- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-30
- Bylos Nr.
- 2A-156/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Marytė Mitkuvienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „DNB bankas“, L. D.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Linos namai“, L. D., akcinei bendrovei „DNB bankas“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Marytės Mitkuvienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės L. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „DNB bankas“ (ankstesnis pavadinimas – „DnB NORD bankas“) ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Linos namai“ ir L. D. dėl įsiskolinimo priteisimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Eko domus“, uždaroji akcinė bendrovė „MARIJAMPOLĖS PIENO KONSERVAI“, uždaroji akcinė bendrovė „DNB lizingas“ (ankstesnis pavadinimas – „DnB NORD lizingas“), R. D. ir V. D. ,
ir apeliantės L. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. D. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „DNB bankas“ ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „EKO DOMUS“ dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Linos namai“, R. D. ir V. D. .
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Bylose kilo ginčai dėl kreditavimo sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir laiduotojų, laidavusių už įsipareigojimų pagal šią sutartį tinkamą vykdymą, atsakomybės. Lietuvos apeliaciniame teisme šios bylos buvo sujungtos į vieną.
Šalies argumentai
AB „DNB bankas“ (toliau – ir bankas) anksčiau pateiktame ieškinyje nurodė, kad 2006 m. spalio 6 d. su trečiuoju asmeniu UAB „EKO DOMUS“ (toliau – pagrindinis skolininkas) sudarė kreditavimo sutartį, kuria iki 2013 m. birželio 30 d. suteikė 502 175 EUR dydžio kreditą įrengimų įsigijimui ir pastato remontui (toliau – Kreditavimo sutartis). Už pagrindinio skolininko tinkamą įsipareigojimų vykdymą 2006 m. spalio 6 d. sudarytomis laidavimo sutartimis laidavo atsakovai UAB „Linos namai“ ir L. D. (toliau – ir laiduotoja). Kadangi pagrindinis skolininkas netinkamai vykdė savo įsipareigojimus, 2009 m. kovo 2 d. bankas vienašališkai nutraukė Kreditavimo sutartį. Pagrindinis skolininkas liko skolingas 401 740 EUR kredito, 4 806,16 EUR palūkanų ir 140,10 EUR delspinigių, iš viso 406 686,26 EUR. 2009 m. rugpjūčio 28 d. teismas iškėlė pagrindiniam skolininkui bankroto bylą, o 2009 m. lapkričio 20 d. nutartimi patvirtino joje 1 422 023,01 Lt dydžio banko kreditorinį reikalavimą. Remdamasis išdėstytu, bankas prašė priteisti solidariai iš atsakovų, kaip laiduotojų, 406 686,26 EUR įsiskolinimą ir 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas.
Laiduotoja L. D. vėliau pateiktame ieškinyje nurodė, kad 2006 m. spalio 6 d. bankas su pagrindiniu skolininku sudarė ne tik Kreditavimo sutartį, bet ir kredito linijos sutartį, pagal kurią pagrindiniam skolininkui iki 2008 m. birželio 30 d. buvo suteikta 600 000 Lt dydžio kredito linija (toliau – Kredito linijos sutartis). Dėl 2008 m. prasidėjusios ekonominės krizės pagrindiniam skolininkui kilo sunkumų vykdant nurodytas sutartis, todėl jis ne kartą kreipėsi į banką su prašymu peržiūrėti kreditų grąžinimo grafikus. Bankas pažadėjo pakeisti kredito grąžinimo grafiką pagal Kreditavimo sutartį, jei pagrindinis skolininkas grąžins visą skolą pagal Kredito linijos sutartį. Nors pagrindinis skolininkas įvykdė nurodytą sąlygą, bankas savo pažadų neįvykdė ir vėliau nutraukė Kreditavimo sutartį. Laiduotojos teigimu, pakeitus kredito grąžinimo grafiką, pagrindinis skolininkas būtų galėjęs įvykdyti Kreditavimo sutartį, tačiau dėl jos nutraukimo buvo priverstas kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Laiduotojos nuomone, Kreditavimo sutarties nutraukimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes bankas elgėsi nesąžiningai, nevykdė savo pažadų, nedarė jokių nuolaidų, nebendradarbiavo, todėl pats sąmoningai sukūrė situaciją, leidusią jam nutraukti sutartį. Tokie veiksmai, kaip ir banko atsisakymas pritarti pagrindinio skolininko restruktūrizavimui, lėmė ir pastarojo bankrotą. Remdamasi išdėstytu, laiduotoja prašė pripažinti banko vienašališką Kredito sutarties nutraukimą neteisėtu.
II. Pirmosios instancijos teismų sprendimų esmė
Šiaulių apygardos teismas 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimu banko ieškinį dėl įsiskolinimo priteisimo tenkino visiškai.
Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčijamas banko prašomų priteisti sumų dydis, taip pat banko kreditorinis reikalavimas yra patvirtintas pagrindinio skolininko bankroto byloje. Teismas nurodė, kad atsakovų sudarytos laidavimo sutartys galiojo nuo jų pasirašymo momento iki visiško skolininko prievolių įvykdymo (4.3 p.), o pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, kai laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, kad laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) nustatyti laidavimo pabaigos terminai netaikomi. Laiduotoja L. D. yra verslininkė, atsakovo UAB „Linos namai“ direktorė ir vienintelė akcininkė, laidavimo sutarčių sudarymo metu ji taip pat buvo pagrindinio skolininko vienintelė akcininkė, todėl, teismo nuomone, sudarydama laidavimo sutartis, ši laiduotoja aiškiai suprato, kad atsako už pagrindinio skolininko įsipareigojimus iki pat prievolių įvykdymo.
