- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-03
- Bylos Nr.
- 2A-357-524/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-09434-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erika Misiūnienė (pirm.), Irma Čuchraj, Žydrūnas Betašius
- Ieškovas
- UAB „Dravera“
- Atsakovas
- J. R.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyrius
Pranešėja Erika Misiūnienė Civilinė byla Nr. 2A-357-524/2016
Teisėja Genovaitė Vaizgėlienė (Proceso Nr. 2-06-3-09434-2014-8)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2016 m. kovo 3 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Erikos Misiūnienės, teisėjų Irmos Čuchraj, Žydrūno Betašiaus, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovės UAB „Dravera“ ieškinį atsakovui J. R. dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo, trečiasis asmuo Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyrius, bei pagal atsakovo J. R. priešieškinį ieškovei UAB „Dravera“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo ir atsakovo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-10-27 sprendimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė su ieškiniu kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą, prašė teismo panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisijos 2014-07-15 sprendimo Nr. DGKS-3268 darbo byloje Nr. APS-3-11101/2014 1–4 dalis ir atsakovo piniginius reikalavimus atmesti bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Komisija peržengė atsakovo pareikštų reikalavimų ribas, suvaržė ieškovės galimybes teikti atsikirtimus ir įrodymus dėl laikotarpių, dėl kurių ginčo nebuvo, nustatė neteisingas aplinkybes ir kt. Atsakovas reiškė reikalavimą dėl 2 098,29 Eur darbo užmokesčio priteisimo. Komisija teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovo nurodomu laikotarpiu nuo 2014-03-26 iki 2014-05-28 atsakovui priskaičiuotas darbo užmokestis yra pagrįsto dydžio, ir jo reikalavimo dėl darbo užmokesčio įsiskolinimo priteisimo netenkino. Tačiau Komisija peržengė atsakovo pareikšto reikalavimo ribas ir priteisė atsakovui 1 343,25 Eur neišmokėtų dienpinigių. Pažymėjo, kad šalių sudarytoje darbo sutartyje šalys numatė ieškovės teisę mažinti dienpinigių dydį iki 50 proc. Pagal tarp šalių nusistovėjusią praktiką dienpinigių dydį ieškovė nustatydavo įsakymuose dėl komandiruočių, visada atsakovui mokėdavo 50 proc. dienpinigių, atsakovas dėl to pretenzijų niekada nereiškė ir tokio reikalavimo Komisijai nekėlė, atsakovas reikalavimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio reiškė už laikotarpį nuo 2014-03-26 iki 2014-05-28, o dienpinigiai priteisti už laikotarpį nuo 2014-01-16 iki 2014-03-14. Be to, Komisija sprendimu nepagrįstai priteisė atsakovui 180,77 Eur neišmokėto darbo užmokesčio už prastovoje išbūtą laiką nuo 2014-06-12 iki 2014-07-01, kadangi šiuo laikotarpiu atsakovas buvo ne prastovoje, o pravaikštoje. Nuo 2014-06-12 atsakovas be jokios priežasties neatvyko į darbą ir dėl to ieškovė įformino pravaikštas, kurios į darbo laiką neįeina, bei 2015-07-01 atleido atsakovą iš darbo. Atsakovas niekada neginčijo, kad nurodytu laikotarpiu nebuvo darbe, neprašė už šį laikotarpį priteisti jokių sumų. Kadangi Komisija neturėjo jokio teisėto pagrindo priteisti atsakovui sumas už prastovą, nes tuo metu darbuotojas buvo pravaikštoje, dienpinigius, atsakovui nėra pagrindo priteisti vidutinį darbo užmokestį, kadangi ieškovė su atsakovu atsiskaitė laiku.
