Alytaus apylinkės teismo sprendimas

suinteresuoto asmens Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovei Rimai Damanauskaitei – Mancini,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos E. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Kadangi pareiškėja yra gimusi tremtinės šeimoje, o pasibaigus tremties laikui jos motinai buvo uždrausta grįžti gyventi į Lietuvą, kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą su prašymu pripažinti nuo okupacijų nukentėjusiojo asmens – tremtinio – teisinį statusą Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktyje numatytu pagrindu (tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami asmenys, gimę 1965 m. sausio 1 d. ir vėliau buvusių politinių kalinių ar tremtinių šeimose už Lietuvos ribų, jeigu bent vienam iš tėvų (įtėvių) buvo suvaržytos galimybės grįžti į Lietuvą, buvo ribojamas gyvenamosios vietos įregistravimasir įsidarbinimas Lietuvoje ir dėl šių aplinkybių jis per 6 metus nuo leidimo grįžti į Lietuvą datos nebuvo grįžęs į Lietuvą).

Pareiškėjos motinos A. O. B. šeima gyveno (duomenys neskelbtini). Šeima buvo pasiturinti, turėjo žemės, didelį ,,dviejų galų“ namą, gerus ūkio pastatus, todėl buvo laikomi buožėmis ir įtraukti į iš Lietuvos tremiamų asmenų sąrašus. B. šeimą sudarė: tėvas O. B., gim. (duomenys neskelbtini) motina S. B., gim. (duomenys neskelbtini), ir vaikai J. B., gim. (duomenys neskelbtini), A. O. B., gim. (duomenys neskelbtini) P. B., gim. (duomenys neskelbtini), 1949 m. kovo 25 d. buvo ištremti iš Lietuvos į Irkutsko sritį Tulunsko r. spec. ištrėmime išbuvo iki 1958 m. liepos 1 d. Po tremties O. B., S. B., J. B. ir A. B. (P. B. duomenys neskelbtini mirė) buvo uždrausta grįžti gyventi Lietuvos TSR teritorijoje.

B. pastatai, žemės buvo nacionalizuoti, žemė perduota kolūkiui, gyvenamajme name apgyvendinti žmonės.

Pasibaigus spec. ištrėmimo laikotarpiui, 1959 m. pareiškėjos senelis O. B. kartu su dukra A. O. B. pabandė grįžti į Lietuvą ir likti gyventi čia. Tačiau jų namuose gyveno svetimi žmonės, tuometė valdžia pasakė, kad namų jiems negrąžins ir liepė jiems išvykti iš Lietuvos. Pareiškėjos senelis su dukra A. O. B. grįžo pas tremties vietoje likusią šeimą ir tęsė gyvenimą ten.

1960 m. rugpjūčio 8 d. buvo priimtas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimas Nr. 409-s, kuriuo ištremtiems asmenims buvo leista grįžti į Lietuvą. Tačiau apie tokį priimtą nutarimą ištremti asmenys nebuvo tinkamai informuoti, ši žinia tarp tremtinių sklandė kaip gandas. Kai kurie tremtiniai pabandė grįžti į Lietuvą, tačiau įsikurti Lietuvoje nebuvo paprasta, todėl kai kurie negalėdami įsidarbinti ir prisiregistruoti, grįždavo atgal. 1963 m. į Lietuvą išvažiavo ir pareiškėjos sesuo J. B.. Kai grįžo, teko slapstytis, gyventi pas svetimus žmones, nes namai buvo nacionalizuoti, prisiregistruoti niekur negalėjo. Tik 1964 m., kai J. ištekėjo ir pakeitė pavardę, ji galėjo prisiregistruoti, legaliai gyventi ir dirbti.

A. O. B. susirašinėjo su seserimi J. laiškais ir žinojo, kad grįžus apsigyventi Lietuvoje yra sunku, prisiregistruoti neleidžiama, faktiškai grįžę tremtiniai buvo persekiojami. Be to, ji turėjo blogą 1959 metų grįžimo į Lietuvą patirtį, todėl grįžti į Lietuvą motina nesiryžo, juolab, kad 1964 m. ji buvo nėščia, o 1965 m. sausio 25 d. gimė dukra.

