Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, sekretoriaujant Olgai Uljanovai, dalyvaujant atsakovės atstovei Alicijai Voiciechovskai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos I. D. skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunduose pareiškėja paaiškina, kad žalą ji patyrė dėl VSDFV Vilniaus skyriaus Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vedėjos neteisėtų ir nepagrįstų veiksmų. Remiasi Darbo kodekso 35 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi. Numano, kad vedėja, siekdama tam tikrų tikslų, neteisėtai ir nepagrįstai norėjo apkaltinti pareiškėją pasitaikius tam tikroms aplinkybėms. Tai galėjo būti vedėjos kerštas už pareiškėjos principingumą ir nelojalumą. Vedėja, žinodama situaciją, nepagrįstai apkaltino pareiškėją, neva dėl jos kaltės bei netinkamo funkcijų atlikimo asmeniui ligos pašalpa už laikotarpį nuo 2011 01 13 iki 2011 02 09 buvo paskirta tik 2011 04 21. Buvo žinoma, kad pareiškėja pašalpos paskirti negalėjo, todėl nuobaudos jai skyrimo veiksmus laiko tyčiniais. Pareiškėja kreipėsi į teismą, nors iki to pareiškėja išnaudojo visas galimybes taikiai išspręsti ginčą, nes viską paaiškino, prašė nedaryti klaidos. Dėl to pareiškėja patyrė labai didelę nuoskaudą, dvasinius išgyvenimus, atsirado depresinių požymių, nerimas, prašymų, ieškinių rašymas atėmė labai daug laiko. Patyrė moralinę žalą. Žala pasireiškė ir dėl tikrovės neatitinkančių žinių arba dalykinę reputaciją žeminančių žinių paskleidimo apie neva VSDFV gautą skundą. VSDFV buvo žinoma, kad ligos pašalpa buvo paskirta pavėluotai dėl darbdavio veiksmų.

Patikslintame skunde remiasi Civilinio kodekso (toliau - ir CK) 6.271 straipsniu, 6.246 straipsniu, 6.247 straipsniu, 6.248 straipsniu, 6.249 straipsniu. Nurodo, kad patyrė ir turtinę žalą, nurodo kad tai yra proceso šalies išlaidos, kurios turi būti atlygintos vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, pabraukia transporto išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas patenkino pareiškėjos prašymą bei panaikino 2011 07 28 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2977-95/2011 VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus 2011 05 06 įsakymą P-299 kaip neteisėtą. Tačiau žinia apie nuobaudos paskyrimą sukėlė pareiškėjai stiprius dvasinius išgyvenimus. Dėl tokių veiksmų pareiškėja nuolat jaučia įtampą ir pažeminimą, prarado pasitikėjimą VSDFV. Mano, kad tokie veiksmai negali būti vertinami kaip mažareikšmiai ar smulkmeniški, nes neigiamas poveikis jaučiamas nuolat. Be to, atsakovas visais įmanomais būdais bando išvengti atsakomybės. Mano, kad teismas turi vertinti įrodymus pagal Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytas taisykles – pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyvių bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovausiantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojama praktika, kad ginčuose dėl neturtinės žalos netaikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant ginčus dėl turtinės žalos (LVAT 2007 06 26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007).

Paaiškina, kad yra sunkinančios aplinkybės, todėl turi būti priteisiamas didesnis neturtinės žalos atlyginimas.

Paaiškina, kad CK 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. LR CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal LR CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT 2010 11 15 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

LR CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Kriterijus, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, įtvirtinta LR CK 6.250 straipsnio 2 dalis.

Civilinė atsakomybė gali būti taikoma, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žalos atlyginimą reglamentuojančios materialiosios teisės normos įpareigoja įrodyti neturtinės žalos padarymo faktą ir neturtinės žalos dydį (CPK 178 straipsnis). Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Ši nuostata galioja ir tuo atveju, kai prašoma priteisti neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padarytą neturtinę žalą ar atlyginti žalą, padarytą neteisėtais veiksmais vykdant teisingumą. Turi būti įrodyti ne tik neteisėti, t. y. teisės aktų neatitinkantys institucijų ar pareigūnų veiksmai ar neveikimas, bet ir su tuo susijusi asmeniui padaryta neturtinė žala, t. y. asmens dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, nepatogumai ir kita, jeigu tai gali būti teismo įvertinti pinigais.

Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (LVAT 2007 11 15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 05 17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, yra nurodęs, kad, nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, kaip vieną šios žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijų, atsižvelgiama į tai, kaip darbuotojo teisės apgintos. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 07 28 sprendimo (administracinė byla Nr. I-2977-95/2011), kuriuo buvo patenkintas I. D. prašymas panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus 2011 05 06 įsakymą Nr. P-299 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“, konstatuojamoje dalyje padarė išvadą, kad I. D. veiksmuose nėra tarnybinio pažeidimo sudėties, manydamas, kad L. D.-Z. prašymo pateikimo tikslas buvo gauti informaciją dėl darbdavio neteisėtų veiksmų, o ne skundas dėl I. D. netinkamo darbo, neatsižvelgdamas į VSDFV Vilniaus skyriaus atstovo paaiškinimus ir konstatuodamas, kad byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjai (I. D.), vadovaujantis taisyklėmis, buvo duotas koks nors pavedimas. Atkreipia dėmesį į tai, kad VSDFV Vilniaus skyrius minėto teismo sprendimo neskundė, o VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus 2011 05 06 įsakymu Nr. P-299 paskirtą nuobaudą – pastabą - panaikino.

VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, pareiškėjai nepateikus rašytinių įrodymų dėl patirtų išlaidų bei nedetalizavus patirtų nepatogumų, neįmanoma įvertinti neturtinę žalą lėmusių veiksnių pobūdžio ir jų poveikio pareiškėjos subjektinėms teisėms. Siekiant visapusiškai ir objektyviai įvertinti I. D. reikalavimų pagrįstumą, yra tikslinga, kad nagrinėjant ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, teismo posėdyje būtinai dalyvautų pareiškėja.

Prašo pareiškėjos I. D. ieškinį dėl 45 Lt turtinės ir 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas (prašymas) tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėja teigia patyrusi dėl neteisėto įsakymo, kuriuo jai buvo skirta tarnybinė nuobauda ir kurią teismas panaikino, ir dėl to, kad ji visą laiką yra nepagrįstai kaltinama, jai duodamos beprasmiškos užduotys tarnyboje, be to, pareiškėja, nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, patyrė transporto išlaidas, kas laikoma teismo proceso šalies išlaidomis ir turi būti atlyginama kaip turtinė žala.

Šioje byloje taikytinos CK 6.271 straipsnio nuostatos. CK 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito darbuotojo kaltės.

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis; 6.250 straipsnis). Vis dėlto CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis)“. Taigi neteisėtu aktu laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjos nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą nekyla.

Todėl pareiškėjos skundas gali būti tenkinamas tik nustačius visas pirmiau nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas.

Šioje byloje nekyla ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus 2011 05 06 įsakymas Nr. P-299, kuriuo pareiškėjai buvo skirta tarnybinė nuobauda pastaba, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 07 28 įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2977-95/2011 buvo panaikintas (administracinė byla Nr. I-2977-95/2011 yra prijungta prie nagrinėjamos bylos).

Dėl turtinės žalos.

Pareiškėja nurodo, kad prašo atlyginti 45 Lt turtinę žalą. Iš skundo ir patikslintų skundų teiginių galima daryti išvadą, kad ši suma - tai kitoje byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos, o atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja, cituodama ABTĮ 44 straipsnio 2 dalį, pabraukė transporto išlaidas, daroma išvada, kad prašoma atlyginti kitoje byloje dėl bylinėjimosi patirtas transporto išlaidas. Pareiškėja yra pateikusi UAB „Abriga“ čekį (b. l. 3). Iš šio čekio galima nustatyti, kad tai suma, mokėta 2011 05 31 už benziną. Pareiškėja prašymą dėl įsakymo panaikinimo teismui padavė 2011 05 26, todėl nėra aišku, kokiu pagrindu pateiktas nurodytas čekis. Administracinėje byloje Nr. I-2977-95/2011 pareiškėja jokių prašymų dėl proceso šalies išlaidų nepateikė. Daroma išvada, kad reikalavimą dėl transporto išlaidų pareiškėja turėjo pateikti kartu su prašymu dėl įsakymo panaikinimo arba turėjo pateikti prašymą dėl išlaidų atlyginimo iki bylos Nr. I-2977-95/2011 nagrinėjimo iš esmės pabaigos nurodytoje byloje arba tokį prašymą dėl išlaidų atlyginimo pareiškėja turėjo pateikti teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo, kaip nustato ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis. Proceso šalies išlaidos negali būti prilyginamos patirtai turtinei žalai. Teismas, vadovaudamasis Teismų įstatymo 33 straipsniu, atsižvelgia į LVAT formuojamą teismų praktiką (LVAT 2011 08 12 nutartis, administracinė byla Nr. A858-2831/2011). Šioje nutartyje konstatuota, kad: „Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimus reglamentuoja ABTĮ nuostatos, todėl jos negali būti traktuojamos kaip žala CK 6.249 ir 6.271 straipsnių prasme. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylinėjimosi išlaidų instituto paskirtis – sureguliuoti išlaidų, kurias asmuo patiria bylinėdamasis teisme, atlyginimo klausimą. Taigi jei bylinėjimosi išlaidos būtų traktuojamos kaip žala civilinės (deliktinės) atsakomybės prasme, pats bylinėjimosi išlaidų institutas iš esmės netektų prasmės“.

