- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-04-02
- Bylos Nr.
- eI3-1828-484/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00008-2020-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Ina Kirkutienė (pirm.), Beata Martišienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Pareiškėjas
- Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Beatos Martišienės,
dalyvaujant pareiškėjos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei K. L.,
atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovams L. U. (L. U.), A. M.,
trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovui T. G.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir pareiškėja ar Tarnyba) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas ar Departamentas) 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. AS-107 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“.
Pareiškėja skunde teigia, kad Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – Lietuvos geologijos tarnyba) 2018 m. spalio 2 d. Tarnybai išdavė Leidimą Nr. PV-18-61 naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes (Tarnybos Pasieniečių mokyklos vandenvietė, (duomenys neskelbtini). Tarnyba su Lietuvos geologijos tarnyba 2018 m. spalio 2 d. sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl gėlo požeminio vandens išteklių naudojimo, kuria Tarnyba įsipareigojo teikti požeminio vandens gavybos metines ataskaitas 1-PV Lietuvos geologijos tarnybai ne vėliau kaip 15-tą dieną pasibaigus einamiems metams.
Pareiškėja skunde nurodo, kad Tarnyba Lietuvos geologijos tarnybai teikė Požeminio vandens gavybos metines ataskaitas 1-PV už 2016-2018 m. Anot pareiškėjos, ši aplinkybė patvirtina, kad Tarnyba deklaravo duomenis apie išgautus gėlo požeminio vandens išteklius ir neturėjo jokio tikslo nuslėpti sunaudoto vandens kiekio. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 10 straipsniu Tarnyba tvirtina, kad nesumokėtas mokestis už valstybinius gamtos išteklius sumokamas arba išieškomas, delspinigiai skaičiuojami Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka (toliau – MAĮ). Todėl mano, kad už nesumokėtą mokestį už valstybinius gamtos išteklius turi būti skaičiuojami delspinigiai, o ne taikoma ekonominė sankcija –koeficientas 10.
Pareiškėja skunde pažymi, kad Tarnybos Pasieniečių mokykla gamtos išteklius (požeminį vandenį) išgavo turėdama atitinkamą leidimą, deklaravo sunaudoto vandens kiekį, todėl mano, kad Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas didesnis mokesčio tarifas Tarnybos atveju negali būti taikomas. Tarnyba neturėjo tikslo nuslėpti išgauto vandens išteklių, turėti mokestinės ar kitokios naudos. Mano, kad taikyti tokio paties griežtumo priemonę, kaip ir tiems subjektams, kurie sąmoningai siekia mokestinės naudos, nėra teisėta ar teisinga.
Šalies argumentai
Skunde pareiškėja nurodo, jog atsakovas ginčijamu sprendimu patikrinimo aktą patvirtino neatsižvelgęs į Tarnybos pateiktas pastabas, kuriose buvo reiškiamas nesutikimas su patikrinimo aktu ir jame apskaičiuotais mokesčiais.
Pareiškėja mano, jog Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytas 10 kartų didesnis mokesčio tarifas yra kvalifikuotinas kaip sankcija (bauda) mokesčių mokėtojui už padarytą pažeidimą, t. y. už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį. Atsižvelgdama į šiuos argumentus, Tarnyba skundžiamą Departamento sprendimą prašo panaikinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Departamentas atsiliepime nurodo, kad byloje nėra ginčo dėl Tarnybos 2016-2018 metų laikotarpyje išgauto vandens kiekio ir dėl aplinkybės, kad Tarnyba nurodytu laikotarpiu VMI nepateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų KIT708 (toliau – Deklaracijos), t. y. nedeklaravo per šį laikotarpį viso išgauto vandens kiekio (gamtos išteklių). Departamentas atsiliepime nurodo, kad tuo pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1, 2, 4 dalis.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos geologijos tarnyba ginčą prašo spręsti teismo nuožiūra. Lietuvos geologijos tarnyba atsiliepime nurodo, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naudojama Pasieniečių mokyklos (Vilniaus rajonas) vandenvietė Žemės gelmių registre įregistruota 2008 m. balandžio 17 d., identifikavimo numeris – (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis Žemės gelmių įstatymo 23 straipsniu ir Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus 2011 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 1-84 „Dėl požeminio vandens gavybos metinės ataskaitos 1-PV formos patvirtinimo ir Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2003 m. vasario 19 d. įsakymo Nr. 1-10 „Dėl požeminio vandens gavybos ketvirtinės ataskaitos 1-PV patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtinta Požeminio vandens gavybos metine ataskaita 1-PV, ūkio subjektai, išgaunantys daugiau nei 10 m³ per parą požeminio gėlo vandens, privalo teikti Lietuvos geologijos tarnybai duomenis apie išgautą vandens kiekį. Pasieniečių mokyklos (duomenys neskelbtini) vandenvietės, kurioje išgaunama daugiau kaip 10 m³ per parą požeminio gėlo vandens, naudotojas Lietuvos geologijos tarnybai nuo 2008 metų, teikė informaciją apie išgautą požeminio vandens kiekį.
