- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-27
- Bylos Nr.
- 2S-771-527/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jolita Cirulienė
- Ieškovas
- D. Ž.
- Atsakovas
- V. E.
- Trečiasis asmuo
- A. Ž.
- Išvadą teikia
- Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius
dalyvaujant ieškovui D. Ž., jo atstovei J. Ž., atsakovei V. E. ir trečiajam asmeniui A. Ž.,
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. E. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-3364-947/2015 pagal ieškovo D. Ž. ieškinį atsakovei V. E. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo vaikams priteisimo, įpareigojimo grąžinti nepilnamečiui vaikui išmokėtą invalidumo pensiją, bendravimo tvarkos su vaikais pakeitimo (institucija, teikianti išvadą – Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius) ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo ir pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2009-06-15 sprendimu nutraukė santuoką, sudarytą tarp ieškovo D. Ž. ir atsakovės V. Ž. (dabartinė pavardė E.), patvirtino sutuoktinių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria nepilnamečių vaikų A. Ž. ir A. Ž. gyvenamąją vietą nustatė su vaikų motina, patvirtino bendravimo su vaikais tvarką, pagal kurią tėvas D. Ž. su vaikais bendrauja kas antrą savaitgalį pasirinktinai (1 ir 3 arba 2 ir 4) nuo šeštadienio 10.00 val. iki sekmadienio 19.00 val., nustatė, kad D. Ž. teikia kiekvienam vaikui kas mėnesį po 150 Lt išlaikymą iki vaikų pilnametystės. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012-01-26 sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-14-787/2012 išlaikymas nepilnamečiui A. Ž. padidintas iki 650 Lt, o nepilnametei A. Ž. iki 450 Lt, mokant periodinėmis išmokomis kas mėnesį, nuo ieškinio teismui padavimo dienos iki vaikų pilnametystės.
Šalies argumentai
Ieškovas 2014-12-30 Kaišiadorių rajono apylinkės teismui pateikė ieškinį atsakovei dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, vaikams priteisto išlaikymo ir nustatytos bendravimo su vaikais tvarkos pakeitimo. Byla Kauno apygardos teismo 2014-12-30 nutartimi buvo perduota nagrinėti Kauno apylinkės teismui, kuris ieškinį priėmė. Ieškinyje ieškovas pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones: nustatyti laikiną vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu (vaikų tėvu); priteisti iš atsakovės laikiną išlaikymą vaikams (nepilnamečiam sūnui A. Ž. po 650 Lt kiekvieną mėnesį, nepilnametei dukrai A. Ž. po 450 Lt kiekvieną mėnesį); uždrausti atsakovei išvežti nepilnamečius vaikus A. Ž. ir A. Ž. į užsienio šalis. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad jo turimomis žiniomis atsakovė be jo sutikimo ketina išsivežti judviejų nepilnamečius vaikus į Š. K. ir šioje valstybėje likti gyventi nuolat. Šiuo klausimu vaikų motina su ieškovu nesitarė, o vaikų išvežimas iš Lietuvos Respublikos grubiai pažeistų jo ir jo dviejų vaikų teisę bendrauti pagal 2009-06-15 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo sprendimu nustatytą bendravimo tvarką.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismas 2014-12-30 nutartimi ieškovo prašymus dėl laikino išlaikymo priteisimo nepilnamečiams vaikams ir laikinos nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo paskyrė nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2015-01-05, 16.00 val., pavedė išvadą byloje teikiančiai institucijai iki posėdžio pateikti teismui išvadą dėl laikinos vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu bei laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir uždraudė atsakovei išsivežti nepilnametį sūnų A. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir dukrą A. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikos be atskiro teismo leidimo iki bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-29568-947/2014 (civilinės bylos Nr. 2-3364-947/2015 dalis, b. l. 38–40).
