Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svajūno Knizlerio, Aloyzo Kruopio (kolegijos pranešėjo ir pirmininko) ir Daivos Pranytės-Zalieckienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo M. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal:

- Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą – penkerių metų laisvės atėmimo bausme;

- BK 284 straipsnio 1 dalį - trisdešimties parų arešto bausme;

- BK 140 straipsnio 2 dalį - keturiasdešimties parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir M. R. paskirta galutinė subendrinta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš M. R. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 554,98 Eur už V. D. , J. C. ir I. M. gydymą atlyginti, J. C. priteista 130 Eur turtinei žalai atlyginti ir 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. M. R. nuteistas už tai, kad jis 2016 m. vasario 28 d. apie 17.00 val. viešoje vietoje – alaus bare, esančiame Vilniaus g. 36, Panevėžyje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kitų asmenų akivaizdoje, elgdamasis itin įžūliai, dėl mažareikšmės dingsties, suduodamas du smūgius peiliu J. C. , padarydamas jam pjautinę kairio žasto ir durtinę – pjautinę pilvo sienos žaizdą, bei peiliu suduodamas vieną smūgį į šoną V. D. , padarydamas durtinę žaizdą kairio klubo srityje, bei peiliu suduodamas vieną smūgį I. M. į ranką, padarydamas durtinę žaizdą kairiame žaste, dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė J. C. sveikatą, nežymiai sutrikdė V. D. ir I. M. sveikatą bei demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

2. Taip pat M. R. nuteistas už tai, kad jis 2016 m. gegužės 8 d. apie 1.30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), suduodamas vieną kartą kumščiu sugyventinei V. K. į veidą, padarydamas poodinę kraujosruvą kairiame skruoste, nežymiai sutrikdė savo šeimos narės V. K. , su kuria bendrai gyveno neįregistravęs santuokos, sveikatą.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog baudžiamoji byla teismui buvo perduota neparuošta teisminiam nagrinėjimui, taip pat ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta pakankamai įrodymų patvirtinančių jo kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamą nuosprendžio dalį priėmė remdamasis vien prielaidomis, ką draudžia ne tik įstatymas, bet ir suformuota teismų praktika. Pirmosios instancijos teismui nagrinėjant baudžiamąją bylą nepavyko atkurti tiriamų įvykių sekos, todėl priimant skundžiamą nuosprendį buvo padaryti pažeidimai vien tam, kad nenustačius nusikalstamų veikų požymių pagal nuteistajam inkriminuotus straipsnius, nereikėtų priimti išteisinamojo nuosprendžio arba veiką perkvalifikuoti į lengvesnę nusikalstamą veiką ir netaikyti realios laisvės atėmimo bausmės.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. R. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas: 1) dėl netinkamai ištirtų byloje surinktų įrodymų, vienpusiško, nepilno bylos duomenų ištyrimo; 2) dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, kvalifikuojant nusikalstamas veikas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnio 1 dalį; 3) dėl netinkamo būtinosios ginties sąlygų vertinimo ir 4) dėl nepagrįstai priteisto civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija baudžiamąją bylą nagrinėja šio apeliacinio skundo ribose. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pagrįstais pripažinti apeliacinio skundo argumentus, jog M. R. turi būti išteisintas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, panaikinta M. R. inkriminuota jo įvykdytą nusikaltimą kvalifikuojanti aplinkybė – chuliganiškos paskatos bei pripažinta, kad sužalojimus nukentėjusiesiems apeliantas padarė veikdamas būtinosios ginties sąlygomis.

