Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

dalyvaujant pareiškėjo atstovams Eimučiui Vladui Likadzijauskui, advokatui Rolandui Misiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos skundą pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Sanda“, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI prie FM) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, Komisija) 2010 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. S-176(7-118/2010).

Skunde (b. l. 1-2) paaiškino, kad Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno AVMI, Inspekcija), vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio 3 dalies ir 72 straipsnio nuostatomis bei remdamasi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, FNTT) pateikta 2009 m. balandžio 20 d. specialisto išvada Nr. 5-2/47 dėl UAB „Sanda“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų, atliko pareiškėjo UAB „Sanda“ laikotarpio nuo 1999 m. gegužės 1 d. iki 2003 m. sausio 31 d. pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) bei pelno mokesčio (toliau – ir PM) apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą. Inspekcija 2009 m. lapkričio 9 d. surašė patikrinimo aktą Nr. 18-AU16-65, kuriuo nustatė, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu nepagrįstai į PVM atskaitą įtraukė 281 315 Lt pirkimo PVM, nepagrįstai leidžiamiems atskaitymams priskyrė 1 562 863 Lt sąnaudas pagal UAB „Robenta“ vardu išrašytas 74 juridinės galios neturinčias PVM sąskaitas–faktūras už įvairių prekių, darbų ir paslaugų įsigijimą. UAB „Robenta“ negalėjo pareiškėjui parduoti prekių, atlikti darbų bei suteikti paslaugų, nes šių ūkinių operacijų atlikimui neturėjo darbo resursų (samdomų darbuotojų, veiklos vykdymo vietos, transporto priemonių ir kitų veiklai reikalingų išteklių), realiai ekonominės veiklos nevykdė, prekių ar paslaugų, kaip PVM objekto, iš kitų ūkio subjektų nebuvo realiai įsigijusi. Nepaisant to, Komisija, išnagrinėjusi UAB „Sanda“ skundą, pripažino, jog mokesčių administratorius nepagrįstai taikė MAĮ 68 straipsnio 3 dalies nuostatas ir papildomai pareiškėjui apskaičiavo 281 315 Lt PVM, 257 001 Lt PVM delspinigių, 84 395 Lt PVM baudos, 408 327 Lt PM, 357 255 Lt PM delspinigių, 122 498 Lt PM baudos. Tokia išvada, atsakovo manymu, yra neteisinga. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 55 patvirtinta Teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose apibendrinimo apžvalga, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu baudžiamojoje byloje Nr. 2K-281/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimais administracinėse bylose Nr. A6-238/2007 ir A15-39/2005, atsakovas pažymėjo, kad Komisija nepagrįstai MAĮ 68 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisę apskaičiuoti (perskaičiuoti) mokestį už ilgesnį nei einamųjų ir penkerių praėjusių kalendorinių metų laikotarpį sieja tik su civilinio ieškinio pateikimu baudžiamojoje byloje. Iš bylos medžiagos matyti, kad Inspekcija, vadovaudamasi MAĮ 72 straipsnio nuostatomis (mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą), atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 1999 m. gegužės 1 d. iki 2003 m. sausio 31 d., atsižvelgdama į specialisto išvadoje Nr. 5-2/47 nustatytus UAB „Sanda“ pažeidimus. Pareiškėjo ūkinės finansinės veiklos tyrimas buvo atliktas atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 06-1-01043-04. Tokiu būdu Inspekcija, gavusi specialisto išvadą dėl pareiškėjo ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų, turėjo pagrindą apskaičiuoti (perskaičiuoti) mokesčius už ilgesnį nei einamųjų ir penkerių praėjusių kalendorinių metų laikotarpį.

