- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-14
- Bylos Nr.
- A-502-1353-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00752-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Anatolijus Baranovas, Artūras Drigotas (pran.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- V. Č.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūrai
- Kategorijos
- 2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Č. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. Č. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) Vilniaus miesto agentūros 2010 m. vasario 10 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-20, kuriuo jis pakartotinai įpareigotas iki 2010 m. kovo 1 d. iškelti tvorą, esančią žemės sklype, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš Gilužio ežero pakrantės apsaugos juostos ribų (toliau – ir Privalomasis nurodymas), ir Vilniaus RAAD direktoriaus 2010 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. VR-1.7-377.
Paaiškino, kad Privalomasis nurodymas surašytas neatsižvelgiant į šiuo metu teisme vykstantį pareiškėjo ir Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūros ginčą. Pažymėjo, kad namų valdą sauganti tvora stovėjo dar prieš įsigaliojant norminiams teisės aktams, kurių pažeidimu jis kaltinamas. Prievolės nugriauti iki įstatymo priėmimo buvusią tvorą nenumato nei galiojanti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir Saugomų teritorijų įstatymas) redakcija, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Tvora yra pažymėta sutartiniais ženklais 1993 m. sudarytame namų valdos žemės sklypo kadastrinių matavimų plane (kuris įregistruotas VĮ Registrų centre, taigi galiojantis ir neginčijamas). Tvoros buvimas neprieštarauja teisės aktams, ji yra būtina užtikrinti privačioje namų valdoje esančių statinių ir kito turto saugumą. Ginčo atveju saugoma teritorija apima dalį privačios namų valdos, kurioje jau nuo seno yra statiniai ir kiti kiemo įrenginiai, o pačios teritorijos naudojimo pobūdis pagal Nekilnojamojo turto registro duomenimis yra „Mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai“, todėl naudojant namų valdą pagal tikslinę sklypo paskirtį nėra nei teisinio pagrindo, nei faktinės galimybės atlaisvinti saugomą teritoriją, nes tektų nugriauti dalį kiemo statinių ir įrenginių, kas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui. Apie tai, kad jo namų valdos tvora patenka į saugomą teritoriją, pareiškėjas nurodė iki Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūros 2009 m. rugpjūčio 4 d. patikrinimo nežinojęs. 1995 m. kovo 15 d. žemės sklypą privatizavus ir įregistravus Valstybinio žemės kadastro duomenų registre, žemės sklypo naudojimo apribojimai, išskyrus elektros linijų ir ryšių linijų apsaugos zonas, nebuvo nustatyti. Taip pat nėra nurodyta Gilužio ežero apsaugos zona, todėl pareiškėjas nežinojo, kad namų valda įsiterpia į ežero apsaugos zoną. Be to, nenustatytas ir servitutas, leidžiantis patekti ir naudotis pareiškėjui priklausančia namų valdos dalimi, kurios daugiau kaip trečdalis patenka į ežero apsaugos zoną.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūra atsiliepime į skundą nurodė, kad jo pozicija dėl pareiškėjo skundo sutampa su Vilniaus RAAD pozicija, išdėstyta 2010 m. sausio 14 d. atsiliepime (b. l. 36).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus RAAD prašė atmesti V. Č. skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime (b. l. 20-21) paaiškino, kad Privalomasis nurodymas duotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas) 18 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Privalomajame nurodyme išdėstyti konkretūs ir aiškūs reikalavimai. Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punktas numato, kad pakrantės apsaugos juostoje draudžiama tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo. Pareiškėjo skunde nurodyta, kad tvora yra pažymėta sutartiniais ženklais 1993 m. sudarytame namų valdos žemės sklypo kadastrinių matavimų plane, tačiau Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2009 m. rugpjūčio 6 d. išraše (registro Nr. 1/29884) įrašų apie tvorą nėra. Privalomojo nurodymo turiniui keliami reikalavimai yra numatyti Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 661 patvirtintoje privalomojo nurodymo blanko formoje.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūros 2010 m. vasario 10 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-20 ir Vilniaus RAAD 2010 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. VR-1.7-377 (b. l. 143-146).