Teismas nurodė, kad ieškovas pateikė teismui netiesioginius įrodymus, patvirtinančius atsakovės ketinimą su vaikais išvykti gyventi į užsienį. Esant tarp šalių ginčui dėl to, su kuriuo iš tėvų vaikams yra saugiau gyventi, ir ieškovui objektyviai negalint pateikti neginčijamų įrodymų apie atsakovės ketinimus šiuo klausimu, teismas sprendė, kad byloje yra tikslinga taikyti šią laikinąją apsaugos priemonę. Teismas pažymėjo, kad teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė, todėl atsakovei uždraudė išsivežti nepilnamečius vaikus A. Ž. ir A. Ž. iš Lietuvos Respublikos be atskiro teismo leidimo iki galutinio sprendimo priėmimo byloje Nr. 2-29568-947/2014. Teismas išaiškino ieškovui, kad laikinųjų apsaugos priemonių uždraudžiant išvežti nepilnamečius vaikus į užsienį be atskiro teismo leidimo vykdymas yra užtikrinamas tokią nutartį siunčiant į Vaiko teisių apsaugos skyrių ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai.
II. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovė atskirajame skunde (civilinės bylos Nr. 2-3364-947/2015 dalis, b. l. 127–130) prašo Kauno apylinkės teismo 2014-12-30 nutarties dalį, kuria teismas nusprendė uždrausti atsakovei išvežti nepilnamečius vaikus A. Ž. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir A. Ž. (gim. (duomenys neskelbtini)) į užsienio šalis, panaikinti ir ieškovo prašymą dėl šios laikinosios apsaugos priemonės taikymo atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovei visas bylinėjimosi išlaidas, prie šio atskirojo skundo pridėti Kaišiadorių rajono savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnybos išvadą, kuri buvo teikiama pagal Kauno apylinkės teismo 2014-12-30 nutartį.
Apeliantės nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neįvertino, kad vaikų interesai nebuvo ir nėra pažeisti, todėl nebuvo būtinybės taikyti skundžiamą laikinąją apsaugos priemonę. Teismas laikinąją apsaugos priemonę taikė nepranešęs atsakovei, todėl neturėjo galimybės paneigti ieškovo argumentų, pateikti įrodymų. Klausimą dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo pagrįstumo buvo būtina spręsti vadovaujantis prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, įvertinus, ar laikinosios apsaugos priemonės taikymas atitinka vaikų teises bei interesus. CK 3.170 straipsnyje įtvirtinta skyrium gyvenančio tėvo ir motinos teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant nėra absoliuti ir ja tėvai gali naudotis tiek, kiek tai nepažeidžia vaikų interesų. Šalims nutraukus santuoką, abiejų vaikų gyvenamoji vieta Kaišiadorių rajono apylinkės teisino 2009-06-15 sprendimu nustatyta su atsakove. Atsakovė su dabartiniu vyru ir vaikais nori išvykti gyventi į Š. K.. Ten atsakovė įsteigė įmonę, artimiausiais mėnesiais planuoja pradėti vykdyti įmonės veiklą – su verslo partneriu atidarys piceriją (tai patvirtinantys įrodymai teismui bus pateikti vėliau, nes reikės įmonės steigimą patvirtinančius dokumentus iš švedų kalbos išversti į lietuvių kalbą; dėl trumpų atskirojo skundo padavimo terminų nėra galimybės dokumentų vertimo pateikti atskirojo skundo padavimo dieną). Įmonėje dirbs atsakovė ir jos dabartinis vyras. Atsakovė nori, kad į Š. K. persikeltų gyventi visa šeima: A. Ž., A. Ž. ir dar du atsakovės su vyru bendri vaikai. Su A. ir A. susitarė, kad pirma į Š. K. važiuos A., o vėliau atvyks ir A. Su A. atsakovė jau buvo išvykusi atostogų į Švediją praėjusių metų spalio pabaigoje, jai šioje šalyje labai patiko, vaikas apsidžiaugė, kad čia artimiausiu metu gyvens. Ieškovas ieškinyje tvirtina, kad apie atsakovės su dukra atostogas Švedijoje jis nebuvo informuotas. Ieškovas su atsakove praktiškai nebendrauja, bendrauja tik su vaikais, todėl buvo sudėtinga apie tokias atostogas jį informuoti. Be to, ieškovo tuo metu Lietuvoje taip pat nebuvo, jis su savo naująja šeima atostogavo Lanzerotėje (buvo išvykęs 14 dienų), vaikų apie savo atostogas taip pat neinformavo. Pats ieškovas niekada nėra A. ir A. nusivežęs atostogauti į užsienį, nors ieškovas su naująja šeima labai mėgsta atostogauti užsienyje – po užsienio valstybes keliauja 2–3 kartus per metus. Vaikų kelionėmis į užsienį rūpinasi tik atsakovė – pagal galimybes atsakovė kiekvieną kartą vykdama atostogų į užsienį pasiima bent vieną iš atsakovės su ieškovu bendrų vaikų.
