Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. gynėjo advokato Romo Kersnausko kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio, kuriuo pakeistas Plungės rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 8 d. nuosprendis: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria atidėtas laisvės atėmimo bausmės, paskirtos J. M., vykdymas ir nustatyta dvejų metų laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose. Kita nuosprendžio dalis nepakeista. Nuteistojo J. M. apeliacinis skundas atmestas.

Pakeistu Plungės rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 8 d. nuosprendžiu J. M. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta dveji metai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, prie naujuoju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis – 4491,60 Lt bauda ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta dveji metai laisvės atėmimo ir 4491,60 Lt bauda. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 7 punktą, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. nuteistas už tai, kad 2005 m. birželio 12 d., apie 9.50 val., UAB „Rietavo turgus“ teritorijoje, esančioje Rietavo sav., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, prie L. K. prekyvietės, kitų asmenų akivaizdoje, provokuodamas konfliktą, įžūliai kibo prie nukentėjusiojo L. K. dėl parduodamų prekių, vadino nukentėjusįjį necenzūriniais bei įžeidžiančiais žodžiais. L. K. priėjus, tyčia dėl chuliganiškų paskatų dūrė peiliu šiam į pilvo sritį – padarė durtinę–pjautinę krūtinės ląstos žaizdą, t. y. sukėlė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Taip J. M., demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, pažeidė viešėją tvarką ir dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo L. K.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus įvardytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų

Kasatorius tvirtina, kad jo kaltė patvirtinta tik nukentėjusiojo, jo brolio ir jų draugo parodymais, t. y. jis abejoja kaltinančių parodymų patikimumu. Reikalavimai įrodymams, kuriais grindžiamos teismo nustatytos faktinės veikos padarymo aplinkybės, bei jų vertinimui yra nustatyti BPK 20 straipsnyje. Pagal BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalis įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais proceso veiksmais. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 5 dalį teismas turi tiesiogiai ištirti ir patikrinti byloje surinktus tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, juos įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Ar pakanka kaltės įrodymų, sprendžia teismas atsižvelgdamas į įrodymų kiekį, jų rūšį, patikimumą ir pan.

Teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo L. K. parodymais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nes jie buvo iš esmės vienodi, patvirtinti akistatų su nuteistuoju, liudytoja A. M. metu (T. 1, b. l. 66–67, 114–115), atitinkantys BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus reikalavimus – jie patvirtino aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, buvo užfiksuoti BPK 185 straipsnyje nustatyta tvarka. Teisiamajame posėdyje teismas juos ištyrė ir vertino kartu su kitais bylos duomenimis, būtent liudytojų M. K., V. V., teismo medicinos specialisto išvadomis Nr. EG 238/05 (07) ir Nr. G 82-238/05 (07) N. Pažymėtina, kad atliekant papildomą teismo medicinos tyrimą Nr. G 82-238/05 (07) N, sprendžiant klausimą, ar nukentėjusysis galėjo susižaloti pats užgriuvęs ant peilio, priešingai kasatoriaus tvirtinimui, specialistui buvo pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga. Teismas pagrįstai atmetė nuteistojo tvirtinimą, kad jis veikė būtinosios ginties situacijoje, nes gynėsi nuo nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų. Pats nuteistasis pripažino, kad jis pirmas pradėjo konfliktą su nukentėjusiuoju, kuris tuo metu prekiavo turguje, pasakydamas jam įžeidžiančius žodžius. Neabejotinai nustatyta, kad nuteistasis viešoje vietoje vartojo necenzūrinius žodžius, trukdė nukentėjusiajam prekiauti. Nors kasatorius tvirtina, kad nukentėjusysis jam pirmas sudavė, nuo šio smūgio jis parklupo ir iš liemenės kišenės iškrito daiktai, tarp kurių buvo ir peilis, tą patvirtinančių duomenų nebuvo surinkta. Pažymėtina aplinkybė, kad J. M. tvirtino, jog iš liemenės kišenės iškritęs peilis, kuriuo buvo padarytas sužalojimas nukentėjusiajam, buvo atlenktas (T. 2, b. l. 120). Tačiau atlikus eksperimentą buvo nustatyta, kad atlenktas peilis iš liemenės kišenės išsikiša 4 cm. Taigi J. M. aiškinimas, kad peilis jau buvo atlenktas, neatitinka tikrovės. Savo apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja aplinkybę, kad dėl nukentėjusiojo veiksmų jam buvo padarytas galvos smegenų sukrėtimas. Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę tyrė ir nuosprendyje tai tinkamai įvertino. Pažymėtina, kad savo pirminiame pareiškime 2006 m. birželio 12 d. J. M. nurodė, jog L. K. jam pataikė tik vieną smūgį į krūtinę. Po įvykio jį apžiūrėjusi Rietavo pirminės sveikatos priežiūros centro gydytoja jokių sužalojimų nekonstatavo, nustatė diagnozę – vegetodistonija (T. 1, b. l. 78). Apklausiamas kaip įtariamasis 2005 m. birželio 13 d. jis aiškino, kad nukentėjusysis delnais sudavė į krūtinės sritį. Tik 2006 m. sausio 16 d. J. M. pradėjo tvirtinti, kad L. K. spirdamas pataikė jam į galvos sritį. Taigi iš karto po įvykio J. M. netvirtino, kad nukentėjusysis jam sudavė į galvą. Net ir liudytoja A. M., kuri buvo kartu su J. M. įvykio metu, bei netoli buvęs liudytojas M. J., kurių parodymais rėmėsi gynyba, netvirtino, kad nukentėjusysis sudavė nuteistajam į galvą. Nors J. M. 2006 m. birželio 14 d. kreipėsi į gydymo įstaigą ir jam buvo nustatytas lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimas, įvertinę reikšmingus bylos duomenis, teismas pagrįstai nekonstatavo, kad tai susiję su L. K. veiksmais.