Teismas nesutiko su laiduotojos argumentu, kad ieškovas nepagrįstai padalino iš UAB „MARIJAMPOLĖS PIENO KONSERVAI“ gautas 55 000 Lt dydžio lėšas, paskirstydamas jas sau ir UAB „DNB lizingas“. UAB „MARIJAMPOLĖS PIENO KONSERVAI“ atliktuose pavedimuose bankui už pagrindinį skolininką nebuvo numatyta jokio detalaus sumų paskirstymo. Lėšos buvo skirstomos ir panaudojamos banko paskolos ir įsiskolinimo UAB „DNB lizingas“ dengimui; pagrindiniams skolininkui abejonių kilo tik dėl paskolos dengimui panaudotų lėšų tikslumo. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad pagrindinis skolininkas neprieštaravo 55 000 Lt padalinimui. Teismo nuomone, laiduotoja turi teisę reikšti pretenzijas pagrindiniam skolininkui, jei mano, kad lėšų paskirstymu jai buvo padaryti nuostoliai (CK 6.83 str. 2 d.). Teismo nuomone, nepriklausomai nuo to, kad L. D. nelaidavo už tinkamą įsipareigojimų pagal lizingo sutartis vykdymą, ji neatleidžiama nuo pareigos atsakyti už pagrindinio skolininko įsipareigojimus bankui pagal Kreditavimo sutartį.
Šalies argumentai
Teismas, remdamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, priteisė iš atsakovų ir procesines palūkanas. Teismas nurodė, kad šių palūkanų pagrindas yra atsakovų atsakomybė už tai, jog jie prievolės nevykdė geruoju, o jų kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Banko reikalavimas kilo iš laidavimo (šalutinės prievolės). Atsakovų atsakomybė yra tokia pati, kaip ir pagrindinio skolininko, nes procesinių palūkanų mokėjimas, kaip civilinė atsakomybė, kyla iš laiduotojo neteisėtų veiksmų – pinigų nesumokėjimo geruoju, esant jų galiojančiai prievolei grąžinti pinigus kreditoriui už kitą asmenį. Jeigu pagrindinis skolininkas negrąžina paskolos ir dėl jos priteisimo teisme pareiškiamas ieškinys už skolininką laidavusiam asmeniui, kuris irgi geruoju nevykdė savo prievolės pagal laidavimo sutartį, tai savo prievolės nevykdęs laiduotojas yra tinkamas atsakovas pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį dėl palūkanų priteisimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat atmetė atsakovo UAB „Linos namai“ argumentą, kad bankas nepagrįstai neprašė įtraukti į bylą UAB „INVESTICIJŲ IR VERSLO GARANTIJOS“ (toliau – INVEGA). Teismas, atsižvelgdamas į banko ir INVEGA sudarytą Bendradarbiavimo sutarties 8.1 punktą, sprendė, kad šios asmens įtraukimas į bylą būtų perteklinis, kadangi tai susiję tik su banko ir INVEGA finansiniais santykiais, ir bylos išsprendimas neturės įtakos šios asmens teisėms ir pareigoms.
Šiaulių apygardos teismas 2011 m. spalio 3 d. sprendimu laiduotojos ieškinį dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu atmetė.
Teismas grindė sprendimą išvada, kad bankas pagrindinio skolininko ir jo akcininkų atžvilgiu elgėsi sąžiningai. Bankas turėjo teisę nutraukti Kreditavimo sutartį, ja pasinaudojo tinkamai, tačiau ir po nutraukimo sprendė, kaip padėti pagrindiniam skolininkui. Nors bankas ir paaiškino, kokius veiksmus būtina atlikti, kad toliau būtų vykdoma Kreditavimo sutartis, tačiau pagrindinio skolininko akcininkai buvo neaktyvūs ir nesiėmė realių veiksmų įkeisti turtą; būtent laiduotoja, kaip pagrindinio skolininko akcininkė, pasitraukė iš tolimesnių derybų. Teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti CK 6.228 straipsnį, nes bankas ir pagrindinis skolininkas nebuvo nelygiose pozicijose. Pagrindinis skolininkas dėl finansavimo galėjo kreiptis į kitus asmenis, tačiau nei jis, nei jo akcininkai tokia galimybe nepasinaudojo.
Šalies argumentai
Teismo nuomone, banko atsisakymas pritarti pagrindinio skolininko restruktūrizavimui negali būti vertinamas kaip nebendradarbiavimas ir nesąžiningas elgesys, nes iš paties pagrindinio skolininko vadovo pateikto pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo matyti, kad skolininkas buvo aiškiai nemokus. Tai, kad restruktūrizavimas nebuvo tikslingas, patvirtino ir liudytojai V. A. ir R. S. -O. Teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad bankui buvo pateikti realūs ketinimų susitarimai dėl tolimesnės pagrindinio skolininko veiklos. Teismas atmetė argumentą, kad bankas, nepritardamas restruktūrizavimui, tesiekė greičiau atsiimti skolą iš įkeisto turto. Pagrindinio skolininko skola sudaro 1 422 023,01 Lt, o įkeistas turtas šiuo metu pardavinėjamas už 500 000 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendė, kad pagrindinio skolininko veiklos nuostolingumą sąlygojo ne banko veiksmai, o priežastys, susijusios su paties skolininko veikla. Minėtame pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo buvo nurodyta, kad pagrindinio skolininko veiklos sustabdymą sąlygojo mažėjantis užsakymų kiekis, ilgėjantys atsiskaitymų terminai, užsakovų vėlavimas atsiskaityti. Veiklos nuostolingumą patvirtina ir finansinės atskaitomybės dokumentai.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai
Apeliantė (atsakovė) L. D. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – banko ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Kreditavimo sutartis yra nutraukta, todėl banko reikalavimas priteisti ieškinyje nurodytas sumas kaip pagrindinio skolininko skolą neturi teisinio pagrindo (CK 6.221 str. 1 d.). Bankas galėjo reikalauti priteisti tik delspinigius (nuostolius) (CPK 6.221 str. 2 d.) Dėl šios priežasties ieškinys turėjo būti atmestas, tačiau teismas tokių argumentų visiškai nevertino.
