Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Paulius Veršekys, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Administracinių nusižengimų komisijos pirmininko T. B. ir nukentėjusiojo E. N. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. gruodžio 9 d. nutarties, kuria tenkintas administracinėn atsakomybėn patrauktos I. A. skundas ir panaikintas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (ROIK: (duomenys neskelbtini)) bei nutraukta administracinio nusižengimo teisena I. A. atžvilgiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Administracinių nusižengimų komisijos pirmininkas T. B. 2019 m. rugpjūčio 1 d. priėmė nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (ROIK: (duomenys neskelbtini)), kuriuo nustatyta, kad laikotarpyje nuo 2019 m. kovo mėnesio iki 2019 m. gegužės mėnesio, „(duomenys neskelbtini)“ asociacijos direktorė I. A., neatsižvelgdama į Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2019 m. kovo 4 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) savavališkai (duomenys neskelbtini) esančio sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) servitutiniame kelyje įrengė kelio užkardą, neturėdama visų gyventojų sutikimo, kurie turi teisę naudotis servitutiniu keliu (tarnaujančiu daiktu), t. y. negauti E. N., D. N. ir E. R. sutikimai bei jiems yra trukdoma nevaržomai naudotis keliu (nustatytas kelio servitutas) ir užkertama galimybė netrukdomai privažiuoti prie savo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), kuriam nustatytas kelio servitutas (tarnaujantis daiktas). Nutarimu konstatuota, kad savo veiksmais I. A. pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.20 straipsnį, 4.111 straipsnio 1 dalį, 4.112 straipsnio 1 dalį ir buvo nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 518 straipsnį 100 Eur bauda.

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai bei proceso dalyvių prašymai

19. Atsiliepime akcentuojama, kad teismo posėdyje buvo pateikti įrodymai, kad tuo metu, kai E. N. buvo teismo posėdyje ir nesinaudojo savo mobiliuoju telefonu, kelio užtvaru naudojosi, t. y. jį pakėlė, asmenys ((duomenys neskelbtini) gyventojai neturintys teisės naudotis servitutiniu keliu), kuriems E. N. sudarė technines galimybes kilnoti užtvarą, naudojantis jo telefono numeriu be tiesioginio E. N. įsikišimo. Yra pateikti įrodymai, kad E. N. iki 35 kartų per dieną kilnoja kelio užtvarą. Visos šios aplinkybės, nagrinėtos apylinkės teisme, pagrindžia logišką ir pagrįstą teismo išvadą, kad E. N. netrukdomas naudojasi kelio servitutu be jokių apribojimų.

20. Institucijos nurodytos Vilniaus apygardos teisme nagrinėtos bylos viešai prieinamoje „LITEKO“ sistemoje nepavyko rasti. Iš bylos numerio ir institucijos apeliaciniame skunde nurodytų argumentų apie „ieškovus“, darytina išvada, kad tai civilinė byla, kuriose nėra sprendžiami klausimai dėl administracinės atsakomybės.

21. Teikiamu apeliaciniu skundu nukentėjusysis E. N. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. gruodžio 9 d. nutartį ir priimti naują nutarimą administracinio nusižengimo byloje – palikti galioti nepakeistą Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Administracinių nusižengimų komisijos 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

22. Pasak nukentėjusiojo, pirmosios instancijos teismo aiškinimas dėl Savivaldybės administracijos 2019 m. kovo 4 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini) yra nepagrįstas. Raštas turi būti aiškinamas visas, atsižvelgiant į visas aplinkybes, o ne atskira ir iš konteksto išimta rašto dalis. Rašte adresuotame I. A. aiškiai nurodyta, kad įrengiant užtvarą turi būti gautas sutikimas gyventojų, kurie turi teisę naudotis servitutiniu keliu. Vilniaus rajono savivaldybė dar iki dabartinio užtvaro įrengimo (perkėlimo į dabartinę vietą) informavo apie servituto naudotojų sutikimo būtinumą. Raštas I. A. buvo pateiktas po ankstesnio nukentėjusiojo skundo dėl ankstesnėje vietoje pastatyto užtvaro. Vilniaus rajono savivaldybė informavo, kad toks nukentėjusiojo ir kitų gyventojų, kurie turi teisę naudotis servitutiniu keliu sutikimas yra būtinas. Tai patvirtina, kad I. A. nesilaikė savivaldybės rašte išdėstyto nurodymo.

23. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad byloje nėra ginčo (su tuo sutiko ir pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje), jog nebuvo gauti turinčių teisę naudotis servitutiniu keliu asmenų – E. N., D. N. ir E. R. sutikimai. Taip pat byloje nėra jokių rašytinių duomenų, kad I. A. būtų į juos kreipusis dėl sutikimų gavimo. Apylinkės teismas aplinkybę, kad nebuvo gauti (net nebuvo bandyta kreiptis raštu) turinčių teisę naudotis servitutiniu keliu asmenų sutikimai, nepagrįstai laikė nereikšminga. Vien tik faktas, kad kažkurie kiti asmenys sutiko su užtvaro įrengimu niekaip nepanaikina E. N. bei kitų žemės sklypo bendrasavininkų teisių pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl nukentėjusiojo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu nurodytų motyvų bei servituto turinio aiškinimo. Teismas nepagrįstai nesivadovavo aplinkybe, kad būtent nukentėjusiojo ir kitų bendrasavininkų žemės sklypas yra viešpataujantis daiktas ir naudojasi jam priklausančiomis servituto suteikiamomis teisėmis. Kitų savininkų, kurių žemės sklypai nėra viešpataujantys daiktai, o priešingai yra tarnaujantys daiktai, sutikimai nėra reikšmingi ir jų sutikimų buvimas negali paneigti viešpataujančio daikto savininkų teisių.

24. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai patvirtina, jog žemės sklypams (duomenys neskelbtini) yra nustatytas kelio servitutas (tarnaujantis daiktas). Pagal šį servitutą viešpataujantis daiktas yra nukentėjusiajam ir bendrasavininkams priklausantis žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Keliu, einančiu per tarnaujančiuosius daiktus, turi teisę naudotis ne koks nors konkretus asmuo, o visi asmenys, kurie siekia patekti į viešpataujantįjį ar iš viešpataujančiojo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Tai apima tiek viešpataujančiojo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkus, tiek ir bet kokius kitus naudotojus ar suinteresuotus asmenis, kuriems teisę naudotis savo žemės sklypu suteikia žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkai.

25. Pasak nukentėjusiojo, servitutas žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) naudai yra nustatytas 2007 m. rugpjūčio 1 d. Apskrities viršininko įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2014 m. kovo 17 d. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini). Servitutas yra galiojantis daugiau kaip 11 metų. Servituto nustatymo metu jokie kelio užtvarai nebuvo įrengti ir jų įrengimas nebuvo ir nėra numatytas servituto sąlygose. Naudojimasis servitutiniu keliu be jokių kelio užtvarų buvo ilgametė praktika, todėl bet kokio užtvaro pastatymas iš esmės keičia servituto turinį ir šiurkščiai pažeidžia viešpataujančio daikto savininkų ir naudotojų interesus. Nukentėjusiajam priklausančiam žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kaip tarnaujančiam daiktui yra nustatytas kelio servitutas kitiems asmenims naudotis žemės sklypo dalimi. Įrengus kelio užtvarą taip pat pažeidžiamos ne tik žemės sklypo bendrasavininkų, bet ir šių servituto turėtojų teisės naudotis žemės sklypu. Vilniaus rajono savivaldybė, priimdama 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutarimą, tinkamai įvertino visas aplinkybes bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas, įtvirtinančias servituto turinį, nes I. A. veiksmai laikytini servituto suteikiamų teisių pažeidimu.

