Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Aistė Petrevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Omega Invest OU ieškinį atsakovei I. J. dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovei teismo procesiniai dokumentai įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka – asmeniškai. Atsakovė per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė, parengiamajame teismo posėdyje nedalyvavo.

2021 m. lapkričio 17 d. parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovės atstovas papildomai nurodė, kad prašomos priteisti palūkanos skaičiuojamos nuo 2019 m. balandžio 19 d. iki 2021 m. liepos 5 d. už 806 dienas, taip pat nurodė, kad ieškovė ketina atsisakyti ieškinio reikalavimų dėl delspinigių priteisimo.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 441 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu ieškinio suma neviršija 2000,00 Eur, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę pats nuspręsti, kokia forma ir tvarka nagrinėti bylą. Byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka, jeigu dėl to yra bent vienos šalies prašymas.

2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi pasirengimo nagrinėti bylą stadija baigta ir, atsižvelgiant į tai, kad ginčas yra dėl nedidelės sumos, bylą nutarta nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka. Prašymų dėl žodinio bylos nagrinėjimo nei teismo nustatytu terminu, nei iki teismo posėdžio negauta.

2021 m. lapkričio 22 d. teisme gautas ieškovės prašymas, kuriuo ieškovė atsisako reikalavimo priteisti delspinigius, taip pat nurodo, kad mažina reikalaujamą priteisti palūkanų sumą. Nurodo, kad vietoje pradinio kreditoriaus priskaičiuotų 61,50 Eur delspinigių turėjo būti skaičiuojama 18,00 Eur delspinigių už 180 dienų, kurie ieškinio pateikimo dienai jau buvo apmokėti. Ieškovė nurodo, jog ieškinio dalies atsisakymo teisinės pasekmės jai yra žinomos, taip pat nurodo, kad prašomą priteisti sumą` sudaro 200 Eur negrąžinto kredito ir 324,02 Eur palūkanų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

CPK 441 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytose bylose teismas priima sprendimą, kuriame turi būti įžanginė ir rezoliucinė dalys, taip pat trumpai išdėstyti motyvai.

Remiantis CPK 140 straipsnio 1 dalimi, bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio. Rašytiniame pareiškime dėl ieškinio atsisakymo turi būti nurodyta, kad asmeniui yra žinomos ieškinio atsisakymo pasekmės.

Ieškovės rašytiniame pareiškime nurodyta, kad dalies ieškinio atsisakymo pasekmės žinomos. Ieškovės atsisakymas nuo ieškinio reikalavimo priteisti delspinigius imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui neprieštarauja, todėl ieškinio reikalavimo priteisti 111,80 Eur delspinigių atsisakymas priimtinas, civilinės bylos dalis dėl šio ieškinio reikalavimo nutrauktina (CPK 293 straipsnio 4 punktas).

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad tarp atsakovės ir pradinės kreditorės UAB „Creditstar Lithuania“ 2015 m. liepos 20 d. sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 207229 (toliau – Sutartis), kuria atsakovei buvo suteiktas 200,00 Eur kreditas bei pagal kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą iki 2016 m. sausio 19 d. bei sumokėti 48,34 Eur palūkanų (Vartojimo kredito sutarties Specialiųjų sąlygų 5, 6.1 ir 7 p.). Byloje nėra ginčo, kad atsakovė sutartyje nustatytu terminu ir tvarka suteikto kredito negrąžino.

Tarp pradinės kreditorės UAB „Creditstar Lithuania“ ir ieškovės Omega Invest OU 2018 m. gruodžio 28 d. buvo sudaryta Reikalavimų perleidimo sutartis, pagal kurią pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teises į pradinei kreditorei skolingus asmenis, tarp kurių ir reikalavimo teisę į atsakovės įsiskolinimą. 2019 m. vasario 12 d. pradinė kreditorė pranešimu „Pranešimas apie reikalavimo perleidimą“ informavo atsakovę gyvenamosios vietos adresu, nurodytu Sutartyje, apie reikalavimo teisių į jos skolą perleidimą ieškovei.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Įstatyme išsamiai nenustatyti specialūs pranešimo skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimą būdai, išskyrus CK 6.109 straipsnio 5 dalyje nurodytą būdą, kad tinkamu pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui. Tai reiškia, kad bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis skolininką apie cesiją, CK 6.109 straipsnio 1 dalies prasme yra įrodymas apie reikalavimo perleidimo faktą, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-293-823/2019). Byloje nėra duomenų, kad atsakovė ginčytų aplinkybes, susijusias su jos informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą. Darytina išvada, kad atsakovė buvo tinkamai informuota apie reikalavimo teisės naujajai kreditorei (ieškovei) perleidimą.