2. Teismas nevertino prašymo taikyti ieškinio senatį esant terminuotam laidavimui. Laidavimo sutarties 2.1.1 punkte numatyta, kad laiduotojas įsipareigoja atsakyti bankui ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas, jeigu skolininkas neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai skolininko prievoles ir bankui pareikalavus įvykdyti už skolininką skolininko prievoles Kreditavimo sutartyje numatytais terminais ir sąlygomis. Atsakovai tikėjosi, jog laiduojama tik iki Kreditavimo sutarties nutraukimo ar pasibaigimo, bet ne iki kažkokių šios sutarties įsipareigojimų visiško įvykdymo. Tuo labiau, kad atsakovams nebuvo žinomas Kreditavimo sutarties turinys, taip pat dėl ieškovo spaudimo nebuvo sudaryta galimybė pasikonsultuoti su teisininkais dėl laidavimo sutarčių sąlygų. Šiuo atveju neaišku, kuo remdamasis teismas padarė išvadas, kad apeliantė yra vienintelė UAB „Linos namai“ akcininkė, laidavimo sutarčių metu taip pat buvo vienintelė pagrindinio skolininko akcininkė, todėl, sudarydama laidavimo sutartis, apeliantė aiškiai suprato, kad atsako už pagrindinio skolininko įsipareigojimus iki pat prievolių įvykdymo. Byloje tokių įrodymų nėra.
3. Teismo išvada, kad bankas teisėtai paskirstė iš UAB „MARIJAMPOLĖS PIENO KONSERVAI“ į banko sąskaitą už pagrindinį skolininką pervestus pinigus, yra nepagrįsta. Iš pervestų 55 000 Lt bankas net 34 904,51 Lt perdavė UAB „DNB lizingas“, nors tokios teisės bankui nesuteikė nei Kreditavimo sutartis, nei įstatymas. Apeliantė nelaidavo bankui už pagrindinio skolininko įsipareigojimus pagal lizingo sutartis, todėl išieškojimas iš jos didesnės sumos, nei faktiškai pagrindinis skolininkas yra skolingas bankui pagal Kreditavimo sutartį, reikštų, kad būtent bankas tokiais savo veiksmais padarė žalą atsakovams ir pagrindiniam skolininkui. Remiantis CK 6.82 straipsnio 1 dalimi, ta aplinkybė, kad pagrindinis skolininkas neprieštaravo ieškovo atliktam lėšų paskirstymui, nereiškia, jog ir atsakovai negali reikalauti sumažinti pagal Kreditavimo sutartį reikalaujamą įsiskolinimą 34 904,51 Lt suma.
4. Teismas nepagrįstai neįtraukė į bylą trečiuoju asmeniu INVEGA, kuris yra apdraudęs 80 procentų pagrindiniam skolininkui suteikto kredito sumos, ir tai sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Akivaizdu, kad priteistos sumos dydis įtakoja ir INVEGA teises ir pareigas, nes nuo to priklauso šio asmens bankui mokėtinos sumos dydis (Bendradarbiavimo sutarties 8.1, 8.10 p.).
Žemesnės instancijos teismas
AB „DNB bankas“ ir UAB „DNB lizingas“ prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Bankas tinkamai suformulavo ieškinio dalyką. Pagal CK 6.221 straipsnio 3 dalį sutarties nutraukimas neturi įtakos kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Kreditavimo sutarties 40 punktas, be kita ko, nustato, kad sutarties nutraukimas nepanaikina prievolės grąžinti kreditą, mokėti palūkanas ir kitas susijusias įmokas.
2. Laidavimo sutarčių 4.2 punktas nustato, kad sutartys galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo, todėl laidavimas nėra pasibaigęs. Kita vertus, net jeigu apeliantės pateiktas terminuoto laidavimo pabaigą reglamentuojančių normų interpretavimas būtų teisingas, apeliantė nepagrįstai senaties termino pradžią sieja su paskutiniu mokėjimu, nes prievolės grąžinti visą kreditą įvykdymo terminas suėjo nutraukus sutartį, o ne paskutinį kartą sumokėjus pagal ją. Be to, priešingai nei nurodo apeliantė, paskutinį kartą buvo sumokėta ne 2008 m. birželio 30 d., o 2009 m. kovo 4 d. Apeliantė tik apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes esą jai nebuvo žinomas Kreditavimo sutarties turinys, tačiau šiuos argumentus paneigia byloje esantys įrodymai. Apeliantė taip pat nepagrindžia savo teiginių, kad dėl ieškovo spaudimo jai nebuvo sudaryta galimybė pasikonsultuoti su teisininkais dėl laidavimo sutarties sąlygų. Be to, apeliantė yra patyrusi verslininkė, todėl turėjo suvokti laidavimo esmę bei prasmę, laidavimo sutarties galiojimo terminą.