Atmestinas kasatoriaus argumentas ir dėl nevisapusiško ir neišsamaus ikiteisminio tyrimo atlikimo. Kasatorius tai iš esmės pagrindžia vieninteliu argumentu, kad nebuvo išaiškinti liudytojai, matę konfliktą turguje, ir kad nebuvo apklaustas kaip liudytojas M. J. Ikiteisminio tyrimo metu buvo siekiama nustatyti asmenis, mačiusius įvykį (paskelbiant per vietinį Rietavo turgaus radiją), tačiau daugiau liudytojų nustatyti nepavyko. Pažymėtina, kad nuteistojo prašymas apklausti M. J. ikiteisminio tyrimo metu buvo pateiktas tik 2006 m. spalio 10 d., t. y. praėjus daugiau nei metams po įvykio, jau baigiantis ikiteisminiam tyrimui (T. 2, b. l. 27). Iš bylos medžiagos matyti, kad M. J. neatvyko pas tyrėją apklausai, vėliau jo surasti nei pagal gyvenamąją vietą, nei telefonu nepavyko, tačiau jis buvo apklaustas teisme, todėl šio liudytojo žinomos aplinkybės buvo išdėstytos ir teismas jas vertino kitų byloje esančių duomenų kontekste.

Kasatorius tvirtina, kad 2005 m. birželio 12 d. jis parašė pareiškimą, kuriuo prašė iškelti baudžiamąją bylą L. K., tačiau tik susipažindamas su bylos medžiaga jis sužinojo, kad 2006 m. birželio 27 d. atsisakyta bylą iškelti. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. M. 2005 m. birželio 12 d. pareiškimu, kuriame tvirtino, jog jaunuolis, t. y. L. K., puolė jį, pataikė į krūtinę, kiti jaunuoliai jį supo, prašė iškelti baudžiamąją bylą 2005 m. birželio 12 d. Rietavo turgavietėje jį užpuolusiems asmenims. Šis pareiškimas buvo pridėtas prie ikiteisminio tyrimo, pradėto pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, dėl Rietavo turguje įvykusio konflikto, kurio metu J. M. sužalojo L. K. Plungės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro A. M. 2006 m. birželio 27 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl L. K., nesant jo veikoje nusikalstamos veikos požymių. Šis nutarimas J. M. buvo išsiųstas 2006 m. liepos 3 d. adresu: Klaipėda, (duomenys neskelbtini), išaiškinant jo apskundimo tvarką (T. 1, b. l. 84–85). Nors kasatorius teigia, kad šio nutarimo negavo, nes jis buvo išsiųstas buvusios gyvenamosios vietos adresu, tai prieštarauja byloje esantiems duomenims apie tuo metu buvusią nuteistojo gyvenamąją vietą: 2006 m. rugsėjo 22 d. J. M. buvo apklaustas kaip įtariamasis, apklausos protokole nurodytas toks pat jo dabartinės gyvenamosios vietos adresas – (duomenys neskelbtini), Klaipėda (T. 1, b. l. 132). Tik 2006 m. lapkričio 6 d. pareiškime J. M. nurodė kitą adresą – (duomenys neskelbtini), Klaipėda (T. 2, b. l. 38). Taigi, remiantis šiais duomenimis, nėra pagrindo pripažinti, kad J. M. nebuvo informuotas apie priimtą prokuroro nutarimą nepradėti ikiteisminio tyrimo pagal jo pareiškimą. Šis nutarimas buvo priimtas įvertinus byloje, kurioje J. M. kaltinamas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, esančių duomenų visumą.