Ieškovo reikalavimas drausti be teismo leidimo atsakovei su vaikais išvykti gyventi į Š. K. yra neteisėtas ir pažeidžia tiek atsakovės, tiek nepilnamečių vaikų teisę į privatų gyvenimą, judėjimo laisvę, žlugdo atsakovės planus užtikrinti vaikams geresnę finansinę situaciją, suteikti jiems geresnes gyvenimo sąlygas. Tai, kad sūnus su dukra gyvens su atsakove, jų motina, su ieškovu buvo sutarta sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurią patvirtino Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2009-06-15 sprendimu, todėl šiuo atveju ne ieškovas, o atsakovė, kaip vaikų motina, su kuria nustatyta vaikų gyvenamoji vieta, atsakinga už sprendimą, kur bus atsakovės ir vaikų gyvenamoji vieta. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, preliminariai turi nustatyti, ar yra tikimybė, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei teismas susidaro nuomonę, kad ieškinys negali būti patenkintas, tai neturėtų būti taikomos ir laikinosios apsaugos priemonės. Ieškovo ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas (vaikai su ieškovu gyventi nenori ir laukia, kada galės apsigyventi Švedijoje, ieškovas vengdavo finansiškai rūpintis vaikais, todėl skundžiama laikinoji apsaugos priemonė pritaikyta nepagrįstai, neišsiaiškinus visos situacijos, nesudarant galimybės atsakovei pateikti savo nuomonės dėl jos taikymo. Vaikai yra pakankamai suaugę, kad patys nuspręstų, su kuriuo iš tėvų gyventi, ar vykti su atsakove gyventi į Š. K.. Pagal CK 3.177 straipsnį teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalėjo išklausyti vaikų nuomonę ir išsiaiškinti vaikų norus. Vaikai prie atsakovės, dabartinio jos vyro, savo mažosios sesutės ir broliuko yra labai prisirišę, nori likti gyventi su atsakove. Sūnui sausio mėnesį sueis septyniolika metų, dukrai balandį sukaks keturiolika. Vaikai pakankamai suaugę, kad žinotų, su kuriuo iš tėvų nori gyventi ir galėtų tinkamai išreikšti savo požiūrį, todėl sprendžiant klausimą dėl skundžiamos laikinosios apsaugos priemonės taikymo turėjo būti atsižvelgta į vaikų norą gyventi su atsakove ir pakeisti gyvenamosios vietos valstybę.
Su ieškovu atsakovė kalbėjo apie jos planus su vaikais išvykti gyventi į Švediją. Ieškovas pasakė, kad imsis visų įmanomų priemonių, kad su vaikais atsakovė neišvyktų į užsienį ir ten neįsitvirtintų. Atsakovė be raštiško ieškovo sutikimo ir naujos ieškovo bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo teismo sprendimu vaikų iš Lietuvos į Švediją tikrai nebūtų išsivežusi, nes pažeistų Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2009-06-15 sprendimu nustatytą ieškovo ir vaikų bendravimo tvarką. Atsakovė pati iki dabar neturi jokių rezervuotų bilietų ir nežino tikslios išvykimo į Švediją datos. Ji dar š. m. sausio mėnesio pradžioje planavo su ieškiniu kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos pakeitimo, tačiau ieškovas su ieškiniu kreipėsi anksčiau už atsakovę ir teismui melagingai nurodė, kad su dukra atsakovė išvykta gyventi į Švediją 2014-12-31, nors tą dieną buvo sutarta, kad ieškovas su abiem vaikais sutiks Naujuosius Metus. Deja, 2014-12-31 vaikai buvo apklausiami Vaikų teisių apsaugos tarnyboje, jų nuotaika tapo nešventinė, vaikai buvo prislėgti dėl tėvo veiksmų ir atsisakė su juo vykti švęsti Naujųjų Metų. Vaikai, sužinoję apie ieškovo ieškinį, patiria