3. Apeliantės argumentai dėl UAB „MARIJAMPOLĖS PIENO KONSERVAI“ pervestų lėšų paskirstymo teisėtumo yra nepagrįsti. Lėšos, kurias pervedė šis asmuo, nebuvo apeliantės, todėl ji negali įtakoti ieškovo ir pagrindinio skolininko susitarimų dėl jų paskirstymo. Byloje nebuvo ginčo, kad tuo metu pagrindinis skolininkas buvo įsiskolinęs tiek ieškovui, tiek UAB „DNB lizingas“. Ieškovas, gavęs pervestus pinigus, apie paskirstymą informavo pagrindinį skolininką, kuris jokių prieštaravimų dėl to nereiškė, todėl darytina išvada, kad lėšos buvo paskirstytos ieškovo, UAB „DNB lizingas“ ir pagrindinio skolininko susitarimu. Apeliantė tokio susitarimo (sandorio) neginčijo, o, ieškovo nuomone, ir tokios teisės neturėjo, nes skolininkas ir kreditorius yra laisvi susitarti, kokios prievolės bus vykdomos iš atliktų mokėjimų. CK 6.82 straipsnio 1 dalis nereiškia, kad laiduotas gali reikšti tokius atsikirtimus, kurių pats skolininkas jau nebegali reikšti (nes, kaip yra šiuo atveju, pagrindinis skolininkas sutiko su lėšų paskirstymu ir pripažino ieškovo kreditorinį reikalavimą). Šiuo metu pagrindinio skolininko skolos ieškovui dydis yra nustatytas įsiteisėjusia teismo nutartimi, kuria bankroto byloje yra patvirtintas ieškovo kreditorinis reikalavimas, todėl kitoje civilinėje byloje skolos dydžio peržiūrėjimas nėra galimas (CPK 182 str. 2 d.).
4. INVEGA visiškai pagrįstai nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą. Šio asmens, kaip garanto, atsakomybė yra subsidiari (CK 6.92 str. 1 d.). Pagal Bendradarbiavimo sutarties 8.1 p. ieškovas įgytų reikalavimo teisę INVEGA atžvilgiu tik tuo atveju, jei negautų savo reikalavimo patenkinimo iš įkeisto turto bei kitų užtikrinimo priemonių. Šiuo metu įkeisto turto realizavimo procedūros yra nepasibaigusios, todėl ieškovas neturi jokios reikalavimo teisės INVEGA atžvilgiu, tad ir teismo sprendimas neturės jokios įtakos šio asmens teisėms ir pareigoms. Be to, pagrindinio skolininko skolos dydis yra patvirtintas įsiteisėjusia teismo nutartimi, todėl ir garanto atsakomybės dydis jau yra nustatytas. Taigi šio ieškinio tenkinimas iš dalies neturėtų įtakos garanto prievolei mokėti pagal garantiją. Apeliantė nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios žinojo apie garantiją, tačiau tik paskutinio teismo posėdžio metu pateikė prašymą įtraukti garantą į bylą, kas parodo akivaizdų piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Šalies argumentai
Apeliantė (ieškovė) L. D. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas visiškai nepasisakė dėl argumentų, kad iki Kreditavimo sutarties nutraukimo bankas nebendradarbiavo su pagrindiniu skolininku, elgėsi nesąžiningai ir nevykdė savo pažadų, todėl pats sąmoningai sukūrė situaciją, leidusių jam nutraukti šią sutartį. Jei bankas nebūtų žadėjęs pakeisti kredito grąžinimo grafiko, pagrindinis skolininkas būtų galėjęs pasinaudoti CK 6.204 straipsnyje numatyta teise kreiptis į teismą dėl grafiko pakeitimo.
2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pagrindinio skolininko akcininkai buvo neaktyvūs ir nesiėmė realių veiksmų įkeisti papildomą turtą, kad pagrindinis skolininkas ir bankas nebuvo nelygiose pozicijose. Pagrindinis skolininkas negalėjo subordinuoti UAB „Linos namai“ papildomai suteiktų kreditų, nes UAB „Linos namai“ kreditoriai (bankai) tai draudė daryti. Tokios sąlygos derybų metu nebuvo. Papildomam turto įkeitimui ar kitų pagrindinio skolininko padėtį sunkinančių sąlygų įvedimui nebuvo jokio pagrindo, nes bankui buvo įkeista pakankami turto, galiojo laidavimas ir INVEGA garantija, be to, tuo metu skolos suma buvo sumažinta 100 000 EUR suma. Kadangi visas pagrindinio skolininko turtas buvo įkeistas, bankas grasino nutraukti Kreditavimo sutartį, siautė ekonominė krizė, joks kitas kreditorius nebūtų sutikęs skolinti lėšų.
