Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ atstovei advokato padėjėjai Ingridai Varanavičei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, dalyvaujant trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Grinda“, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

6. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė ieškinio reikalavimus palaikė, akcentuodama tai, kad iš nuotraukų matyti, jog duobė yra natūraliai susiformavusi dėl gatvės dangos trūkumų, transporto priemonės apgadinimą dėl įvažiavimo į duobę patvirtina tiek byloje pateiktos nuotraukos, tiek policijos pažyma. Policijos pareigūnai, atvykę į eismo įvykio vietą, nustatė įvykio aplinkybes, t. y. kad buvo tamsu, lijo (vanduo galėjo uždengti duobę), be to, nenustatė, kad vairuotojas būtų pažeidęs kelių eismo taisykles. Policijos pareigūnai nustatė tik vizualiai matomus apgadinimus, o servise automobilis buvo apžiūrėtas atidžiau, nustatyti pažeidimai susiję su eismo įvykiu, būdingi pažeidimams įvažiavus į duobę. Apgadinimų dėl kitų įvykių automobilis nepatyrė. Ieškovės atstovė taip pat nurodė, kad automobilio amžius yra mažesnis nei vieneri metai, todėl keičiamoms dalims nusidėvėjimas netaikytas, pagal Kasko draudimo sutartį taikyta 500 Eur besąlyginė išskaita.

8. Trečiojo asmens atstovas teismo posėdžio metu pritarė atsakovės argumentams dėl žalos dydžio neįrodytumo, papildomai paaiškino, kad neretai tokio pobūdžio automobilio apgadinimai atsitinka dėl netinkamos kokybės žemo profilio padangų naudojimo, todėl byloje turi būti įrodyta, kad automobilio padangos, kurios yra žemo profilio, atitiko gamintojo reikalavimus, taip pat pažymėjo, kad buvo keičiama ne tik padanga, bet ir ratlankis, taigi faktiškai pagerinta automobilio būklė. Trečiojo asmens teigimu, eismo įvykio aplinkybės neįrodytos, žala automobiliui galėjo atsirasti dėl įvairių aplinkybių, už jas ieškovė kaip draudikė prisiėmė riziką.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas.

9. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, ir dėl to ginčo nėra, kad automobilis „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdraustas transporto priemonių draudimu (Kasko) akcinėje bendrovėje „Lietuvos draudimas“, tai patvirtina 2021 m. kovo 3 d. transporto priemonių draudimo liudijimas Nr. 680029407, kuriame nustatytas draudimo laikotarpis 2021 m. vasario 9 d. – 2022 m. vasario 28 d. Automobilio savininkė ir naudos gavėja pagal draudimo sutartį – UAB „Krasta Auto“.

10. Ieškovė, remdamasi draudimo sutartimi, išmokėjo automobilio „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkei 341,14 Eur draudimo išmoką dėl žalos, padarytos automobiliui 2021 m. kovo 12 d. įvažiavus į duobę Algirdo gatvėje, Vilniuje. Draudimo išmokos sumokėjimą patvirtina ieškovės 2021 m. kovo 25 d. pranešimas Nr. 2606113 UAB „Krasta Auto“? apie žalos atlyginimą ir 2021 m. kovo 26 d. mokėjimo nurodymas Nr. 207/40910. Aplinkybė dėl draudimo išmokos sumokėjimo taip pat neginčijama.

11. CK 6.1015 straipsnyje reglamentuojamas draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui (subrogacija). Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, tai draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Taigi, įvykus draudžiamajam įvykiui, subrogacijos pagrindu vietoje draudėjo į tą patį, jau egzistuojantį ir nepasibaigusį prievolinį santykį įstoja draudimo išmoką išmokėjęs draudikas, perimdamas draudėjo reikalavimo teisę į atsakingą asmenį. Žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos normas.

13. Įvertinus šalių procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad byloje ginčas kilo dėl trijų aspektų: pirma, atsakovė tvirtina, kad ji yra netinkama atsakovė pagal pareikštą ieškinį, antra, atsakovės teigimu, ieškovė neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, trečia, atsakovė nurodo, kad dėl žalos atsiradimo yra ir automobilio vairuotojo kaltės, todėl ieškinys dėl žalos atlyginimo turi būti atmestas arba žalos atlyginimo dydis sumažintas. Dėl kiekvieno iš šių aspektų teismas pasisako atskirai.