Teismas nustatė, kad 2009 m. rugsėjo 4 d. privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-139, dėl kurio nevykdymo V. Č. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 51¹⁴ straipsnį, pareiškėjui buvo duotas to paties 2009 m. rugpjūčio 4 d. patikrinimo akto Nr. VR-14.7-474 pagrindu, kaip ir šioje byloje ginčijamas Privalomasis nurodymas. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutarimas, kuriuo panaikintas Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūros 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimas Nr. AM054916, yra apskųstas apeliacine tvarka. Iki šiol nėra užbaigtas procesas bei išspręstas pareiškėjo ir aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų ginčas dėl to, ar yra pagrindas pripažinti, jog V. Č. priklausantį žemės sklypą juosianti tvora yra pastatyta pažeidžiant Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punktą ir, ar tai sudaro pagrindą V. Č. patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 55 straipsnį. ATPK 55 straipsnis numato atsakomybę už vandens telkinių apsaugos zonų ar pakrančių apsaugos juostų režimo pažeidimą. Todėl aiškinantis pažeidimo sudėties buvimą, reikalinga įvertinti ir faktą, ar pareiškėjo veika pastatant tvorą pakrantės apsaugos zonoje buvo teisėta, o kartu ir tai, ar yra pagrindas laikyti, jog asmuo pažeidė taisykles, todėl privalo nugriauti tvorą. Nors formaliai žiūrint tokios aplinkybės buvimas nėra kliūtis pakartotinam privalomajam nurodymui duoti, tačiau tokia administravimo subjekto veikla, pirmosios instancijos teismo vertinimu, neatitinka proporcingumo principo, taikytino viešajame administravime, nes sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės (pakartotinis įpareigojimas atlikti veiksmus, kol teismas nėra pasisakęs dėl pirminio įpareigojimo pagrįstumo), neatitinka būtinų ir pagrįstų administravimo tikslų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Privalomuoju nurodymu pareiškėjas yra įpareigotas pašalinti tvorą iš Gilužio ežero pakrantės apsaugos juostos, tačiau nepaaiškinta, kurioje vietoje šios ribos yra. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, jog pakrantės apsaugos juosta yra patvirtinta specialiuoju planu, tačiau nepaaiškino, kur galima su šiuo planu susipažinti. Vadinasi, norėdamas įvykdyti Privalomąjį nurodymą, pareiškėjas turėtų pats susirasti dokumentus, kuriuose pažymėtos pakrantės apsaugos juostos ribos, tačiau šie dokumentai nėra paminėti skundžiamame akte. Taigi Privalomasis nurodymas nenustato adresatui aiškių ir suprantamų pareigų. Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, teismas pripažino, kad atsakovo priimtas aktas pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnį, reikalaujantį individualiame administraciniame akte aiškiai suformuluoti nustatytas pareigas bei tai pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis.
III.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus RAAD pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Apeliacinį skundą (b. l. 150-151) grindžia šiais argumentais:
2009 m. rugsėjo 4 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-139 iškelti tvorą iš Gilužio ežero pakrantės apsaugos zonos pareiškėjas neskundė, todėl jis yra privalomas. V. Č. neįvykdžius minėto reikalavimo, vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 24 straipsniu buvo duotas pakartotinis Privalomasis nurodymas. Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punktas imperatyviai draudžia pakrantės apsaugos juostoje tverti tvoras. Privalomuoju nurodymu kaip tik siekiama apsaugoti saugomą teritoriją nuo neigiamo poveikio.Šiuo atveju nebuvo keliamas ginčas dėl fakto, jog pareiškėjui priklausanti teritorija patenka į pakrantės apsaugos juostą, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas, konstatuodamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio pažeidimą, peržengė bylos nagrinėjimo ribas.
Atsiliepimas
Pareiškėjas V. Č. atsiliepime prašo Vilniaus RAAD apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 156-158).
Nurodo, kad pagal Aplinkos apsaugos valstybės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 punktą, privalomieji nurodymai duodami, kai nustatomas terminas likviduoti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu sukeltas pasekmes. Tačiau ginčo atveju atsakovo 2009 m. rugsėjo 4 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl tvoros bei tos pačios datos privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-139 iškelti tvorą iš Gilužio ežero pakrantės apsaugos juostos ribų, įstatymo nustatyta tvarka neįsigaliojo, nes buvo apskųsti ir skundas yra nagrinėjamas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Todėl nesant neginčijamai konstatuoto aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimo ir nesant pažeidimo pasekmių (tvora toje pačioje vietoje stovi jau daug dešimtmečių ir jokios žalos niekam nedaro), atsakovas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo duoti pakartotinius privalomuosius nurodymus. Pareiškėjas pažymi, jog nors jis pakrantės apsaugos juostos pločio neginčijo, tačiau atsakovo reikalavimas negali būti tinkamai įvykdytas, nes vietovėje ši zona nepažymėta ar kitaip apibūdinta Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūros pareigūnų surašytuose dokumentuose. Vilniaus apygardos administracinis teismas šią aplinkybę tinkamai įvertino.
Motyvuojamoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo 2010 m. vasario 10 d. privalomojo nurodymo Nr. VR‑14.2‑20 (b. l. 4), kuriuo pareiškėjas pakartotinai buvo įpareigotas iki 2010 m. kovo 1 d. iškelti tvorą, esančią žemės sklype, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš Gilužio ežero pakrantės apsaugos juostos ribų.
Nustatyta, kad, vadovaujantis tuo metu galiojusio Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 punktu (pagal šią nuostatą privalomieji nurodymai duodami, kai „aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas yra trunkamasis ir išaiškinus jį bei nubaudus kaltus asmenis nustatomas terminas jį nutraukti“), 2009 m. rugsėjo 4 d. privalomuoju nurodymu Nr. VR-14.2-139 (b. l. 191) pareiškėjas buvo pirmą kartą įpareigotas pašalinti minėtą ginčo statinį iš Gilužio ežero pakrantės apsaugos juostos. Neįvykdžius pastarojo nurodymo, pareiškėjui buvo duoti pakartotiniai 2009 m. lapkričio 17 d. privalomasis nurodymas Nr. VR‑14.2‑172 (b. l. 184), 2010 m. sausio 11 d. privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-3 (b. l. 185) ir galiausiai šioje byloje ginčijamas privalomasis nurodymas. Visais pakartotiniais nurodymais buvo reikalaujama atlikti analogiškus veiksmus, kurie buvo nurodyti pirminiame nurodyme.
Nėra ginčo, kad šioje byloje pareiškėjo skundžiamas pakartotinis privalomasis nurodymas buvo duotas pastarajam neįvykdžius minėto 2010 m. sausio 11 d. privalomojo nurodymo Nr. VR‑14.2‑3. Tokia aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno teisė ir pareiga yra įtvirtinta Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 24 straipsnyje (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X‑648 redakcija). Vis dėlto pastarosios aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo šioje byloje pareiškėjo skundą nagrinėti tik trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde nurodoma apimtimi, o aplinkybę, jog pirminis 2009 m. rugsėjo 4 d. privalomasis nurodymas yra įsiteisėjęs ir įstatymų nustatytais terminais neapskųstas, vertinti kaip eliminuojančią galimybę ginčijamo individualaus administracinio akto teisėtumą grįsti galimai netinkamu Saugomų teritorijų įstatymo nuostatų taikymu.
Iš tiesų, kaip matyti iš administracinėje byloje ginčijamo privalomojo nurodymo turinio, pareiga pareiškėjui atlikti šiame individualiame administraciniame akte nurodytus veiksmus yra kildinama iš Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punkto pažeidimo. Šis bei Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 126.1 punktas, kaip aptariamo reikalavimo pagrindai buvo nurodyti ir pirminiame 2009 m. rugsėjo 4 d. privalomajame nurodyme Nr. VR-14.2-139 (b. l. 191) bei paskesniuose pakartotiniuose privalomuosiuose nurodymuose (b. l. 184, 185). Iš pareiškėjo pateikto skundo pirmosios instancijos teismui (b. l. 1–3) ir jo atsiliepimo į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą (b. l. 156–158) taip pat matyti, jog, kaip vieną iš argumentų dėl ginčijamo privalomojo nurodymo neteisėtumo jis nurodo aplinkybę, kad, jo teigimu, ginčo tvora buvo pastatyta iki įsigaliojant minėtoms įstatymo ir poįstatyminio teisės akto nuostatoms, todėl pastarosios (nuostatos) jam negalėjo būti taikomos.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus teismo baigiamuosius aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas). Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).
Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas paminėta, taip pat aplinkybę, kad pareiškėjas yra inicijavęs ne vieną bylą dėl iš esmės to paties klausimo, susijusio su tvoros buvimu pakrantės apsaugos juostoje, mano, kad nagrinėjamu atveju išsamiai neįvertinus ginčijamo individualaus administracinio akto teisėtumo minėtų pareiškėjo argumentų kontekste, nebūtų užtikrinta teismo pareiga priimti ne tik teisėtą, bet ir teisingą galutinį sprendimą.
Ginčo privalomajame nurodyme nurodytas Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punktas (2001 m. gruodžio 4 d. Nr. IX-628 redakcija) nustato, kad „pakrantės apsaugos juostoje draudžiama <...> tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo“. Analogiškas draudimas yra įtvirtintas ir minėtų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punkte (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 redakcija), nustatančiame, jog „pakrantės apsaugos juostose draudžiama <...> tverti tvoras“.
Šiame kontekste paminėtina, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime konstatavo, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu yra susijęs principas lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą.