5.1. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė neišanalizavęs byloje surinktų įrodymų visumos. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje įvertino byloje surinktus, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, palygino juos tarpusavyje ir nurodė, kuriais remiasi, darydamas išvadas dėl M. R. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje, o kuriuos atmeta. Šiuo atveju apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalis, išdėstęs byloje surinktus įrodymus, pateikė jų vertinimo motyvus. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, išimtinė teisė, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės bei pasiūlymai dėl įrodymų vertinimo ir išvadų darymo teismui nėra privalomos. Tai, kad teismas neatsižvelgė į nuteistojo ir jo gynėjo siūlytą tam tikrų atskirų įrodymų vertinimo būdą, savaime negali būti vertinama, kad nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas. Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, jog teismui buvo perduota netinkamai paruošta baudžiamoji byla. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis nenurodė konkrečių motyvų, kodėl jo manymu baudžiamoji byla buvo paruošta netinkamai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pabaigus ikiteisminį tyrimą M. R. buvo paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą. Jis nepageidavo susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga ir nepateikė jokių prašymų (t. 2, b.l. 90). Taip pat pirmosios instancijos teisme 2016 m. rugsėjo 29 d. vykusiame teisiamajame posėdyje prokurorui perskaičius kaltinamąjį aktą, M. R. nurodė, kad kaltinimą suprato (t. 2, b.l. 138). Taip pat nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nei teisiamasis, nei jo gynėjas nenurodė jokių kaltinamojo akto ar atlikto ikiteisminio tyrimo trūkumų, todėl apelianto skunde formaliai nurodomas teiginys dėl netinkamo baudžiamosios bylos parengimo nagrinėjimui teisme yra nepagrįstas.

Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo

6.1. Baudžiamoji atsakomybė skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį buvo taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą, be kita ko, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešojoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje kitų asmenų akivaizdoje neretai pripažįstamas pakankamu pagrindu visuomenės rimties sutrikdymui konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2009, 2K-136/2010, 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-318/2012, 2K-719/2013 ir kt.).

6.2. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistojo M. R. veiksmus pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tinkamai pritaikė įstatymą.

6.2.2. Taigi pirmiau aptarti duomenys leidžia daryti išvadą, kad alaus baro, esančio Vilniaus g. 36, Panevėžyje, rūkymo patalpoje, tai yra viešoje vietoje, konfliktas tarp nuteistojo M. R. ir nukentėjusiojo J. C. prasidėjo dėl menkavertės priežasties (prasilenkdami vienas kitą užkliuvo pečiu, o nuteistajam einant link baro liudytojas V. D. tarp durų įkišo koją), po ko nuteistasis nesant jam jokios grėsmingos situacijos iš karto išsitraukė peilį bei pirmiausia juo sužalojo V. D. , kuris konflikte net nedalyvavo, po to peiliu sužalojo nukentėjusįjį J. C. . Pažymėtina, kad fizinio smurto naudojimas viešoje vietoje be aiškios ir pateisinamos priežasties, matant kitiems asmenims, neabejotinai yra įžūlūs veiksmai, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, nes jais šiurkščiai pažeidžiamos visuomenėje nusistovėjusios ir įstatymais pripažintos visuomenės narių bendro gyvenimo taisyklės, taip elgdamasis asmuo priešpastato save visuotinai priimtoms moralės ir dorovės normoms. Tą aplinkybę, jog nuteistasis M. R. konfliktą su nukentėjusiuoju J. C. pradėjo ir plėtojo siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams ir pademonstruoti žeminantį požiūrį į juos, patvirtina ir liudytojos R. T. parodymai, jog dar būdamas baro viduje, vakaro metu, nuteistasis M. R. elgėsi agresyviai (t. 2, b.l. 162). Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistojo M. R. veika atitinka visus BK 284 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikaltimo sudėties požymius ir buvo tinkamai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 28 straipsnio ir BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo

7.1.1. Tai, kad buvo sunkiai sutrikdyta J. C. sveikata objektyviai patvirtina specialisto išvada Nr. G367/2016 (05) iš kurios matyti, jog J. C. nustatyta pjautinė kairio žasto srities žaizda ir durtinė pjautinė pilvo sienos žaizda. Sužalojimai padaryti dviem trauminiais poveikiais, galimai peiliu (t. 1, b.l. 174-175). Tai, kad buvo nežymiai sutrikdyta V. D. sveikata patvirtina specialisto išvada G379/2016 (05), iš kurios matyti, kad V. D. nustatyta durtinė žaizda kairio klubo srityje. Nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas peiliu (t. 1, b.l. 171). Tai, kad buvo nežymiai sutrikdyta I. M. sveikata patvirtina specialisto išvada Nr. G382/2016 (05) iš kurios matyti, kad I. M. nustatyta durtinė žaizda kairiame žaste. Sužalojimas galėjo būti padarytas peiliu (t. 1, b.l. 168). Iš karto po tiriamo įvykio sulaikytas ir apklaustas M. R. pripažino, kad jis peiliu sužalojo J. C. , V. D. ir I. M. , tačiau teigė, kad tai jis padarė ne tyčia, o gindamasis nuo nukentėjusiųjų ir jų draugo V. D. suduotų smūgių (t. 2, b.l. 51-53). Tokius nuteistojo parodymus paneigia aukščiau aptarti nukentėjusiųjų J. C. , V. D. ir liudytojų V. D. , E. T. parodymai, kuriais teismas neturi pagrindo netikėti, kadangi jie iš esmės atitinka vieni kitus bei sutampa su specialisto išvadoje Nr. G 254/2016(05) pateiktomis išvadomis.

7.1.2. Pirmiau šioje nutartyje jau buvo konstatuota, kad konfliktas tarp nuteistojo M. R. ir nukentėjusiojo J. C. prasidėjo dėl menkavertės priežasties, po ko nesant jokios pagrįstos priežasties, kadangi nei vienas iš nukentėjusiųjų bei liudytojų smūgių nuteistajam nesudavė, nuteistasis M. R. išsitraukė peilį bei sužalojo nuketėjusiuosius J. C. , V. D. ir liudytoją I. M. . Tokiu būdu nuteistasis M. R. akivaizdžiai neadekvačiai reaguodamas į nuteistojo J. C. bei liudytojo V. D. veiksmus, pasinaudodamas menkaverte dingstimi, siekė priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti savo požiūrį į juos bei aplinką, kurioje vyko konfliktas. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo M. R. veiksmai, kuriais jis padarė atitinkamai nežymius ir sunkų sveikatos sutrikdymus V. D. , I. M. ir J. C. , pagrįstai kvalifikuoti kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų, kadangi M. R. nusikalstami veiksmai atitinka visus nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte objektyviuosius ir subjektyviuosius sudėties požymius. Apygardos teismo pateikti argumentai dėl šios veikos kvalifikavimo atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose, kai faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-833/2007, 2K-269-697/2016).

7.2. Vertindamas nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis M. R. nebuvo atsidūrę būtinosios ginties situacijoje. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-428/2010). Pažymėtina, kad ne bet kokia konfliktinė situacija, net jei ji kilo dėl netinkamo nukentėjusiojo elgesio, reiškia, kad jau yra pradėtas ar gresia pavojingas kėsinimasis.

7.2.1. Iš nukentėjusiojo V. D. , liudytojų R. T. , V. D. parodymų nustatyta, kad tiriamo įvykio dieną, alaus bare, esančiame Vilniaus g. 36, Panevėžyje dar iki nuteistajam M. R. ateinant į nurodytą alaus barą, tarp vyresnių baro lankytojų ir jaunesnių baro lankytojų V. D. , V. D. buvo kilęs žodinis konfliktas, tačiau jis buvo išspręstas taikiai (t. 2, b.l. 160, 162). Po nurodyto konflikto į barą atėjo M. R. , kaip nustatyta tiek iš nuteistojo M. R. , tiek iš liudytojo I. M. parodymų, M. R. į barą pasikvietė liudytojas I. M. (t. 2, b.l. 138, 161). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis M. R. teigė, kad I. M. į barą jį pasikvietė išgerti alaus ir daugiau nieko jam nepasakojo. Nuteistasis patvirtino, jog eidamas į barą iš draugo namų pasiėmė virtuvinį peilį ir jį užsikišo už striukės rankovės. Peilį pasiėmė savigynai. Taip pat teigė, jog dažniausiai peilio jis su savimi nesinešiodavo (t. 2, b.l. 138). Nors byloje objektyviai nenustatyta, kad liudytojas I. M. nuteistąjį į barą pasikvietė „daryti tvarką“, tačiau aukščiau aptartos aplinkybės (M. R. pakviestas draugo eidamas į barą pasiėmė virtuvinį peilį, ko pasak nuteistojo paprastai jis nedarydavo), leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis į barą ėjo ne šiaip pasėdėti su draugu, o jam buvo žinoma apie anksčiau bare vykusį konfliktą bei tikėtiną poreikį išsiaiškinti santykius su anksčiau bare konfliktavusiais asmenimis, nes pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog eidamas į barą virtuvinį peilį iš draugo namų pasiėmė savigynai. Taigi nuteistasis eidamas į barą žinojo (suvokė), kad bare esant menkiausiai priežasčiai jis galės ir turės galimybę panaudoti su savimi turimą virtuvinį peilį, kadangi paprastai, kad ir savigynai, asmenys užsikišę už rankovės nesinešioja gana didelių matmenų virtuvinio peilio, kurio bendras ilgis 25,7 cm, geležtės ilgis 13 cm (t. 1, b.l. 150-153). Iš dalies tokias aplinkybes patvirtino ir liudytoja R. T. , kuri nurodė, kad atėjęs į barą M. R. elgėsi agresyviai, specialiai užkliuvinėjo baro lankytojus, visą laiką buvo su juodomis pirštinėmis. Taip pat liudytoja R. T. teigė, kad po tiriamo įvykio bare iš nuolatinių klientų girdėjo, jog tiriamo įvykio dieną I. M. draugą kvietė „daryti tvarką“ (t. 2, b.l. 162).

