- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-19
- Bylos Nr.
- 1A-549-360-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-94-2-00007-2011-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas (pirm.), Violeta Miliuvienė, Stasys Valužis
- Nuteistasis
- J. S.
- Advokatai
- Egidijus Giedraitis
- Kategorijos
Pranešėjas S. Katauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-549-360/2013
Teisėja N. Bagdonienė Teisminio proceso Nr. 1-94-2-00007-2011-7
2013 m. liepos 19 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 245 straipsnį 6 (šešių) mėnesių viešųjų darbų bausme, neatlygintinai dirbant po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
J. S. nuteistas už tai, kad žinodamas apie 2001-11-23 Klaipėdos apygardos teismo sprendimą, įpareigojantį jį nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos - 2001-12-07 - grąžinti L. B. 45 000 Lt gauto avanso, bei žinodamas apie 2002-10-29 Klaipėdos apygardos teismo sprendimą, įpareigojantį jį atlyginti L. B. padarytą 720 Lt žalą, būdamas darbingas, laikotarpiu nuo 2002-01-26 iki 2002-05-22, laikotarpiu nuo 2003-07-02 iki 2003-08-20, laikotarpiu nuo 2004-11-19 iki 2004-11-30, laikotarpiu nuo 2006-09-20 iki 2008-12-09, laikotarpiu nuo 2011-01-04 iki 2011-02-09, niekur nedirbo, darbo biržoje nesiregistravo, pinigų L. B. nemokėjo, gauto avanso negrąžino, padarytos žalos neatlygino, o laikotarpiu nuo 2002-05-23 iki 2003-04-25 bei laikotarpiu nuo 2003-05-03 iki 2003-07-01 dirbdamas R. J. „duomenys neskelbtini“, laikotarpiu nuo 2009-04-29 iki 2009-06-30 bei laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2011-01-03 dirbdamas UAB „duomenys neskelbtini“ ir gaudamas pajamas, nevykdė šių teismo sprendimų ir iki 2011-02-09 negrąžino L. B. pinigų – 45 000 Lt gauto avanso bei neatlygino 720 Lt padarytos žalos.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis J. S. prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2013-03-21 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pagal BK 245 straipsnį jį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šio baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliaciniame skunde nurodo, jog nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas pripažindamas jį kaltu pagal BK 245 straipsnį neteisingai, šališkai bei tendencingai vertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, netinkamai palygino šiuos įrodymus su kitais, tačiau nuosprendyje neaptartais nors byloje ištirtais įrodymais, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, taip pat neteisingai taikė ir aiškino BK 245 straipsnį, nukrypo nuo teismų praktikos, nesivadovavo savo paties (Šilutės rajono apylinkės teismo) sukurtais precedentais aiškinant ir taikant BK 245 straipsnį. Pažymi, kad atsakomybė už tokio teismo sprendimo nevykdymą kyla, kai privalantis vykdyti sprendimą asmuo ne tik nevykdo teismo sprendimo, bet veikia tiesiogine tyčia, t. y. suvokia, kad neteisėtai nevykdo teismo sprendimo, ir to nori. Teismų praktikoje konstatuota, kad atsakomybė pagal BK 245 straipsnį negali būti taikoma vien tik nustačius teismo sprendimo nevykdymo (ar neįvykdymo) faktą, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir (ar) administracinio proceso įstatymų uždavinys. Dėl to, baudžiamoji atsakomybė už teismo sprendimo nevykdymą turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti jo įvykdymą civilinio ir (ar) administracinio proceso priemonėmis. Anot nuteistojo, nagrinėjamos bylos kontekste sprendžiant baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimą būtina įvertinti teismo sprendime nustatyto įpareigojimo turinį, objektyvias priežastis, dėl kurių toks įpareigojimas nebuvo įvykdytas. Baudžiamosios teisinės atsakomybės konstatavimui reikšminga tai, ar teismo sprendimas, nesusijęs su bausme, buvo nevykdomas sąmoningai, suvokiant, kad jo įvykdymui nėra objektyvių kliūčių ir todėl jame nurodytas įpareigojimas turi būti vykdomas.
Apelianto J. S. teigimu, iš kaltinamojo akto bei iš nuosprendžio matyti, jog jis buvo kaltinamas ir nuteistas, už tai, kad dirbdamas laikotarpiais nuo 2002-05-23 iki 2003-07-01 R. J. įmonėje, nuo 2009-04-29 iki 2009-06-30, nuo 2011-01-01 iki 2011-01-03 dirbdamas UAB „duomenys neskelbtini“ ir gaudamas pajamas, piktybiškai nevykdė minėtų teismo sprendimų. Su tokiomis nuosprendžio išvadomis nuteistasis nesutinka.