Pareiškėjas UAB „Sanda“ atsiliepimu į skundą (b. l. 17-21) prašė atsakovo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad 1999–2003 metais galima būtų apskaičiuoti mokesčius, jei baudžiamojoje byloje būtų nustatyta kaltų asmenų padaryta žala valstybei. Šiuo atveju nei UAB „Sanda“, nei jos vadovams nėra iškelta baudžiamoji byla. Ji yra iškelta UAB „Robenta“. Todėl atlikti mokesčių apskaičiavimo patikrinimą už 10 metų laikotarpį nebuvo jokio pagrindo. Tai patvirtino ir Komisija 2010 m. liepos 12 d. sprendime. UAB „Sanda“ yra seniai veikianti įmonė, ją kontroliuoja Inspekcija. Inspekcija 2004 m. kovo 2 d. surašė patikrinimo pažymą Nr. 210429354, kuria nenustatė jokių mokestinių pažeidimų. Gavusi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Kauno apskrities skyriaus 2009 m. specialisto išvadą, Inspekcija pakartotinai patikrino UAB „Sanda“ mokesčius už laikotarpį nuo 1999 m. balandžio 1 d. iki 2003 m. sausio 31 d. ir surašė 2009 m. lapkričio 9 d. patikrinimo aktą. Fakto, kad atliekamas pakartotinas patikrinimas, šiame akte nenurodė. MAĮ aiškiai nustato, kad mokesčio administratorius negali pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) už tą patį mokestinį laikotarpį ir dėl to paties mokesčio, išskyrus atvejus, kai tai reikalinga atlikti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos ir negalėjo būti žinomos mokesčio administratoriui minėto patikrinimo metu. Inspekcija nepagrįstai naujomis aplinkybėmis pripažįsta informaciją, išdėstytą specialisto išvadoje, t. y. teiginį, kad prekės bei paslaugos, kurios buvo įsigytos iš UAB „Robenta“, faktiškai nebuvo gautos. Šiomis išvadomis remiantis buvo iš naujo surašytas patikrinimo aktas ir priskaičiuoti mokesčiai, nors 2004 metais surašytoje patikrinimo pažymoje jokių pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjo teigimu, aplinkybė, kad prekės ir paslaugos faktiškai nebuvo UAB „Robenta“ atliktos ar parduotos, nėra pagrįsta jokiais įrodymais. Specialisto išvadoje ir Inspekcijos sprendime nėra pateikiama jokių duomenų apie tai, kam, kur, kada, už kiek minėtos prekės buvo parduotos Lietuvos Respublikos teritorijoje. Todėl teigti, kad prekės bei paslaugos nebuvo pirktos vien dėl to, kad UAB „Robenta“ nėra sumokėjusi mokesčių, nėra pagrindo ir tokia aplinkybė negali būti laikoma nei nustatyta, nei naujai paaiškėjusia. Antra, netgi jeigu aplinkybė dėl paslaugų ir prekių nerealizavimo būtų nustatyta specialisto išvadoje, ši informacija vis vien negalėtų būti laikoma informacija, kuri Inspekcijai negalėjo būti žinoma ankstesnių patikrinimų metu. MAĮ numato, kad tikrinimo termino eiga gali būti sustabdoma mokesčio administratoriui paprašius iš kitų valstybės institucijų bei užsienio valstybių institucijų ar kitų teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų papildomos informacijos, reikalingos patikrinimui baigti. Užklausus kitas institucijas, patikrinimai, vykę 2004 metais, galėjo būti sustabdyti, tačiau Inspekcija to nepadarė. Patikrinimai buvo užbaigti ir įforminti 2004 m. kovo 2 d. patikrinimo pažyma Nr. 210429354. Vadinasi, jokių naujų aplinkybių, kurios negalėjo būti žinomos mokesčio administratoriui pirmo patikrinimo metu, t. y. 2004 metais, vėliau nepaaiškėjo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2004 m. spalio 11 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A5-803/2004, konstatavo, kad mokesčių administratorius, įgyvendindamas teisę apskaičiuoti mokesčius remiantis valstybės institucijos aktais, negali įgyti daugiau teisių, nei pagal įstatymą jų turėjo apskaičiuodamas mokesčius bendra tvarka. Todėl mokestinį ginčą nagrinėjusi institucija turėjo įvertinti, ar mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokesčius už jau tikrintą laikotarpį, neperžengė įstatymais nustatytų kompetencijos ribų. Be to, Inspekcija padarė ne tik procesinių pažeidimų, bet neatsižvelgė ir į kitas svarbias aplinkybes, kurios buvo nurodytos pareiškėjo skunduose. Realiai įvykus apskaitos dokumentuose nurodytoms ūkinėms operacijoms, jo teisė į PVM atskaitą negalėjo būti paneigta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime (b. l. 23-25) nurodė, kad su atsakovo skundo reikalavimais sutinka. Savo poziciją grindė atsakovo skunde nurodytais motyvais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimu (b. l. 41-48) atsakovo VMI prie FM skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog UAB „Sanda“ ar jos vadovų atžvilgiu būtų vykdomas baudžiamasis persekiojimas ir šiems asmenims iškeltoje baudžiamoje byloje būtų reiškiamas civilinis ieškinys. Taigi nei UAB „Sanda“, nei jos vadovai baudžiamojon atsakomybėn nėra traukiami, o tuo pačiu šiems asmenims nėra reiškiamas civilinis ieškinys dėl žalos, susijusios su mokestinių prievolių nevykdymu, atlyginimo valstybei. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad nėra MAĮ 68 straipsnio 3 dalyje numatytų teisinių prielaidų, todėl netaikytini šio straipsnio 1 dalyje numatyti mokesčių perskaičiavimo (apskaičiavimo) terminai, kurie susiję su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminais. Pažymėjo, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos oficialiame leidinyje – apibendrintame Mokesčių administravimo įstatymo komentare (2009 m. gruodžio 28 d. aktuali redakcija) pateiktas MAĮ 68 straipsnio 3 dalies aiškinimas sutampa su Komisijos sprendime išdėstyta pozicija. Priešingas MAĮ 68 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimas, t. y. pripažįstant mokesčio administratoriaus teisę atlikti mokestinį patikrinimą bei perskaičiuoti mokesčius remiantis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, gautais ikiteisminio tyrimo atlikimo metu, tačiau nevykdant asmenų baudžiamojo persekiojimo, prieštarautų minėtoje straipsnio dalyje įtvirtintomis normomis nustatytam reguliavimo tikslui, paneigtų mokestinių teisinių santykių stabilumą, prieštarautų atsakovo komentare pateiktiems oficialiems šių normų išaiškinimams (MAĮ 12 straipsnio 1 ir 3 dalys). Vilniaus apygardos administracinio teismo vertinimu, atsakovas kilusiame ginče nepagrįstai remiasi LVAT praktika administracinėse bylose Nr. A6-238/2007 ir A15-39/2005, nes minimais atvejais nebuvo analizuota MAĮ 68 straipsnio 3 dalis.