28. Pasak nukentėjusiojo, yra pasitaikęs ne vienas atvejis, kai sistema nesuveikė ir teko praleisti kurį laiką stovint, kol pavyks atidaryti užtvarą. Sistema neveikia, kai nutrūksta elektros energijos tiekimas ar kai užtvaras sugenda. Nėra aišku, kas tokiu atveju mechaniškai turėtų atidaryti užtvarą. I. A. nenurodė, koks asmuo konkrečiai yra atsakingas už užtvaro atidarymą tokiu atveju. Vien tik paaiškinimas, kad kažkas iš kaimynų atidarys, yra visiškai deklaratyvus. Patekimas į nukentėjusiajam priklausantį žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) taip pat yra neįmanomas neturint galimybės pasinaudoti konkrečiu mobiliuoju telefonu, kurio numeris yra įvestas į sistemą. Nukentėjusysis negali būti verčiamas naudotis mobiliuoju telefonu ir visada atvykti į savo žemės sklypą tik turint konkretų telefoną. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1007-258/2019.

29. Nukentėjusysis akcentuoja, kad kelio užtvaras taip pat trukdo specialiosioms tarnyboms, komunalines paslaugas teikiančioms įmonėms, kurjeriams, paslaugų teikėjams ar bet kuriems kitiems iš anksto nesusitarusiems asmenims, vykstantiems į nukentėjusiojo žemės sklypą. Byloje pateiktas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2019 m. rugpjūčio 8 d. raštas. Jame nurodoma, kad kelio užtvaras, įrengtas (duomenys neskelbtini), trukdytų operatyviam reagavimui norint pasiekti žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nesant kito artimesnio privažiavimo. Pirmosios instancijos teismas šio rašto skundžiamoje nutartyje nevertino ir dėl jo nepasisakė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad I. A. būtų derinusi užtvaro pastatymą su specialiosiomis tarnybomis ir gavusi jų sutikimą.

30. Nukentėjusiojo apeliaciniame skunde apžvelgiama teismų praktika dėl savavaldžiavimo. Pažymima, kad teismų praktikoje nurodoma, jog asmenims apribojantiems (užtveriantiems) servitutinį kelią be kitų žemės sklypų savininkų ar asmenų, turinčių teisę naudotis tokiu keliu, sutikimo, taikoma administracinė atsakomybė už savavaldžiavimą. I. A. nurodomi motyvai, kad tariamai atsakomybę šalina aplinkybė, jog įmanoma į viešpataujantį sklypą atvykti kitu keliu, yra nepagrįsti. Priešingai, tai tik patvirtina, kad I. A. užuot įgyvendinusi savo teises civilinio proceso tvarka, savavališkai ėmėsi spręsti servituto teisėtumo klausimus, kas tik patvirtina, jog toks jos elgesys atitinka administracinio nusižengimo – savavaldžiavimo sudėtį.

31. Pasak nukentėjusiojo, pakanka bylos duomenų, kad būtų nustatyta aplinkybė, jog I. A. veikė kaip asociacijos „(duomenys neskelbtini)“ vadovė ir/arba atsakingas asmuo. Bylos duomenys patvirtina, kad užtvaro įrengimu rūpinosi būtent asociacija „(duomenys neskelbtini)“ ir jos vadovė I. A.. Nukentėjusiojo skunde išvardinti duomenys įrodo, kad asociacijos „(duomenys neskelbtini)“ direktorė I. A. pripažino, jog asociacija „(duomenys neskelbtini)“ įrengė užtvarą, o visą kelio užtvaro įrengimo, perkėlimo į dabartinę šio užtvaro vietą veiklą organizavo būtent ji. Todėl atmestini paaiškinimai, kad pati I. A. užtvaro įrengimo darbų fiziškai nevykdė. Užtvaro įrengimas turi būti aiškinamas ne tik kaip fiziniai darbai įrengiant užtvarą, bet kaip organizatoriaus veiksmai nukreipti, kad būtų pasiektas galutinis tikslas. Įrengiant užtvarą galėjo būti pasitelkti kiti asmenys ar rangovai, bet tik asociacijos „(duomenys neskelbtini)“ direktorė galėjo priimti sprendimus dėl asociacijos turto perkėlimo ir įrengimo kitoje vietoje.