Apeliantas nurodo, kad 2001-11-23 Klaipėdos apygardos teismo sprendimas dėl 45 000 Lt skolos priteisimo ir 2002-10-29 Klaipėdos apygardos teismo sprendimas dėl 720 Lt žalos atlyginimo nėra tokio pobūdžio, kurį gali įvykdyti pats skolininkas asmeniškai. Šiuo atveju nuteistasis pasirinko alternatyvųjį skolos grąžinimo būdą – išieškojimo iš jo priverstinai, tačiau tokiu atveju įvykdžius sprendimus pastarajam teks padengti ir vykdymo išlaidas, ko nereikėtų sprendimus įvykdžius gera valia. Taigi, šiuo atveju, apelianto manymu, apylinkės teismas netinkamai nustatė sprendimų vykdymo pobūdį bei nukrypo nuo savo paties bei aukštesniojo teismo suformuotos praktikos, todėl toks pažeidimas turėjo įtakos neteisingo nuosprendžio priėmimui.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, 2001-11-23 Klaipėdos apygardos teismo sprendime dėl 45 000 Lt skolos priteisimo ir 2002-10-29 Klaipėdos apygardos teismo sprendime dėl 720 Lt žalos atlyginimo teismų nebuvo nurodyta šių sprendimų vykdymo tvarka, terminai, būdai, nebuvo nurodyta, jog skolininkas įsidarbinęs privalėjo apie tai kažkam pranešti ar atlikti kitus kokius nors veiksmus, todėl pasyvus šio asmens elgesys dėl to jokios atsakomybės neužtraukia. Apie tokio pobūdžio vykdymo teismo sprendimus nurodytos pozicijos laikosi Šilutės rajono apylinkės prokuratūros prokurorė 2012-07-04 nutarime, Šilutės rajono apylinkės teismo teisėja 2012-08-06 nutartyje Nr. ITS-28-204/2012, Klaipėdos apygardos teismo teisėjas 2012-09-14 nutartyje Nr. 1S-858-113/2012. Tačiau nuosprendyje teisėja jau kitaip aiškina minėto pobūdžio teismo sprendimo vykdymą, nurodydama, jog „įsidarbinęs J. S. apie tai nepranešdavo nei antstoliams, nei išieškotojams“, nors anksčiau minėtoje nutartyje laikosi priešingos pozicijos. Tokie netikslumai neleistini ir reiškia, jog pats tos pačios pakopos teismas nepaiso savo paties susikurtų precedentų, šiuos keisdamas be jokių įtikinimų motyvų.
Byloje nustatyta, jog 2001-11-23 Klaipėdos apygardos teismo sprendime dėl 45 000 Lt skolos priteisimo ir 2002-10-29 Klaipėdos apygardos teismo sprendime dėl 720 Lt žalos atlyginimo yra vykdomi priverstine CPK tvarka. Iš byloje esančių antstolių pateiktų duomenų apie vykdomąsias bylas, kuriose vykdymo proceso šalis (skolininkas) yra J. S., matyti, jog skolininkas nevengė vykdyti teismo sprendimų, nebuvo baustas teismo už vykdymo proceso nustatytų antstolio reikalavimų ar savo kaip skolininko pareigų nevykdymą, vykdymo metu nebuvo nustatyta jokio skolininko kilnojamojo ar nekilnojamojo bei kito turto. Kadangi sprendimų vykdymas buvo perduotas antstoliams, todėl tikėtina, jog šie sprendimai buvo vykdomi priverstinėmis priemonėmis, taigi už šių priemonių taikymą ir apskritai už priverstinio sprendimo vykdymo procedūras, įskaitant jos organizavimą, metodų, priemonių ir būdų pasirinkimą, atsako antstolis, nes jam tokia teisė suteikta, be to šis gauna atlygį. Nustačius aplinkybę, jog teismo sprendimai vykdomi priverstine civilinio proceso tvarka ir šie yra vykdomi – skola išieškoma, todėl nuteistasis daro išvadą, kad šioje byloje galimybės užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą įprastomis civilinio proceso priemonėmis nebuvo esmingai suvaržytos.
Pasak apelianto J. S., nėra pagrįstos nuosprendžio išvados apie darbuotojo ir skolininko vengimą, kad nebūtų išieškota iš jo darbo užmokesčio darbovietėje IĮ „duomenys neskelbtini“. Tokios teismo išvados grįstos prielaidomis bei išankstiniu teisėjos nusistatymu prieš jį. Teisme liudytojais apklausti šios įmonės vadovas R. J. ir darbuotojas E. Ž. patvirtino, jog šiems nėra žinomos kokios nors aplinkybės susijusios su J. S. darbu (priėmimu ir atleidimu iš darbo) ar jo siekiu vengti išieškojimo iš darbo užmokesčio. Taigi apylinkės teismas neturėjo pagrindo padaryti priešingas išvadas. Nėra aišku kokiais bylos įrodymais apylinkės teismas rėmėsi, padarydamas išvadą, jog įmonėje tris mėnesius J. S. nebuvo priskaičiuojamas darbo užmokestis, o vėliau šis atleistas iš darbo. Apelianto įsitikinimu, darbdavys nustato, apskaičiuoja, išmoka darbo užmokestį bei daro iš jo išskaitas, todėl darbuotojas neturi įtakos tokiems darbdavio veiksmams ir nelemia, kad šiam nebūtų mokamas užmokestis tikslu išvengti išieškojimo. Tik darbdavys privalo vykdyti antstolio nurodymus dėl sumų išieškojimo iš darbuotojo.