7.2.2. Kaip jau minėta, byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis nustatyta, kad nukentėjusieji buvo sužaloti po tarp M. R. ir J. C. kilusio žodinio konflikto bei po to kai V. D. nuteistajam einant link baro, tarp durų įkišo koją. Taip pat objektyviais bylos duomenimis nustatyta ir tai, kad tuo metu, kai tarp M. R. ir J. C. kilo žodinis konfliktas, o V. D. tarp durų įkišo koją, pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis nuteistojo sveikatai nebuvo kilęs. Tokią išvadą leidžia daryti nuoseklūs ir vieni kitiems dėl esminių aplinkybių neprieštaraujantys nukentėjusiųjų V. D. , J. C. bei liudytojų V. D. , E. T. parodymai. Nukentėjusysis V. D. parodė, jog jis prieš M. R. smurto nenaudojo, taip pat nematė, kad kažkas iš jo draugų būtų kaltinamajam sudavę kumščiu (t. 2, b.l. 160). Nukentėjusysis J. C. parodė, jog jis kaltinamajam nesmūgiavo (t. 2, b.l. 138-139). Liudytojas V. D. parodė, jog jis M. R. smūgių nesudavė, tik po to kai šis peiliu sužalojo J. C. , V. D. ir I. M. , jį išmetė iš baro, taip pat nematė, kad J. C. kumščiu būtų sudavęs M. R. (t. 2, b.l. 160-161). Liudytoja E. T. parodė, jog ji nematė, kad kas nors iš jos kompanijos prieš apeliantą būtų naudoje smurtą (t. 2, b.l. 161). Be to, tokias aplinkybes patvirtina ir specialisto išvada G 254/2016(05), kurioje konstatuota, jog M. R. nustatyta muštinė žaizda smakre, poodinės kraujosruvos dešinės alkūnės sąnario srityje ir krūtinės kairėje pusėje. Jų lokalizacija ir pobūdis neprieštarauja jų padarymo galimybei po išstūmimo kritus ir atsitrenkus į kietą pagrindą (t. 1, b.l. 180). Kitų sužalojimų M. R. nebuvo nustatyta. Taigi iš aptartų liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų nustatyta tai, kad M. R. atžvilgiu nukentėjusieji V. D. , J. C. bei liudytojas V. D. pirmieji neatliko jokių smurtinių, agresyvių veiksmų, jo niekas nepuolė, o apeliantas pirmasis po žodinio konflikto pradėjo puolimą ir sudavė smūgius peiliu J. C. , V. D. ir I. M. . Be to, priešingai nei teigia apeliantas, specialistų išvadose (t. 1, b.l. 171, 174-175) nurodytas nukentėjusiųjų sužalojimų pobūdis – durtinės žaizdos taip pat leidžia daryti išvadą, jog nuteistasis ne tik mojavo ar norėjo pagąsdinti peiliu, bet ir tyčia nukentėjusiesiems dūrė peiliu, kadangi V. D. , kuris buvo sužalotas pirmas, buvo padaryta 6 cm gylio durtinė žaizda (t. 1, b.l. 171), kas neabejotinai patvirtina, kad buvo atliktas kryptingas ir stiprus veiksmas, kadangi padarant tokį sužalojimą – 6 cm gylio dūrį, turėjo būti panaudota jėga. Kad buvo atliktas kryptingas veiksmas patvirtina ir tai, kad V. D. padarytos žaizdos dydžiai – 0,5×1,5 cm (t. 1, b.l. 171) sutapo su peilio pločiu – plačiausia geležtės vieta arčiau kriaunų yra 2 cm, vidutinis geležtės plotis 1,7 cm (t. 1, b.l. 150-153). Be to, iš liudytojų V. D. ir E. T. parodymų matyti ir tai, jog nuteistasis M. R. netgi ir po to, kai jis peiliu sužalojo nukentėjusiuosius bei buvo išmestas iš baro, ir toliau minėtus liudytojus agresyviai vijosi su peiliu ir tik pagrasinus, kad kviečiama policija, pabėgo ir pasislėpė (t. 2, b.l. 161, 162). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojo I. M. parodymus duotus pirmosios instancijos teisme pripažino nepatikimais, kadangi jie prieštarauja pirmiau aptartiems nuosekliems bei dėl esminių aplinkybių sutampantiems nukentėjusiųjų V. D. , J. C. bei liudytojų V. D. , E. T. parodymams. Be to, paties liudytojo I. M. parodymai nebuvo nuoseklūs. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas I. M. tvirtino, kad išėjęs parūkyti, pamatė link baro bėgančią jaunuolių kompaniją. Paskui juos bėgo M. R. . Kai jis įėjo į rūkymo patalpą visi pradėjo skirstytis. Jokio triukšmo jis negirdėjo. Tik po to pajuto kaip per kairę ranką bėga kraujas (t. 1, b.l. 59-61). Šios apklausos metu liudytojas I. M. nenurodė, kad būtų matęs, jog V. D. , J. C. bei V. D. M. R. sudavė smūgius. Tokias aplinkybes liudytojas I. M. nurodė tik pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas jais nesivadovauja ir vertina juos kaip siekį padėti M. R. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taip pat pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nukentėjusiųjų ir liudytojo sužalojimo aplinkybių nepaneigia ir pirmosios instancijos teisme apklausto liudytojo V. D. parodymai, kadangi jis patvirtino, kad pats smūgių kaltinamajam nesudavė, taip pat nematė, kad smūgius nuteistajam būtų sudavę jo draugai, jam tik taip sakė nuteistasis, kadangi jie po tiriamo įvykio kartu dirbo (t. 1, b.l. 161).