1965 m. į Lietuvą grįžo ir pas dukrą J. apsigyveno S. B.. Į Lietuvą A. O. B. su dukra E. grįžo gyventi tik 1973 metais. Jos tėvas O. B. mirė (duomenys neskelbtini) RTFSR, Irkutsko srityje.

Pareiškėja siekia nustatyti juridinį faktą tam, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – ir centras arba suinteresuotas asmuo) suteiktų pareiškėjai nukentėjusiojo nuo okupacijų 1939-1990 metais asmens – tremtinio teisinį statusą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje nustatyta, kad pareiškėjos tėvai O. B. ir S. B. 1949 m. kovo 25 d. su vaikais J., A. O. ir P. buvo ištremti į Rusijos Irkutsko sritį, Tulunsko (Tuluno) rajoną. O. B. ir S. B. buvo spec. ištrėmime iki 1958 m. liepos 1 d. Po tremties O. (A.) B., S. B., J. B., A. (taip dokumente) B. buvo uždrausta grįžti gyventi Lietuvos TSR teritorijoje.

Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau – LTSR) Ministrų Tarybos 1960 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu Nr. 409-s pareiškėjos tėvui O. B., S. B., J. B. ir A. (taip dokumente) B. buvo leista gyventi LTSR teritorijoje, tai patvirtinama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bendrojo departamento 2016-03-08 pažymėjimas apie tremtį Nr. 1/30AP-40. Pareiškėjos paaiškinimais, liudytojos A. O. B. paaiškinimais nustatyta, kad pareiškėjos senelis labai norėjo grįžti į Lietuvą, tai 1962 metais jis su dukra A. O. B. grįžo į Lietuvą, išsiaiškinti, kokios yra galimybės grįžti. Tačiau Lietuvoje jų niekas nelaukė, namai buvo užimti svetimų asmenų, kiti giminės jų vengė, prisiregistruoti nebuvo kur, niekas nenorėjo priimti į darbą, valdžios atstovas pasakė, grįžkit ten, iš kur atvažiavot, todėl jis su dukra grįžo atgal į Rusiją. Grįžusi A. O. B. baigė mokslus, ir dirbo, o 1973 metais grįžo į Lietuvą. Pareiškėjos teta J. į Lietuvą grįžo 1963 metais. A. O. palaikė ryšį su seserimi, kuri sakė, kad Lietuvoje sunku susirasti darbą, kur apsigyventi, niekas nepriregistruoja. Jos gyvenimas palengvėjo po metų, kai J. ištekėjo. Pakeitus pavardę, jai pasidarė gyventi lengviau. A. O. B. tuo metu grįžti negalėjo, nes ji 1964 metais buvo nėščia ir 1965 m. sausio 25 d. pagimdė dukrą E.. Pareiškėjos motina A. O. B. į Lietuvą su dukra E. grįžo tik 1973 metais į Panevėžio rajoną.

Pareiškėja teismo posėdžio metu paaiškino, kad ji pati gimė tik (duomenys neskelbtini), tad jai visos aplinkybės yra žinomos tik iš mamos, tetos pasakojimų. Ji tik prisimena jau grįžimą su mama į Lietuvą. Iš mamos jai žinoma, kad jie bandė su tėvu grįžti anksčiau, tačiau sugrįžę suprato, kad galimybių nėra. Vėliau po truputį, po vieną šeimos narį vis grįždavo į namus, kol 1973 metais grįžo ir jos mama, tačiau nei vienas iš šeimos narių negrįžo į buvusius namus į savo sodybą Radviliškio rajone. Liudytoja apklausta A. O. B. paaiškino, kad nebuvo pranešta apie sprendimą, kad jau galima išvažiuoti iš tremties vietos. Apie tai buvo kalbama gandų lygyje. Apie 1963 m. išvažiavo jos sesuo J.. Kai įsikūrė sesuo, po kurio laiko pas ją išvažiavo mama S.. Ji delsė grįžti, nes neturėjo kur, žinojo, kad tėvų namų nėra. Niekas nepranešė apie tai, kad jau galima grįžti į Lietuvą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia, kad jai būtų pripažintas nukentėjusiojo nuo okupacijų 1939-1990 metais asmens – tremtinio teisinis statusas. Pareiškėja pateikė centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijai prašymą dėl tremtinio teisinio statuso pripažinimo. Centras atsisakė pareiškėjai suteikti nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinį statusą motyvuodamas tuo, jog pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo (toliau – TSĮ) 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktį, būtina dokumentais pagrįsti galimybių į Lietuvą suvaržymą po to, kai tėvams po tremties leista grįžti ir gyventi Lietuvoje.

Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti tik tada, kai yra tam tikrų aplinkybių visuma: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridiškai reikšmingas, t. y. nuo šio fakto priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis); 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis), o tam, kad asmens asmeninės ar turtinės teisės atsirastų, pasikeistų ar pasibaigtų, reikalinga turėti ir pateikti atitinkamus faktus patvirtinančius dokumentus.

TSĮ 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktyje įtvirtinta, jog tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami asmenys, gimę buvusių politinių kalinių ar tremtinių šeimose už Lietuvos ribų, jeigu bent vienam iš tėvų (įtėvių) buvo suvaržytos galimybės sugrįžti į Lietuvą, ribojamas gyvenamosios vietos įregistravimas ir įsidarbinimas Lietuvoje ir dėl šių aplinkybių jis per 6 metus nuo leidimo grįžti į Lietuvą datos nebuvo sugrįžęs į Lietuvą, kai šias aplinkybes asmenys pagrindžia dokumentais (jei tokių dokumentų nėra, aplinkybės turi būti nustatomos bendrosios kompetencijos teismo sprendimu kaip juridinę reikšmę turintis faktas).

Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunkčio normos kalbinė formuluotė toje apimtyje, kiek joje yra kalbama apie suvaržytas galimybes sugrįžti į Lietuvą, gyvenamosios vietos įregistravimo ir įsidarbinimo ribojimą, suponuoja, kad įstatymų leidėjas, priimdamas šią teisės normą, omenyje turėjo administracinio, politinio pobūdžio suvaržymus ir (ar) ribojimus. 2019 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo Nr. VIII-342 5 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2325 paruošiamųjų dokumentų turinys sudaro pagrindą konstatuoti, kad apibrėžtys „suvaržytos galimybes sugrįžti į Lietuvą“, „gyvenamosios vietos įregistravimo ir įsidarbinimo ribojimai“ turėtų būti aiškinamos plečiamai.

Visų pirma, pirminio Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies pakeitimo projekto 2018 m. rugpjūčio 14 d. aiškinamajame rašte Nr. XIIIP-2442 išskirta, kad projekto tikslas sudaryti sąlygas gauti gimusiųjų tremtyje statusą atsižvelgiant į tai, jog 1954–1959 metais buvo taikomos papildomos priemonės, kurios apsunkino šių žmonių sugrįžimą (pvz., A. Sniečkaus 1956 m. lapkričio 16 d. prašymas SSKP CK uždrausti apsigyventi Lietuvoje ir gretimose teritorijose „teistiems už kontrrevoliucinius nusikaltimus“; 1957 m. sausio 14 d. SSRS MVD sprendimas Kauną paskelbti „miestu su ypatingu pasų režimu“, kuriame draudžiama gyventi kalintiems „už kontrrevoliucinius nusikaltimus“ ir „už banditizmą“; 1957 m. sausio 21 d. J. Paleckio įsakas, kuriuo taikyti papildomi draudimai sugrįžti asmenims, jų neįrašant į jokias buvusių kalinių ar tremtinių bylas). Aiškinamajame rašte taip pat išskirta, kad 1958 m. lietuviams leisti gyventi Lietuvoje galėjo leisti tik LSSSR Ministrų Taryba, kurios leidimą buvę tremtiniai ar politiniai kaliniai sunkiai begalėjo gauti.