Todėl turtinė žala negali būti atlyginama, nes nėra vieno iš būtinų elementų – nėra padaryta turtinė žala, kadangi bylinėjimosi išlaidos nėra turtinė žala, jų atlyginimas turėjo būti sprendžiamas ABTĮ nustatyta tvarka.

Dėl neturtinės žalos.

Pareiškėjos skundas (prašymas) dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas, tik nustačius visas pirmiau nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas.

Minėta, kad pareiškėjai buvo skirta tarnybinė nuobauda – pastaba, kuri Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 07 28 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2977-55/2011 buvo panaikinta kaip neteisėta. Taigi minėtu teismo sprendimu konstatuota, kad nebuvo teisinio ir faktinio pagrindo priimti pareiškėjos ginčytą įsakymą. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, nėra nuginčytas. Pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį, faktai nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Pareiškėja neturtinę žalą iš dalies kildina būtent iš nuobaudos neteisėto ir nepagrįsto paskyrimo fakto. Tokiu atveju viena iš būtinų deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėti VSDFVF Vilniaus skyriaus veiksmai - yra nustatyta. Nagrinėjant klausimą dėl neturtinės žalos, būtina įvertinti administracinės bylos Nr. I-2977-55/2011 medžiagą ir priimtą sprendimą. Iš esmės šiuo sprendimu, o taip pat ir pareiškėjos paaiškinimais, duotais tiriant tarnybinį nusižengimą, kurie aprašyti 2011 05 05 išvadoje „Dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo“ Nr.11-319 (adm. byla I-2977-55/2011, b. l. 15-17), taip pat I. D. 2011 05 03 tarnybiniu pranešimu (ten pat, b. l. 25-26) nustatyta, kad ligos pašalpa už laikotarpį nuo 2011 01 13 iki 2011 02 09 asmeniui buvo paskirta tik 2011 04 21 VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, kadangi iki tol trūko reikiamų dokumentų, o Vilniaus skyrius dėl to, kad pašalpa būtų skirta greičiau, nesiėmė visų galimų veiksmų. Dėl pavėluoto pašalpos skyrimo didžiausia dalimi buvo kaltas asmens, kuris kreipėsi dėl ligos pašalpos, darbdavys, kuris reikiamus dokumentus pateikė tik 2011 04 15. Dėl to formaliai ligos pašalpa buvo paskirta laiku. Vyresniojo specialisto pareigas šioje srityje reglamentuoja VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 07 21 įsakymu Nr. V-306 patvirtintos Ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės ir motinystės pašalpų, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų, žalos atlyginimo skyrimo ir mokėjimo, nelaimingų atsitikimų darbe (tarnyboje) ir profesinių ligų pripažinimo draudiminiais įvykiais, draudimo sumų apskaičiavimo bei nedarbingumo kontrolės taisyklės (toliau – Taisyklės), kurių 24 ir 25 punktuose nustatyta, kaip turi elgtis vyresnysis specialistas ir jo vadovai tais atvejais, kai nepakanka dokumentų ligos pašalpai skirti. Nors nagrinėtoje administracinėje byloje buvo nustatyta, kad pareiškėja nepadarė tarnybinio nusižengimo, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad dėl ligos pašalpos skyrimo, už ką pareiškėjai buvo paskirta nuobauda, nebuvo nuosekliai ir tiksliai laikomasi Taisyklių 24 ir 25 punktų nuostatų, pvz. klientei per 3 darbo dienas nebuvo išsiųsta informacinė žinutė apie tai, kokių dokumentų trūksta, per 1 mėnesį nepateikus reikiamų dokumentų, turi būti siunčiamas rašytinis priminimas, kuris nebuvo siunčiamas. Tai nežymus Taisyklių nuostatų nesilaikymas, juo labiau, kad pareiškėja su kliente bendravo telefonu. Dėl kreipimosi į darbdavį pareiškėja iš tiesų jokių Taisyklių nuostatų nepažeidė, nes ji dėl to negavo nei kliento prašymo, nei vadovo nurodymo. Pareiškėja be pagrindo akcentuoja klausimą, ar buvo klientės skundas 2011 04 18, ar tai buvo tik prašymas suteikti informaciją. Tai aptarta teismo sprendime ir nėra itin svarbu, tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad tik gavus šį klientės prašymą, buvo imtasi veiksmų, kad jai būtų išmokėta ligos pašalpa.