3. Teismas neteisingai sprendė, kad bankas pagrįstai atsisakė pritarti pagrindinio skolininko restruktūrizavimui. Pirma, priešingai nei bankas, kitas skolininko kreditorius UAB „Linos namai“, kurio kreditorinis reikalavimas iš esmės yra tokio paties dydžio kaip ir banko, su restruktūrizavimu sutiko, nors ir neturėjo jokių prievolių užtikrinimo. Tačiau teismas šios aplinkybės nevertino ir kreditorių sąrašo netyrė. Antra, dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindiniam skolininkui buvo kreiptasi daugiau kaip po 5 mėn. po banko rašto dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo, todėl teismo išvada, kad pagrindinis skolininkas buvo aiškiai nemokus, yra nepagrįsta. Liudytoju apklaustas bankroto administratorius įgaliotas asmuo R. V. patvirtino, kad pagrindinis skolininkas veiklą vykdė iki bankroto bylos iškėlimo ir netgi po to. Buvęs pagrindinio skolininko vadovas A. Š. paaiškino, kad bankrotas buvo sąlygotas būtent Kreditavimo sutarties nutraukimo ir reikalavimo sumokėti visą skolą iš karto. Jei kredito grąžinimo grafikas būtų buvęs pakeistas, pagrindinis skolininkas būtų turėjęs visas galimybes toliau veikti. Trečia, sunkumui vykdant Kreditavimo sutartį ir Kredito linijos sutartį kilo dėl ekonominės krizės, apie kurios galimumą sudarant sutartis nebuvo žinoma ir jos atsiradimo rizikos pagrindinis skolininkas neprisiėmė. Dėl šių argumentų teismas nepasisakė. Ketvirta, teismas, spręsdamas dėl banko veiksmų teisėtumo nesutinkant su restruktūrizavimu, vadovavosi tik banko darbuotojų parodymais ir visiškai nemotyvuotai atmetė apeliantės ir liudytojo A. Š. parodymus. Penkta, banko elgesį sąlygojo nesąžiningas siekis pasinaudoti pagrindinio skolininko priklausomybe nuo banko ir ekonominiais sunkumais bei tai, kad kredito grąžinimas buvo visiškai užtikrintas.
4. Teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą. Tiek bankas, tiek jį atstovavusi advokatų kontora yra pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) mokėtojai, todėl bankas, gavęs advokatų kontoras PVM sąskaitą-faktūrą už suteiktas paslaugas, turi teisę į 525 Lt dydžio PVM atskaitą, taip sumažinant valstybei mokėtiną PVM. Priteisus šią sumą, bankas nepagrįstai praturtėja.
Atsiliepimas
AB „DNB bankas“ prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepime pakartojami pirmosios instancijos teisme išdėstyti argumentai, taip pat akcentuojama, kad
1. Skunde nepagrįstai nurodoma, kad bankas yra kaltas dėl susitarimo nepasirašymo, nes iškėlė naują sąlygą, dėl kurios nebuvo tariamasi – UAB „Linos namai“ suteiktos paskolos subordinavimą banko išduotos paskolos atžvilgiu. Pirma, tokia sąlyga nebuvo nauja: ji matyti iš 2008 m. rugpjūčio 29 d. pagrindinio skolininko prašymo bankui, tos pačios dienos banko atsakymo į prašymą, taip pat ji buvo numatyta Kreditavimo sutartyje. Be to, tokia sąlyga yra įprasta bankų veikloje. Dėl šių priežasčių pagrindinis skolininkas turėjo pagrįstai tikėtis būsiant sąlygą dėl paskolos subordinavimo susitarime. Antra, nepateikta jokių rašytinių įrodymų, kad UAB „Linos namai“ turėjo susitarimų su kitais kreditoriais, kurie draudė paskolos subordinavimą. Trečia, aptariama sąlyga nesusijusi su sutarties tinkamą įvykdymą užtikrinančio turto įkeitimo mastu, kadangi jos paskirtis yra neleisti įmonės gaunamą pelną pirmiausia naudoti atsiskaitymams su akcininkais, o turto įkeitimas skirtas kraštutiniam atvejui, kai prasideda priverstinis skolos išieškojimas. Ketvirta, neaišku, kodėl, anot apeliantės, bankas neturėjo teisės sąlygos dėl paskolos subordinavimo numatyti po pradinio derybų etapo (nors negalima sutikti, kad ši sąlyga nebuvo keliama pradiniame derybų etape) ir kodėl toks elgesys yra neteisėtas. Penkta, banko nuoseklūs veiksmai patvirtina, kad jis realiai siekė padėti pagrindiniam skolininkui išsaugoti sutartinius santykius, tai nebuvo tik derybų imitacija.
2. Kreditavimo sutartis buvo nutraukta 2009 m. kovo 2 d., tuo tarpu ieškinys ir apeliacinis skundas grindžiamas aplinkybėmis, atsiradusiomis po sutarties nutraukimo. Akivaizdu, kad vėlesnis veiksmai negali įtakoti sutarties nutraukimo. Kita vertus, ieškinys neturi jokios prasmės, nes pagrindinis skolininkas yra bankrutavęs, ir dėl to, net pripažinus sutarties nutraukimą neteisėtu, neturės jokių galimybių vykdyti savo įsipareigojimus. Be to, nuo bankroto bylos iškėlimo yra laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę, todėl skolininko pareiga grąžinti skolą išliktų net ir ieškinio patenkinimo atveju.
3. Argumentai, susiję su banko nepritarimu pagrindinio skolininkui restruktūrizavimui, nebuvo nurodyti ieškinyje, todėl teismas, pasisakydamas dėl jų sprendime, išėjo už bylos nagrinėjimo ribų. Bet kuriuo atveju, bankas pagrįstai nepritarė restruktūrizavimui. Bankas neturėjo jokios įstatyminės ar sutartinės pareigos pritarti pagrindinio restruktūrizavimui, o skolininkas neatitiko tam būtinų sąlygų: finansiniai sunkumai buvo nuolatinio pobūdžio, nebuvo galimybių pertvarkyti veiklą, ji buvo stipriai apribota. Aplinkybės, sąlygojusios pagrindinio skolininko bankroto bylos iškėlimą, egzistavo tiek Kreditavimo sutarties nutraukimo metu, tiek bandant kelti restruktūrizavimo bylą, jos neatsirado per trumpą laiką.