Atsakovas pateikė priešieškinį, kurį vėliau patikslino, juo prašė atnaujinti terminą reikalavimams dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir dienpinigių priteisimo pareikšti, pripažinti šalių sudarytos darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. neteisėtu, nustatyti, kad darbo sutartis nutraukta pagal DK 127 str. 2 d. nuo 2014-06-16, priteisti iš ieškovės UAB „Dravera“ 2 098,29 Eur darbo užmokesčio, 5 701,60 Eur dienpinigių, vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2014-06-16 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad darbo sutarties sudarymo metu ieškovė pažadėjo mokėti ne sutartyje numatytą sumą, bet už kiekvieną atsakovo nuvažiuotą kilometrą po 0,50 ct.Šiuos savo žodinius įsipareigojimus ieškovė vykdė iki 2014 m. kovo mėn. Laikotarpiu nuo 2014-03-31 iki 2014-05-28 atsakovas nuvažiavo 19779 kilometrus, tačiau iš ieškovės gavo tik 765,90 Eur dydžio darbo užmokestį, todėl liko nesumokėta 2 098,29 Eur darbo užmokesčio. Taip pat šalys susitarė, kad atsakovui bus mokama 100 proc. dienpinigių, tačiau ieškovė darbo sutartį „pakišo“ pasirašyti tokio turinio, kur dienpinigiai sumažinti iki 50 proc. Savo darbo sutarties egzemplioriaus atsakovas neturi ir tik Darbo ginčų komisijos posėdžio metu sužinojo, kad jam skaičiuojamas 50 proc. dienpinigių dydis. Mano, kad ieškovė liko skolinga 5 701,60 Eur dienpinigių. Taip pat nurodė, kad ieškovė darbo užmokesčio nemoka nuo 2014-03-26, dėl to 2014-06-13 ieškovės vadovui parašė SMS žinutę, pareikalaudamas sumokėti darbo užmokestį ir nurodydamas, kad priešingu atveju nutraukia darbo sutartį. Su rašytiniu prašymu atleisti iš darbo kreipėsi į ieškovę 2014-06-16, tačiau ieškovei prašymą atsisakius priimti, jį išsiuntė registruotąja pašto siunta. Kadangi negavęs darbo užmokesčio raštu informavo apie darbo sutarties nutraukimą, neatvykimas į darbą nuo 2014-06-16 negali būti laikomas pravaikšta. Paaiškino, kad pagal įmonėje susiklosčiusią praktiką vairuotojai ekspeditoriai neprivalėdavo būti darbo vietoje, kai jie būdavo grįžę į Lietuvą, apie komandiruotę būdavo informuojami telefonu. Atsakovas į komandiruotę turėjo išvykti 2014-06-16 ir kaip tik tą dieną darbo sutartis buvo nutraukta. Vadinasi, nei iki 2014-06-16, nei po šios datos neatvykimas į darbą negali būti laikomas pravaikšta, o drausminė nuobauda paskirta nepagrįstai. Be to, ieškovė nepateikė įrodymų, kad pareikalavo iš atsakovo pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą, todėl mano, kad buvo pažeista atleidimo iš darbo tvarka. Atsižvelgdamas į tai, mano, kad darbo sutartis turi būti laikoma nutraukta nuo 2014-06-16 pagal DK 127 str. 2 d.
Atsiliepimas
Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovo priešieškinį, juo su priešieškiniu nesutiko. Nurodė, kad su atsakovu 2013-07-02 buvo sudaryta rašytinė darbo sutartis, kurioje buvo aptartos visos būtinos sąlygos, tarp kurių numatyta dienpinigių sumą mažinti iki 50 proc. Be to, atsakovas neginčija darbo sutarties 7 p. dėl delspinigių mokėjimo kaip sudaryto dėl apgaulės, atsakovui 50 proc. dienpinigių buvo mokama visą laiką, atsakovas pretenzijų niekada nereiškė ir Komisijos priteisti nesumokėtus dienpinigius neprašė. Taip pat nesutinka su atsakovo reikalavimu pakeisti darbo sutarties nutraukimo pagrindą. Paaiškino, kad nors atsakovas nurodo 2014-06-12 išsiuntęs ieškovės vadovui SMS žinutę apie darbo sutarties nutraukimą, tačiau ieškovė tokios žinutės negavo. Be to, darbo sutartis gali būti nutraukta pagal asmens rašytinį prašymą, kuriame yra jo parašas, o SMS žinutės negalima laikyti prašymu dėl darbo sutarties nutraukimo, kadangi jos siunčiamos be parašo, negalima identifikuoti ją siunčiančio asmens ir ją gali išsiųsti bet kuris asmuo. Maža to, rašytinį atsakovo prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo ieškovė gavo 2014-06-18, o jame prašoma darbo sutartį nutraukti nuo 2014-06-16, t. y. atgaline data, nesilaikant darbo sutarties nutraukimo tvarkos ir terminų. Darbo sutartį buvo prašoma nutraukti DK 128 str. 1 d. pagrindu, nors faktinė situacija neatitiko nė vieno šio straipsnio reikalavimo ir darbdavys neturėjo teisinio pagrindo darbo sutartį nutraukti atsakovo prašomu pagrindu. Ieškovė neturėjo kito teisinio ir faktinio pagrindo nutraukti darbo sutartį kaip tik DK 136 str. 3 d. 2 p., kadangi atsakovas nuo 2014-06-12 iki 2014-06-30 į darbą neatvyko be svarbių priežasčių. Taip pat nurodė, kad tarp šalių niekada nebuvo žodinio susitarimo mokėti atsakovui darbo užmokestį priklausomai nuo nuvažiuotų kilometrų.