Kaip matyti iš pacituotų Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punkto ir jį atkartojančio Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punkto loginės ir lingvistinės konstrukcijos, jomis yra ribojama tik asmenų teisė (galimybė) atlikti konkrečius veiksmus – tverti tvoras pakrantės apsaugos juostoje. Šių nuostatų taikymas yra akivaizdžiai nukreiptas į ateitį ir, atsižvelgiant į paminėtą Konstitucinio Teismo formuojamą oficialiąją konstitucinę doktriną, nėra jokio objektyvaus pagrindo konstatuoti, jog remiantis šiomis nuostatomis, neteisėtais (draudžiamais) gali būti pripažinti ir iki šių normų įsigaliojimo atlikti veiksmai. Tai reiškia, kad minėtomis įstatymo ir poįstatyminio teisės akto nuostatomis nėra reguliuojami teisiniai santykiai dėl iki jų įsigaliojimo atliktų veikų (pastatytų tvorų pakrantės apsaugos juostoje). Kitaip tariant, vien tik ta aplinkybė, kad tvora stovi pakrantės apsaugos juostoje, dar nereiškia, kad minėtos normos, draudžiančios atitinkamus veiksmus (tvoros tvėrimą), buvo pažeistos. Siekiant įrodyti, kad draudžianti atitinkamus veiksmus norma yra pažeista, be kita ko, būtina nustatyti, kad inkriminuojamas veiksmas buvo atliktas tuo metu kai norma galiojo.
Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad minėtomis draudžiamojo pobūdžio normomis yra ribojama nuosavybės teisė. Atsižvelgiant į fundamentalų šios teisės pobūdį, nuosavybės teisės ribojimai paprastai neturėtų būti aiškinami plečiamai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-337/2011). Juolab kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalis nustato, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Taigi įstatymų leidėjas, manydamas, kad tvorų buvimas pakrantės apsaugos juostoje pažeidžia reikšmingą visuomeninį interesą, gali aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinti draudimą tokio pobūdžio objektams būti minėtoje juostoje, taip pat nustatyti konkretų mechanizmą, kuriuo pagrindu teisėtai pastatytos tvoros būtų pašalinamos iš šios teritorijos (pvz., paimant atitinkamus žemės ruožus ir(ar) objektus visuomenės reikmėms, valstybės sąskaita juos nugriaunant ar kt.).
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad vien tik iš Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punkto (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-628 redakcija) ir Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punkto (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 redakcija) negali būti kildinama asmenų pareiga pašalinti iki šių nuostatų įsigaliojimo pastatytas tvoras pakrantės apsaugos juostose.
Kaip minėta, ginčijamame privalomajame nurodyme aplinkosaugos įstatymų pažeidimą bei reikalavimą šį pažeidimą pašalinti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas kildino iš esmės tik iš paminėtų nuostatų. Tačiau privalomajame nurodyme nėra jokių faktinių duomenų ar argumentų, kad ginčo tvora pakrantės apsaugos juostoje buvo pastatyta jau galiojant šioms nuostatoms. Kaip matyti iš byloje esančio patikrinimo akto (b. l. 22, 23), minėtų privalomųjų nurodymų (b. l. 4, 184, 185, 191), teismui teiktuose dokumentuose (b. l. 5, 20–26, 31, 36, 150–151) ir teismo posėdžio protokoluose užfiksuotų šalių argumentų, pareiškėjas pažeidusiu minėtas Saugomų teritorijų įstatymo ir Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų nuostatas pripažintas ir įpareigotas šį pažeidimą pašalinti vien tik užfiksavus faktinę aplinkybę, jog pakrantės apsaugos juostoje stovi tinklinė tvora, iš esmės nevertinant, kada ši tvora pastatyta. Teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme trečiojo suinteresuoto asmens atstovė, be kita ko, nurodė, kad, kiek jiems žinoma, aptariama tvora buvo pastatyta 1958 m.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Kaip matyti iš skundžiamo administracinio akto, nors jis yra pagrįstas teisė norma, įtvirtinta Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punkte, tačiau jame nėra jokių objektyvių faktinių duomenų, kurie patvirtintų, kad minėtoje teisės normoje aprašyta draudžiama veika buvo atlikta tuo metu, kai ji ar Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punktas galiojo. Vadinasi, skundžiamas administracinis aktas negali būti laikomas pakankamai pagrįstu ir, atitinkamai, teisėtu.
Vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir remdamasis kitais motyvais, iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą nėra.
Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šiuo procesiniu sprendimu ji vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, siekdama užtikrinti veiksmingą žmogaus teisių apsaugą.
Atsižvelgdama į išdėstytą ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.