Dėl tinkamo atsakovo byloje.

14. Pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas) (CK 6.266 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad kelio duobė yra kelio statybinės konstrukcijos trūkumas, t. y. statinio trūkumas, todėl atsakomybė už žalą, padarytą dėl netinkamos statinio būklės, jo savininkui (valdytojui) taikytina pagal CK 6.266 straipsnį, be kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-105-687/2016 18 punktas).

15. Nagrinėjamoje byloje atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė neneigė, kad ji yra Algirdo gatvės Vilniuje savininkė, taigi dėl šios aplinkybės ginčo nėra, tačiau atsakovė laikėsi pozicijos, kad ji yra netinkama atsakovė, nes sutartimi šios gatvės valdymą yra perdavusi trečiajam asmeniui UAB „Grinda“, todėl pagal ieškinį turėtų atsakyti būtent UAB „Grinda“ kaip statinio valdytoja.

16. Teismų praktikoje pažymima, kad CK 6.266 straipsnis reglamentuoja tik statinių savininko (valdytojo) civilinę atsakomybę, bet nenustato valdymo teisės perdavimo taisyklių (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-407-934/2020). Kilus ginčui dėl to, ar kelio (gatvės) savininko valdymo teisė buvo perduota kitam asmeniui ir todėl savininkui nekyla pareiga pagal CK 6.266 nuostatas civiline tvarka atsakyti už asmeniui padarytą turtinę žalą, būtina vertinti, ar faktinės aplinkybės, įvertintos savininko teises ir pareigas reglamentuojančių teisės normų taikymo aspektu, leidžia daryti išvadą, kad savininkas perdavė valdymo teisę į kelią (gatvę).

17. Nuosavybės teisė pagal subjektus ir jų teisių turinį skirstoma į privačios ir viešosios nuosavybės teisę. Privačios ir viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimas turi tam tikrų teisinio reguliavimo ypatumų. Viešosios nuosavybės teisinius santykius visų pirma reguliuoja viešosios teisės normos, o CK nuostatos taikomos tik tiek, kiek viešosios nuosavybės įgyvendinimo teisinių santykių nereguliuoja atitinkamai įstatymai (CK 1.1 straipsnio 2 dalis).

18. Pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Byloje, minėta, nėra ginčo, kad Vilniaus miesto Algirdo gatvės savininkė yra atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė. Taigi atsakovės, kaip viešojo subjekto, nuosavybės teisės įgyvendinimas visų pirma reglamentuojamas imperatyviųjų viešosios teisės normų.

19. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – VSTVNDJĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad savivaldybių turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja: 1) savivaldybių tarybos pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą – įgyvendindamos turto savininko funkcijas (VSTVNDJĮ 8 straipsnio 1 dalies 1 punktas); 2) savivaldybių institucijos, įmonės, įstaigos ir organizacijos – patikėjimo teise; 3) kiti juridiniai asmenys – VSTVNDJĮ 12 straipsnyje nustatytais atvejais pagal turto patikėjimo sutartį (VSTVNDJĮ 8 straipsnio 1 dalies 2 punktas). VSTVNDJĮ 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad subjektų, valdančių, naudojančių savivaldybių turtą ir disponuojančių juo, teises ir pareigas nustato įstatymai, savivaldybių tarybų sprendimai, šių subjektų įstatai (nuostatai) ir turto patikėjimo sutartis VSTVNDJĮ 12 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais. Pagal VSTVNDJĮ 9 straipsnio 1 dalies 4 punktą valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis, be kita ko, viešosios teisės principu, t. y. sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. VSTVNDJĮ 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad savivaldybėms nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, vadovaudamosi įstatymais, įgyvendina savivaldybių tarybos, o savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo perduodamas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka. Analogiška nuostata įtvirtina ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – VSĮ) 48 straipsnio 2 dalyje.