4. Ekonominės krizės rizika įeina į pagrindinio skolininko, kaip verslininko, veiklos riziką. Ekonominės krizės yra žinomas ir reguliariai pasikartojantis reiškinys, todėl jų atsiradimo galimybę verslininkai turi turėti omenyje. Dėl prastos ekonominės situacijos šalyje vykdyti įsipareigojimus tapo sunkiau ne tik pagrindiniam skolininkui, bet ir bankui gali pasunkėti savo įsipareigojimų vykdymas.
5. Laiduotoja piktnaudžiauja teise. Laidavusi už pagrindinį skolininką ir būdama jo pagrindinio akcininko direktore, be to, asmeniškai vedusi derybas dėl Kreditavimo sutarties atnaujinimo, laiduotoja turėjo teisę nedelsiant po sutarties nutraukimo prašyti teismo modifikuoti jos sąlygas, jeigu buvo įsitikinusi teigiamomis pagrindinio skolininko veiklos perspektyvomis. Tačiau su visiškai nebeaktualiu ieškiniu buvo kreiptasi tik tada, kai iš laiduotojos buvo priteista pagrindinio skolininko skola ir pastarasis jau beveik metus turėjo bankrutavusios įmonės statusą.
Motyvuojamoji dalis
6. Argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo yra nepagrįsti. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas sprendžiamas pagal CPK normas, todėl į atlygintinas išlaidas pagrįstai buvo įtrauktas sumokėtas PVM.
Tretieji asmenys R. D. , V. D. ir UAB „Linos namai“ prašo tenkinti apeliacinį skundą.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimo, kuriuo buvo atmestas apeliantės L. D. ieškinys dėl vienašališko Kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės ieškinį. Byloje nustatytų aplinkybių visuma neleidžia spręsti, kad bankas, vienašališkai nutraukdamas Kreditavimo sutartį, elgėsi nesąžiningai, nebendradarbiavimo ar nesikooperavo (CK 6.158, 6.200 str.).
Pagrindinio skolininko nesugebėjimą vykdyti įsipareigojimus bankui, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, iš esmės sąlygojo pasaulinė ekonominė krizė. Šios ekonominės krizės visuotinumas (CPK 182 str. 1 p.), priešingai nei siekia apeliantė, neleidžia krizės pasekmių perkelti išimtinai bankui – tokios pasekmės tenka abiem Kreditavimo sutarties šalims.
Grąžinti kreditą pagrindinis skolininkas visiškai nustojo nuo 2008 m. rugsėjo 30 d. (T. 1, b. l. 96), tuo tarpu Kreditavimo sutartis buvo nutraukta tik po 5 mėn. Iki sutarties nutraukimo įsiskolinimas siekė daugiau kaip 40 000 EUR (T. 1, b. l. 95). Pažymėtina, kad aptariamu laikotarpiu pagrindinis skolininkas bankui buvo įsiskolinęs ir pagal Kredito linijos sutartį, taip pat buvo skolingas UAB „DNB lizingas“ pagal lizingo sutartis (T. 1, b. l. 92-95). Toks įsipareigojimų nevykdymas sudarė teisinį pagrindą bankui vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutartį (41.1 p.).
Apeliantė nurodo, kad bankas nesilaikė pažado peržiūrėti kredito grąžinimo grafiką pagal Kreditavimo sutartį, nors tam ir buvo įvykdyta banko nurodyta būtina sąlyga – grąžintas visas kreditas pagal Kredito linijos sutartį. Tačiau byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kad toks susitarimas iš tiesų buvo sudarytas ar kad jo sąlygos buvo būtent tokios (CPK 178, 185 str.). Byloje esantys įrodymai (T. 1, b. l. 33, 92, 115) patvirtina, kad kredito pagal Kredito linijos sutartį visiškas grąžinimas buvo praterminuotas, todėl jo grąžinimas savaime negali būti laikomas nuolaida bankui.
Nors Kreditavimo sutartis ir buvo nutraukta nuo 2009 m. kovo 2 d., bankas su pagrindiniu skolininku ir su juo susijusiais asmenimis derėjosi dėl įsipareigojimų pagal šią sutartį vykdymo (T. 1, b. l. 39, 41-44, 99-106). Susitarimas dėl kredito grąžinimo grafiko pakeitimo nebuvo pasiektas tik dėl to, kad nebuvo pritarta banko sąlygai, pagal kurią pagrindinis skolininkas įsipareigotų negrąžinti akcininkui UAB „Linos namai“ šio asmens pagrindiniam skolininkui suteiktos paskolos anksčiau nei pagrindinis skolininkas grąžins visą kreditą bankui pagal Kreditavimo sutartį (paskolos subordinavimas). Priešingai nei teigia apeliantė, banko reikalavimas taikyti tokią sąlygą negali būti laikomas nesąžiningu ar neprotingu. Tokia sąlyga buvo numatyta sudarant Kreditavimo sutartį (14.6 p.), ją žinojo ir pagrindinis skolininkas, prašydamas banko leisti papildomai pasiskolinti iš akcininko UAB „Linos namai“ (T. 1, b. l. 115-116), todėl ji nelaikytina siurprizine. Byloje nėra įrodymų, galinčių patvirtinti argumentą, kad paskolos subordinavimą draudė kiti UAB „Linos namai“ įsipareigojimai. Kita vertus, šalys yra laisvos derėtis ir neatsako už tai, kad susitarimas nepasiekiamas (CK 6.163 str. 2 d.), todėl, nesant pagrindo konstatuoti, jog bankas derėjosi fiktyviai, negalima teigti, jog sąlyga dėl paskolos subordinavimo bankui nebuvo svarbi ir jos neturėjo būti reikalaujama. Priešingas aiškinimas pažeistų sutarties laisvės principą (CK 6.156 str.).
