- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-23
- Bylos Nr.
- 1A-414-238/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Dargužis, Jurgis Kiškis, Danguolė Šiugždinytė
- Nuteistasis
- L. R.
- Advokatai
- Lina Svirinavičienė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Jurgio Kiškio ir Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. R. gynėjos advokatės Linos Svirinavičienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo L. R. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir jai paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieniems) metams, įpareigojant per 6 (šešis) mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmę sumažinus vienu trečdaliu, paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per 6 (šešis) mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
L. R. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad 2016 m. liepos 19 d., apie 14 val., prekybos centre ,,IKI Girstupis“, esančiame Kaune, Kovo 11-osios g. 22, prie išėjimo durų, iš nugaros pusės prisiartino prie Č. A. B. ir, spausdama jį prie automatinių išėjimo durų, iš kelnių kairės pusės kišenės ištraukė 300 eurų, tai yra kišenvagystės būdu pagrobė Č. A. B. pinigus.Apeliaciniame skunde nuteistosios L. R. gynėja advokatė Lina Svirinavičienė prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 20 d. nuosprendį pakeisti – L. R. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 38 straipsniu, kaltinamajai L. R. susitaikius su nukentėjusiuoju A. Č. B., arba remiantis BK 40 straipsniu, perduodant kaltinamąją L. R. pagal laidavimą laiduotojai R. B..Apeliantė nurodo, kad nuosprendis nėra visiškai pagrįstas ir teisėtas, kadangi šioje byloje buvo ir tebėra tiek faktiniai, tiek teisiniai pagrindai atleisti L. R. nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau pirmosios instancijos teismas nei vieno iš pagrįstų kaltinamosios gynybos prašymų netenkino ir priėmė byloje apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo paskyrė L. R. bausmę. Teismo motyvai, dėl kurių nebuvo taikytas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, nesudarė pagrindo atmesti kaltinamosios gynybos prašymus. Apylinkės teismas pagrįstai nenustatė kaltinamosios L. R. atsakomybę sunkinančių aplinkybių – nuosprendyje konstatuota, jog tėra tik lengvinanti kaltinamosios atsakomybę aplinkybė. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvacija, atsisakant atleisti kaltinamąją nuo baudžiamosios atsakomybės, yra gana prieštaringa.Skunde taip pat nurodoma, kad L. R. šioje byloje ne tik prisipažino kalta, bet ir žodžiu bei raštu nurodė, jog ji gailisi nusikaltusi, nukentėjusiojo nuoširdžiai atsiprašė. Šias aplinkybes patvirtina ir nukentėjusiojo bei kaltinamosios L. R. sudarytas ir pasirašytas susitaikymo susitarimas, kuris buvo pateiktas šioje byloje teismui. Todėl niekaip nedetalizuoti nuosprendyje motyvai, jog nukentėjusioji esą tik formaliai pripažino savo kaltę, nebuvo nuoširdi ir nerodė jokios atgailos dėl padaryto nusikaltimo, yra ne tik deklaratyvūs, bet ir nepagrįsti. Nors kaltinamoji visiškai prisipažino ir gailėjosi bei gailisi nusikaltusi, apylinkės teismas to nepagrįstai nepripažino kaltinamosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pažymi, kad apylinkės teismas nuosprendyje nepadarė išvados, jog yra rizika, kad kaltinamoji gali daryti naujas nusikalstamas veikas, tokiai išvadai nebūtų ir jokio pagrindo, todėl šioje byloje buvo ir yra ne tik formalieji, bet ir faktiniai pagrindai atleisti L. R. nuo baudžiamosios atsakomybės.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistosios L. R. gynėjos advokatės Linos Svirinavičienės apeliacinis skundas atmetamas.Apeliaciniame skunde neginčijama L. R. kaltė dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jos kvalifikacijos, skunde keliamas tik atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tik apeliacinio skundo ribose.Apeliaciniame skunde prašoma L. R. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 38 straipsniu, kaltinamajai L. R. susitaikius su nukentėjusiuoju A. Č. B..BK 38 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, turi būti nustatyta BK 38 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nurodytų sąlygų visuma. Nesant bent vienos iš aptartų sąlygų, BK 38 straipsnio nuostatų taikymas kaltininko atžvilgiu yra negalimas. Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, kai byloje nustatomos visos sąlygos, būtinos BK 38 straipsnio nuostatoms taikyti, sprendimo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės priėmimas yra teismo teisė, o ne pareiga. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius nėra kaltininko teisė, kuri turi būti įgyvendinta besąlygiškai, neatsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, kaltės formą, nusikalstamos veikos tikslus, motyvus bei kitas aplinkybes.Aukštesnysis teismas pažymi, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, prisipažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad L. R., būdama darbingo amžiaus, nusikaltimo auka pasirinko pensinio amžiaus, sunkiai vaikštantį žmogų, o tai rodo jos cinišką požiūrį ir asmenybės pavojingumą. Teismas taip pat sprendė, kad ji tik formaliai pripažino savo kaltę, nebuvo nuoširdi ir nerodė jokios atgailos dėl padaryto nusikaltimo, todėl toks asmuo, negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir turi būti nubaustas, siekiant užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Ši išvada pagrįsta byloje ištirtų įrodymų visuma ir teismo nustatytomis aplinkybėmis, apibūdinančiomis nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistosios asmenybę ir kitas aplinkybes. Iš byloje esančių policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų (t. 1, b. l. 8, 9) matyti, kad L. R. ją sulaikius paaiškino, kad jokių pinigų iš nieko niekada neėmė ir jai nėra reikalo taip daryti. Įtariamoji L. R. 2016 m. liepos 20 d., 2016 m. liepos 22 d. ir 2016 m. gruodžio 16 d. apklausų metu (t. 1, b. l. 152, 155–156, 162) parodymus duoti atsisakė, savo kaltę neigė, taigi akivaizdu, kad savo veiksmais nesiekė padėti išaiškinti tiesą, tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje, o vėliau savo kaltę pripažino tik dėl surinktų įrodymų, patvirtinančių jos dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, todėl laikytina, kad ji savo kaltę pripažino tik formaliai. Vien tai, kad nuteistoji ir nukentėjusysis susitaikė, nėra besąlygiškas pagrindas taikyti BK 38 straipsnio nuostatas, kadangi L. R. tik formaliai pripažino padariusi nusikalstamą veiką, o apylinkės teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, kad L. R. nedarys naujų nusikalstamų veikų. Paminėtos aplinkybės leidžia teigti, kad pagrindo taikyti BK 38 straipsnio nuostatas nuteistajai nėra. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo motyvai, dėl kurių nebuvo taikytas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, nesudarė pagrindo atmesti kaltinamosios gynybos prašymų. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad teismas apskritai neprivalo nuosprendyje nurodyti motyvų, kodėl netaiko BK 38 straipsnio – motyvuoti šios normos taikymą ir nurodyti argumentus teismas privalo tik tais atvejais, kai sprendžia, kad yra pagrindas manyti, jog asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-123/2006).Apeliantė taip pat nurodo, kad nors kaltinamoji visiškai prisipažino, gailėjosi ir gailisi nusikaltusi, apylinkės teismas to nepagrįstai nepripažino kaltinamosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe.Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar jo parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.Teismui nustačius, kad L. R. viso baudžiamojo proceso metu nesiekė padėti išaiškinti tiesą, tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje, o vėliau savo kaltę pripažino ir gailėjosi tik dėl surinktų įrodymų, patvirtinančių jos dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, nėra pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta asmens atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma L. R. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 40 straipsniu, perduodant kaltinamąją L. R. pagal laidavimą laiduotojai R. B..BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalyje yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas taiko BK 40 straipsnį tik esant visų šio straipsnio 2 dalyje išvardytų sąlygų visumai.Nagrinėjamuoju atveju aukštesniajam teismui, sprendžiant klausimą dėl BK 38 straipsnio taikymo, nustačius, kad L. R. tik formaliai pripažino padariusi nusikalstamą veiką ir kad nėra pakankamo pagrindo manyti, jog L. R. nedarys naujų nusikalstamų veikų, teismo nuomone, nėra ir pakankamo pagrindo taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti L. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę, baudžiamojo įstatymo nuostatas taikė tinkamai. Teismas nurodė, kad skirdamas bausmę L. R. atsižvelgė į tai, kad ji padarė apysunkį nusikaltimą veikdama tiesiogine tyčia, į tai, kad nusikalstama veika baigta, į kaltinamosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę – savo noru atlygino nusikaltimu padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teismas įvertino šių aplinkybių visumą ir pagrįstai skyrė BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės apribojimą ir bausmės dydį parinko sankcijos ribose, artimą jos vidurkiui (BK 48 straipsnio 2 dalis), taip pat pagrįstai, atsižvelgęs į tai, kad nuteistoji nedirba, nusikalstamą veiką padarė prieš senyvo amžiaus asmenį, paskyrė tinkamą įpareigojimą – per 6 (šešis) mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, todėl laikytina, kad nuteistajai paskirta bausmė yra teisinga.Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas L. R. pritaikytas tinkamai, nuteistajai paskirta bausmė individualizuota teisingai, t. y., nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų. Todėl nuteistosios L. R. gynėjos advokatės Linos Svirinavičienės apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 20 d. nuosprendis paliekamas galioti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistosios L. R. gynėjos advokatės Linos Svirinavičienės apeliacinį skundą atmesti.