Taip pat nėra pagrįstos nuosprendžio išvados, jog jis UAB „duomenys neskelbtini“ vengė dirbti, t. y. jam įsidarbinus po kelių dienų, jis išėjo neapmokamų atostogų. Iš UAB „duomenys neskelbtini “ direktoriaus teisme duotų parodymų matyti, jog J. S. buvo priverstas išeiti neapmokamų atostogų, kadangi jo darbo priemonė – automobilis sugedo, taip pat šios įmonės direktorius paaiškino, jog antstolių siųsti vykdomieji dokumentai įmonės nepasiekdavo, nes būdavo siunčiami neteisingu adresu, todėl galėjo būti neišskaityta iš darbuotojo užmokesčio. Šias aplinkybes patvirtino ir jis pats.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistasis nurodo, kad iš nuosprendžio matyti, jog teismas tendencingai tik išvardino jį kaltinančius įrodymus, tačiau nevertino kitų – teisme ištirtų ir jį teisinančių įrodymų, o taip pat nurodytų kaltinančių įrodymų pagrindu padarė abstrakčias ir tendencingas išvadas. Apylinkės teismas nepagrįstai nesivadovavo jo ir jo brolio parodymais dėl lėšų J. S. teikimo bei dėl apmokėjimo už gydymo (odontologo) paslaugas. Iš liudytojo D. K. parodymų galima daryti išvadą, jog šiam nebuvo žinoma iš kokių lėšų sumokėta už jo paslaugas, tačiau teisme šiam asmeniui iškėlus civilinę bylą ir sudarius taikos sutartį, žalos atlyginimo suma buvo grąžinta būtent S. S., nes tai buvo jo lėšos. Tai, jog jį ir liudytoją S. S. sieja giminystės ryšys, tokia aplinkybė neduoda pagrindo išvadai šiuos parodymus vertinti kritiškai. Atsižvelgtina ir į tai, jog kitiems nuosprendyje nurodytiems liudytojams nėra žinomos jokios aplinkybes – kokiomis lėšomis buvo apmokėta už odontologo paslaugas, todėl apylinkes teismas neturėjo pagrindo abejoti anksčiau nurodytų asmenų parodymų kritiškumu.
Anot nuteistojo, iš antstolių vykdomųjų bylų sąvado matyti, kad inkriminuojamais laikotarpiais skolininko atžvilgiu buvo vykdomos 25 vykdomosios bylos. Iš antstolio išduotų pažymų į gynėjo paklausimus matyti, jog dalyje vykdomųjų bylų vykdomieji dokumentai buvo vykdomi, t. y. šiuos vykdė pats skolininkas arba šie buvo vykdomi priverstine tvarka. Kadangi minėtos vykdomosios bylos buvo vykdomos CPK tvarka, todėl atitinkamai turėjo būti skirstomos ir išieškotos lėšos. Apylinkės teismas nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių nukentėjusiosios pateikti vykdyti vykdomieji raštai išduoti teismo sprendimų pagrindu, būtų buvę pranašesni už kitų išieškotojų pateiktus vykdyti vykdomuosius dokumentus, nepriklausomai nuo jų pobūdžio. Tokia aplinkybė reiškia, kad nesant vykdomajame dokumente nurodyto specialaus išieškojimo būdo bei tvarkos, taip pat nesant antstolio ar teismo nurodymų dėl išieškojimo eiliškumo, turėjo būti vadovaujamasi bendromis CPK taisyklėmis, kuriose nėra nurodyta kokio pobūdžio vykdomąjį dokumentą šiuo atveju reikės vykdyti pirmiau, o kurį vėliau. Esant tokioms aplinkybėms apeliantas daro išvadą, jog jis turėjo teisę pasirinkti kokį vykdomąjį dokumentą vykdys pirmiausiai, todėl jis nepažeidė jokių įstatymų ar teismo sprendimais nustatytos vykdymo tvarkos, šiuos vykdydamas pats.