Aplinkybę, kad atsakovė buvo informuota apie įvykusį teisų perleidimą patvirtina ir tai, kad atsakovė ieškovei 2019 m. rugpjūčio 5 d. – 2020 m. vasario 18 d. laikotarpiu sumokėjo bendrą 350 Eur sumą.

Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. Pagal CK 6.873 straipsnio 1 dalį kredito gavėjas privalo grąžinti gautą kreditą (kredito sumą) jo davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka.

Pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalį prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais. To paties straipsnio 7 dalis nustato, kad palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą. Šia nuostata, atsižvelgdamas į kreditingumo vertinimo pareigos tinkamo įgyvendinimo esminę reikšmę vartojimo kredito sutarties tinkamam sudarymui ir įvykdymui, įstatymo leidėjas nustatė griežtą ir atgrasančią sankciją už šios pareigos netinkamą vykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos teisiniame reguliavime yra nustatytas ne tik atsakingojo skolinimo principas, bet ir atsakingojo skolinimo pareiga, atsakomybė už jos pažeidimą yra objektyvaus pobūdžio. Tai reiškia, kad VKĮ 8 straipsnio 7 dalyje įtvirtintoms neigiamoms pasekmėms kredito davėjui kilti pakanka fakto, kad jis netinkamai įvertino (nesant paties skolininko kaltės) skolininko kreditingumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalgą). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vien vartojimo kredito gavėjo deklaracijos apie savo finansinę padėtį pateikimas vartojimo davėjui, šių deklaruotų duomenų nepatvirtinus tai pagrindžiančiais įrodymais, negali būti vertinamas, kaip tinkamas vartojimo kredito davėjo pareigos įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą atlikimas. Kadangi pagal įstatymą kreditingumo vertinimo pareiga tenka vartojimo kredito davėjui, šios pareigos tinkamo įvykdymo įrodinėjimo našta tenka vartojimo kredito davėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie teiktų pagrindą spręsti, jog prieš sutarties sudarymą buvo įvertintas atsakovės (vartojimo kredito gavėjos) kreditingumas, remiantis pakankama informacija, gauta iš atsakovės, ir atlikus patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrindžiant atsakovės pateiktą informaciją kitais įrodymais. Ieškovei nepateikus įrodymų, kad VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga buvo tinkamai įgyvendinta, konstatuotina, jog ieškovė neįgijo teisės nei į delspinigius, nei į palūkanas skaičiuojamas po vartojimo kredito sutartyje numatyto kredito grąžinimo termino pabaigos (VKĮ 8 straipsnio 7 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalyje) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos.

Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu vertintinas kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 teismas nurodė, kad kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo. Aiškinant priešingai, būtų sudaroma vartojimo kredito davėjams galimybė apeiti Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą ribojimą. Tokiu atveju nebūtų pasiekti tiek Vartojimo kredito įstatymo, tiek Direktyvos 2008/48/EB, kuri buvo įgyvendinta minėtu įstatymu, tikslai vartotojų teisių apsaugos prasme.

Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje yra nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje e3K-7-4-611/2020 yra nurodyta, kad tinkamo atlygintinos paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi.

Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad tokia situacija (t. y. skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas) neskatina paskolos davėjo laiku imtis skolos išieškojimo veiksmų, be to, kintant pinigų skolinimo rinkoje kainai, gali sudaryti prielaidas paskolos davėjui nepagrįstai praturtėti paskolos gavėjo sąskaita ta apimtimi, kuria pastarasis yra įpareigojamas ir toliau mokėti pasibaigusioje sutartyje nustatytą (galimai didesnę nei tuo metu esančią rinkoje) kainą už pasiskolintų pinigų naudojimą. Galiausiai, skolininko prievolei mokėti mokestį už pinigų naudojimą, neatliekantį nuostolių kompensavimo funkcijos, laikotarpiu, kurio nebeapima šalių sudaryta sutartis, nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia skolininko prievolė neišplaukia nei iš šalių sudarytos sutarties, nei iš įstatymo (CK 6.2, 6.221 straipsniai).