Kasatorius taip pat teigia, kad jo prašymas nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo netinkamai išspręstas, jam nebuvo išaiškinta teisė apskųsti prokuroro nutarimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. M. 2006 m. gruodžio 18 d. parašė prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Plungės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro A. M. 2006 m. gruodžio 19 d. nutarimu, pasisakant dėl iš esmės visų J. M. skundo argumentų, motyvuotai, vadovaujantis BPK 218 straipsnio 4 dalimi, 178 straipsniu, skundas buvo atmestas, išaiškinta apskundimo teisė. Apie tai J. M. buvo informuotas 2006 m. gruodžio 20 d. (T. 2, b. l. 48–49). J. M. šį nutarimą apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui (T. 2 b. l. 67) ir Plungės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojai (T. 2, b. l. 170). Pažymėtina, kad pagal BPK 178 straipsnio 3 dalį prokuroro nutarimas, kuriuo atsisakoma atlikti prašomus veiksmus, gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui, todėl Plungės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja pagrįstai nenagrinėjo J. M. skundo dėl 2006 m. gruodžio 19 d. prokuroro nutarimo. Taigi J. M. teisė teikti prašymus bei apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro veiksmus, numatyta BPK 21 straipsnio 4 dalyje, nebuvo pažeista.

Dėl BPK 324 straipsnio 2, 6 dalių taikymo

Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatliko teisminio tyrimo. Šis kasatoriaus argumentas nepagrįstas, nes pagal bylos medžiagą apygardos teismas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje tvarkos taisyklių nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė iškvieti į posėdį ekspertą, pateikti dokumentus, nes „ekspertas teisme nurodė, kad med. dokumentų netyrė, nes jų neturėjo“. Teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonių, protokoline nutartimi šį prašymą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 11 punktas). Pagal byloje esančius duomenis nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teisme bylos aplinkybių tyrimas buvo neišsamus ir apeliacinės instancijos teismui neatlikus teisminio tyrimo buvo padarytas esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies normų, įpareigojančių išsamiai ir nešališkai ištirti bylos aplinkybes, pažeidimas. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas apklausė ekspertą R. Rauktį, atlikusį nukentėjusiajam L. K. padaryto sužalojimo tyrimą (T. 2, b. l. 140). Šis ekspertas, remdamasis J. M. asmens sveikatos istorijoje Nr. M-822 užfiksuotais duomenimis, taip pat pateikė išvadas dėl J. M. nustatyto sužalojimo (T. 1, b. l. 135–136, 140). Proceso dalyviai turėjo galimybę pateikti klausimus ekspertui ir šia teise pasinaudojo. Savo apeliaciniame skunde nuteistasis teigė, kad jam nesuprantama, kokiais dokumentais buvo remtasi atliekant jam padaryto sužalojimo tyrimą, nes, anot jo, medicininiai dokumentai patvirtina jo parodymus, kad jis buvo užpultas, sumuštas ir gindamasis nevalingai sužalojo L. K. Nuteistasis apeliacinės instancijos teismui taip pat pateikė du išrašus iš medicininių dokumentų, kuriuose nurodytos įvykio aplinkybės buvo surašytos iš J. M. žodžių, iš kurių matyti, kad 2005 m. birželio 14 d. jis kreipėsi į gydytojus, skųsdamasis galvos skausmu, karščiavimu; juose užfiksuota, kad galvos srityje sumušimų žymių nėra. Pažymėtina, kad šiuose dokumentuose nebuvo jokių naujų duomenų, kurie nebuvo žinomi ekspertui atliekant tyrimą. Be to, jau minėta, kad nuteistasis, duodamas savo pirminius parodymus, netvirtino, kad nukentėjusysis jam sudavė į galvą. Taigi, esant tokiems bylos duomenims, teisminio tyrimo atlikimas apeliacinės instancijos teisme, pakartotinai apklausiant ekspertą, buvo netikslingas.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro apeliacinį skundą, neteisingai pakeitė nuosprendį; nors J. M. prieš posėdį sumokėjo 4491,60 Lt baudą, apeliacinės instancijos teismas apie tai nutartyje neužsiminė, todėl, kasatoriaus nuomone, teismas antrą kartą paskyrė bausmę už tą patį nusikaltimą. Šie kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Plungės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliaciniu skundu buvo prašoma panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, remiantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, ir bausmes subendrinti remiantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis bei panaikinti BK 75 straipsnio taikymą. Apeliacinės instancijos teismas prokuroro apeliacinį skundą patenkino iš dalies: panaikino nuosprendžio dalį, kuria buvo atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas, ir nustatė J. M. paskirtą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose; kitą prokuroro prašymą dėl bausmių, paskirtų pagal du nuosprendžius, subendrinimo netenkino.

Apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kodėl netenkino prokuroro prašymo subendrinti bausmes, paskirtas pagal du nuosprendžius, remiantis BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatomis. Apygardos teismas teisingai pažymėjo, kad bauda buvo paskirta Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu. Dalį baudos – 508,40 Lt – J. M. sumokėjo iki 2007 m. birželio 6 d. (T. 2, b. l. 133). Kita dalis – 4491,60 Lt – liko nesumokėta, todėl apylinkės teismas, vadovaudamasis BK 64 straipsnio nuostatomis, pagrįstai paskyrė papildomą bausmę – 4491,60 Lt baudą. J. M. šią baudą sumokėjo 2007 m. rugsėjo 12 d., t. y. po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, todėl tuo pagrindu keisti apylinkės teismo nuosprendį nebuvo teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat tenkino prokuroro prašymą panaikinti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas atideda bausmės vykdymą tik esant pakankamam pagrindui manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Apygardos teismas pagrįstai pažymėjo, kad, sprendžiant klausimą, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, svarbu įvertinti padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį bei kaltininko asmenybę. Sprendimą panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą apygardos teismas priėmė iš esmės motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog vieną iš nusikalstamų veikų J. M. padarė panaudodamas peilį. Apygardos teismas taip pat akcentavo ir tas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė, būtent: kad J. M. dėl padarytų veikų neprisipažino ir nesigailėjo, anksčiau buvo ne kartą teistas, taip pat ir už viešosios tvarkos pažeidimą, atliko laisvės atėmimo bausmę (pagal 2002 m. lapkričio 25 d. nuosprendį), tačiau išvadų dėl savo elgesio nepadarė, taip pat jis baustas ir už administracinius teisės pažeidimus.

Nors apygardos teismas ir neteisingai pažymėjo tai, kad byloje nėra duomenų, jog nuteistasis nukentėjusiojo atsiprašė, bei tai, kodėl nukentėjusysis atsisakė 10 000 Lt ieškinio už neturtinę žalą, nes byloje yra nukentėjusiojo 2007 m. balandžio 6 d. pareiškimas, kuriame nurodoma, kad J. M. atlygino jam žalą ir jie susitaikė, ši aplinkybė vertinant apeliacinės instancijos teismo sprendimo pagrįstumą esminės įtakos neturi.

Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad pagal faktines veikos padarymo aplinkybes bei nuteistojo asmenybės duomenis nebuvo pakankamo pagrindo atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tinkamai motyvuodamas savo sprendimą, pagrįstai paskyrė nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo J. M. gynėjo advokato Romo Kersnausko kasacinį skundą atmesti.