20. Vadovaujantis aptartu teisiniu reglamentavimu, konstatuotina, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymas gali būti perduotas tik patikėjimo teise ir tik savivaldybės tarybos sprendimu. Į bylą nėra pateiktų duomenų apie tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba būtų priėmusi sprendimą perduoti Vilniaus miesto Algirdo gatvės valdymą patikėjimo teise kitam subjektui.

21. VSĮ 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad savivaldybių funkcijos pagal veiklos pobūdį skirstomos į vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo. Viena iš savarankiškųjų savivaldybės funkcijų pagal VSĮ 6 straipsnio 32 punktą yra savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Kelių įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje taip pat nurodyta, kad gatvių, kurios nėra valstybinės reikšmės kelių tąsa, projektavimo, tiesimo, rekonstravimo, taisymo (remonto) ir priežiūros darbus organizuoja ir užsakovo funkcijas atlieka savivaldybės. Savivaldybei tenkanti gatvių taisymo bei priežiūros pareiga numatyta ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte. Pagal VSĮ 9 straipsnio 2 dalies 1 punktą savivaldybė gali steigti naujus viešųjų paslaugų teikėjus ir (ar) Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo arba Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymo, arba Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo nustatyta tvarka pavesti viešosios paslaugos teikimą jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui, kai teikiamos teritorijų ir gatvių priežiūros ir tvarkymo paslaugos.

22. Nurodytas teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad gatvių priežiūra yra savarankiškoji savivaldybės funkcija, kuri pagal savo funkcinį veiklos pobūdį laikytina viešosios paslaugos teikimu. Organizuodama šios viešosios paslaugos (gatvių taisymo bei priežiūros) teikimą savivaldybė turi teisę jos įgyvendinimą pavesti viešųjų paslaugų teikėjams, tačiau viešosios teisės aktai nenumato galimybės viešųjų paslaugų įgyvendinimą organizuoti taip, jog civilinės sutarties pagrindu, nesilaikant specialių procedūrų, numatytų viešosios teisės aktuose, būtų perduota kelių (gatvių) valdymo teisė privačiam juridiniam asmeniui. Taigi, viešosios nuosavybės teisinis reguliavimas nenumato galimybės savivaldybei civilinės sutarties pagrindu perduoti savarankiškų kelio (gatvės) valdymo funkcijų privatiems juridiniams asmenims.

23. Kita vertus, atsakovei į ieškinį atsikertant tuo, kad gatvės valdymas yra perduotas pagal sutartį, byloje privalu išsiaiškinti šios sutarties turinį; tai teismas atlieka vadovaudamasis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis bei bendraisiais CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisės principais.

24. Nustatyta, kad 2018 m. gruodžio 31 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija (užsakovė) ir UAB „Grinda“ (rangovė) sudarė sutartį Nr. 29-621/18(1.2.16-TD2) (toliau – ir Sutartis), kuria UAB „Grinda“ įsipareigojo teikti privalomąsias paslaugas ir atlikti kitus darbus, nurodytus Sutarties 1 priede, įskaitant skubius, neatidėliotinus avarinius darbus tvarkant ar remontuojant Vilniaus miesto gatvių ir kiemų dangas bei viešąsias miesto erdves (Sutarties 1 priedo 4 punktas) bei Vilniaus miesto Centrinės dalies gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbus (Sutarties 1 priedo 6 punktas). Ši Sutartis yra viešojo pirkimo sutartis, sudaryta remiantis Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsniu ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 1-1863 „Dėl UAB „Grinda“, UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, UAB „Vilniaus apšvietimas“, SĮ „Susisiekimo paslaugos“ ir VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų pirkimo“.