didelį emocinį stresą, yra apimti depresijos, mažiau valgo, mažiau kalba, liūdi ir pergyvena dėl to, kad ieškovas nori vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su juo. D. A. šiuo metu V. G. progimnazijos mokyklos direktorės įsakymu jau yra išbraukta iš mokyklos mokinių sąrašų. A. toliau tęs mokslus nuotoliniu būdu, nuo 2015-01-06 mokysis Vilniaus Ozo gimnazijoje. Švedijoje atsakovė gyvens 3 kambarių erdviame bei jaukiame (75 kv. m) bute su visais patogumais (tai patvirtinantys įrodymai bus pateikti vėliau, išversti iš švedų į lietuvių kalbą). Ieškovas nepagrįstai teigia, kad A. Š. prižiūrės atsakovės ir dabartinio vyro bendrus vaikus. Mažiausieji vaikai bus užregistruoti į darželį Švedijoje. Ten priima vaikus nuo vienerių metų. Nuvykus į Švediją bei gavus švedišką asmens kodą, A. pradės lankyti ir švedišką mokyklą. Š. K. yra skiriamas labai didelis dėmesys vaiko integracijai. Pagal vaiko poreikį jam yra skiriamas specialistas, kalbantis vaiko gimtąja kalba ir dirba su vaiku tiek, kiek vaikui to reikia. Taip pat vaikui yra lengviau išmokti užsienio kalbą jau gyvenant toje aplinkoje. A. Š. lankys plaukimo treniruotes dideliame bei moderniame baseine. Tai tik pagerins jos plaukimo rezultatus (šiuo metu ji lanko plaukimo treniruotes nedideliame baseine). Dukrai šiuo metu brendimo laikotarpis. Jai dabar labai svarbu būti su mama. Su vyro naująja žmona dukra patiria įtampą, nes ieškovo žmona nuolat dukrą klausinėja apie atsakovės dabartinį vyrą, atsakovės asmeninį gyvenimą, kritikuoja atsakovę; dukra nesijaučia jaukiai bendraujant su ieškovo žmona, vaikui nuo minties apie galimą priverstinį apgyvendinimą tėvo namuose apima stresas, ji pradeda drebėti bei verkti. Tokios emocinės būklės ji tikrai negalėtų tęsti mokslų jos įprastinėje aplinkoje, nedžiugintų nei šiuo metu itin mylimos plaukimo treniruotės.
S. A. artimiausiais mėnesiais į Švediją su atsakove nevyktų, todėl draudimui atsakovei su sūnumi išvykti į užsienį nebuvo jokio pagrindo. Be to, ir pats ieškovas nepateikė teismui jokių A. išvykimą gyventi į užsienį patvirtinančių įrodymų.
Šalies argumentai
Ieškovo ir vaikų ryšys nėra toks stiprus, kaip kad jis teigia ieškinyje. Vaikai dažniau eina pabūti pas senelius (ieškovo tėvus), nei kad lankosi pas ieškovą. Dažniausiai pas ieškovo tėvus vaikai ir susitinka su ieškovu arba būna, kad senelis nuveža vaikus pas ieškovą. Jeigu vaikai ir nuvyksta pas tėvą pasisvečiuoti, tai niekada nelieka nakvoti jo namuose, nes ten nesijaučia jaukiai, ieškovo namai jiems svetimi. Ieškovas nepateikė jokių tinkamų ir leistinų įrodymų, patvirtinančių argumentus, jog atsakovė ėmėsi kokių nors priemonių, užkertančių galimybę vaikams ir tėvui bendrauti. Su vaikais gyvendama užsienyje atsakovė įsipareigoja tiek ieškovui, tiek vaikams sudaryti kuo palankiausias bendravimo sąlygas, nes puikiai supranta vaikų poreikį bendrauti su abiem tėvais. Skirtingai, nei tvirtina ieškovas, vaikų gyvenamoji vieta užsienyje netrukdys ieškovui su dukra ir sūnumi bendrauti, atsakovė visada skatino vaikų ir tėvo bendravimą, niekada nesiekė paslėpti vaikų nuo ieškovo, niekada netrukdė ieškovui su vaikais bendrauti tiesiogiai ar nuotolinio ryšio priemonėmis (telefonu, internetu ir kt.). K. Š. K. yra netolima valstybė, nuvykti į ją netrunka ilgai, o skrydžių bilietai nėra brangūs, ieškovui neturėtų