7.2.3. Įvertinusi pirmiau aptartus duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš jų patikimai nustatyta, jog nepaisant to, kad konflikto iniciatorius buvo ne vien tik nuteistasis M. R. , bet ir nukentėjusysis J. C. bei iš dalies ir V. D. , tuo metu, kai M. R. , panaudodamas peilį, žalojo nukentėjusiuosius, nebuvo kilęs realus, akivaizdus ir pavojingas kėsinimasis jo sveikatai ar net gyvybei, kadangi byloje nėra jokių patikimų duomenų, patvirtinančių, kad sužaloti nukentėjusieji būtų smurtavę prieš nuteistąjį. Juolab, kad įvykio metu nuteistasis sužalojo ir savo draugą I. M. , kuris neabejotinai prieš nuteistąjį jokio smurto nenaudojo. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis, smurtaudamas prieš kavinės rūkymo kambaryje buvusius asmenis, siekė ne apsiginti, tačiau siekė tokiu būdu išsiaiškinti dėl menkavertės priežasties kilusį konfliktą. Vien baimė, kad kažkuris ar kažkurie vaikinai buvę rūkymo patalpoje jį gali pulti, nesant realios puolimo grėsmės, nereiškia, jog atsiranda būtinosios ginties situacija, suteikianti asmeniui teisę į gynybą. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Taigi pirmosios instancijos teismas pagal nustatytas aplinkybes nuteistojo M. R. veiksmus teisingai pripažino padarytais nesant būtinosios ginties situacijai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-279/210, 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-467/2013, 2K-364/2014). Šios išvados negali paneigti ir apelianto argumentai, kad konflikte dalyvavusių nukentėjusiųjų bei jų draugų buvo gerokai daugiau bei, kad jie fiziškai buvo stipresni. Pažymėtina, kad vien tai, jog tam tikras asmuo ar asmenys dėl savo fizinio pajėgumo ar skaičiaus gali būti vertinami kaip pavojingi, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-173/2011). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog nesant būtinosios ginties situacijos negalimas ir būtinosios ginties ribų peržengimas.