III.

Atsakovas VMI prie FM pateikė apeliacinį skundą (b. l. 53-57), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, jog mokesčiai MAĮ 72 straipsnio 1 dalyje numatytu būdu gali būti apskaičiuojami tais atvejais, kai minėtoje dalyje nurodytos institucijos pagal įstatymuose nustatytą kompetenciją atlieka asmenų komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus ir nustato mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau nėra įgaliotos šio įstatymo nustatyta tvarka atlikti mokesčių administravimo veiksmų. Šiuo atveju pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokesčių administratorius neprivalo. Pagal MAĮ 68 straipsnio 3 dalies nuostatas, ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje buvo nustatyta pareiškėjo padaryta preliminari žala valstybės biudžetui, o kadangi ikiteisminio tyrimo metu surašyta specialisto išvada nėra dokumentas, kurio pagrindu atsiranda mokesčių mokėtojui prievolė mokėti mokestį, specialisto išvada privalo būti įvertinta MAĮ 72 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, t. y. mokesčių administratorius mokesčių mokėtojui priklausančias papildomai mokėti mokesčių sumas apskaičiuoja patikrinimo metu, kaip tai nustatyta MAĮ VI skyriuje. Taigi Inspekcija, vadovaudamasi MAĮ 72 straipsnio nuostatomis, atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 1999 m. gegužės 1 d. iki 2003 m. sausio 31 d., atsižvelgdama į FNTT pateiktą 2009 m. balandžio 20 d. specialisto išvadą Nr. 5-2/47 dėl UAB „Sanda“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų ir minėtoje specialisto išvadoje nustatytus pažeidimus. Atsakovas pažymi, kad UAB „Sanda“ ūkinės finansinės veiklos tyrimas buvo atliktas FNTT Kauno apskrities skyriuje atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 06-1-01043-04. Tokiu būdu, Inspekcija, gavusi specialisto išvadą Nr. 5-2/47, turėjo pagrindą 2009 m. lapkričio 9 d. patikrinimo aktu Nr. 18-AU16-65 ir 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (18)-K3-320 apskaičiuoti (perskaičiuoti) pareiškėjo mokesčius už ilgesnį nei einamųjų ir penkerių praėjusių kalendorinių metų laikotarpį, kaip tai numatyta MAĮ 68 straipsnio 3 dalyje.

