Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ernestos Montvidienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį, ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo terminas nuo 2017 m. rugsėjo 28 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d.

Šiuo nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti G. J., R. Š. ir A. B., tačiau apeliaciniai skundai dėl jų nuteisimo negauti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. E. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą platinti psichotropines medžiagas ir taip gauti neteisėtas pajamas, tyrimo metu tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis, tačiau ne vėliau kaip 2017 m. rugsėjo 28 d., neteisėtai įgijo labai didelį kiekį – 1 964,462 g psichotropinės medžiagos metamfetamino. Be to, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, dalį įgytos psichotropinės medžiagos – 2,318 g metamfetamino, ne vėliau kaip 2017 m. rugsėjo 28 d. pardavė už 60 Eur R. Š., o likusį labai didelį kiekį – 1 962,144 g metamfetamino, turėdamas tikslą platinti, šią psichotropinę medžiagą paslėpė savo gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), pagalbinėse patalpose, t. y. malkinėje ir slėptuvėje, įrengtoje po dušo kabina, ir neteisėtai laikė iki 2017 m. rugsėjo 28 d. 22 val., kai atliktos kratos metu, ši psichotropinė medžiaga buvo rasta ir išimta.

4. Nuteistojo E. J. apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde nėra ginčijamas įrodymo gavimo teisėtumas ir pagrįstumas dėl E. J. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

5. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

6. Apeliacinės instancijos teismas nurodo ir tai, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. Vienas iš uždavinių, kurio siekiama skiriant bausmę – teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris visų pirma, pasireiškia tuo, jog teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai. Taip pat įstatymo leidėjas, konstruodamas sankcijas už Baudžiamajame kodekse uždraustas veikas, vadovaujasi teisingumo principu ir nustato tokias sankcijų ribas, kurios leistų teismui, skiriančiam konkrečia bausmę, parinkti nusikaltusiam asmeniui įstatymą bei individualias bylos aplinkybes atitinkančią bausmę. BK 54 straipsnyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.

7. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią sankciją už nusikalstamą veiką, turi kartu įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę bausmę negu numatyta įstatymo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, kad „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, jog baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.“ Vadinasi, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei. Teismų praktikoje atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011; Nr. 2K-148/2014; Nr. 2K-492/2014). Be to, baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą, ir teisingą bausmę.

8. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad E. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už labai sunkaus (BK 11 straipsnio 6 dalis) nusikaltimo padarymą. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę E. J., atsižvelgė į jo asmenybę (neteistas, baustas administracinėmis nuobaudomis, dirba, mokosi, priklausomybės ligų įskaitoje neįrašytas), vedęs, turi nepilnamečių vaikų, sveikatą, atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Apygardos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad E. J. padėjo atskleisti nusikalstamą veiką, aktyviai bendradarbiavo su pareigūnais dėl psichotropinių medžiagų įsigijimo aplinkybių ir suteikė naudingos informacijos, kratos metu parodė kur yra slepiamos psichotropinės medžiagos. Todėl įvertinęs šiuos apelianto veiksmus po nusikaltimo padarymo ir konstatuodamas kaip mažesnį jo pavojingumą visuomenei, šių aplinkybių visumą pripažino išimtinėmis ir taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad net ir minimalios bausmės paskyrimas E. J. būtų akivaizdžiai per griežtas, todėl vadovaudamasis teisingumo bei protingumo principais paskyrė mažesnę laisvės atėmimo bausmę, nei numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje bausmės minimumas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundo sunkinančiais pagrindais negauta, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo pagrįstumo. Pažymėtina, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas gali paskirti švelnesnę bausmę ar kitas įstatymo nustatytas bausmes, nei numatyta straipsnio sankcijoje, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam įstatymo pažeidimui ir aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tačiau pagal formuojamą teismų praktiką, į kaltininko asmenybę, šeimines aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį, todėl vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas paprastai susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, jo pastangas pašalinti savo nusikalstama veika sukeltus žalingus padarinius, bei kitų aplinkybių visumos vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7/2010; Nr. 2K-355/2012 ir kt.).

9. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skirdamas E. J. bausmę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, atsižvelgė į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, todėl jas vertinti iš naujo nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad E. J. paskirta bausmė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, yra teisinga ir proporcinga (adekvati) padarytos nusikalstamos veikos sunkumui ir mastui, naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos pirmosios instancijos teismui apeliantas nepateikė, todėl nėra pagrindo kitaip įvertinti minėtų aplinkybių bei nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytu laisvės atėmimo bausmės dydžiu.

9.1. Nors apeliacinio proceso metu nuteistasis E. J. pateikė darbo sutartį, iš kurios matyti, kad nuteistasis nuo 2018 m. lapkričio 6 d. dirba UAB „A“ remontininku, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė, akivaizdžiai, nesumažina baudžiamosios atsakomybės apimties ir pavojingumo visuomenei, ir dėl kurios reikėtų labiau švelninti paskirtą bausmę. Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ir neįvertinamos nusikalstama veika pažeistos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą. Be to, teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant jį tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės (valstybės prievartos priemonės) paskirties.

10. Atsižvelgiant į visas šioje nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, E. J. skirti švelnesnę bausmės rūšį nėra pagrindo, nes nebūtų pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti tikslai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo E. J. apeliacinį skundą atmesti.