Antra, Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto 2019 m. liepos 10 d. papildomoje išvadoje Nr. 103-P-27, pasisakant dėl galimybės įrodyti administracinio, politinio pobūdžio suvaržymus ir (ar) ribojimus prielaidų įtvirtinimo Teisinio statuso įstatymo pakeitimo projekte, detalizuota, kad oficialiai tremties apribojimai buvo panaikinti, tačiau neoficialiuose teisės aktuose buvo padaryta išimtis lietuviams, latviams ir estams – jie turėjo susijungti su tremtyje esančiomis šeimomis ir ten likti. Tokie apribojimai jokiose bylose neatsispindėjo. Paskutiniai tokie lietuviai tremties vietas galėjo palikti 1963 m. gruodžio mėn., tačiau žinodami Lietuvoje galiojusius sugrįžimo apribojimus, jie negalėjo laisvai pasinaudoti menamu „išlaisvinimu“ ir realiai sugrįždavo keliais metais vėliau.

Apibendrinant nurodytą, spręstina, kad įstatymų leidėjas, papildydamas Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalį 5 punkto b papunkčiu, nesiekė nustatyti tokio teisinio reglamentavimo, pagal kurį gimusio tremtyje statuso suteikimo procesas būtų apsunkintas pareiga pagrįsti suvaržymų, ribojimų grįžti į Lietuvą faktą individualizuoto pobūdžio duomenimis. Priešingai, iš paruošiamųjų 2019 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. VIII-342 dokumentų aišku, kad juridiniam faktui, jog vienam iš suinteresuoto asmens tėvų (įtėvių) buvo suvaržytos galimybės sugrįžti į Lietuvą, ribojamas gyvenamosios vietos įregistravimas ir įsidarbinimas Lietuvoje, pagrįsti turi pakakti bent netiesioginių duomenų, jog tremtyje gimusio (įvaikinto) asmens tėvai (įtėviai) iš tremties, pasibaigus jos laikui, negalėjo grįžti dėl to, kad jiems buvo pranešta (pvz., artimųjų), jog yra taikomi suvaržymai įsidarbinti, prisiregistruoti ir pan. Aukštesnio įrodinėjimo naštos laipsnio nustatymas būtų nesuderinamas su 2019 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. VIII-342 tikslais ir, įvertinus reglamentuojamų klausimų specifinį pobūdį, sudarytų prielaidas įstatymo pakeitimams tapti neįgyvendinamais tais atvejais, kai suinteresuoti asmenys neturi išlikusių dokumentų, kuriais galėtų pagrįsti atskiras faktines aplinkybes (žr., pvz., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 4 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2YT-3073-1089/2021).

Įvertinus pareiškime nurodytas aplinkybes, į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjos motinai buvo suvaržytos galimybės sugrįžti į Lietuvą dėl to, kad ji neturėjo, kur sugrįžti, buvo ribojamas gyvenamosios vietos įregistravimas, buvo sunku įsidarbinti. Pagrindo abejoti pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis nėra. Taigi šiuo atveju formaliai egzistuoja dalis Teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktyje įtvirtintų sąlygų. O būtent tai, kad tikėtina, jog dėl administracinio, politinio pobūdžio priežasčių pareiškėjos motinai buvo suvaržytos galimybės sugrįžti į Lietuvą, pasibaigus jos tremčiai. Tai sudaro pagrindą pareiškimą tenkinti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 445, 448 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos E. K. (iki santuokos N.), gimusios (duomenys neskelbtini) Rusijoje Chabarovsko mieste, motinai A. O. B. 1939-1990 metais okupacijų metu ištremtai į Rusiją, Irkutsko sritį, Tulunsko r., pasibaigus tremčiai, 1960 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 409-s jai leidus grįžti ir gyventi Lietuvoje, galimybės sugrįžti į Lietuvą buvo suvaržytos.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas nukentėjusiojo nuo okupacijų 1939-1990 metais asmens – tremtinio teisinio statuso gavimo tikslu.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmuose Varėnoje.