25. Sutarties 9.4 punktu UAB „Grinda“, be kita ko, įsipareigojo nuolat vesti perduodamų eksploatuoti gatvių ir kiemų dangos stebėseną, taip pat prisiėmė pareigą eksploatuojamų gatvių ir kiemų dangos defektus, kurie kelią grėsmę eismo dalyvių, transporto priemonių ir pan. saugumui, nedelsiant pažymėti gairelėmis, aptverti ir nedelsiant be atskiro užsakovės užsakymo šalinti (taisyti) bei apie šią aplinkybę informuoti užsakovę. Tame pačiame Sutarties punkte nustatyta UAB „Grinda“ atsakomybė už Centrinės miesto dalies gatvių ir kiemų dangos kokybę ir pareiga atlyginti užsakovei ir / ar tretiesiems asmenims padarytą žalą, atsiradusią dėl netinkamos gatvių ir kiemų dangos priežiūros ir remonto. Sutarties 10.5 punktu, be kitų pareigų, susijusių su darbų užsakymu, jų priėmimu ir atsiskaitymu už juos, užsakovė (Vilniaus miesto savivaldybės administracija) įsipareigojo kontroliuoti Sutarties vykdymą (vykdyti kontrolę ir priežiūrą) ir aptikus Sutarties vykdymo trūkumus ir / ar pažeidimus, duoti rangovei (trečiajam asmeniui UAB „Grinda“) būtinus nurodymus trūkumus ir / ar pažeidimus pašalinti.

26. Iš šių ir kitų Sutarties nuostatų matyti, kad Sutarties šalys susitarė dėl skirtingos apimties teisių ir pareigų priklausomai nuo to, ar gatvių ir kiemų dangos būklė kelia grėsmę eismo dalyvių saugumui, tačiau UAB „Grinda“ nebuvo perduota teisė savarankiškai, savo iniciatyva ir nuožiūra, spręsti dėl ūkinio bei fizinio poveikio darymo šiems objektams, t. y. teisė turėti juos savo žinioje, taigi jai nebuvo perduota savarankiška valdymo teisė. Priešingai – iš sutarties nuostatų aiškiai matyti šalių valia, kad UAB „Grinda“ prisiimtų griežtesnę atsakomybę už grėsmę saugumui keliančių gatvių ir kiemų dangos trūkumų netinkamą priežiūrą, bet kontrolės bei darbų priežiūros – užsakymo pateikimo, darbų priėmimo ir pan., – teisė liko savivaldybei. Aiškinant sutarties sąlygas tiek pažodžiui, teik siekiant atskleisti tikrąją šalių valią, akivaizdu, kad sutartimi buvo susitarta tik dėl techninės priežiūros teisės perleidimo UAB „Grinda“, bet ne dėl valdymo, kaip savarankiškos teisės.

27. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad, nesant byloje pateiktų įrodymų, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba būtų priėmusi sprendimą, kuriuo būtų perdavusi trečiajam asmeniui patikėjimo teise valdyti Vilniaus miesto Algirdo gatvę, taip pat iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Grinda“ 2018 m. gruodžio 31 d. paslaugų teikimo sutarties sąlygų nesant pagrindo daryti išvadą, kad UAB „Grinda“ buvo perduota savarankiško valdymo teisė, Vilniaus miesto savivaldybė, kaip gatvės savininkė, pripažintina tinkama atsakove pagal ieškinį dėl gatvės trūkumais padarytos žalos atlyginimo CK 6.266 straipsnio pagrindu. Atsakovės argumentai, kad ji yra netinkama atsakovė šioje byloje, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų.