Be to apylinkės teismas konstatuodamas, jog jis dirbdamas laikotarpiais nuo 2002-05-23 iki 2003-07-01 R. J. įmonėje, nuo 2009-04-29 iki 2009-06-30, nuo 2011-01-01 iki 2011-01-03 dirbdamas UAB „duomenys neskelbtini“ ir gaudamas pajamas, piktybiškai nevykdė minėtų teismo sprendimų, taip ir neišsiaiškino kokios gautinos kaip išieškotos sumos būtų skirtos nukentėjusiajai, kokios būtų jų paskirstymo proporcijos ir eiliškumas. Nurodyta aplinkybė yra svarbi, nustatant skolininko piktybiškumą, nes inkriminuojamas laikotarpis (nuo 2011-01-01 iki 2011-01-03 dirbimas UAB „duomenys neskelbtini“ apima tik tris dienas. Teismas neįvertino, jog jis auginą nepilnametį sūnų, kurį išlaiko, todėl vien ši aplinkybė turi įtakos sprendžiant gaunamų lėšų paskirstymo eiliškumą, nes išlaikymas vaikui pagal CPK turi būti skiriamas pirmiau nei kitiems kreditoriams.
Nėra pagrįstos nuosprendžio išvados ir apie jo nelegalų darbą vežant keleivius ir už tai gaunant atlygį, nes administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytas vienkartinis faktas neturi lemti tokios nuosprendžio išvados, kad jis nuolat verčiasi tokia veikla. Teismas taip pat neturėjo pagrindo vadovautis nukentėjusiosios ir jos dukros bei dukros draugės parodymais dėl nelegalaus darbo, nes šių asmenų ir jo santykiai yra konfliktiški, be to minėti asmenys susiję giminystės bei draugystės ryšiais, yra priešiškai nusistatę prieš jį ir turi suinteresuotumą bylos baigtimi.
Teigia, kad jis yra nuteistas ir už tai, jog būdamas darbingu niekur nedirbo, darbo biržoje nesiregistravo laikotarpiais nuo 2002-01-26 iki 2002-05-22, nuo 2003-07-02 iki 2003-08-20, nuo 2004-11-19 iki 2004-11-30, nuo 2006-09-20 iki 2008-12-09, nuo 2011-01-04 iki 2011-02-09 pinigų išieškotojai nemokėjo. Su tokiomis nuosprendžio išvadomis nuteistasis nesutinka, kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucija ir jokie kiti Lietuvos Respublikoje galiojantys įstatymai bei kiti teisiniai reikalavimai nenumato priverstinio asmens darbo, ar priverstinio registravimosi darbo biržoje. BK taip pat nenumato asmeniui jokios baudžiamosios atsakomybės už tai, kad asmuo būdamas darbingas niekur nedirba, nesiregistruoja darbo biržoje ir kt.
Nuteistojo manymu, būtina išsiaiškinti, taip pat byloje esančiais įrodymais pagrįsti kaltinimo ir nuosprendį priėmusio teismo išvadas, jog minėtais laikotarpiais, kuomet asmuo būdamas darbingas niekur nedirbo ir darbo biržoje nesiregistravo galėjo gauti piniginių išmokų ir jei taip, tuomet ar iš šių išmokų galėjo būti išieškoma pagal vykdomuosius dokumentus bei kokiomis proporcijomis. Kadangi nuosprendį priėmęs teismas padarė išvadą, jog jis tyčia nevykdė teismo sprendimo, tačiau taip ir neatsakė į pagrindinį klausimą, iš kokių lėšų bei kokia sprendimo dalis ir kokios eilės išieškotojams būtų įvykdyta, t. y. kaip ir kokia tvarka būtų paskirstytos išieškotos lėšos. Pažymi, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme paaiškino, jog jis stengėsi susirasti mokamą darbą, tačiau Šilutėje tai padaryti labai sunku, nes miestelis yra mažas, taip pat darbo paieškas apsunkina prastėjanti sveikata, amžius.
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teisėja nesilaikė nešališkumą užtikrinančių nuostatų. Apelianto nuomone, teisėja viso bylos nagrinėjimo metu buvo šališka. Teisėja posėdžio metu liudytoją S. S. pavadino milijonieriumi, naudojo kitus epitetus, palyginimus. Tai galima suprasti kaip neigiamą kaltinamojo bei jam palankaus liudytojo įvertinimą. Teisėja rodė didesnį palankumą nukentėjusiajai ir prieš jį parodymus davusiems liudytojams. Nuteistasis atkreipia dėmesį ir į tai, kad bylą nagrinėjančią teisėją ir byloje pripažintą nukentėjusiąją L. B. sieja draugiški, betarpiški, kaimyniški santykiai, nes pasak namo gyventojos nurodyti asmenys gyvena viename daugiabutyje.