32. Atsiliepimu administracinėn atsakomybėn patrauktos I. A. atstovas advokatas Marius Navickas prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. gruodžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą ir nukentėjusiojo E. N. apeliacinį skundą atmesti. Apeliacinis skundas yra nepagrįstas, nelogiškas ir prieštaringas, todėl atmestinas. Pirmosios instancijos teismas teisingai, teisėtai ir pagrįstai panaikino institucijos 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutarimą.

33. Atsiliepime nurodoma, kad priešingai negu teigia E. N. savo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nedarė išvados, kad Vilniaus rajono savivaldybė galimai leido I. A. įrengti kelio užtvarą. Toks argumentas teismo sprendime neegzistuoja, o apeliacinis skundas grindžiamas išsigalvotais teiginiais ir motyvais.

34. Atsiliepime teigiama, kad I. A. nei asmeniškai, nei kaip asociacijos vadovė užtvaro neįrenginėjo, todėl antraeiliai klausimai apie E. N. telefono numerio įtraukimą yra nesusiję su I. A. kaltės klausimu. E. N. telefono numeris į užtvaro sistemą buvo įtrauktas dar tuomet, kai užtvaras buvo įrengtas ankstesnėje vietoje ((duomenys neskelbtini)), t. y. 2018 m. rudenį, kai asociacija dar net nebuvo įsteigta (asociacija įsteigta (duomenys neskelbtini)) ir užtvaras nebuvo asociacijos nuosavybė. Byloje yra pateikti įrodymai (SMS susirašinėjimas), pagrindžiantys šias datas.

35. Atsiliepime pabrėžiama, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. nutartyje (civilinė byla Nr. e2A-1007-258/2019) sprendžiami civilinės teisės klausimai, o ne administracinės atsakomybės klausimas. Atsakomybėn traukiamas asmuo pripažino, kad įrengė vartelius, kurie buvo įrengti valstybinėje žemėje. Tuo tarpu I. A. kategoriškai neigia, kad ji įrengė užtvarą, be to užtvaras yra įrengtas privačiame žemės sklype. Nurodytoje byloje žmonės gyveno viešpataujančiajame sklype, o būdami namuose negalėdavo atidaryti vartelių (dėl pultelio veikimo nuotolio), kai pas juos atvykdavo suinteresuoti asmenys. Šioje byloje E. N. sklypas yra tuščias, jis jame negyvena, užtvaras atidaromas mobiliuoju telefonu iš bet kur. E. N. yra sudaręs sąlygas kitiems asmenims darinėti užtvarą be jo tiesioginio įsikišimo, o užtvarą darinėja ir (duomenys neskelbtini) gyventojai, neturintys teisės naudotis servitutiniu keliu.

36. Atsiliepime akcentuojama, kad E. N. sklypas yra tuščias, jame nėra namo, jokie kurjeriai ar paslaugų tiekėjai pas jį nevyksta. Vienintelis patekimas į E. N. sklypą yra tarpas tvoroje nuo (duomenys neskelbtini). Net važiuojant per servitutinį kelią iš pradžių patenkama į (duomenys neskelbtini) ir tik po to į E. N. sklypą per tarpą tvoroje.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Institucijos ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai atmestini

37. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš institucijos bei nukentėjusiojo apeliacinių skundų turinio matyti, kad nesutinkama su pirmosios instancijos teismo motyvais, nurodytais skundžiamoje nutartyje, nes apeliantų vertinimu, administracinėn atsakomybėn patraukta I. A., būdama asociacijos „(duomenys neskelbtini)“ direktore, savavališkai servitutiniame kelyje įrengė kelio užkardą, neturėdama visų gyventojų sutikimo, kurie turi teisę naudotis juo. Institucija ir nukentėjusysis prašo palikti galioti 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutarimą, kuriuo I. A. buvo patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ANK 518 straipsnį.

38. Apygardos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus ir pateiktus atsiliepimus į juos, dar kartą patikrinęs administracinio nusižengimo byloje surinktus bei pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus įrodymus, konstatuoja, kad apylinkės teismas padarė teisingą bei pagrįstą bylos medžiaga išvadą, jog šiuo atveju I. A. veiksmuose nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, sudėties požymių.