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-10-27 sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Panaikino Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus 2014-07-15 sprendimo Nr. DGKS-3268 darbo byloje Nr. APS-3-11101/2014 dalį, kuria atsakovui J. R. iš ieškovės UAB „Dravera“ priteista 4638,00 Lt neišmokėtų dienpinigių, 624,18 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už prastovoje išbūtą laiką nuo 2014-06-12 iki 2014-07-01, 1167,39 Lt vidutinio darbo užmokesčio uždelsus atsiskaityti, ir atsakovo J. R. reikalavimus dėl paminėtų išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo iš ieškovės UAB „Dravera“ atmetė. Kitą Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus 2014-07-15 sprendimo Nr. DGKS-3268 darbo byloje Nr. APS-3-11101/2014 dalį, kuria atmestas J. R. prašymas priteisti iš UAB „Dravera“ darbo užmokestį, paliko nepakeistą. Priteisė iš atsakovo J. R. 55,90 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės UAB „Dravera“ naudai. Teismas nustatė, kad į darbą atsakovas turėjo atvykti 2014-06-16, bet iki 2014-06-30 imtinai to nepadarė, neįrodė, kad į darbą neatvyko dėl svarbių priežasčių. Padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė egzistuojant 2 098,29 Eur darbo užmokesčio skolą. Dėl to atsakovas neturėjo teisės reikalauti nutraukti darbo sutartį DK 128 str. 1 d. pagrindu. Pažymėjo, kad prašymą nutraukti darbo sutartį atsakovas pateikė nesilaikydamas DK 128 str. 2 d. nustatyto termino, t. y. tokį prašymą ieškovei išsiuntė paštu 2014-06-16. Mano, kad atsakovui parinkta tinkama drausminė nuobauda, o termino pasiaiškinti nesuteikimas nelaikytinas esminiu pažeidimu, dėl ko atleidimas iš darbo turėtų būti pripažintas neteisėtu. Konstatavo, kad atsakovui išmokėtas visas pagal darbo sutartį priklausęs darbo užmokestis. Nustatė, kad atsakovui visą darbo sutarties laiką buvo mokėti 50 proc. sumažinti dienpinigiai. Atsakovas nereiškė pretenzijų dėl dienpinigių dydžio, kas rodo šalių sudarytoje darbo sutartyje numatytą susitarimą mažinti dienpinigių dydį atitinkant tikrąją šalių valią. Pažymėjo ir tai, kad sumažindama priskaičiuotus dienpinigius 91,80 Eur suma ieškovė pažeidė išskaitų atlikimo tvarką ir sąlygas, tačiau neišmokėtos dienpinigių sumos, kuri yra santykinai nedidelė ir su kurios neišmokėjimu atsakovas sutiko, priteisimas reikštų formalaus teisingumo vykdymą, pažeistų sąžiningumo, protingumo principus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-10-27 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios bei procesinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir priėmė neteisingą sprendimą, akivaizdžiai pažeidžiantį darbuotojo teises bei akceptuojantį ir įteisinantį neteisėtus darbdavio veiksmus bei sprendimus. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tiek skiriant atsakovui drausminę nuobaudą, tiek darant išskaitas buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, tačiau nepagrįstai ir neteisėtai šiuos pažeidimus laikė formaliais. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Darbo kodekso bei Civilinio proceso kodekso nuostatas, reglamentuojančias išskaitas iš su darbo teisiniais santykiais susijusių pinigų sumų. Taip pat teigia, kad teismas netinkamai išsiaiškino darbo sutarties šalių tikrąją valią. Pažymi, kad atsakovo valia nutraukti darbo sutartį buvo išreikšta ne tik raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais, todėl ieškovė atleido neteisėtu pagrindu.