29. Ieškovės nurodytas eismo įvykio aplinkybes patvirtina tokie byloje pateikti įrodymai: 1) Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (toliau – AVPK) 2021 m. kovo 19 d. Eismo įvykio informacija (ROIK:07-21-9544990), kurioje nurodyta, kad eismo įvykis įvyko 2021 m. kovo 12 d. 20.00 val. Vilniaus mieste, Algirdo g. 71; apgadintas automobilio „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinis dešinės pusės ratas, įvykis įvyko tamsiu paros metu, gatvė apšviesta, gatvės danga buvo šlapia, lijo lietus, duobės atitvarų nebuvo; 2) transporto priemonės „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuotraukos, iš kurių matyti transporto priemonės dešiniojo priekinio rato apgadinimai, ir kelio defekto – duobės – nuotraukos, iš jų spręstina, kad duobė susiformavusi natūraliai, dėl kelio dangos trūkumų, o ne dėl trečiųjų asmenų veiksmų, duobė nepažymėta skiriamaisiais ženklais, neaptverta; 3) UAB „Krasta Auto“ išrašyta 2021 m. kovo 25 d. PVM sąskaita-faktūra (ji kartu yra ir atliktų paslaugų priėmimo–perdavimo aktas), kurioje nurodyti atlikti remonto darbai (pagrindiniai – padangos ir ratlankio keitimas) ir jų kaina – 841,14 Eur; 4) automobilio registracijos liudijimas, iš kurio matyti, kad automobilio pirmosios registracijos data 2021 m. sausio 11 d., taip pat odometro duomenys, rodantys, kad automobilis įvykio metu buvo nuvažiavęs 2803 km, taigi automobilis buvo naujas ir skaičiuojant jo keičiamų detalių vertę joms pagrįstai netaikytas nusidėvėjimas; 5) 2021 m. kovo 26 d. mokėjimo nurodymas Nr. 20740910, patvirtinantis, kad ieškovė išmokėjo UAB „Krasta Auto“ 341,14 Eur draudimo išmoką.

30. CK 6.266 straipsnyje įtvirtintas griežtosios civilinės atsakomybės (be kaltės) institutas reiškia, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, savininkas ar jo valdytojas atsako be kaltės visais atvejais, nebent įrodytų žalos atsiradimą dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, savo praktikoje aiškindamas, kad CK 6.266 straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos ne keturios deliktinės atsakomybės sąlygos, o trys: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris turėjo trūkumų, nulėmusių žalos atsiradimą, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005; 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009). Šiuo atveju nustatyta, kad atsakomybė pagal CK 6.266 straipsnį tenka atsakovei kaip Algirdo gatvės Vilniuje savininkei ir valdytojai. Ieškovės pateikti pirmiau nurodyti įrodymai patvirtina gatvės trūkumo – duobės gatvės važiuojamoje dalyje faktą, atsakovė ir trečiasis asmuo šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepaneigė, priešingas išvadas leidžiančių daryti aplinkybių neįrodinėjo, todėl teismas laiko šį faktą nustatytu.

31. Taigi byloje būtina nustatyti žalos faktą ir priežastinį ryšį. Šių atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų buvimą ginčijo tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo UAB „Grinda“.

32. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo (CK 6.251 straipsnis), t. y. žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki teisės pažeidimo buvusią padėtį.

33. Nagrinėjamu atveju atsakovė ir trečiasis asmuo teigė, kad, pirma, neįrodyta, jog automobilio apgadinimai atsirado būtent dėl įvažiavimo į duobę, antra, žalą įvertino ir sąskaitą už automobilio remonto darbus išrašė UAB „Krasta Auto“, kuri yra ir automobilio savininkė, taigi šis įrodymas yra nepatikimas, neaišku, ar visi remonto darbai buvo būtini, be to, PVM sąskaita faktūra yra nepasirašyta, todėl neaišku, ar darbai iš tikrųjų buvo atlikti.