Pažymi, kad 2012-08-28 bylą nagrinėjanti teisėja nutartimi nušalinusi prokurorę nuo šios bylos nagrinėjimo, nes prokurorė ikiteisminio tyrimo metu buvo šališka, nepagrįstai nepašalino minėtos prokurorės ikiteisminio tyrimo metu sukeltų šališkumo padarinių – šios prokurorės atlikti BPK 218 str. 1 d., 3 d., 4 d., 6 d., 219 str., 220 str. nurodyti veiksmai, priimti procesiniai sprendimai bei surašyti procesiniai dokumentai laikytini neteisėtais ir sudarančiais pagrindą konstatuoti, jog surašytas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas bei padaryti nurodyti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, kurie trukdo nagrinėti bylą, taigi byla turėjo būti perduota prokurorui (BPK 254 straipsnio 3 dalis). Nurodyta aplinkybė, kai pačios teisėjos nutartimi prokurorė buvo nušalinta nuo bylos dėl to, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo šališka, reiškia, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo užtikrinta jo teisė į nešališką bylos tyrimą, todėl teisėja privalėjo tokį savo pačios nustatytą esminį pažeidimą pašalinti bylą perduodant prokurorui. Klaipėdos apygardos teismo 2012-09-14 nutartis, kuria atmestas jo skundas dėl anksčiau minėtų prokurorės ir teisėjos nutarimo ir nutarties) matyti, jog teisėja atmetusi jo skundą kitoje byloje dėl prokurorės nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 245 straipsnį skolininkės E. P. atžvilgiu ir tuo pat metu nagrinėdama bylą, kurioje J. S. pateiktas kaltinimas pagal BK 245 straipsnį vadovaujantis savo pačios bei aukštesniojo teismo susikurtais precedentais privalėjo bylą nutraukti BPK 232 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 235 straipsnio pagrindu. Apelianto nuomone, susidaro situacija, kai baudžiamasis įstatymas esant identiškai faktinei situacijai (dėl tokio pat teismo sprendimo vykdymo pobūdžio – sumos priteisimo) aiškinamas ir taikomas nevienodai – nuteistojo atžvilgiu, ta pati teisėja priima apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau jau kitaip – aiškina ir taiko BK 245 straipsnį, nei kito asmens (bylos liudytojo E. P.) atžvilgiu. Vienu atveju, teisėja aiškina, jog teismo sprendimo dėl skolos priteisimo, pobūdis nėra toks, kurį įvykdyti gali pats skolininkas arba, kad teismo sprendimuose nebuvo nurodyti nei skolos grąžinimo terminai, nei būdai; kad, skolininkei nesumokant skolos gera valia, išieškojimą vykdo antstoliai, kitu atveju – atvirkščiai.
Nurodo, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu yra praėję treji metai, kai buvo padarytas baudžiamasis nusižengimas, o pagal ankstesnę redakciją – dveji metai. Apelianto J. S. teigimu, iš nurodytų inkriminuotų laikotarpių (nuo 2002-01-26 iki 2009-06.30) matyti, kad šio laikotarpio veikai už kurios padarymą jis yra nuteistas, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis yra suėjusi 2011-06-30, jei taikyti BK 95 str. 1 d. 1 p. redakciją, galiojusią iki 2010-06-29, taip pat apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis yra suėjusi 2012-06-30. Taigi vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 2 p., apkaltinamasis nuosprendis byloje negalėjo būti priimtas.
Teismo posėdyje nuteistasis J. S. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nors nuteistasis J. S. apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis įvykio aplinkybėmis.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis, tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir vertino jų visetą. Teismas, vykdydamas BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kaltinimui prieštaraujančią versiją. Vadovaudamasis ištirtų įrodymų visuma, jų sisteminiu vertinimu, teismas padarė teisingą, nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl J. S. kaltės padarius BK 245 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Nuteistojo J. S. versija, kad jis jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, paneigta byloje ištirtais įrodymais.
Teismas išsamiai išanalizavo nuteistojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, gretino juos tarpusavyje bei su kitais bylos įrodymais, tinkamai juos įvertino byloje surinktų ir ištirtų faktinių duomenų visumos kontekste, atskleidė jų tarpusavio ryšį, motyvuotai nurodė, kuriais iš jų rėmėsi ir kuriuos atmeta. Teismas teisingai įvertino ir pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nesivadovavo J. S. parodymais, kadangi jie prieštarauja kitai įrodomajai bylos medžiagai. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo konstatuoti, kad teismo išvados dėl nuteistojo J. S. veiksmų įrodytumo neatitinka įrodymų turinio ir, kad vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai.
Nors nuteistasis J. S. kaltu dėl padarytos nusikalstamos veikos neprisipažino, jo kaltę, padarius BK 245 straipsnyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma. Apelianto skundo argumentai, kad jis nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 straipsnyje, vertintini kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šią nusikalstamą veiką, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistojo J. S. kaltę patvirtinantiems įrodymams bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog J. S. tyčia vengė vykdyti teismo sprendimus. Tokios teismo išvados yra pagrįstos ir atitinka faktines bylos aplinkybes.
