Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Laimutė Jokubauskaitė, sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Renatai Šarkauskienei,

2019 m. lapkričio 4 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėja ir Tarnybos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai. Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti bylą iš esmės nedalyvaujant pareiškėjai ir Tarnybos atstovui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-1670-13413 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (b. l. 1-2), kuriuo nutarta atsisakyti pareiškėjai S. S. teikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo

Pareiškėja, siekdama apskųsti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2019 m. liepos 30 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje, 2019 m. rugpjūčio 12 d. Tarnybos Klaipėdos skyriui pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, reg. Nr. (2.3) KLTP-1-11670, administracinio nusižengimo byloje Nr. 30-ARN_N-9924-2019 (b. l. 25 – 31).

Tarnybos Klaipėdos skyrius, įvertinęs pareiškėjos prašymo turinį, skundžiamu sprendimu atsisakė teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą administracinio nusižengimo byloje. Skundžiamame sprendime jo teisiniu pagrindu nurodomas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas. Faktinis skundžiamo sprendimo pagrindas – aplinkybė, kad pareiškėja nėra sumokėjusi 956,45 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų (Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-880-243/2015 buvo priteista 983,94 Eur, skolos išieškojimas nebaigtas dėl 956,45 Eur).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, kurio 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuomet antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, įstatymas numato tam tikrus apribojimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015 ir kt.). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga įgyvendinant šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-4273-624/2017).

Pažymėtina, jog Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte numatyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 konstatavo, kad ši teisės norma aiškiai apibrėžia antrinės teisinės pagalbos teikimo apribojimo pagrindą, kuris gali būti taikomas esant dviem sąlygoms: pirma, pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje ir, antra, iki nurodyto termino jis neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Šio pagrindo taikymas nėra siejamas tik su Įstatymo 19 straipsnio nuostatomis. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo.

Šioje byloje skundžiamas sprendimas yra grindžiamas įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI-880-243/2015. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis Klaipėdos apygardos administracinis teismas minėtu sprendimu iš pareiškėjos priteisė 983,94 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą pagal Tarnybos 2010 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-9-10 ir 2012 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPD-9-12. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimu, priimtu remiantis Įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvia nuostata, jog jeigu antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas dėl šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1, 2, 5 ir 9 punktuose nurodytų priežasčių, konstatuota, jog šios teisinės pagalbos išlaidos įstatymų nustatyta tvarka išieškomos iš asmens, kuriam ji buvo teikiama. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1110-556/2015 pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas tiek administracinės bylos proceso šalims, tiek bylą nagrinėjančiam teismui įgyja res judicata galią. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog teismo sprendimui įgijus res judicata galią, bylinėjimasis laikomas baigtu, o ginčas išspręstu galutinai ir negrįžtamai, šalys nebegali kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu.

Iš antstolės L. N. 2019 m. liepos 2 d. rašto Nr. S-19-65-3528 „Dėl informacijos pateikimo“ (b. l. 15) turinio nustatyta, kad pareiškėja nėra sumokėjusi 956,45 Eur antrinė teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo. Taigi, 2019 m. rugpjūčio 20 d. prašymo nagrinėjimo metu pareiškėja nebuvo padengusi įsiskolinimo valstybei ir Tarnybos Klaipėdos skyrius pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, atsisakė pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą administracinio nusižengimo byloje.

Nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Įstatymo redakcijos 11 straipsnio 11 dalis numato, jog kai tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktais, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją. Individuali pareiškėjo situacija vertinama atsižvelgiant į gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui. Šiuo atveju tarnyba sprendimą priima teisingumo ministro nustatyta tvarka. Taigi, įstatymų leidėjas numatė, kad tarnyba, atsižvelgdama į asmens individualią situaciją, turi teisę nesiremti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu ir jam teikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu asmuo iki nustatyto termino nėra apmokėjęs visų ar dalies antrinės teisinės pagalbos išlaidų, tačiau asmuo privalo tarnybai pateikti motyvuotą rašytinį prašymą bei pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja būtų pasinaudojusi jai Įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje suteikta teise ir būtų pateikusi Tarnybos Klaipėdos skyriui motyvuotą prašymą įvertinti jos turtinę padėtį, galimybę savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos sudėtingumą ir kt. Tokių aplinkybių skunde nenurodė ir pati pareiškėja.

Pažymėtina, jog Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. gegužės 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4418-386/2019 pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo jau buvo nurodęs minėtą Įstatymo nuostatą.

Ivertinus nurodytas teisines ir faktines bylos aplinkybes, konstatuojama, kad Tarnybos Klaipėdos skyrius, vertindamas pareiškėjos 2019 m. rugpjūčio 12 d. prašymą, neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjos atžvilgiu priimti kitokio sprendimo nei atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktą, nes dėl Įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje numatytos išimties pareiškėja nesikreipė, tai yra jos pasirinkimo teisė. Nenustatyta Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-1670-13413 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ neteisėtumo pagrindų, todėl pareiškėjos S. S. skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

Pareiškėja skunde prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 11 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos normoms.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P14-822/2017).

Nagrinėjamu atveju teismui jokių pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos nurodytų nuostatų konstitucingumo nekyla, todėl pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos S. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.