39. ANK 518 straipsnis numato administracinę atsakomybę už savavališką tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymą nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, kai nepadaryta esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams.

40. Atsižvelgiant į ANK 518 straipsnio dispoziciją ir prasmę, atsakomybėn pagal šį straipsnį asmuo gali būti traukiamas tik tuo atveju, jeigu jis veikė tyčia, t. y. jis suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti. Savavaldžiavimo pagrindinis objektas – įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržydamas kitų žmonių teisių ir laisvių, taip pat turi gerbti bendro gyvenimo taisykles, geros moralės principus, veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Įstatymai draudžia piktnaudžiauti savo teisėmis, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymu saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis). Administracinė atsakomybė už savavaldžiavimą kyla tada, kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę, sąmoningai ignoruodamas šiuos įstatymo reikalavimus, ir toks savavališkas teisės vykdymas nepadaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Teisės vykdymo savavališkumas pasireiškia tuo, kad kaltininkas piktnaudžiauja savo teise arba pasirenka tokį teisės įgyvendinimo būdą, kuris neatitinka nei geros moralės, nei bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, nei sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų.

41. Aukštesnysis teismas pažymi, kad ne visi įstatymo reikalavimų neatitinkantys veiksmai, kurie nedera su gera morale, protingumo ir teisingumo principais, ar kuriais yra negerbiamos bendro gyvenimo taisyklės, užtraukia administracinę atsakomybę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai, sprendžiant civilinius ginčus, būtų taikomos baudžiamosios teisės (ar administracinės teisės) normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (ar administracinis nusižengimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-P-451/2011).

42. I. A. buvo patraukta administracinėn atsakomybėn už tai, jog ji neatsižvelgė į Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2019 m. kovo 4 d. raštą (duomenys neskelbtini) ir savavališkai (duomenys neskelbtini) esančio sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) servitutiniame kelyje įrengė kelio užkardą, neturėdama visų gyventojų sutikimo, kurie turi teisę naudotis servitutiniu keliu (tarnaujančiu daiktu), t. y. negauti E. N., D. N. ir E. R. sutikimai (Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Administracinių nusižengimų komisijos pirmininko T. B. 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini)).

43. Iš administracinio nusižengimo bylos duomenų ir įrodymų visumos akivaizdu, kad kelio užtvaras buvo įrengtas ne savavališkai, o po to, kai buvo bandyta išsiaiškinti teisines galimybes tai padaryti. I. A. kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją prašydama nurodyti, ar aplamai yra galimas tokio užtvaro įrengimas ir įstatymai bei teisės aktai to nedraudžia. Į šią užklausą Vilniaus rajono savivaldybės administracijos buvo atsakyta, jog tam nėra prieštaraujama ir to nedraudžia įstatymai bei teisės aktai, jeigu bus užtikrintas specialiųjų tarnybų patekimas į teritoriją ir gautas gyventojų sutikimas, kurie turi teisę naudotis servitutiniu keliu. Byloje taip pat nustatyta, kad gyventojų, kurie turi teisę naudotis servitutiniu keliu, sutikimas buvo gautas, išskyrus E. N., D. N. ir E. R.. Taip pat iš bylos duomenų visumos nustatyta, kad nukentėjusiajam (past. – įrengus kelio užtvarą), laikotarpyje nuo 2019 m. kovo mėnesio iki 2019 m. gegužės mėnesio, nebuvo atimta galimybė ar visiškai suvaržyta jo teisė patekti į jam priklausantį žemės sklypą per servitutinį kelią, t. y. jo telefono numeris buvo įvestas į užtvaro sistemą bei paskambinus užtvaras atsikelia. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusysis E. N. per dieną po kelis kartus patekdavo į teritoriją. Tai patvirtina, jog nukentėjusysis bet kuriuo paros metu galėjo patekti į jam priklausantį žemės sklypą.