Pagal BK 245 straipsnį nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Teismo sprendimo nevykdymas – tai susilaikymas nuo teismo sprendimu paskirtos pareigos vykdymo, turint objektyvią galimybę ją įvykdyti. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį trauktinas tik toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą ir kuris veikė tiesiogine tyčia, tai yra suvokdamas, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėdamas. BK 245 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos baigtumas siejamas su momentu, kai asmuo nustatytu laiku neįvykdo savo pareigos.
Priešingai nuteistojo J. S. tvirtinimui, byloje surinkti įrodymai paneigia apelianto versiją, neva jis neturėjo objektyvios galimybės įvykdyti teismo sprendimus. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad jis žinodamas apie 2001-11-23 Klaipėdos apygardos teismo sprendimą, įpareigojantį jį grąžinti L. B. 45 000 Lt gauto avanso, bei žinodamas apie 2002-10-29 Klaipėdos apygardos teismo sprendimą, įpareigojantį jį atlyginti L. B. padarytą 720 Lt žalą, būdamas darbingas, nuo 2002-01-26 iki 2002-05-22, nuo 2003-07-02 iki 2003-08-20, nuo 2004-11-19 iki 2004-11-30, nuo 2006-09-20 iki 2008-12-09, nuo 2011-01-04 iki 2011-02-09, niekur nedirbo, darbo biržoje nesiregistravo.
O laikotarpiu nuo 2002-05-23 iki 2003-04-25 ir nuo 2003-05-03 iki 2003-07-01 buvo įsidarbinęs R. J. individualioje įmonėje ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Nuo 2009-04-29 iki 2009-06-30, ir nuo 2011-01-01 iki 2011-01-03, dirbo UAB „duomenys neskelbtini“ ir gaudavo atlyginimą. Pastebėtina, jog apeliantas įsidarbinęs, dirbdavo labai trumpą laikotarpį, tačiau nepaisant net ir to, kad J. S. turėjo darbą bei gaudavo darbo užmokestį, bet savo noru nukentėjusiajai L. B. vis tiek nemokėdavo teismo priteistų piniginių sumų. Bylos medžiaga liudija, jog įmonei, kurioje dirbo nuteistasis iš antstolių gavus vykdomuosius raštus ir pradėjus išieškoti atitinkamas pinigines sumas iš darbo užmokesčio, kaip pavyzdžiui R. J. IĮ „duomenys neskelbtini“, po trijų mėnesių jam nebebuvo priskaičiuotas darbo užmokestis, dar po trijų mėnesių, jis buvo atleistas iš darbo. J. S. padėjus dirbti UAB „duomenys neskelbtini“, tik praėjus kelioms dienoms po įsidarbinimo, jam jau buvo suteiktos nemokamos atostogos, kurios tęsėsi apie 19 mėnesių. Be to, įsiteisėjęs teismo sprendimas administracinio teisės pažeidimo byloje patvirtina ir tai, kad nuteistasis 2008-11-10 vertėsi nelegaliu keleiviu pervežimu, taip nelegaliai užsidirbdamas pajamų. Nors apelianto teigimu, jis neturi piniginių lėšų ir verčiasi sunkiai, o darbą susirasti nedideliame miestelyje yra sudėtinga, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis paskutinį kartą darbo biržoje užsiregistravo nuo 2011-12-01. Į socialinės paramos skyrių dėl išmokų nuo 2001-12-07 iki 2011-12-31 irgi nėra kreipęsis. Taigi akivaizdu, kad J. S., būdamas darbingas, neieškojo galimybių įsidarbinti, siekdamas įvykdyti teismo sprendimus, o jei įsidarbindavo, kaip minėta jau anksčiau, dirbdavo labai trumpą laikotarpį, todėl apelianto J. S. teiginiai, neatitinka tikrovės, priešingai, aptarti įrodymai tik patvirtina, jog jis tyčia sąmoningai oficialiai nedirbo, nes tai jam buvo nenaudinga.