34. Šie argumentai pripažintini nepagrįstais. Bylos nagrinėjimo metu kilus abejonių dėl žalos įrodytumo, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad automobilio remonto sąmatą sudarė ir remonto darbus atliko pati automobilio savininkė, ieškovei buvo sudaryta galimybė pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius žalos dydį. Ieškovė pateikė apgadinto automobilio rato nuotrauką, iš kurios matyti, kad buvo pažeistas padangos kordas ir atsiradęs guzas, taip pat ieškovės darbuotojo – žalų vertintojo A. P. paaiškinimą, kad buvo pažeista ne tik padanga, bet ir ratlankis, ir kad naujų automobilių gamintojai taiko griežtas taisykles, kuriose nustatyta, kada detalė turi būti keičiama, kad būtų užtikrintas vairuotojo ir keleivių saugumas eksploatuojant transporto priemonę. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl to, kad automobilis buvo naujas, šią aplinkybę patvirtina byloje pateikti įrodymai, atsakovė ir trečiasis asmuo jos neneigė, todėl vertinant jo apgadinimų šalinimo vertę būtina atsižvelgti į tai, kad automobilių gamintojai kelia griežtus reikalavimus automobilių saugumui, ypač jų garantiniu laikotarpiu, šių reikalavimų laikymasis negali būti pripažintas nepagrįstu išlaidavimu. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo laikyti nepatikimais ieškovės pateiktų duomenų dėl poreikio keisti automobilio padangą ir ratlankį, juolab kad tokie pažeidimai yra būdingi automobiliui įvažiavus į duobę. Teismas įvertina ir tai, kad, atsižvelgiant į automobilio amžių ir eksploatavimo laiką bei intensyvumą (minėta, kad amžius iki eismo įvykio buvo du mėnesiai, rida – 2803 km), mažai tikėtina, kad tam tikri apgadinimai galėjo būti atsiradę iki šioje byloje nagrinėjamo eismo įvykio, be to, ieškovė, kaip automobilio draudikė, patvirtino, kad iki šio įvykio kitų draudžiamųjų įvykių nebuvo. Atsakovė ir trečiasis asmuo nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų nustatytus automobilio ratlankio ir padangos apgadinimus, taip pat automobilio remonto sąmatos pagrįstumą. Kilus abejonių dėl to, kad automobilio remontą atliko jo savininkė UAB „Krasta Auto“, teismas pastebi, kad pati savaime ši aplinkybė neturėtų kelti abejonių dėl žalos dydžio pagrįstumo, nes UAB „Krasta Auto“ yra oficiali šios markės automobilių gamintojo atstovė Lietuvoje, todėl logiška ir pagrįsta, kad naujas automobilis buvo remontuojamas jo gamintojo autorizuotame servise. Be to, ieškovė pateikė duomenis iš automobilio žalos bylos Nr. 2606113, iš kurių matyti, kad draudikas ne automatiškai priėmė, o savarankiškai vertino pradinį UAB „Krasta Auto“ žalos sąmatos ir remonto pasiūlymą, todėl nesutiko su poreikiu keisti priekinio dešinės pusės rato guolį. Suderinus sąmatą, nuo pradinės 1131,34 Eur sumos ji sumažėjo iki 841,14 Eur.

35. Kartu teismas atmeta kaip nepagrįstus trečiojo asmens teiginius, jog automobilio apgadinimai galėjo atsirasti dėl netinkamų padangų naudojimo. Pirma, šie teiginiai pagrįsti ne konkrečius automobilio padangų kokybės trūkumus patvirtinančiais įrodymais ir ne šio konkretaus įvykio aplinkybių vertinimu, o tik trečiojo asmens išreikštomis abejonėmis, grįstomis bendro pobūdžio teiginiais, antra, iš byloje pateiktų duomenų, jau minėta, akivaizdžiai matyti, kad automobilis eismo įvykio metu buvo vos dviejų mėnesių amžiaus, jo savininkė yra oficiali „BMW“ markės automobilių gamintojo atstovė Lietuvoje, todėl teismas, nesant priešingų įrodymų, neturi pagrindo abejoti tuo, kad naujas automobilis atitiko gamintojo reikalavimus, įskaitant ir jo padangų kokybę.

36. Atsakovė ir trečiasis asmuo akcentavo ir tai, kad duobės bei automobilio nuotraukos darytos ne įvykio metu, o vėliau, todėl neaišku, kokiomis aplinkybėmis įvykis įvyko, be to, policijos pažymoje pateikti duomenys užfiksuoti tik iš vairuotojo parodymų ir nėra patikimi.