Lietuvos geologijos tarnyba atsiliepime pažymi, kad 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojo Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies pakeitimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 „Dėl Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo ir įgaliojimų suteikimo“, 13 punkte nurodyta, kad jeigu iš telkinio išgaunama (planuojama išgauti) mažiau kaip 10 m³ požeminio geriamojo gėlo ir gamybinio vandens per parą arba vandeniu aprūpinama mažiau kaip 50 asmenų, o paimtas vanduo nenaudojamas ūkinei komercinei veiklai, leidimu naudoti išteklius laikomas teisės aktų nustatyta tvarka užregistruotas gręžinio pasas. Kadangi Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos naudojamoje Pasieniečių mokyklos (duomenys neskelbtini) vandenvietėje išgaunama daugiau nei 10 m³ požeminio vandens per parą, todėl Lietuvos geologijos tarnyba Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. spalio 2 d. išdavė leidimą naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo suteikta teisė naudoti Pasieniečių mokyklos (Vilniaus rajonas) vandenvietės požeminio vandens išteklius, ir sudarė požeminio geriamojo gėlo vandens išteklių naudojimo sutartį.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime taip pat pažymi, kad Lietuvos geologijos tarnyba nėra įgaliota vykdyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius administravimo ar kontrolės funkcijas. Tarnyba disponuoja žemės gelmių išteklių naudojimo duomenimis ir neturi mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaravimo duomenų. Teisės aktai nenumato, kad išteklių naudotojų pateiktus požeminio vandens naudojimo duomenis Lietuvos geologijos tarnyba teiktų Valstybinei mokesčių inspekcijai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė palaikė skundo reikalavimus ir prašė juos tenkinti remdamasi skunde nurodytais motyvais.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovai skundą prašė atmesti remdamiesi atsiliepime nurodytais motyvais.
Žemesnės instancijos teismas
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas ginčą prašė spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. AS-107 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pasieniečių mokykla eksploatuoja telkinio (vandenvietės), esančio Medininkų kaime, Medininkų seniūnijoje, Vilniaus rajone, gėlo požeminio vandens išteklius pagal Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2018 m. spalio 2 d. išduotą Leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes.
Prie Leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes Nr. (duomenys neskelbtini) Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. spalio 2 d. su Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos sudarė požeminio geriamojo gėlo vandens išteklių naudojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Šios sutarties 5 punkte nustatyta, kad naudotojas (šiuo atveju pareiškėjas) teikia Požeminio vandens gavybos metines ataskaitas 1-PV Lietuvos geologijos tarnybai prie Aplinkos ministerijos ne vėliau kaip 15-ą dieną pasibaigus einamiesiems metams.
Departamento apskaitos ir mokesčių kontrolės departamentas, atlikęs pareiškėjos planinį teminį mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius (toliau – Mokestis) apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2016-2018 metus, 2019 m. spalio 22 d. surašė patikrinimo aktą Nr. PA75-67 (toliau – Patikrinimo aktas).
Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja iki Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytų terminų VMI nepateikė už 2016 m. I-IV ketv., 2017 m. I-IV ketv. ir 2018 m. I-IV ketv. mokestinius laikotarpius Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų KITI08, tai yra nedeklaravo viso per šį mokestinį laikotarpį išgauto vandens kiekio ir tuo pažeidė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies ir Aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1-614/VA-99 patvirtintų Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos KIT708formos ir jos papildomo lapo KIT708P formos užpildymo ir pateikimo taisyklių 5 ir 6 punktų nuostatas. Patikrinimo aktu vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalimis, apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių (požeminio vandens) kiekį per 2016 m. I-IV ketv., 2017 m. I-IV ketv. ir 2018 m. I-IV ketv. mokestinius laikotarpius, t. y. 19 479 Eur.
Pareiškėja, nesutikdama su Patikrinimo aktu, 2019 m. lapkričio 4 d. pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto Nr. PA75-67.
Departamentas 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. AS-107 nusprendė patvirtinti 2019 m. spalio 22 d. patikrinimo aktą Nr. PA75-67, Tarnybai nurodydamas per 20 dienų sumokėti sprendimu patvirtintą 19 479 Eur sumą.
Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (toliau – Įstatymas) nustato valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką (Įstatymo 1 straipsnis). Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (Įstatymo 2 straipsnis).
Įstatymo 4 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad vanduo ir statybinis gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede, yra mokesčio objektas. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Žemės gelmių įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos geologijos tarnyba Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduoda leidimus naudoti žemės gelmių išteklius, nenurodytus šio straipsnio 1 dalyje. Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad leidimas naudoti žemės gelmių išteklius bei ertmes suteikia teisę leidime nustatytą laikotarpį išteklių ar ertmių naudojimo sutartyje nurodytame plote arba suteiktame kasybos sklype ir nustatytomis sąlygomis naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes.
Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis (Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį (Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis). Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (Įstatymo 7 straipsnio 4 dalis).
Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Pažymėtina, jog minėtos įstatymo nuostatos mokesčio deklaravimo ir apskaičiavimo kontrolę vykdančiai institucijai yra imperatyvios ir ši institucija neturi diskrecijos teisės nuo jų nukrypti.
Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai Leidimas naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes buvo išduotas tik 2018 m. spalio 2 d., atitinkamai pasirašant geriamojo gėlo vandens išteklių naudojimo sutartį, tačiau taip pat nustatyta, kad tikrinamuoju laikotarpiu, t. y. 2016-2018 metais, pareiškėja vedė požeminio vandens gavybos apskaitą ir Lietuvos geologijos tarnybai kasmet teikė Požeminio vandens gavybos metines ataskaitas 1-PV.
Kaip matyti iš Įstatymo 7 straipsnio, nustatančio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo tvarką, 2 dalies nuostatų, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojai mokestinio laikotarpio (atitinkamų metų) deklaracijoje apskaičiuoja taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. Taigi, šios deklaracijos tikslas yra ne tik pačios deklaracijos pateikimas, o mokesčio už atitinkamus kalendorinius metus apskaičiavimas deklaracijoje ir šio mokesčio sumokėjimas.
Mokestis už valstybinius gamtos išteklius administruojamas pagal Mokesčių administravimo įstatymą (13 straipsnio punktas). MAĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio Įstatymo 13 straipsnio 6, 7, 8 ir 24 punktuose išvardytus mokesčius administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija, tačiau tik tiek, kiek pavesta pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, Mokesčio už aplinkos teršimą, Angliavandenilių išteklių mokesčio ir Miškų įstatymus. Ar šio Įstatymo 13 straipsnio 6 ir 8 punktuose nurodyti mokesčiai teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti, patikrina, taip pat konsultacijas šių mokesčių mokėjimo klausimais teikia tik Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija. Dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų įstaigų ir institucijų atliekamų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimų tvarkos, patikrinimų rezultatų įforminimo bei patvirtinimo, įstaigų ir institucijų bei jų pareigūnų veiksmų apskundimo MAĮ nuostatos netaikomos. Minėtus teisinius santykius reguliuoja šių institucijų veiklą reglamentuojantys teisės aktai bei atitinkami administruojamų mokesčių įstatymai (MAĮ 16 straipsnio 2 dalis).
Pagal MAĮ 2 straipsnio 20 dalį pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu mokesčio įstatymo pagrindu tenka mokesčio mokėtojui, nagrinėjamu atveju pareiškėjai. Vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja (MAĮ 66 straipsnio 1 dalis).
Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (MAĮ 66 straipsnio 2 dalis).
Byloje ginčo, jog Tarnyba turėjo prievolę mokėti mokestį, nėra. Būtent mokesčio mokėtojui pagal MAĮ nuostatas yra nustatyta pareiga ne tik laiku sumokėti mokestį, bet ir mokesčių administratoriui pateikti mokesčio deklaraciją, kurioje turi būti nurodoma informacija apie mokesčių mokėtojo apskaičiuotą mokesčio sumą už mokesčio įstatyme nustatytą laikotarpį, taip pat su mokesčio apskaičiavimu ar sumokėjimu susiję kiti duomenys (MAĮ 2 straipsnio 8 dalis). Todėl, ta aplinkybė, kad pareiškėja teikė Deklaracijas Lietuvos geologijos tarnybai, nesudaro pagrindo pareiškėjos atžvilgiu netaikyti Įstatymo 6 straipsnio nuostatų.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog nei Lietuvos geologijos tarnyba, nei Departamentas nėra mokesčio mokėtojai Įstatymo prasme ir pareigos persiųsti ar teikti kitokios formos deklaracijas apie apskaičiuotus mokesčius už pareiškėjos išgautus gamtos išteklius VMI neturėjo ir neturi.
Pareiškėja skunde pripažįsta, kad per Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą neteikė Deklaracijų VMI ir nemokėjo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius.
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai rėmėsi Patikrinimo aktu Nr. PA75-67 ir jame nurodytais duomenimis apie mokestį didesniu tarifu 19 479 Eur suma ir ją patvirtino.
Departamentas, veikdamas jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, neturėjo diskrecijos teisės ir privalėjo vykdyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, įsakmiai nustatančią, kad už deklaruotą mažesnį, negu išgautas, gamtos išteklių kiekį taikyti didesnį mokesčio tarifą.