44. Pažymima ir tai, kad iš bylos duomenų visumos matyti, jog kelio užtvaro įrengimas nebuvo priimtas vienasmeniškai pačios I. A. iniciatyva. Iš bylos duomenų (I. A. paaiškinimų, liudytojų paaiškinimų, rašytinės bylos medžiagos) visumos matyti, kad šis sprendimas buvo priimtas gyventojų bendru sutarimu, o I. A., būdama asociacijos „(duomenys neskelbtini)“ direktore, kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją, siekiant sužinoti teisinį reglamentavimą šiuo atveju, tokiu būdu siekdama padėti bendrijai, kas šiuo atveju negalėtų būti traktuojama kaip savavaldžiavimas administracinės teisės prasme.

45. ANK 518 straipsnio norma yra blanketinė, nukreipianti į kitą teisės aktą, t. y. traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn, būtina nustatyti, kokių teisės aktų nuostatas pažeidė administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo. Institucija, priimdama 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutarimą, kuriuo I. A. buvo patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ANK 518 straipsnį, nurodė, jog pastaroji savo veiksmais pažeidė CK 4.20 straipsnį, 4.111 straipsnio 1 dalį ir 4.112 straipsnio 1 dalį, t. y. bendrojo pobūdžio teisės normas, kurios reglamentuoja servituto teisinį institutą. Iš to galima daryti išvadą, kad institucija I. A. traukė administracinėn atsakomybėn išimtinai už civilinius teisinius santykius reglamentuojančio CK teisės normų galimus pažeidimus.

46. Apygardos teismas pažymi, kad iš tiesų, įrengtas kelio užtvaras, kuris užtveria pravažiavimą per servitutinį kelią ir sąlyga, jog jį norint atkelti, reikalinga paskambinti iš savo telefono į užtvaro atkėlimą kontroliuojančią sistemą, iš dalies riboja asmenų teisę nevaržomai naudotis jiems nustatytu servitutiniu keliu. Institucijos ir nukentėjusiojo apeliaciniuose skunduose yra minima Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1007-258/2019, kurioje analizuojama praktiškai identiška situacija. Būtina atkreipti dėmesį į tai, jog minimoje apeliaciniuose skunduose nutartyje buvo spręstas klausimas dėl kilusio civilinio ginčo dėl teisės nevaržomai naudotis servitutiniu keliu apribojimo bei buvo vadovaujamasi civilinio proceso taisyklėmis ir vertinamos CK normos, o ne vadovaujamasi ANK. Šiuo byloje nagrinėjamu atveju iš esmės yra kilęs civilinės teisės ginčas dėl nukentėjusiojo E. N. teisės nevaržomai naudotis servitutiniu keliu, kas negali būti sprendžiama administracinės teisės priemonėmis. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusysis manydamas, jog buvo pažeista jo teisė nevaržomai naudotis jam nustatytu servitutiniu keliu, visų pirma, turėjo kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka ir ginti pažeistas teises civilinio proceso tvarka.

47. Apygardos teismas sutinka su institucijos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis ne ANK 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir priimti byloje nutartį, o vadovautis ANK 642 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir priimti nutarimą. Susipažinus su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, akivaizdu, kad šiuo atveju buvo padarytos elementarios rašymo apsirikimo klaidos. Iš sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas administracinę teiseną I. A. atžvilgiu nutraukė, nes jos veiksmuose nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, sudėties požymių. Atsižvelgiant į tai, jog nustatyti akivaizdūs rašymo apsirikimai nekeičia skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo esmės, t. y. apylinkės teismas teisingai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nebuvo padarytas administracinis nusižengimas, apsirikimai taisytini apygardos teismo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio,

nutaria:

Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Administracinių nusižengimų komisijos pirmininko T. B. ir nukentėjusiojo E. N. apeliacinius skundus atmesti.

Patikslinti, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. gruodžio 9 d. priimtas procesinis sprendimas, kuriuo nutraukta administracinio nusižengimo teisena, yra nutarimas.

Patikslinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. gruodžio 9 d. priimto sprendimo motyvuojamosios dalies paskutinę pastraipą „Vadovaudamasis ANK 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas“ ir nustatyti, kad procesinis sprendimas priimtas vadovaujantis ANK 642 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.