Atsiliepimas
Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, juo su skundu nesutinka, prašo atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra visiškai pagrįstas ir teisėtas, todėl jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Savo atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia ieškinyje ir pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais ir pagrindais.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl atsakovo atleidimo už pravaikštą
Ginčas byloje vyksta dėl to, ar apeliantas nuo 2014-06-12 iki 2014-07-01 padarė pravaikštą. Byloje nustatyta ir pirmosios instancijos teismas konstatavo tą aplinkybę, jog atsakovo darbo pobūdis įmonėje buvo vykimas į komandiruotes, nes jis dirbo tolimųjų reisų vairuotoju. Byloje nustatyta, jog atsakovas nuo 2014-06-02 iki 2014-06-11 buvo nemokamose atostogose (t. 1, b. l. 132), o po nemokamų atostogų 2014-06-16 buvo numatyta jo komandiruotė – išvykimas į reisą, ir šią aplinkybę atsakovas savo priešieškinyje pripažįsta (t. 1, b. l. 184) nurodydamas, jog jis privalėjo išvykti į komandiruotę 2014-06-16, tačiau tą pačią dieną nutraukė darbo sutartį. Tokiu atveju, kai įmonėje yra nusistovėjusi vidaus darbo tvarka, kai darbuotojo darbo funkcijos yra vykdomos komandiruotėse, į kurias vykstama pagal atskirą darbdavio pranešimą, pareiga įrodyti tokio pranešimo faktą tenka darbdaviui. Byloje įrodyta, kad komandiruotės data atsakovui buvo žinoma, Atsakovas nurodo, jog apie darbo sutarties nutraukimą jis informavo darbdavį 2014-06-13 tokio turinio žinute: „Labas. Rolandai rašyk ar išmokėsi alga ar man kreiptis į valstybines institucijas? Jei neišmokėsi alga nevažiuosiu į reisą. Kur padėti korteles kuro?“ Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad informacija žinutėmis nėra tinkamas darbo sutarties šalių bendradarbiavimas dėl jos vykdymo ar nutraukimo. Net ir nutraukiant darbo sutartį pagal DK 128 str. darbo sutarties šalims privaloma laikytis jos nutraukimo tvarkos. Šiame straipsnyje nurodoma, kad darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, taip pat terminuotą darbo sutartį, sudarytą ilgesniam kaip šešių mėnesių laikui, jeigu jo darbo vietoje darbo sutartyje nustatytu darbo laiku prastova ne dėl darbuotojo kaltės tęsiasi ilgiau kaip trisdešimt dienų iš eilės arba jeigu ji sudaro daugiau kaip šešiasdešimt dienų per paskutinius dvylika mėnesių, taip pat jeigu jam daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga). Darbo sutartis turi būti nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos datos. Ši data turi būti ne ankstesnė kaip trys dienos nuo prašymo padavimo dienos. Todėl apelianto 2014-06-16 parašytas ir tą pačią dieną registruotu paštu (t. 1, b. l. 34–35) išsiųstas pareiškimas dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 128 str. 1 d. neatitinka paminėtos nuostatos. Pareiškimo 2014-06-16 išsiuntimo faktas patvirtina paminėtus įrodymus, jog komandiruotės dieną atsakovas nebuvo savo darbo vietoje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo jo atleidimą iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą teisėtu.
Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbo sutartis gali būti nutraukta, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Nutraukti darbo sutartį remiantis DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu galima tik esant darbo drausmės pažeidimui, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai (DK 235 straipsnio 1 dalis). Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Taigi tam, kad būtų konstatuotas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, turi būti nustatytas šių teisiškai reikšmingų faktų visetas: 1) darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktas; 2) neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių faktas. DK nepateiktas priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašas, todėl priežasčių svarbos vertinimo klausimas priskirtinas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-657/2005; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2009). Šioje byloje yra pagrindas konstatuoti, jog paminėto pareiškimo rašymo metu atsakovo supratimas, jog ieškovė jam yra skolinga 100 procentų dienpinigių, o ne 50 procentų pagal sudarytą darbo sutartį, nėra pagrindas neatvykti į darbą 2014-06-16 . Darbdaviui įrodžius, kad darbuotojas, gavęs nurodymą išvykti į komandiruotę, šio nurodymo nevykdė, darbuotojui tenka pareiga įrodyti neišvykimo priežasčių svarbą. Byloje nustatyta, kad atsakovas į komandiruotę neišvyko, taip pat neatvyko ir pas darbdavį įteikti pareiškimo 2014-06-16, todėl pagrįstai byloje konstatuota, kad buvo šio ginčo atveju DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sudėtis, todėl šios apeliacinio skundo dalies jo motyvais tenkinti nėra pagrindo. Darbo ginčų komisija konstatavo, jog už laikotarpį nuo 2014-03-26 iki 2014-05-28 darbo užmokestis atsakovui buvo išmokėtas.
Dėl darbo sutarties turinio
Darbo sutarties šalių sulygtos sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas, sudaro darbo sutarties turinį (DK 94 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad visos šalių sulygtos darbo sutarties sąlygos, jeigu darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose arba kolektyvinėje darbo sutartyje nėra draudimo dėl jų susitarti, yra vienodai privalomos darbo sutarties šalims ir gali būti keičiamos įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2008; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2009; 2010 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2010). Šioje byloje darbo sutartis buvo sudaryta šalių 2013-07-02 raštu, jos 7 punkte buvo nurodytos sąlygos, dėl kurių šalys papildomai sulygo, ir šiame punkte buvo nurodyta, kad šalys sulygo teisės aktais nustatytos komandiruotės dienpinigių normų dydžius mažinti iki 50 procentų (t. 1, b. l. 131). Atsakovo paaiškinimas, jog jis žodžiu su darbdaviu buvo sutaręs dėl 100 procentų dienpinigių mokėjimo dydžio ir 50 ct už nuvažiuotą kilometrą, nėra pakankamas įrodymas šiam darbo sutarties punktui nuginčyti. Atsakovo nurodomi nepasirašyti įsakymai dėl komandiruočių, žiniaraščiai dėl dienpinigių jam apskaičiavimo neįrodo jo nurodomos aplinkybės, nes šiuose žiniaraščiuose nebuvo apskaičiuoti 100 procentų dienpinigiai (t. 2, b. l. 147–171), t. y. byloje nėra rašytinių įrodymų, jog šalys atsakovo nurodomą žodinį susitarimą vykdė. Atsakovas 2014-03-31 žiniaraštį, kuriame buvo apskaičiuoti 50 procentų dienpinigiai, pasirašė su nuoroda ,,sutinku“. DK 220 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaidos, susijusios su komandiruote, darbuotojams mokamos Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės nutarimu Nr. 526 nustatyta, kad su komandiruojamu darbuotoju gali būti atsiskaitoma dvejopai: 1) išmokant komandiruotės išlaidų avansą darbdavio įsakymo dėl darbuotojo komandiravimo pagrindu arba 2) kompensuojant komandiruotės išlaidas, kai darbuotojas pateikia išlaidas patvirtinančius įrodymus per tris darbo dienas nuo grįžimo iš komandiruotės, išskyrus dienpinigius, kurių nereikia patvirtinti įrodymais (5–6 punktai). Šio nutarimo 5.1 punkte įtvirtinta teisė darbo sutarties šalims keisti nustatytą dienpinigių dydį, tačiau tik esant vienam iš šių atvejų: jeigu tai numatyta kolektyvinėje sutartyje, o jeigu tokia sutartis nesudaryta – darbo sutartyje. Dienpinigių normas reglamentuoja Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymas „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų, vykstantiems į užsienio komandiruotes, patvirtinimo“. Lietuvos kasacinis teismas pasisakydamas dėl darbdavio ir darbuotojo teisės susitarti dėl dienpinigių mažinimo konstatavo, kad toks darbdavio veiksmas yra neteisėtas, jei tai padaroma darbdavio įsakymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2004 m., 2004 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2004, 2008-02-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63/2008). Tačiau šioje byloje šalys susitarė dėl teisės mažinti delspinigius darbo sutartimi, kuri šalių buvo vykdoma, todėl bylos įrodymais tenkinti šios apeliacinio skundo dalies nėra teisinio pagrindo.
