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl ieškovės teisių paveldėti atsiradusį palikimą, įgyvendinimo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad ieškovė ieškinį pateikė praleidusį įstatyme numatytą 1 m. ieškinio senaties terminą ir ieškovės nurodytas termino praleidimo priežastis laikė nesvarbiomis, todėl ieškinio senaties termino neatnaujino. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad atsakovė Z. A. palikimą priėmė faktiniu valdymu, todėl jos vardu išduotus paveldėjimo teisės liudijimus pripažinti negaliojančiais nėra teisinio pagrindo.

Kolegija įvertinusi apeliacinio skundo argumentus atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde ieškovė nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų, apsiriboja argumentu, jog pirmosios instancijos teismas jos nenaudai vertino nurodytas ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybes ir nepagrįstai pripažino jas nesvarbios. Kolegijos vertinimu, apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę ir argumentus, kurie jau buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir dėl jų išsamiai pasisakyta.

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, kadangi jos nurodytas aplinkybes dėl ieškinio senaties termino praleidimo teismas vertino jos nenaudai ir nepagrįstai nepripažino jų svarbiomis. Kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir šalys to neginčija, kad ieškovė CK 5.8 str. numatytą ieškinio senaties terminą paveldėjimo teisės nuginčijimui praleido. Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių kilo dėl to ar apeliantės nurodomos termino praleidimo priežastys laikytinos svarbiomis šiam terminui atnaujinti.

Pažymėtina, jog CK 1.131 str. 2 d. numato senaties termino atnaujinimo galimybę, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. CK arba kiti įstatymai nenurodo aplinkybių (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių), kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Įstatymuose taip pat nėra įvardyti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str.3–4 dalys, CPK 3 str. 6 dalis) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, reikėtų nustatyti svarbių aplinkybių atsiradimo momentą (ar šios aplinkybės atsirado ieškinio senaties termino eigos pradžioje ar pabaigoje), jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai. Praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka ieškovui ( CPK 12, 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 39 "Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje").

Nagrinėjamu atveju apeliantė įrodinėdama, kad 1 m. ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, motyvuoja tuo, kad yra teisiškai neišprususi, ligota ir patikli. 2011 m. liepos 14 d. sužinojusi apie savo pažeistą teisę nesėkmingai bylinėjosi, neturėjo lėšų advokatui pasamdyti, vėliau sužinojus apie antrinės teisinės pagalbos galimybę, užtruko jos paskyrimas. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsižvelgus į šios bylos faktines aplinkybes, nėra teisinio pagrindo pripažinti šių apeliantės nurodytų priežasčių svarbiomis ieškinio termino atnaujinimui. Pažymėtina, kad kaip nurodė pati ieškovė, ligota ji yra jau nuo 1976 m., t.y. dar iki atsirandant teisei į palikimą. Ieškovė ieškinio padavimo termino metu du kartus kreipėsi į teismą. Kolegijos vertinimu, šios aplinkybės paneigia apeliantės argumentus, jog liga, teisinis neišprusimas, sunki materialinė padėtis trukdė jai kreiptis į teismą. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog ieškovės sveikata nepagerėjo ir kreipimosi į teismą metu. Tuo tarpu apeliantės argumentai, jog į teismą laiku kreiptis jai sutrukdė ankstesnis nesėkmingas bylinėjimasis taip pat nėra pagrindas atnaujinti senaties terminą. Teisėjų kolegija, vertindama ieškinio termino praleidimo priežastis, atidaus ir rūpestingo asmens kontekste, negali nekreipti dėmesio ir į tai, kad ieškovė nuo 1993 m. (nuo palikimo atsiradimo momento) neatliko jokių aktyvių palikimo priėmimo veiksmų. Pažymėtina, kad praleisto ieškinio senaties termino padarinių, t. y. ieškinio atmetimo, taikymas yra svarbus siekiant užtikrinti nusistovėjusių paveldėto turto nuosavybės teisinių santykių stabilumą. Atsižvelgiant į išdėstytą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje nenustatyta aplinkybių, galinčių būti pripažintomis svarbiomis termino praleidimo priežastimis, kurios pateisintų ieškinio senaties termino praleidimo trukmę. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad apeliantė prašydama atnaujinti terminą palikimui priimti grindžia tokiomis pat aplinkybėmis, kurios taip pat nepripažintinos svarbiomis ir palikimo priėmimo terminui atnaujinti.

Dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais.

Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti paveldėjimo teisės liudijimų, kadangi atsakovė neįrodė, kad palikimą priėmė pradėdama faktiškai jį valdyti, o į notarą kreipėsi praleidusi 1964 m. CK 587 str. numatytą 6 mėn. terminą palikimui priimti. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuo argumentus kaip nepagrįstus.