Taigi konstatuotina, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalies prasme nustatyta viena iš deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėti VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai skiriant tarnybinę nuobaudą pareiškėjai, tačiau sprendžiant dėl neturtinės žalos piniginės išraiškos teismas atsižvelgia į kitoje byloje nustatytas aplinkybes.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 08 19 nutarime yra nurodyta, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti - tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti.

Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir LVAT praktikoje (LVAT 2008 11 24 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008, 2007 06 26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14 – 653/07; 2008 04 16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444 – 619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 06 23 nutartis administracinėje byloje Nr. A858 – 940/2010). LVAT formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 05 17 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; LVAT 2007 11 15 nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Dėl neturtinės žalos buvimo nagrinėjamoje byloje yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjos argumentai, jog neteisėtas nuobaudos paskyrimas jai sukėlė neigiamas emocijas, dvasinius išgyvenimus, yra pagrįsti. Tai, kad tarnybinės nuobaudos paskyrimas sukelia itin neigiamas emocijas, išgyvenimus, yra visuotinai žinomos aplinkybės, todėl jų įrodinėti nereikia (ABTĮ 58 straipsnis). Nėra pagrindo abejoti pareiškėjos teiginiais dėl jos patirtų dvasinių išgyvenimų, neigiamų patirtų emocijų, taip pat iš dalies ir dėl jų intensyvumo. Teismas atmeta visus pareiškėjos argumentus, susijusius su tuo, kad skyriaus vedėja ją pastoviai nepagrįstai kaltina, tyčia duoda beprasmiškas užduotis, norėdama ją pažeminti, tai vyksta nuolat. Šie faktai niekaip nėra įrodyti, dėl skyriaus vedėjos neteisėtų veiksmų nėra priimta jokių sprendimų, dėl to nėra jokių duomenų, netgi nuobaudą pareiškėjai paskyrė ne skyriaus vedėja, o Vilniaus skyriaus direktorius. Dėl to šie pareiškėjos argumentai, kuriais ji siekia įrodyti neteisėtų veiksmų jos atžvilgiu intensyvumą ir tęstinumą, atmetami kaip nepagrįsti. Dėl to ir dėl kitų pirmiau minėtų aplinkybių pareiškėjos nurodomas neturtinės žalos dydis pinigine išraiška yra nepagrįstai didelis. Tačiau neteisėtai ir nepagrįstai paskirta nuobauda, be to, ją paskiriant pareiškėja turėjo dalyvauti nuobaudos skyrimo procese: ji gavo pranešimą apie nusižengimą, privalėjo rašyti pasiaiškinimą (2011 05 03 tarnybinį pranešimą), kaip aiškina pareiškėja, ji bandė ir žodžiu paaiškinti buvusią situaciją, ir tai galėjo sukelti itin neigiamą emocinę reakciją. Teismas sprendimu jau konstatavo, kad nebuvo jokio teisinio pagrindo pareiškėjai skirti nuobaudą, o tai patvirtina pareiškėjos teiginius, jog nuobaudos skyrimo procedūroje ji buvo įsitikinusi, kad jai pateikus paaiškinimą iš karto visiems bus aišku, kad jos kaltės nėra, tačiau nepaisant to nuobauda jai buvo skirta. Tai taip pat turėjo sukelti neigiamus emocinius išgyvenimus. Dėl to, kad nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos paaiškinimą (kaip paaiškėjo teisme išnagrinėjus bylą dėl nuobaudos panaikinimo teisingą ir pagrįstą), dėl nuobaudos skyrimo pareiškėja buvo priversta kreiptis į teismą, dėl ko ji patyrė papildomų nepatogumų ir gaišo savo laiką: turėjo rašyti ir pateikti prašymą teismui, teikti įrodymus. Atsakovės atstovė teisme paaiškino, kad Vilniaus skyriaus Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriuje darbas yra nepaprastai intensyvus, nes skyriuje per dieną gaunama nuo 2000 iki 3000 prašymų dėl ligos ir kitų pašalpų skyrimo. Šiems prašymams išspręsti teisės aktais nustatyti nedideli terminai, tačiau sprendimui priimti reikia surinkti tinkamus dokumentus. Tai reiškia, kad pareiškėja dirba gana įtemptu tempu, darbas reikalauja atidumo, tikslumo, todėl neigiamų emocijų patyrimas tarnyboje turi įtakos ir jos galimybei dirbti tinkamai. Antra vertus, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad žinia apie jai paskirtą tarnybinę nuobaudą buvo plačiai paskleista kitų tarnautojų tarpe, o tai pakenkė jos dalykinei reputacijai, kaip minėta pirmiau, kaltinimai skyriaus vedėjai yra visiškai nepagrįsti, o pati nuobauda viena iš švelniausių.