Dėl žalos atlyginimo įskaitymo
LR DK 224 str. numato, kad išskaitos iš darbuotojų darbo užmokesčio padengti jų įsiskolinimą įmonei (grąžinti avansą, kuris buvo duotas, įskaitant jį į darbo užmokestį; grąžinti sumas, permokėtas dėl skaičiavimo klaidų; padengti neišleistą ir laiku negrąžintą avansą, kuris buvo duotas tarnybinės komandiruotės ar perkėlimo į kitą vietovę atveju) gali būti daromos administracijos nurodymu esant sąlygoms, kai nurodymas daryti išskaitą duodamas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią baigėsi avanso grąžinimo ar įsiskolinimo padengimo nustatytas terminas arba buvo išmokėta suma, permokėta dėl skaičiavimo klaidų, arba paaiškėjo darbuotojo padaryta žala, jei darbuotojo įsiskolinimas neviršija jo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio. Jei skola viršija darbuotojo vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį, įsiskolinimas gali būti išieškomas šalių susitarimu arba darbdaviui kreipiantis į teismą. Nagrinėjamu atveju įrodyta, kad tarp šalių buvo sudaryti ir atsakovo pasirašyti (t. 1, b. l. 8, Darbo ginčų komisijos medžiaga) rašytiniai susitarimai dėl išskaitos iš atsakovo darbo užmokesčio, tačiau jie buvo sudaryti 2014-04-28, t. y. prieš atleidimą iš darbo. Darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitaip (DK 141 straipsnio 1 dalis). Ši pareiga išlieka ir tuo atveju, kai darbuotojas yra skolingas darbdaviui. Aplinkybė, kad darbuotojas yra skolingas darbdaviui, gali būti pagrindas darbdaviui tartis su darbuotoju dėl jų priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, tačiau toks įskaitymas galimas tik sutikus darbuotojui. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad tokia išskaita iš kompensacijos už nepanaudotas atostogas yra teisėta, ir vadovavosi minėtais 2014-04-28 atsakovo sutikimais. Tačiau sutikimų davimo metu šalis siejo darbo santykiai ir kompensacija už nepanaudotas atostogas atsakovui buvo neapskaičiuota. DK 224, 226 str. ypatingai griežtai reglamentuoja išskaitas iš darbuotojų darbo užmokesčio, todėl šioje byloje padaryti išvados, kad darbuotojas tinkamai išreiškė sutikimą dėl išmokos įskaitymo, kuri dar jam net nebuvo apskaičiuota, atsižvelgiant į darbuotojo kaip silpnesnės darbo sutarties šalies interesus, nėra teisinio pagrindo. Aplinkybė, kad darbuotojas yra skolingas darbdaviui, gali būti pagrindas darbdaviui tartis su darbuotoju dėl jų priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, tačiau toks įskaitymas galimas tik sutikus darbuotojui, kadangi įskaitymas vykdomas dėl konkrečių sumų, todėl dėl jų darbo sutarties šalys konkrečiai turi susitarti. DK 226 ir CPK 739 str. 2 p. nustatė imperatyvų draudimą išieškoti iš sumų, kurias priklauso darbuotojui išmokėti dėl jo vykimo į komandiruotę, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovės veiksmus įskaitant į galutinį atsiskaitymą su atsakovu dienpinigių 92 Eur ir 254,95 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas pripažino teisėtais, todėl ši sprendimo dalis keistina ir iš ieškovės atsakovui priteistina 92 Eur ir 254,95 Eur dienpinigių kompensacijos už nepanaudotas atostogas.