Nors nuteistasis J. S. kvestionuodamas savo kaltę apeliaciniame skunde teigia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija ir jokie kiti Lietuvos Respublikoje galiojantys įstatymai bei kiti teisiniai reikalavimai nenumato priverstinio asmens darbo, ar priverstinio registravimosi darbo biržoje, ir BK taip pat nenumato asmeniui jokios baudžiamosios atsakomybės už tai, kad asmuo būdamas darbingas niekur nedirba, nesiregistruoja darbo biržoje ir kt., tačiau pažymėtina, kad teismų praktikoje teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymas pagal objektyviuosius požymius apibrėžiamas, kaip tyčinis nedarbas, nelegalus darbas, ligos simuliavimas, savo pajamų ir turto slėpimas, jų iššvaistymas, panaudojimas kitiems tikslams. Nagrinėjamu atveju neabejotinai yra nustatytas – tyčinis nedarbas, nelegalus darbas bei tyčinis nemokėjimas, turint pajamų. Taigi J. S., žinodamas apie teismo sprendimais priteistas pinigines sumas, jų geranoriškai nukentėjusiajai L. B. nemokėjo, dėl to kiek buvo įmanoma buvo pradėtas priverstinis išieškojimas. Tačiau antstoliams pavyko išieškoti iš nuteistojo tik labai nedidelę dalį priteistų pinigų. Tai, kad dalis įsiskolinimo buvo išieškota iš J. S. vykdymo proceso metu, priešingai apelianto tvirtinimui, neduoda pagrindo išvadai, jog pastarasis savanoriškai vykdė teismo sprendimus, tai yra, kad jis pats savo iniciatyva pasirinko alternatyvųjį skolos grąžinimo būdą – išieškojimą iš jo priverstinai. Pažymėtina, kad priverstinis išieškojimas nesietinas su savanorišku teismo sprendimo vykdymu. Akivaizdu, kad J. S., būdamas darbingas ir turėdamas realią galimybę bent iš dalies padengti teismo sprendimais priteistas pinigines sumas, tyčia nemokėjo nukentėjusiajai, nes per pastaruosius vienuolika metų dirbo tik keliose darbovietėse ir tai labai trumpą laiką, tai rodo, kad J. S. tyčia siekė išvengti prievolės vykdyti teismo sprendimus dėl piniginių lėšų nukentėjusiajai sumokėjimo ir kad galimybė užtikrinti įsiteisėjusių teismo sprendimų įvykdymą įprastomis civilinio proceso priemonėmis buvo iš esmės apsunkintos.
Taigi atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, remdamasi aptartų įrodymų visuma, atlikta jų tarpusavio ryšio analize, teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. S., veikdamas tiesiogine tyčia (suvokdamas, kad neteisėtai nevykdo 2001-11-23, 2002-10-29 teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis), turėdamas objektyvią galimybę ir galėdamas bent iš dalies padengti priteistas pinigines lėšas ir grąžinti 45 000 Lt gauto avanso bei 720 Lt padarytos žalos nukentėjusiajai, jas ignoravo, tai yra tyčia nemokėjo pinigų nukentėjusiajai, šiais savo veiksmais padarė BK 245 straipsnyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą, dėl to yra nuteistas pagrįstai.
Apelianto skundo argumentai dėl vykdymo procese išieškotų piniginių lėšų, dėl vykdomųjų raštų vykdymo eiliškumo, proporcijų, išieškojimo būdo bei tvarkos, J. S. padarytos nusikalstamos veikos teisiniam vertinimui reikšmės neturi.
Nuteistojo J. S. skundo argumentai dėl senaties termino taikymo ir bylos jam nutraukimo yra nepagrįsti. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktis numato, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėjo treji metai, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas.
Nuteistasis J. S. nepagrįstai apeliuoja į tai, neva baudžiamoji byla jam turėjo būti nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį senaties terminui. Tokį savo prašymą apeliantas argumentuoja tuo, kad iš nurodytų inkriminuotų laikotarpių (nuo 2002-01-26 iki 2009-06-30) matyti, kad šio laikotarpio veikai už kurios padarymą yra nuteistas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis yra suėjusi 2011-06-30, pasak apelianto, jei taikyti BK 95 str. 1 d. 1 p. redakciją, galiojusią iki 2010-06-29, taip pat apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, yra suėjusi 2012-06-30. Taigi nuteistojo J. S. teigimu, dėl veikos inkriminuotos laikotarpiais nuo 2002-01-26 iki 2002-05-22, nuo 2003-07-02 iki 2003-08-20, nuo 2004-11-19 iki 2004-11-30, nuo 2006-09-20 iki 2008-12-09, nuo 2002-05-23 iki 2003-07-01, nuo 2009-04-29 iki 2009-06-30, apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti priimtas. Be to, laikotarpiais nuo 2003-08-21 iki 2004-11-20, nuo 2004-12-01 iki 2006-09-19, nuo 2008-12-10 iki 2009-04-28, nuo 2009-07-01 iki 2010-12-31, nuo 2011-02-10 iki šiol vykdytini teismo sprendimai buvo ir yra vykdomi civilinio proceso tvarka, be to prokuratūra 2011-02-09 pradėjo baudžiamąjį persekiojimą dėl teismo sprendimo nevykdymo. Taigi, apelianto manymu, BK 245 straipsnyje numatytas baudžiamasis nusižengimas nutrūko.