Dėl M. R. paskirtos bausmės

8. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam M. R. bausmės paskirtos baudžiamųjų įstatymų, nustatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijų ribose, nepažeidžiant BK 41 straipsnio, 54 straipsnio, 61 straipsnio reikalavimų. Tiek atskirai už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtosios bausmės, tiek nuteistajam paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė, nėra aiškiai per griežta, jos švelninti nėra pagrindo, to neprašoma ir apeliaciniame skunde.

Dėl civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos

9.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nesutinka su nukentėjusiajam J. C. priteistu civiliniu ieškiniu dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas nukentėjusiajam neturtinę žalą neatsižvelgė į paties nukentėjusiojo elgesį ir jo kaltę dėl atsiradusios žalos.

9.2. BPK 109 straipsnis numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis J. C. pareiškė 130 Eur civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, taip pat 6000 Eur civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b.l. 37). Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimų valdybos Antrojo skyriaus vyresniosios tyrėjos M. V. 2016 m. balandžio 22 d. nutarimu nukentėjusysis J. C. pripažintas civiliniu ieškovu (t. 1, b.l. 38-39). Apygardos teismas nukentėjusiojo J. C. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo patenkino visiškai ir iš nuteistojo M. R. jam priteisė 130 Eur turtinei žalai atlyginti. O nukentėjusiojo J. C. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkino iš dalies ir iš nuteistojo M. R. jam priteisė 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Remdamasi aukščiau aptartais įrodymais teisėjų kolegija konstatavo, kad M. R. peiliu sužalojo J. C. , tai yra neteisėtais veiksmais J. C. sunkiai sutrikdė sveikatą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apygardos teismas pagrįstai pripažino, kad M. R. nusikalstamais veiksmais, dėl kurių jis pripažintas kaltu, nukentėjusysis patyrė turtinę ir neturtinę žalą.

9.3. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.283 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas. Atlyginant neturtinę žalą, šis principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nurodytų aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes nustato teismas, atsižvelgdamas ir į sukauptą teismų praktiką panašiose bylose.

9.4. Nuosprendį priėmęs teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į nukentėjusiajam J. C. padarytų sužalojimų pobūdį - padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs pjautine kairio žasto ir durtine - pjautine pilvo sienos žaizda. Į tai, kad nukentėjusysis dėl patirtų sužalojimų buvo gydytas ligoninėje, taip pat neabejotinai patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus, baimę, įtampą. Priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, apygardos teismas priteisdamas neturinę žalą bei nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgė ir į nukentėjusiojo J. C. sužalojimo aplinkybes, tai yra į tai, kad nukentėjusysis tiriamo įvykio metu buvo neblaivus bei konfliktavo su nuteistuoju M. R. . Taip pat apygardos teismas įvertino ir nuteistojo turtinę padėtį. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo ir tinkamai nustatė nukentėjusiajam J. C. priteisiamo civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos dydį, tai yra pagrįstai iš dalies patenkino nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteisė jam 2000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nustatytas neturtinės žalos dydis yra proporcingas padarytoms nusikalstamoms veikoms ir dėl jų kilusiems padariniams, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apeliacinio skundo argumentai tokios išvados nepaneigia.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. R. apeliacinį skundą atmesti.