Apeliantė teigia, kad bankas nepagrįstai atsisakė pritarti pagrindinio skolininko restruktūrizavimui. Kolegijos vertinimu, tokia aplinkybė nėra tiesiogiai susijusi su įrodinėjamu nepagrįstu Kreditavimo sutarties nutraukimu. Kita vertus, sutikti su tokiu apeliantės argumentu nėra pagrindo. Visų pirma pažymėtina, kad įstatymas nenustatė kreditoriui pareigos pritarti skolininko restruktūrizavimui (Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 4 str. 4 d. redakcija, galiojusi inicijuojant pagrindinio skolininko restruktūrizavimą). Antra, pagrindinis skolininkas buvo aiškiai nemokus, tokia būklė tęsėsi ilgą laiką ir restruktūrizavimas buvo beprasmis (ĮRĮ 2 str. 2 d., redakcija, galiojusi inicijuojant pagrindinio skolininko restruktūrizavimą), todėl banko nepritarimas šiam procesui negali būti laikomas nesąžiningu. Iš paties pagrindinio skolininko vadovo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo bei su juo pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų (T. 2, b. l. 28-45) matyti, kad: be apie 2 mln. Lt siekiančių skolų bankui ir UAB „DNB lizingas“ pagrindinis skolininkas buvo skolingas apie 3 mln. Lt tiekėjams, 0,31 mln. Lt VMI, 0,12 mln. Lt darbuotojams; daugiau kaip 180 d. pradelsti įsiskolinimai siekė 4,41 mln. Lt; nuosavas turtas tesudarė 1,2 mln. Lt; nuo 2007 m. buvo veikiama nuostolingai (2007 m. nuostolis siekė 0,72 mln. Lt, 2008 m. – 1,22 mln. Lt, 2009 m. pirmąjį pusmetį – 0,75 mln. Lt). Šie įrodymai yra objektyvūs ir jie paneigia apeliantės, trečiojo asmens R. D. ir liudytojo A. Š. paaiškinimus, kad pagrindinis skolininkas galėjo tęsti savo veiklą (CPK 185 str.). Nurodyti finansiniai rodikliai, taip pat pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teiginiai, kad pagrindinis skolininkas yra priverstas stabdyti savo veiklą dėl mažėjančių užsakymų, vėlavimų atsiskaityti, apyvartinių lėšų trūkumų ir nesugebėjimo vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams (T. 2, b. l. 29), neleidžia daryti išvados, jog bankrotą lėmė banko veiksmai.
Išdėstyti argumentai paneigia apeliantės teiginius, kad bankas elgėsi nesąžiningai ir nebendradarbiavo. Kiti su šia aplinkybe susiję skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
Negalima sutikti su apeliante, kad teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą. Tokį klausimą reglamentuoja CPK (1 str. 1 d.), pagal kurį atlyginamos faktiškai patirtos bylinėjimosi išlaidos, jei jos tam tikrais atvejais neviršija nustatytų maksimalių dydžių (93 str. 1 d., 98 str. 1, 2 d.). Bankas už teisinę pagalbą sumokėjo 3 025 Lt (T. 2, b. l. 27), ši suma neviršija nustatytų dydžių, todėl tai, kad į teisinės pagalbos kainą yra įtrauktas PVM, neturi įtakos sprendžiant tokių išlaidų atlyginimo klausimą.
Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas, o skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d.). Nors apeliantė prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tokio prašymo nemotyvavo, o kolegija nenustatė poreikio žodiniam procesui (CPK 322 str.).
Dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimo, kuriuo buvo visiškai patenkintas banko ieškinys dėl įsiskolinimo priteisimo iš laiduotojų UAB „Linos namai“ ir L. D.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino banko ieškinį.
Apeliantė teigia, kad po Kreditavimo sutarties nutraukimo bankas neturi teisės reikalauti priteisti negrąžintą kreditą, palūkanas ir delspinigius kaip įsiskolinimą, nes pagal CK 6.221 straipsnio 1 dalį sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo. Nagrinėjamu atveju nurodytas reglamentavimas reiškia, kad tarp šalių pasibaigė kreditavimo teisiniai santykiai, tačiau jokiu būdu nereiškia, kad gautas ir negrąžintas kreditas bei su juo susijusios įmokos nėra įsiskolinimas ir neturi būti grąžinamos. Tai numato ir Kreditavimo sutarties 40 punktas, pagal kurį sutarties nutraukimas nepanaikina prievolės grąžinti kreditą ir atlikti kitus su juo susijusius mokėjimus.