Dėl nurodytų aplinkybių daroma išvada, kad šioje byloje yra pagrindas konstatuoti, jog neteisėtas nuobaudos skyrimas pareiškėjai sukėlė neturtinę žalą, tačiau ji gali būti kompensuojama žymiai mažesne pinigų suma, nei reikalauja pareiškėja. Didele dalimi pareiškėjos emocinius ir dvasinius išgyvenimus turėjo kompensuoti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 07 28 sprendimas, kuriuo tarnybinė nuobauda jai buvo panaikinta.

Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos dydžio būtina atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, jog teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Todėl teismas atsižvelgia į skirtos nuobaudos pobūdį, nes tai – pastaba, kuri yra viena iš švelniausių nuobaudų. Pastaba iš dalies sietina su patirtų išgyvenimų intensyvumu, o tai reiškia, kad išgyvenimai nebuvo itin sunkūs. Taip pat nėra pagrindo teigti, jog šios nuobaudos skyrimas pareiškėjai sukėlė kokių nors negrįžtamų pasekmių, kadangi pareiškėja dėl to jokių įrodymų nepateikė. Būtina atsižvelgti ir į tai, kad pareiškėjai paskirta pastaba teismo sprendimu, kuris nebuvo apskųstas, buvo panaikinta praėjus kiek daugiau nei dvejiems mėnesiams nuo nuobaudos skyrimo momento, kas reiškia, kad atsakovės veiksmų neteisėtumas buvo konstatuotas labai operatyviai, ir tai iš dalies pašalino neigiamų išgyvenimų priežastį, o tuo pačiu jų tęstinumą ir intensyvumą. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus dėl kompensacijos dydžio teismas daro išvadą, kad pareiškėjos patirta neturtinė žala įvertintina 400 (keturiais šimtais) litų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad 2011 10 10 patikslintu prašymu pareiškėja stipriai padidino neturtinės žalos dydį vien dėl to, kad perskaitė atsakovės atsiliepimą į jos pirminius prašymus. Toks neturtinės žalos dydžio didinimas yra nepagrįstas, nes akivaizdu, kad atsakovė byloje turi išreikšti savo poziciją, nesutampančią su pareiškėjo pozicija, ir tai nėra kokie nors neteisėti veiksmai.

Nagrinėjamoje byloje buvo pareikštas reikalavimas dėl žalos atlyginimo iš VSDFV Vilniaus skyriaus, tačiau teismas 2011 09 06 nutartimi, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 4 dalimi, pakeitė atsakovą į valstybę, atstovaujamą VSDFV Vilniaus skyriaus. Pareiškėja teismo posėdyje nedalyvavo, tačiau teikdama 2011 10 10 patikslintą prašymą, atsakove taip pat nurodė Lietuvos valstybę, atstovaujamą VSDFV Vilniaus skyriaus. Nors reikalavimuose pareiškėja vis tiek prašo žalą priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus, tačiau, nurodydama atsakovę Lietuvos valstybę, pritarė teismo nutarčiai dėl atsakovo pakeitimo. Atsakove tokiose bylose turi būti valstybė, nes būtent jai tenka pareiga atlyginti padarytą žalą (CK 6.271 straipsnis). Valstybę tokiose bylose paprastai turi atstovauti valstybės institucija, dėl kurios neteisėtų veiksmų atsirado žala (CK 6.273). Taigi atsakove šioje byloje yra Lietuvos valstybė, iš kurios ir priteistina žala.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127-129 straipsniais teismas

nusprendžia:

pareiškėjos I. D. skundą (prašymą) tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjai I. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, 400 Lt (keturis šimtus litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Sprendimas per 14 dienų nuo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.