iškilti jokių objektyvių kliūčių nuvykti pas vaikus, pabendrauti jų gyvenamojoje vietoje. Taip pat atsakovė planuoja su vaikais dažnai grįžti atostogų į Lietuvą, tėvui sudaryti visas sąlygas bendrauti su vaikais jų viešnagės Lietuvoje laikotarpiu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad išvykimas į užsienio valstybę savaime nereiškia, kad bus pažeista vaiko teisė į identiškumo išsaugojimą. Atsakovė nedraudžia ir ateityje nedraus ieškovui ir jo giminėms bendrauti su dukra bei sūnumi. Vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina, atsakovė yra teisėta vaikų atstovė ir joks nacionalinis ar tarptautinis teisės aktas nedraudžia atsakovei išsivežti vaikų gyventi į užsienį, jeigu yra užtikrinama vaikų galimybė bendrauti su kitu tėvu.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą (b. l. 140–143) prašo Kauno apylinkės teismo 2014-12-30 nutartį palikti nepakeistą, atskirąjį skundą atmesti. Ieškovo nuomone, atsakovės atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nagrinėjant skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neturi jokios teisinės reikšmės, tai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Išvada dėl ieškinio pagrįstumo taip pat bus pateikta tuomet, kai bus išnagrinėta byla iš esmės ir bus priimtas teismo sprendimas. Atsakovė nepateikė nei vieno argumento, kuris paneigtų teismo nutartyje išdėstytus argumentus ir priešingai, atsakovė savo atskiruoju skundu faktiškai savo išdėstyta pozicija ir pateiktais rašytiniais įrodymais patvirtino, kad nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra priimta pagrįstai. Atsakovė pripažino, kad ji su dabartiniu vyru ir vaikais nori išvykti gyventi į Š. K., ketino artimiausiu metu išvykti į užsienio valstybę su dukra A., o vėliau, pasak atsakovės, atvyks sūnus A. T. pat paaiškino, kad be raštiško ieškovo sutikimo ir naujos ieškovo bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo per teismą vaikų iš Lietuvos į Švediją tikrai nebūtų išvežusi ir ketino tai padaryti sausio mėnesio pradžioje. Vien tik šie atsakovės teiginiai patvirtina ieškovo prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones išdėstytą argumentą, kad atsakovė ketina išvykti su vaikais iš Lietuvos neturėdama ieškovo sutikimo, todėl teismo nutartis uždrausti atsakovei išsivežti nepilnametį sūnų A. Ž. ir dukrą A. Ž. iš Lietuvos Respublikos be atskiro teismo leidimo iki bus išnagrinėta civilinė byla yra akivaizdžiai pagrįsta. Ieškovas savo teiginiams pagrįsti pridėjo įrodymus – laiškus iš socialinių tinklapių, Kaišiadorių V. G. progimnazijos auklėtojos B. G. pažymą, Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Kaišiadorių miesto seniūnijos pažymą, kur nurodyta, kad A. Ž. 2014-11-24 deklaravo išvykimą iš Lietuvos Respublikos į Švediją, kuriuos teismas pilnai įvertino ir padarė pagrįstas išvadas, kad šioje konkrečioje situacijoje grėsmė dėl vaikų išvežimo į užsienį yra galima, egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Pati atsakovė, išdėstydama savo aiškią poziciją dėl išvykimo į užsienio valstybę kartu su vaikais skunde bei pateikdama kartu su atskiruoju skundu rašytinius įrodymus, t. y. Kaišiadorių rajono V. G. progimnazijos direktoriaus įsakymą „Dėl A. Ž. išbraukimo iš 7E klasės mokinių sąrašo“, priimtą 2015-01-05 Nr. M1-1; Vilniaus Ozo gimnazijos pranešimą, 2015-01-05 