Pareiškėjas UAB „Sanda“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 61-63), o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Paaiškina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. vasario 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-214/2009 nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio taikymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia yra siejama ne su mokesčių mokėtojo patikrinimo pabaiga, o su tokio patikrinimo pradžia (LVAT 2009 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje A556-351/2010). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas tikrintas už laikotarpį nuo 1999 m. gegužės 1 d. iki 2003 m. sausio 31 d., o mokestinis patikrinimas pradėtas 2009 m. rugsėjo 21 d., taigi mokesčio apskaičiavimo senaties terminai, nustatyti Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje, yra pažeisti. Atsakovas, pareiškėjo manymu, apeliaciniame skunde remiasi netinkamais teismų praktikos precedentais ir kitais teisės šaltiniais. Atsakovo minimi šaltiniai jokiu būdu neįrodo, kad žalos negautų mokesčių forma atlyginimas baudžiamajame procese neįmanomas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-281/2006 konstatuota, kad civilinis ieškinys šioje byloje atmestas dėl nepagrįstumo, bet ne todėl, kad baudžiamajame procese apskritai negalimas civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo negautų mokesčių forma. Pareiškėjas pažymi ir tai, kad 1995 metų Mokesčio administravimo įstatymo (2001 m. birželio 26 d. įstatymo redakcija) 24 straipsnyje, galiojusiame laikotarpio, už kurį tikrintas pareiškėjas, pabaigoje bei reglamentavusiame mokesčių apskaičiavimo senatį, nebuvo teisės normos, analogiškos šiuo metu galiojančio Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 3 daliai, todėl Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 3 dalies taikymas pareiškėjo atžvilgiu inter alia pažeistų lex retro non agit principą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas tarp centrinio mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos dėl Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 3 dalies nuostatų interpretavimo.

Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

Mokestinių ginčų komisija nustatė, kad pareiškėjo mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumas buvo patikrintas už laikotarpį nuo 1999 m. gegužės 1 d. iki 2003 m. sausio 31 d.. Pareiškėjo mokestinis patikrinimas buvo pradėtas 2009 m. rugsėjo 21 d. ir baigtas 2009 m. lapkričio 9 d.. Mokestinių ginčų komisija priėjo išvadą, kad, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjas 2009 metais pradėto mokestinio patikrinimo metu galėjo būti tikrinamas tik už 2004–2009 metų laikotarpį.

Mokesčių administratorius, perskaičiuodamas mokesčius už ilgesnį terminą, negu nustatyta Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje, vadovavosi šio straipsnio 3 dalies nuostatomis, kurios numato, kad apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu šio straipsnio 1 dalyje numatytas terminas galima tik tuo atveju, jei baudžiamojoje byloje būtina nustatyti padarytą žalą valstybei ir nėra pasibaigę Baudžiamajame kodekse numatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. Mokestinių ginčų komisijos nuomone, nagrinėjamu atveju Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 3 dalis netaikytina.

Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalis nustato mokesčių apskaičiavimo ar perskaičiavimo terminą, kuris yra taikomas mokesčių administratoriui vykdant mokesčių teisės normomis reglamentuojamas mokesčių administravimo procedūras. Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 3 dalis yra taikoma tik tuo atveju, kai baudžiamojoje byloje būtina nustatyti nusikalstama veika valstybei padarytos žalos dydį, t. y. ilgesnis mokesčių apskaičiavimo ar perskaičiavimo terminas yra taikomas tik nusikalstamą veiką padariusiems mokesčių mokėtojams. Mokesčių administratorius Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą gali taikyti tik tuo atveju, kai jo atliekamų veiksmų tikslas yra apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokesčius tam, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatytas nusikalstama veika valstybei padarytos žalos dydis.

Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir apskaičiavo papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, t. y. atliko mokesčių administravimo procedūrą, kurios rezultatas nėra skirtas valstybei padarytos žalos nustatymui baudžiamojoje byloje, todėl mokesčių administratorius negalėjo vadovautis Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 3 dalimi ir perskaičiuoti mokesčius už ilgesnį terminą, negu tas, kuris numatytas Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad pareigą mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reguliuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinį teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-6-238/2007).

Taigi, užtikrindamas tinkamą mokestinės prievolės vykdymą, mokesčių administratorius turi teisę, nepriklausomai nuo to, jog tam tikra mokesčių mokėtojo veika, susijusi su mokestinės prievolės vykdymu, yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme objektas, dėl minėtos mokesčių mokėtojo veikos pradėti atitinkamas Mokesčių administravimo įstatyme numatytas mokesčių administravimo procedūras, nesusijusias su padarytos žalos valstybei nustatymu baudžiamojoje byloje, kurių metu gali būti apskaičiuojami ar perskaičiuojami mokesčiai. Tačiau tokiu atveju mokesčių apskaičiavimui ar perskaičiavimui vis tiek yra taikomi senaties terminai, numatyti Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje arba atitinkamo mokesčio įstatyme.

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai - auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Atsakovo apeliaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo praktika nėra reikšminga nagrinėjamam ginčui, nes skiriasi šios administracinės bylos ir minėtos baudžiamosios bylos faktinės aplinkybės, be to, baudžiamojoje byloje buvo aiškinamas Baudžiamojo proceso kodekso, o ne Mokesčių administravimo įstatymo normų taikymas.

Kadangi Mokestinių ginčų komisija ir pirmosios instancijos teismas, spręsdami šį mokestinį ginčą, iš esmės teisingai aiškino ir taikė Mokesčių administravimo įstatymo normas, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.