37. Pažymėtina, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014; kt.).

38. Byloje ieškovės pateikti įrodymai yra nuoseklūs, vienas kitam neprieštarauja, jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog labiau tikėtina, kad eismo įvykis įvyko būtent ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, t. y. automobiliui įvažiavus į skiriamaisiais ženklais nepažymėtą duobę Algirdo gatvėje, Vilniuje, dėl to buvo patirti automobilio padangos ir ratlankio apgadinimai, kurių remonto vertė tinkamai nustatyta automobilį remontavusios įmonės UAB „Krasta Auto“. Atsakovės ir trečiojo asmens argumentai, kad eismo įvykio aplinkybės ir patirtos žalos dydis bei priežastinis ryšys yra neįrodyti, savaime, t. y. nepateikus priešingų įrodymų, nėra pagrindas spręsti, jog ieškinio reikalavimai yra nepagrįsti. Eismo įvykis policijos pareigūnų buvo įregistruotas, policijos pateiktoje 2021 m. kovo 19 d. Eismo įvykio informacijoje nurodyta, kad vairuotojas nepasišalino iš eismo įvykio, taigi teismas neturi pagrindo policijos užfiksuotų duomenų vertinti kaip nepatikimų ir nepatvirtinančių eismo įvykio aplinkybių. Atsakovė ir trečiasis asmuo turėjo galimybes įvertinti ir pateikti savo atsikirtimus į ieškinį pagrindžiančius įrodymus, jeigu laiko, kad padaryti pažeidimai ir atlikti remonto darbai galimai nėra susiję su eismo įvykiu. Tačiau tokių duomenų į bylą nepateikta. Todėl teismas neturi pagrindo nesivadovauti ieškovės į bylą pateiktais įrodymais apie patirtos žalos dydį bei konstatuoti priežastinį ryšį tarp automobilio apgadinimų ir eismo įvykio.

39. Pažymėtina, kad apskaičiuotos sąmatos dydžio nepaneigia argumentai, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateiktoje 2021 m. kovo 19 d. Eismo įvykio informacijoje nenurodyti ratlankių pažeidimai. Automobilio apgadinimai nurodyti parengtoje automobilio remonto sąmatoje, o įvažiavus į duobę tikėtina aplinkybė, kad galėjo būti apgadinti ir ratlankiai, ypač įvertinus tai, kad automobilio padangos buvo žemo profilio. Teismas neturi duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, kad tokie pažeidimai nebuvo padaryti ar jie nesusiję su eismo įvykiu (CPK 185 straipsnis). Pažymėtina ir tai, kad įvykio atveju pareigūnų tikslas nebuvo detaliai užfiksuoti visus apgadinimus. Apgadinimai buvo įvertinti ir nurodyti transporto priemonę pristačius remontui po eismo įvykio ir apžiūrėjus specialistams UAB „Krasta Auto“. Įrodymų, leidžiančių daryti priešingą išvadą, t. y. kad automobilio padangos ir ratlankio apgadinimai negalėjo būti eismo įvykio pasekmė, nei atsakovė, nei trečiasis asmuo į bylą nepateikė (CPK 178 straipsnis).

40. Teismo įsitikinimu, įvertinus byloje pateiktus įrodymus, darytina išvada, kad jie patvirtina transporto priemonės apgadinimus ir jų priežastinį ryšį su automobilio įvažiavimu į duobę, teismas taip pat nemato pagrindo nesivadovauti ieškovės pateiktais duomenimis apie transporto priemonei padarytos žalos dydį. Atsakovei nenuginčijus fakto, kad prašoma priteisti žala yra realiai patirta ir susijusi su įvykiu (CPK 178 straipsnis), taip pat nepaneigus žalos dydžio pagrįstumo, vadovaujantis pirmiau nurodytomis atsakomybę be kaltės reglamentuojančiomis teisės normomis, ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovės 341,14 Eur žalos atlyginimo pagrindas pripažintinas įrodytu.

Dėl vairuotojo kaltės.

41. CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020). Vertinant, ar buvo didelis nukentėjusiojo neatsargumas, reikšminga yra tai, ar nukentėjusysis sąmoningai neatsižvelgė į tam tikrą riziką, apie kurią buvo įspėtas ar neabejotinai žinojo (turėjo žinoti) ją esant.