Nr. 1 Kaišiadorių V. G. progimnazijai, kuriame nurodyta, kad A. Ž. atvyko 2015-01-05 į Ozo gimnazijos 7 klasę, akivaizdžiai patvirtino, kad jos ketinimas išvykti į užsienį su vaikais yra realus. Atsakovė keletą kartų kaitaliojo išvykimo datą: ji pati dar 2014-12-20 pranešė ieškovui, kad išvažiuoja iš karto po Naujų Metų, t. y. iš karto po 2015-01-01. Dukra iš tiesų planavo švęsti Naujų Metų šventę kartu su ieškovu, tačiau pranešė, kad veikiausiai negalės kartu vykti, kadangi tuo metu plauks keltu į Švediją. Be to, paaiškėjo, kad dukra yra informavusi tiek mokyklą, tiek užklasinės veiklos pedagogus apie tai, kad po Naujųjų Metų į užsiėmimus nebegrįš, nes bus išvykusi. Atsakovė aktyviai atliko parengiamuosius veiksmus – 2014-12-28 kreipėsi su prašymu į mokyklą dėl dukros išbraukimo iš sąrašų, 2014-11-24 išdeklaravo visos savo šeimos išvykimą, rengė atsisveikinimo vakarėlius. Ieškovas, vertindamas pačios atsakovės paaiškinimus ir atliekamus veiksmus, turėjo realų pagrindą manyti, kad atsakovė išvyks nedelsiant. Atsakovė tik 2015-01-22 pateikė teismui priešieškinį, kurį ieškovas gavo tik 2015-01-27. Atsakovė dar 2014-11-24 išdeklaravo savo šeimos išvykimą į Š. K., teikė prašymus mokykloms, išsinuomojo butą Švedijoje ir, ieškovo nuomone, tikrai turėjo galimybę lygiagrečiai išspręsti teisinius klausimus, be to, iš skundo argumentų matyti, kad atsakovė žino išvykimo su vaikais į užsienio valstybę tvarką bei tai, kad, neturėdama leidimo ir pakeistos tėvo bendravimo su vaikais tvarkos, pažeistų skyrium gyvenančio tėvo teisę bendrauti su vaikais, tačiau to tikslingai nepadarė. Atsakovės nurodytas teiginys, neva ieškovas pirmas kreipėsi į teismą, o ji ketino, bet nespėjo, atmestinas kaip nepagrįstas, nes yra visiškai neįtikinamas ir prieštarauja jos pačios veiksmams. Ieškovas yra įsitikinęs, kad atsakovė ketino išvykti į Švediją su dukra A. neturėdama jo sutikimo, nepakeitusi bendravimo tvarkos, ir tik 2014-12-30 teismo nutartis užkirto kelią galimam pažeidimui. Siekdama vėl apeiti nustatytą tvarką, ji pateikė teismui papildomą prašymą laikinai leisti išvykti su dukra į Švediją. Ji ne kartą yra sakiusi ieškovui, kad vis tiek išvažiuos ir išsiveš dukrą A. ir ieškovas jai nesutrukdys. Atsakovė yra vaiko motina ir tik ji viena neva sprendžia, kur vaikas gyvens. Tėvų pareigos vaikams yra lygios ir būtent abu tėvai sprendžia dėl esminių vaikų gyvenimo klausimų sutarimu, o ne vienas tėvas vienasmeniškai. Tai, kad atsakovė yra linkusi nesilaikyti įstatymų nustatytos tvarkos, apeiti reikalavimus, patvirtina keletas bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusių aplinkybių – atsakovė išdeklaravo dukros A. išvykimą į užsienio valstybę ir remiantis LR Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymu 2009-11-12 privalėjo išvykti iš Lietuvos per 7 dienas, tačiau neišvyko ir šiuo metu dukra A. yra de jure deklaruota Švedijoje, o de fakto gyvena Kaišiadoryse, neturi sveikatos apsaugos draudimo, gyvena Lietuvoje be deklaracijos. Be to, pasinaudodama aplinkybe, kad vaikas yra išdeklaruotas, pažymą pateikė Vilniaus Ozo gimnazijai ir to pasekmėje A. buvo priimta mokytis nuotoliniu būdu, nors, remiantis Mokymosi pagal formaliojo švietimo programas formų ir mokymo organizavimo tvarkos aprašu, patvirtintu švietimo ir mokslo ministro 2012-06-28 įsakymu Nr. V-1049, vaikas nuotoliniu