DK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Šioje byloje nustatyta, kad šalys buvo nustačiusios kitokią atsiskaitymo tvarką, darbuotojas pats rašė pareiškimus, dėl šios tvarkos buvo iškeltas ginčas. Dėl to, kad darbdavys neteisingai aiškino paties darbuotojo rašytus pareiškimus dėl įskaitymo, šios normos prasme negalima pripažinti, kad darbdavio veiksmai dėl visiško neatsiskaitymo yra kalti. Kasacinio teismo praktikoje pažymima tai, kad darbdavio pareigos išmokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką atsiradimui esminę reikšmę turi ir nevisiško atsiskaitymo su darbuotoju fakto, ir darbo teisinių santykių šalių kaltės konstatavimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-70/2007, 2007 m. birželio 22 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-260/2007 išaiškinta, kad darbdaviui nurodyta sankcija taikoma, kai dėl tokio uždelsimo atsiskaityti su darbuotoju nėra pastarojo kaltės. Šioje byloje nenustatyta pagrindų priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, nes sumų įskaitymas iš esmės reiškia jų išmokėjimo faktą, nes darbuotojas, atlikus įskaitymą, sumažino savo nurodomą įsiskolinimą darbdaviui, t. y. finansinis veiksmas buvo atliktas ir darbuotojas turėjo finansinę naudą. Vėlesnis šio veiksmo neteisėtumo konstatavimas nesudaro pagrindo taikyti DK 141 str. 1 d. numatytą sankciją darbdaviui.
Paminėtais motyvais skundžiamo teismo sprendimo dalis, kuria buvo patenkinta ieškinio dalis dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisijos 2014-07-15 sprendimo dalies, kuria buvo priteisti iš UAB ,,Dravera“ 92 Eur (317 Lt) J. R., panaikinimo, pakeistina ir paliktina galioti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisijos 2014-07-15 sprendimo dalis dėl 92 Eur dienpinigių priteisimo.
Atsakovas savo ieškinyje nebuvo suformulavęs savarankiško reikalavimo dėl 254,85 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo, tačiau pirmosios instancijos teismas analizavo šios sumos įskaitymo teisėtumą, dėl jos pasisakė. Dėl šios sumos yra paduotas apeliacinis skundas, todėl atsižvelgiant į aktyvų teismo vaidmenį šios kategorijos bylose ir galimybę išeiti už ieškinio reikalavimų ribų, skundžiamo teismo sprendimo dalis papildytina ir iš UAB ,,Dravera“ J. R. priteistina 254,85 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsakovas byloje pareiškė ieškinio reikalavimą dėl 4646 Eur (15 939 Lt), kuris byloje laikytinas priešieškinio reikalavimu.
Pakeitus skundžiamo sprendimo dalį, atitinkamai perskirstytinas ir bylinėjimosi išlaidų priteisimas pirmosios instancijos teisme proporcingai teismo patenkintų ieškinio reikalavimų daliai pagal CPK 93 str. 2 d., 5 d., 96 str., 98 str. Apskaičiuojant procentine išraiška darytina išvada, kad 346,85 Eur patenkintas priešieškinio reikalavimas sudarė 7,46 procento, o atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teisme turėjo 1079,24 Eur išlaidų bei 115, 85 Eur išlaidų antstoliui už faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo surašymą, todėl iš ieškovės atsakovui priteistini 89,15 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 30 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teismas
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-10-27 sprendimo dalį, kuria buvo patenkinta ieškinio dalis dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisijos 2014-07-15 sprendimo dalies, kuria buvo priteisti iš UAB ,,Dravera“ 92 Eur (317 Lt) J. R., pakeisti ir palikti galioti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisijos 2014-07-15 sprendimo dalį dėl 92 Eur (317 Lt) dienpinigių priteisimo iš UAB ,,Dravera“ J. R..
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-10-27 sprendimą papildyti ir iš UAB ,,Dravera“ J. R. priteisti 254,85 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas.
Priteisti iš UAB ,,Dravera“ J. R. 89,15 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 30 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.