Pareiškėja Patikrinimo akte nurodytą teisės pažeidimą, t. y. tai, kad per Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą nepateikė deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, pripažįsta, tačiau taip pat nurodo, kad už šį pažeidimą pritaikyta sankcija – mokesčio tarifo dydis padidintas 10 kartų, nėra proporcinga ir adekvati padarytam teisės pažeidimui, prieštarauja teisingumo ir protingumo principams.
Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pateikęs išaiškinimą, jog Įstatymas apskritai nenumato galimybės taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius, nei numatyta, o pirmosios instancijos teismai, įvertinę faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį mažina, iš esmės remdamiesi teisingumo bei protingumo kriterijais (2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).
Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 21 d. ir 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimuose yra išaiškinęs, kad teisės aktui nenustačius teisės vertinti sankcijos proporcingumo padarytam pažeidimui, laikytina, kad tokia nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai ir nepagrįstai suvaržo teismo teisę priimti teisingą sprendimą, tai pažymi ir LVAT (2011 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-662-2368/2011).
Konstitucinio Teismo praktikoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Sankcijos proporcingumą vertina teismas (žr. pvz. LVAT 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3056/2011; Nr. A662-2368/2011; Nr. A502-114/2012, kt.).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016).
Pareiškėjos įvardijamos aplinkybės, t. y. Požeminio vandens gavybos metinių ataskaitų 1-PV teikimas Lietuvos geologijos tarnybai, požeminio vandens gavybos apskaitos, kurios pagrindu ir buvo nustatytas išgautas vandens kiekis per Patikrinimo akte nurodytą mokestinį laikotarpį, vedimas, teismo vertinimu, yra pakankamai ypatingos, į kurias atsižvelgiant galėtų būti mažinamas Įstatymo nustatytas mokestis už nedeklaruotus 2016-2018 metais naudotus požeminio vandens išteklius. Byloje duomenų, kad pareiškėja turėjo tikslą nuslėpti naudojamus gėlo požeminio vandens išteklius ir turėti mokestinės naudos, nėra. Imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu. Taip pat teismas, atsižvelgdamas ir į pareiškėjos veiklos formą, jog Tarnyba yra biudžetinė įstaiga, finansuojama iš valstybės biudžeto lėšų, daro išvadą, kad sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Įstatyme numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, pakanka minėtą mokestį už nedeklaruotų sunaudotų požeminio vandens išteklių kiekį apskaičiuoti, taikant koeficientą 2, mokestį apskaičiuojant tokiu būdu: 1) už 2016 metus: kitas požeminis vanduo I ketv. = 2174 m³ 0,10 Eur/m3*0,993x2 = 432 Eur; kitas požeminis vanduo II ketv. = 2138 m³*0,10 Eur/m³* 1,008x2 = 431Eur; kitas požeminis vanduo III ketv. = 1468 m³*0,10 Eur/m³*0,997x2 = 293 Eur; kitas požeminis vanduo IV ketv. = 2210 m³*0,10 Eur/m³* 1,012x2 = 447 Eur. 2) už 2017 metus: kitas požeminis vanduo I ketv. = 1529 m³*0,10 Eur/m³* 1,022x2 = 313 Eur; kitas požeminis vanduo II ketv. = 1584 m³*0,10 Eur/m³* 1,042x2 = 330 Eur; kitas požeminis vanduo III ketv. = 1276 m³*0,10 Eur/m³* 1,041x2 =266 Eur; kitas požeminis vanduo IV ketv. = 1707 m³*0,10 Eur/m³* 1,056x2 = 361 Eur. 3) už 2018 metus: kitas požeminis vanduo I ketv. = 1257 m³*0,10 Eur/m³* 1,058x2 = 266 Eur; kitas požeminis vanduo II ketv. = 1161 m³*0,10 Eur/m³* 1,072x2 = 249 Eur; kitas požeminis vanduo III ketv. = 1309 m³*0,10 Eur/m³* 1,063x2 = 278 Eur; kitas požeminis vanduo IV ketv. = 1065 m³*0,10 Eur/m³* 1,083x2 = 231 Eur, viso 3 897 Eur).
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, Departamento 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr.AS-107 dalis, kuria pareiškėjai patvirtintas 19 479 Eur mokestis padidintu tarifu, taikant koeficientą 10, keistinas, sumažinant mokestį už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2016-2018 metų mokestinius laikotarpius iki 3 897 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 ir 4 punktais ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos skundą patenkinti iš dalies.
Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-107 dalį, kuria pareiškėjai Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos patvirtintas mokestis už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2016-2018 metų mokestinius laikotarpius padidintu tarifu – 19 479 (devyniolika tūkstančių keturi šimtai septyniasdešimt devyni) Eur, pakeisti, sumažinant mokestį už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2016-2018 metų mokestinius laikotarpius iki 3 897 Eur (trijų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt septynių eurų).
Kitą pareiškėjos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.