būdu gali mokytis tik kai yra objektyvios priežastys, todėl A., remiantis nurodytu Aprašu, mokytis nuotoliniu būdu negali. Situacija yra tokia, kad dukra gyvena Lietuvoje, eina į plaukimo treniruotes, tačiau mokosi nuotoliniu būdu. Atsakovė, siekdama savo tikslo, savo motinos valdžią naudoja priešingai vaiko interesams. Atsakovė, kuri iš tiesų siekia geriausio savo vaikui, pirmiausia turėtų spręsti teisinius klausimus ir tik turėdama teisinį pagrindą priimti sprendimus dėl vaiko tolesnio mokslo. Ieškovas tik šiandien gavo pranešimą iš Ozo gimnazijos, kur nurodyta, kad dukra negali toliau šioje mokykloje mokytis nuotoliniu būdu ir tėvai turi spręsti dėl tolesnio dukros mokymosi kasdieniniu būdu. Šios visos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovė nėra sąžininga, jos tikslai nėra aiškūs, ji klaidina teismą. Ieškovo prašymai buvo visiškai pagrįsti, o teismo nutartis priimta taip pat pagrįstai. Teismas skundžiama nutartimi atsakovės judėjimo laisvės nei kitų išvardintų teisių nepažeidė, kadangi atsakovei nutartimi nėra uždrausta išvykti iš Lietuvos, nutartimi užkirsta grėsmė dėl neteisėto vaikų išvežimo į užsienį. Atsakovė skundu pripažįsta, jog sūnus A. šiuo metu neketino vykti į užsienį, tai sudaro pagrindą manyti, kad ji būtų išvykusi neišsprendusi vaiko gyvenamosios vietos po jos išvykimo klausimo. Be to, atsakovė niekada nederino savo veiksmų su ieškovu ir tai patvirtina jos pačios kategoriškas teiginys skunde, kad ji, kaip motina, su kuria nustatyta vaikų gyvenamoji vieta, atsakinga už sprendimą, kur bus jos ir vaikų gyvenamoji vieta. Ieškovas sutinka, kad ji privalo būti atsakinga priimdama sprendimus, tačiau privalo esminius klausimus spręsti susitarimo su ieškovu būdu bei užtikrinti vaikų, o ne savo interesus. Vaikų noras gyventi su vienu iš tėvų, išvykti iš Lietuvos šiuo atveju yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir taikant skundžiamą laikinąją apsaugos priemonę teisinės reikšmės neturi. Ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo pagrįstas, atsakovė skundu patvirtino aplinkybę, kad ketina artimiausiu metu emigruoti kartu su vaikais bei tai, kad neturi ieškovo sutikimo, nesikreipė į teismą dėl bendravimo tvarkos pakeitimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo jai išvykus, patvirtino, kad atliko aktyvius veiksmus, rengdamasi išvykimui ir kurie yra be kita ko neteisėti, todėl teismas priimdamas skundžiamą nutartį tinkamai taikė įstatymo normas ir nutartį priėmė teisėtą ir pagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacijos objektą sudaro patikrinimas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – uždrausta apeliantei išsivežti nepilnamečius sūnų ir dukrą iš Lietuvos Respublikos be atskiro teismo leidimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalis, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, jog išimtiniais atvejais gali būti taikomas draudimas atsakovui išvykti iš nuolatinės gyvenamosios vietos ir (arba) draudimas išvežti vaiką iš nuolatinės gyvenamosios vietos be teismo leidimo. Be to, CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punkte įtvirtinta, kad laikinosios apsaugos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, gali būti taikomos ne tik tos, kurios numatytos CPK, tačiau ir kitos įstatymuose numatytos ar teismo pritaikytos priemonės.