Iš nurodyto teisinio reguliavimo ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos darytina išvada, kad pradinė kreditorė ir atitinkamai pradinės kreditorės teises perėmusi ieškovė nepagrįstai po sutartyje numatyto kredito grąžinimo termino pabaigos, t. y. po 2016 m. sausio 19 d., atsakovei toliau skaičiavo mokėjimo (pelno) funkciją atliekančias palūkanas. Atsakovei pažeidus sutartį ir sutartyje nustatyta tvarka ir terminais negrąžinus kredito ir nesumokėjus sutartyje numatytos palūkanų sumos, galėjo būti sprendžiama dėl vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 9.1 punkto taikymo. Vien tai, kad formaliai vartojimo kredito sutartis, ieškovės tvirtinimu, buvo nutraukta 2019 m. kovo 2 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams po vartojimo kredito sutartyje numatyto kredito grąžinimo termino pabaigos, nesuteikia teisės nei pradiniam kreditoriui, nei jos teises perėmusiai ieškovei skaičiuoti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas.

Ieškovė pareiškime dėl dalies reikalavimų atsisakymo nurodė, kad atsakovės sumokėtą 350 Eur sumą įskaitė 18 Eur delspinigių už 180 dienų ir 332 Eur „nepadengtų palūkanų“ (350 Eur – 18 Eur) sumai apmokėti. Dėl nurodytų motyvų, susijusių tiek su pareigos įvertinti vartotojo kreditingumą vykdymu, tiek su teise skaičiuoti pelno palūkanas po sutartyje numatyto kredito grąžinimo termino pabaigos, darytina išvada, kad ieškovė gautą 350 Eur sumą nepagrįstai paskirstė delspinigių ir palūkanų dengimui.

Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą ir suformuotą kasacinio teismo praktiką, taip pat aplinkybę, kad atsakovė yra sumokėjusi ieškovei 350 Eur sumą, darytina išvada, kad atsakovė pradinio kreditoriaus teises perėmusiai ieškovei sumokėjo daugiau, nei ieškovė turi teisę reikalauti net ir tuo atveju, jei būtų laikoma, kad pradinė kreditorė, kurios teises perėmė ieškovė, pareigą patikrinti atsakovės kreditingumą vykdė tinkamai. Darytina išvada, kad atsakovė savo prievoles, kylančias iš vartojimo kredito sutarties, įvykdė iki ieškinio pateikimo teismui, todėl ieškinys yra nepagrįstas. Dėl nurodytų aplinkybių ieškinio reikalavimai dėl 200 Eur negrąžinto kredito, 324,02 Eur palūkanų ir 5 procentų dydžio procesinių palūkanų priteisimo atmestini.

Atmetus ieškinį, ieškovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str. 1 d., 98 str.). CPK 87 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu ieškinys atsiimamas pradėjus bylą nagrinėti iš esmės arba ieškovas atsisako pareikšto ieškinio, arba šalys sudaro taikos sutartį, šalims grąžinama 75 procentai pirmosios instancijos teismui sumokėto žyminio mokesčio sumos. Ieškovė už ieškinio padavimą sumokėjo 15,00 Eur žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė dalies reikalavimų atsisakė, t. y. atsisakė reikalavimo priteisti iš atsakovės 111,80 Eur delspinigių, proporcingai atsisakytų reikalavimo daliai ieškovei grąžintina 75 proc. sumokėto žyminio mokesčio, t. y. 2,52 Eur (111,80 Eur x 3 proc. x 75 proc.) .

Teismas šioje byloje patyrė 8,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Ieškinį atmetus, šiuos išlaidos priteistinos valstybei iš ieškovės, priteistiną sumą sumažinant grąžintino žyminio mokesčio dalimi, t. y. iš viso iš ieškovės į valstybės biudžetą priteistina 5,50 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (CPK 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 1 dalimi, 259 straipsniu, 269 straipsniu, 270 straipsniu, 279 straipsniu, 293 straipsnio 4 punktu, 441 straipsniu,

nusprendžia:

priimti ieškovės Omega Invest OU atsisakymą nuo ieškinio reikalavimų priteisti 111,80 Eur delspinigių ir šią bylos dalį nutraukti.

Likusius ieškinio reikalavimus atmesti.

Priteisti iš ieškovės užsienio juridinio asmens Omega Invest OU, j. a. k. 10866568, buveinė Mustamae tee 16, Talinas, Estija, valstybės Lietuvos Respublikos naudai 5,50 Eur (penki eurai penkiasdešimt centų) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, nurodytą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo patvirtintos kopijos įteikimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.