Priešingai apelianto tvirtinimui, remiantis teismų praktika, BK 245 straipsnyje numatytas baudžiamasis nusižengimas – teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymas – nutrūksta, kai kaltininkas savanoriškai pradeda vykdyti teismo sprendimą arba teisėsaugos institucijos pradeda asmens baudžiamąjį persekiojimą dėl teismo sprendimo nevykdymo. Tai reiškia, kad teismo sprendimo nevykdymas prasideda tada, kai kaltininkas neįvykdo teisėto teismo sprendimo iki nustatyto termino, o jei toks terminas nenustatytas, – per pakankamą įvykdyti prievolę laiką nesiima priemonių, neatlieka veiksmų, būtinų įgyvendinti teismo sprendime nurodytus įpareigojimus, reikalavimus ir pan. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad J. S. nuo 2001-2002 m., kada buvo priimti teismo sprendimai dėl pinigų priteisimo, jis iki šiol nebuvo pradėjęs savanoriškai vykdyti teismų sprendimų, taigi J. S. veiksmai BK 245 straipsnio prasme nenutrūko ir tęsėsi iki šiol. Priverstinio poveikio priemonių taikymas, kai įsiskolinimus išieško antstolis, tik patvirtina, kad J. S. savanoriškai nevykdė teismo sprendimų, dėl to ir buvo pradėtas priverstinis išieškojimas. Taigi akivaizdu, jog nėra suėję BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo senaties terminai, dėl to būtų galima BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu nutraukti baudžiamąjį procesą.
Nepagrįsti ir kiti apelianto teiginiai dėl teisėjos šališkumo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Taigi teismo nešališkumo reikalavimas yra ir vienas iš asmenų konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-414/2010). Nešališkumo principo pažeidimas visada konstatuojamas tada, kai nustatoma, kad teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 ir 59 straipsniuose nurodytų aplinkybių. Byloje tokių duomenų nėra. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad teisėjos šališkumas iš esmės grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas priėmė J. S. nepalankų sprendimą. Tačiau tai, kad teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, nėra pagrindas pripažinti, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Pagal BPK 7 straipsnį bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti. Iš bylos duomenų matyti, kad rungimosi principas nebuvo pažeistas. Kolegijos nuomone, apelianto teiginiai dėl neva teisėjos ir nukentėjusiosios draugiškų santykių yra deklaratyvūs, niekuo nepagrįstos prielaidos. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nušalinęs prokurorę, bylos neperdavė kitam prokurorui iš naujo surašyti kaltinamąjį aktą, ar kad teisėja kitoje byloje atmetė J. S. skundą dėl prokurorės nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą panaikinimo, negalima laikyti teisėjos šališkumu ar esminiu LR BPK pažeidimu, nes tuo nebuvo suvaržytos kaltinamojo teisės, nebuvo sukliudyta teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (LR BPK 369 str. 3 d.).
Taipogi nebuvo jokio pagrindo, kaip kad skunde nurodo apeliantas, bylą gražinti prokurorui. Reikia pastebėti, kad pagal BPK 254 straipsnio 3 dalį, perduoti bylą prokurorui galima tik tuo atveju, kai nagrinėjimo teisme metu nustatoma, jog surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą. Byla gali būti perduota prokurorui ir tuo atveju, jeigu yra jo prašymas, kai reikia papildyti ikiteisminį tyrimą. Gi nei vienos iš šių proceso įstatyme numatytų sąlygų, kurioms esant bylą būtų galima perduoti prokurorui, nebuvo, kaltinamasis aktas surašytas laikantis BPK 219 straipsnio reikalavimų.
Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinio skundo argumentai dėl prokurorės nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, ikiteisminio tyrimo teisėjos nutarties ir kt., nėra apskundimo ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka pagrindas, todėl jie paliktini nenagrinėtini. Juolab, kad apeliantas šiuos procesinius sprendimus skundė LR BPK 63 straipsnio tvarka, skundai yra išnagrinėti ir įsiteisėję.
Taigi, remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog J. S. padarė jam inkriminuotą baudžiamąjį nusižengimą ir jo kaltė yra įrodyta byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visetu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimų nenustatė.
BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje turi išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Tačiau pabrėžtina ir tai, kad pagal teismų praktiką BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta apeliacinės instancijos teismo pareiga nutartyje pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo motyvą, pakanka to, jog pateikiami argumentai dėl esminių apeliacinio skundo motyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 6 ir 25 punktai), todėl apygardos teismas dėl visų J. S. apeliacinio skundo motyvų nepasisako ir, kolegijos vertinimu, aptaria tik esminius skundo argumentus.
Esant šioms aplinkybėms, nėra jokio teisinio pagrindo naikinti ar keisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 21 d. nuosprendį.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo J. S. apeliacinį skundą atmesti.