Apeliacinės instancijos teisme 2015-03-16 gauta Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada, kurioje nurodyta, kad šioje teisminio proceso stadijoje nepritartina nepilnamečių A. Ž. ir A. Ž. išvykimui į užsienį, kol ieškovo ieškinys ir atsakovės priešieškinis nėra iš esmės išnagrinėti. Ieškovas pateikė Kauno apylinkės teismui ieškinį, kuriame vienu iš reikalavimų prašo vaikų A. Ž. ir A. Ž. gyvenamąją vietą nustatyti su juo. Sprendžiant klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo būtina nustatyti, su kuriuo iš tėvų gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus. Atsižvelgiant į tai, yra tikslinga įvertinti atsakovės gyvenimo sąlygas Švedijoje, vaikų galimybes šioje šalyje mokytis, A. tęsti plaukimo treniruotes, tačiau šie įrodymai dar tik būtų svarstomi teisminio proceso metu, jeigu atsakovė juos pateiktų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad A. Ž. nori baigti šiuos mokslo metus Kaišiadorių A. B. gimnazijoje, todėl neketina emigruoti artimiausiu metu. Abu nepilnamečiai gyvena įprastinį gyvenimą jiems artimoje aplinkoje, bendrauja su draugais, A. lanko plaukimo treniruotes, jei gerai sekasi mokytis nuotoliniu būdu. T. A., tiek A. pažymėjo, kad tėvų ginčai jiems kelia neigiamas emocijas, tačiau abu nepilnamečiai tvirtina, kad šie emociniai išgyvenimai nėra itin reikšmingi, jie jaučiasi pakankamai gerai (nesutriko miegas, nevartoja jokių medikamentų, psichologo pagalbos nereikia). Vertinant nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad draudimas išsivežti atsakovei vaikus A. Ž. ir A. Ž. iš Lietuvos Respublikos iki bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-29568-947/2014 yra tikslingas, atitinka nepilnamečių interesus.
Kauno apygardos teismas 2015-02-19 nutartimi bylą paskyrė nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka 2015-03-23 13.30 val.; pripažino šalių (arba jų atstovų) ir institucijos, teikiančios išvadą byloje, dalyvavimą teismo posėdyje būtinu; įpareigojo atsakovę likus savaitei laiko iki teismo posėdžio pateikti tiek teismui, tiek kitai šaliai įrodymus apie tai, jog atsakovė Švedijoje gyvens 3 kambarių erdviame bei jaukiame (75 kv. m) bute su visais patogumais, jog ten įsteigė įmonę, artimiausiais mėnesiais planuoja pradėti vykdyti įmonės veiklą – su verslo partneriu atidarys piceriją; pasiūlė atsakovei įrodymais pagrįsti nurodytas aplinkybes, jog ,,mažiausieji vaikai bus užregistruoti į darželį Švedijoje. (...) Nuvykus į Švediją bei gavus švedišką asmens kodą, A. pradės lankyti ir švedišką mokyklą. Š. K. yra skiriamas labai didelis dėmesys vaiko integracijai. Pagal vaiko poreikį jam yra skiriamas specialistas, kalbantis vaiko gimtąja kalba ir dirba su vaiku tiek, kiek vaikui to reikia. (...) A. Š. lankys plaukimo treniruotes dideliame bei moderniame baseine.“
Pažymėtina, jog apeliantė jokių reikalautų įrodymų, pagal kuriuos būtų galima įvertinti atsakovės gyvenimo sąlygas Švedijoje, vaikų galimybes šioje šalyje mokytis, A. tęsti plaukimo treniruotes, iki teismo posėdžio dienos nepateikė, nurodžiusi, kad jų gauti negali tol, kol dukra nenuvyko į Švediją ir negavo asmens kodo (nors šios aplinkybės taip pat nepagrindė jokiais įrodymais). Ieškovo teigimu apeliacinės instancijos teismo posėdyje, jis, nežinodamas, kokiomis sąlygomis ir iš kokių lėšų jo nepilnamečiai vaikai gyvens ir mokysis Švedijoje, nesutiks su tuo, kad vaikai kartu su mama išvyktų iš Lietuvos. Apeliacinės instancijos teismas tokią ieškovo poziciją pripažįsta esant pagrįstą, atitinkančią nepilnamečių vaikų interesus, tuo labiau, kad tam pritariama ir 2015-03-16 gautoje Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadoje.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, sprendžia, jog šiuo metu, nesant pateiktų jokių įrodymų apie atsakovės gyvenimo ir vaikų mokymosi bei papildomo lavinimo (plaukimo treniruočių tęsimo) sąlygas Švedijoje, nėra jokio pagrindo panaikinti šioje byloje teisėtai pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę – uždraudimą apeliantei išsivežti nepilnamečius vaikus iš Lietuvos Respublikos be atskiro teismo leidimo, iki bus išnagrinėta civilinė byla. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, bylos nagrinėjimui užsitęsus, atsakovė, tokius įrodymus surinkusi, turi teisę kreiptis į teismą dėl tokio leidimo jai suteikimo.
Kadangi pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir teisingai pritaikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl tenkinti atskirąjį skundą ir panaikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.