42. Teismo vertinimu, byloje nėra pateikta įrodymų, kurie leistų konstatuoti transporto priemonės vairuotojo didelį neatsargumą. Atsakovė ir trečiasis asmuo neįrodė, kad transporto priemonę vairavęs asmuo L. B. būtų elgęsis nerūpestingai. Priešingai, iš Vilniaus AVPK Eismo įvykio informacijos matyti, kad vairuotojas kelių eismo taisyklių nepažeidė. Tame pačiame policijos pareigūnų surašytame dokumente nurodyta, kad eismo įvykis įvyko, nors ir apšviestoje gatvėje ir tiesiame ruože, bet vis dėlto tamsiu paros metu, lyjant lietui ir gatvės dangai esant šlapiai, be to, duobė nebuvo pažymėta skiriamaisiais ženklais. Tai galėjo papildomai apsunkinti galimybę vairuotojui iš anksto pastebėti gatvės dangoje žiojinčią duobę ir jos išvengti.

43. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Civilinių bylų procese taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, įpareigojanti šalis įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungtyniškumo principo, todėl taikytina bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, t. y. kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai).

44. Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių nustatyti transporto priemonės vairuotojo didelį neatsargumą. Atsakovė ir trečiasis asmuo neįrodė, kad transporto priemonę vairavęs asmuo būtų elgęsis nerūpestingai ar neatidžiai, važiavęs itin dideliu greičiu arba pavojingai manevruodamas, būtų pažeidęs kelių eismo taisykles, kad jis turėjo ir galėjo matyti arba žinoti apie kelio trūkumą bei jo išvengti, tačiau to nepadaręs prisidėjo prie kilusios žalos (CPK 178 straipsnis). Atsakovės ir trečiojo asmens argumentai dėl galimos vairuotojo kaltės yra hipotetinio pobūdžio, nepagrįsti jokiais įrodymais, tuo tarpu šios aplinkybės įrodinėjimo našta tenka būtent ja besiremiantiems asmenims, o ne ieškovei. Nenustačius transporto priemonės vairuotojo veiksmuose didelio neatsargumo, nėra pagrindo spręsti dėl atlygintinos žalos mažinimo. Reiškiamos abejonės ir prielaidos nesudaro pagrindo išvadoms dėl vairuotojo kaltės buvimo, todėl atsakovės ir trečiojo asmens argumentai, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrindas atmesti ieškinį arba sumažinti prašomos priteisti žalos atlyginimą dėl paties vairuotojo kaltės, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

45. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, kaip Algirdo gatvės Vilniuje, kurioje įvyko eismo įvykis, savininkės ir valdytojos civilinės atsakomybės sąlygas dėl žalos, padarytos automobiliui įvažiavus į gatvėje esančią duobę. Priešingų aplinkybių atsakovei ir trečiajam asmeniui neįrodžius, ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės 341,14 Eur žalos atlyginimo pripažintinas pagrįstu ir tenkintinas. Kiti procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui ir bylos teisiniam rezultatui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų.

46. CK 6.261 straipsnyje nustatyta, kad skolininkas už termino praleidimą privalo mokėti sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus patirtais nuostoliais. Palūkanų, pagal įstatymą mokamų už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą, dydis nustatytas CK 6.210 straipsnyje. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 6,64 Eur kompensuojamųjų palūkanų nuo pradelstos sumokėti 341,14 Eur sumos už laikotarpį nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę (2021 m. birželio 1 d.) iki ieškinio pateikimo teismui dienos, iš viso už 142 dienas. Vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas sumokėti praleistas terminas, ir konstatavus atsakovės piniginę prievolę atlyginti žalą ieškovei, šis ieškinio reikalavimas pripažintinas pagrįstu ir tenkintinas.

47. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovei prašant, iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą 347,78 Eur sumą (341,14 + 6,64) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. sausio 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

48. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė patyrė 104,32 Eur bylinėjimosi išlaidų (17 Eur žyminio mokesčio ir 87,32 Eur atstovavimo išlaidų). Kadangi ieškovės ieškinys patenkintas visiškai, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos (104,32 Eur) priteistinos jai iš atsakovės CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 259, 260, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį patenkinti.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, juridinio asmens kodas 111109233, 341,14 Eur (tris šimtus keturiasdešimt vieną eurą 14 ct) žalos atlyginimo, 6,64 Eur (šešis eurus 64 ct) palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (347,78 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. sausio 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 104,32 Eur (vieną šimtą keturis eurus 32 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.