Civilio kodekso paveldėjimo teisės normose nedetalizuojama, kokių aplinkybių buvimas pripažįstamas pakankamu pagrindu konstatuoti, kad įpėdinis priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, pirma, priimti palikimą, pradedant faktiškai valdyti turtą, galima tik aktyviais veiksmais, t. y. tylėjimas ar neveikimas nepripažintini valios priimti palikimą išreiškimu; antra, tokie veiksmai atliekami, siekiant išreikšti valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą; trečia, įpėdinis valdo turtą kaip savo ir laiko save turto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-382/2010). Kasacinis teismas, aiškindamas 1964 m. CK 587 straipsnį, yra nurodęs, kad palikimo priėmimu, pradedant faktiškai jį valdyti, suprantami bet kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos būklės (patalpų remontas, gyvulių priežiūra, sklypo įdirbimas, mokesčių mokėjimas, patalpų išnuomojimas, buto nuomos mokesčio ėmimas iš nuomininkų, gyvenimas tame name ir t. t.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 7 d. nutartis, c.b. Nr. 3K-3-8/2004; 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-649/2004;). CK 5.50 straipsnio 1 dalyje draudžiama priimti palikimą iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis, todėl įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad ne bet koks konkretaus daikto paėmimas ar net naudojimasis juo laikomas palikimo priėmimu. Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant, ar yra pagrindas konstatuoti palikimo priėmimą, pradėjus faktiškai valdyti turtą, reikšmingi ne tik įpėdinio veiksmai, bet ir turto, sudarančio palikimą, pobūdis. Paprastai palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo drabužių, patalynės, asmeninių daiktų, dokumentų, laiškų, nuotraukų, šeimos suvenyrų ir relikvijų paėmimas kitų įpėdinių sutikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartis, c.b. Nr. 3K-3-422-313/2015; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta c.b. Nr. 3K-3-547/2008). Tačiau jeigu tokių daiktų paėmimas kartu su kitomis byloje nustatytomis reikšmingomis aplinkybėmis patvirtina, kad buvo aktyviai siekiama įgyvendinti palikimo priėmimo teises, tai gali būti pakankamas pagrindas palikimo priėmimui, pradėjus faktiškai valdyti turtą, konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartis, c.b. Nr. 3K-3-422-313/2015; 2016 m. kovo 10 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-147-687/2016).

Nagrinėjamu atveju atsakovė įrodinėdama, jog palikimą priėmė faktiniu valdymu pateikė 2002 m. vasario 12 d. Trakų rajono seniūno pažymą, kurioje nurodoma, jog palikėjo mirties dieną ji gyveno kartu su juo, priėmė ir valdė palikimą. Teismo posėdžio metu atsakovė Z. A. nurodė, kad po tėvo mirties rūpinosi ginčo žeme kaip savo, tarėsi su žmonėmis, kad ji būtų dirbama ir neapleista, sodino joje daržoves. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie veiksmai neabejotinai patvirtina atsakovės siekį realizuoti savo teisę į tėvo palikimą - perimti tėvui priklausiusį turtą, jį valdyti kaip savo, laikant save turto savininke. Dėl to teisiškai šie atlikti atsakovės veiksmai pripažintini priėmimu palikimo faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą 1964 m. CK 587 straipsnio pagrindu, kuriuo remiantis ir buvo išduotas notaro patvirtintas paveldėjimo teisės liudijimas. Kiti įpėdiniai pagal įstatymą, tarp jų ir ieškovė nesikreipė dėl palikimo priėmimo ir jo nepriėmė. Dėl to patikrinęs palikimo priėmimo faktą notaras išdavė paveldėjimo teisės liudijimą, laikydamasis 1964 m. CK 587 straipsnio ir jį detalizuojančios nurodytos instrukcijos reikalavimų. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad naikinti paveldėjimo teisės liudijimus nėra teisinio pagrindo.

Apeliantė ginčydama paveldėjimo teisės liudijimus kaip vieną iš argumentų nurodo atsakovės apgaulę, t.y. kad atsakovė žadėjo sutvarkyti paveldėjimo dokumentus už ieškovę, kad neinformavo notaro apie kito įpėdinio buvimą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog ieškovė nepateikė įrodymų patvirtinančių apeliantės teiginius apie susitarimo tarp ieškovės ir atsakovės buvimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog paveldėjimo teisė yra asmeninė. Įpėdinio teisės priimti palikimą turinys – jo valios išreiškimas – priimti palikimą ar jo atsisakyti. Jeigu įpėdinis nusprendžia priimti palikimą, tai pradeda paveldimą turtą valdyti ar pareiškia apie palikimo priėmimą CK 5.50 str. 2 d. nustatyta tvarka. Tuo tarpu duomenų, kad ieškovė buvo suteikusi įgaliojimą ieškovei jos vardu tvarkyti palikimo dokumentus, nėra. Atsižvelgiant į išdėstytą, bei į civilinių teisinių santykių stabilumo bei apibrėžtumo užtikrinimą konstatuotina, kad šie apeliantės argumentai nėra pakankami daugiau kaip 10 m. galiojantiems paveldėjimo teisės liudijimams panaikinti.

Įvertinus nurodytas aplinkybes kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, tinkamai taikė ieškinio senatį bei paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir nesudarantys teisinio pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.