Apeliantė taip pat įrodinėja, kad bankas nepagrįstai paskirstė iš UAB „MARIJAMPOLĖS PIENO KONSERVAI“ už pagrindinį skolininką pervestus 55 000 Lt, nes tokios teisės jam niekas nesuteikė. Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bankas informavo pagrindinį skolininką apie lėšų paskirstymą ir pastarasis tam neprieštaravo (T. 1, b. l. 142-143). Apeliantė nepateikė įrodymų, kad toks susitarimas (pritarimas) tarp nurodytų asmenų nebuvo pasiektas, todėl kolegija neturi pagrindo daryti priešingos išvados. Šalių sutarimas dėl lėšų paskirstymo atitinka sutarties laisvės principą ir neprieštarauja imperatyvioms normoms (CK 6.156 str.). Pažymėtina, kad tokio susitarimo egzistavimas neleidžia pagrindiniam skolininkui reikšti vėlesnes pretenzijas dėl lėšų paskirstymo, neginčijant paties susitarimo. Atitinkamai ir apeliantė, kaip laiduotoja, gali ginčyti tokio susitarimo galiojimą (CK 6.7 str., 6.82 str. 2 d.), tačiau, to nedarant, argumentai, kad įstatymai ar Kreditavimo sutartis nenumatė bankui teisės skirstyti pagrindinio skolininko mokėjimus, nėra pakankami pripažinti ginčijamą paskirstymą neteisėtu.
Priešingai nei teigiama skunde, laidavimo sutarties 2.1.1 punktas, kuriuo remiasi apeliantė, įtvirtina jos, kaip laiduotojos, įsipareigojimo apimtį, tuo tarpu laidavimo sutarties galiojimo terminą nustato 4.2 punktas, pagal kurį sutartis galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, esant tokiam susitarimui, CK nustatyti laidavimo pabaigos terminai netaikomi. Dėl šios priežasties nebuvo jokio pagrindo taikyti ieškinio senatį banko reikalavimui. Skirtingai nei teigia apeliantė, teismas nurodė, kokiais įrodymais remiasi darydamas išvadą apie apeliantės sąsajas tiek su pagrindiniu skolininku, tiek su UAB „Linos namai“ (T. 1, b. l. 61, 76). Tokias sąsajas patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai (T. 3, b. l. 111). Be to, iš byloje, pradėtoje pagal apeliantės ieškinį dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo, esančių įrodymų (T. 1, b. l. 41-43; 103-106) matyti, kad iš esmės būtent apeliantė vedė derybas dėl įsipareigojimo pagal Kreditavimo sutartį tolimesnio vykdymo ir būtent ji veikė tiek per UAB „EKO DOMUS“, tiek per UAB „Linos namai“. Taigi apeliantė nesąžiningai teigia, kad jai nebuvo žinomas Kreditavimo sutarties turinys, o jos argumentai dėl spaudimo sudarant laidavimo sutartis neįrodyti (CPK 178 str.).
Apeliacinis skundas grindžiamas ir argumentu, kad teismas nusprendė dėl INVEGA teisių ir pareigų, nors šis asmuo nebuvo įtrauktas į bylą, ir tai sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 2 p. redakcija, galiojusi apskųsto sprendimo priėmimo metu). Iš banko ir INVEGA sudarytos Bendradarbiavimo sutarties (T. 2, b. l. 21-30) matyti, kad INVEGA, kaip garantas, atsako bankui garantijos ribose tik po to, kai banko reikalavimas skolininkui nėra patenkintas iš kitų paskolos grąžinimą užtikrinančių priemonių, ir tik nepatenkinto reikalavimo dalyje (8.1, 9.1 p.). Minėta, pagrindinio skolininko įsiskolinimo bankui dydis jau yra nustatytas skolininko bankroto byloje, o šiuo atveju sprendžiamas tik laiduotojų, kaip vieną iš užtikrinimo priemonių suteikusių asmenų, atsakomybės klausimas. Taigi, nors plačiąja prasme INVEGA gali būti laikomas suinteresuotu nagrinėjama byla, jos išsprendimas tiesiogiai jokių naujų teisių ir pareigų jam nesukurs, ir šio asmens dalyvavimas procese nėra būtinas. Kita vertus, iš išdėstyto akivaizdu, kad INVEGA pozicija byloje būti palanki bankui.
Kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas procesines palūkanas iš atsakovų, kaip laiduotojų, rėmėsi tuo, kad tokia pareiga atsakovams atsiranda dėl jų asmeninės prievolės – įvykdyti įsipareigojimą už pagrindinį skolininką – pažeidimo. Toks aiškinimas atitinka teismų praktiką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje AB „DNB bankas“ v. A. J. , S. J. , bylos Nr. 3K-P-537/2011). Dėl nurodyto bankroto bylos pagrindiniam skolininkui iškėlimas nepanaikina atsakovų, kaip šio asmens laiduotojų, pareigos mokėti procesines palūkanas bankui už savo asmeninės prievolės pažeidimą.
Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas, o skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus apeliacinius skundus, iš apeliantės priteistinas banko apeliaciniame procese patirtų teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas (CPK 98 str.). Atsižvelgiant į tai, kad byloje dėl įsiskolinimo priteisimo bankas pateikė ne tik atsiliepimą į apeliacinį skundą, bet ir atsiliepimą į prašymą dėl bylos stabdymo, patirtos bylinėjimosi išlaidos – 1 452 Lt (T. 3, b. l. 124) – atlygintinos visiškai (Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.11, 8.15 p.). Byloje dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu banko patirtos bylinėjimosi išlaidos – 1 815 Lt (T. 2, b. l. 152) – mažintinos iki maksimalaus leistino dydžio – 1 200 Lt (Rekomendacijų 8.11 p.). Iš viso bankui iš apeliantės priteistina 2 652 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Iš apeliantės taip pat priteistinos valstybės patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, – 37 Lt (CPK 96 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistus.
Priteisti ieškovui akcinei bendrovei „DNB bankas“ iš apeliantės L. D. 2 652 Lt (du tūkstančius šešis šimtus penkiasdešimt du litus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Priteisti valstybei iš apeliantės L. D. 37 Lt (trisdešimt septynis litus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (lėšų gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 arba Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).