Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Jolitos Cirulienės ir Leono Jachimavičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-388-920/2013 pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovui R. R., trečiasis asmuo AB SEB bankas, dėl sutarčių bei nuosavybės teisės pripažinimo, įkeitimo sandorio panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Su sprendimo dalimi, kurioje ieškovės reikalavimai tenkinti bei priteistas neprotingai didelis bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, nesutinka. Atsakovas mano, kad ši teismo sprendimo dalis yra neteisėta, neteisinga, priimta netinkamai pritaikius tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas.

Teismas, priimdamas ginčo sprendimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos (2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006), todėl neturėjo jokio teisinio pagrindo sudarytų tarp atsakovo ir ieškovės sutarčių pripažinti pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi.

Šalys preliminariąja sutartimi tarėsi dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), patalpų nuo 1-1 iki 1-5 naujai suformuoto turtinio vieneto, turinčio 58,78 kv. m bendro ploto, 52,95 kv. m. gyvenamojo ploto, pirkimo–pardavimo. Tuo tikslu atsakovui priklausantis butas su bendromis patalpomis turėjo būti padalytas į du atskirus turtinius vienetus, laikantis nekilnojamojo turto santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

Ginčo susitarimų sudarymo metu dar nebuvo pagrindinės sutarties objekto – 58,78 kv. m bendro ploto, 52,95 kv. m gyvenamojo ploto buto su rūsiu, atidalyto teisės aktų nustatyta tvarka iš atsakovui priklausančio buto ir suformuoto kaip atskiro objekto, dėl kurio pirkimo–pardavimo tarėsi ginčo šalys, sudarydamos preliminariąsias sutartis. Šalys tarėsi dėl buto, kaip atskiro turtinio vieneto, o ne buto dalies. Minėtas butas net ir ginčijamo teismo sprendimo priėmimo metu nebuvo suformuotas kaip atskiras vienetas, dėl to preliminariųjų sutarčių objektas negalėjo būti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties objektu.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir pasisakydamas dėl to, kad sutartis gali būti laikoma pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus naudojo formaliai, visiškai nesigilindamas į teismų priimtus sprendimus ir bylose susiklosčiusią faktinę situaciją, dėl kurių buvo suformuota kasacinio teismo praktika.

Teismo sprendimas yra prieštaringas, iš motyvuojamosios skundžiamo sprendimo dalies akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas tarp šalių susiklosčiusią faktinę situaciją traktavo kaip pirkimą–pardavimą išsimokėtinai. Tačiau rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje teismas nusprendė pripažinti preliminariąsias sutartis pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi, o ne pirkimo–pardavimo sutartimi išsimokėtinai. Ieškovė nėra sumokėjusi apeliantui visų pinigų pagal preliminariąją sutartį, dėl to teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į atsakovui priklausantį turtą.

Pirmosios instancijos teismo vienas iš motyvų, dėl ko teismas ginčo sutartis kvalifikavo kaip pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, buvo tai, jog ieškovė sumokėjo didžiąją dalį pinigų, tačiau pagal sutartį ieškovė įsipareigojo turtą nupirkti už 305 656 Lt, o sumokėjo tik 205 000 Lt, ir kategoriškai atsisako mokėti kitą sumos dalį, taigi teismo išvada, kad ieškovė įvykdė visus įsipareigojimus, yra visiškai nepagrįsta.

Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepagrįstai suabsoliutino didžiosios dalies pinigų, už kuriuos buvo sutarta parduoti turtą, sumokėjimą. Dėl to iš esmės buvo pažeistos apelianto kaip daikto savininko teisės bei pažeistas atsakovo teisėtas lūkestis už jam priklausančio turto pardavimą gauti preliminariojoje sutartyje sulygtą kainą – 305 656 Lt.

Teismas, pripažindamas preliminariąsias sutartis pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi, kartu pripažino ir tai, kad parduodamo turto kaina yra 305 656 Lt, tačiau nesumokėtos sumos dalies apeliantui nepriteisė, o nuosavybės teisę ieškovei pripažino. Visos šios aplinkybės patvirtina ginčijamo sprendimo neteisėtumą bei apelianto kaip daikto savininko teisių pažeidimą. Butas buvo perduotas ieškovei be rūsio, rūsio kaina neįėjo į buto kainą.

Teismas nepagrįstai užskaitė pagal 2008-10-24 preliminariąją sutartį atliktą 40 000 Lt (keturiasdešimties tūkstančių litų) dydžio mokėjimą. Akivaizdu, kad minėta sutartis buvo pasirašyta dėl klaidos ir pagal ją jokie mokėjimai nebuvo atliekami, teismas nepagrįstai atsižvelgė į atsakovės pateiktą 2008-10-24 sutartį (pagal kurią ieškovė apeliantui perdavė 40 000 Lt), ją vertino neatsižvelgdamas į kitus byloje pateiktus įrodymus.

Teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo pripažinti ieškovės nuosavybės teisės į butą motyvuodamas tuo, kad ieškovė pradėjo valdyti turtą, kurį turėjo įsigyti pagal preliminariąsias sutartis.

Pirmosios instancijos teismas į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, neįtraukė M. L., kuri yra buto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendraturtė, dėl to turėjo pirmenybės teisę įsigyti dalį apeliantui priklausančio buto.

Ieškinys buvo patenkintas iš dalies, todėl ieškovei negali būti priteista maksimali atstovavimo išlaidų suma, nustatyta Rekomendacijose.

Pinigų sumos, kurias ieškovė galimai sumokėjo, akivaizdžiai viršija Rekomendacijas.

Pagal pateiktus apmokėjimą pagrindžiančius dokumentus, ieškovė advokatei sumokėjo 2100 Lt, taip pat ieškovei buvo išrašytos tik dvi sąskaitos 2100 Lt sumai. Visos kitos sąskaitos išrašytos R. M.. Pateikti į bylą mokėjimo nurodymai yra neinformatyvūs, juose nėra nurodyta, jog mokama už teisines paslaugas, suteiktas ieškovei J. K..

Byloje nėra jokių duomenų, jog ieškovė būtų grąžinusi R. M. sumokėtus pinigus už ieškovei suteiktas paslaugas. R. M. nebuvo proceso šalis šioje civilinėje byloje, o R. M. turėtos išlaidos nėra pagrįstos apmokėjimu (sudėjus R. M. ir ieškovės turėtas išlaidas advokato pagalbai (pagal pateiktus dokumentus) iš viso gaunasi 9300 Lt, o ne 11 376,60 Lt).

Ieškovė pernelyg išlaidavo rinkdamasi atstovą iš Vilniaus. Dėl šių priežasčių iš apelianto negalėjo būti priteisiamos ieškovės atstovės kelionės į teismo posėdžius išlaidos. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nedetalizavo, už kokius procesinius veiksmus bei kokio dydžio bylinėjimosi išlaidos laikytinos atlygintinomis (būtinomis), bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovės naudai priteisė formaliai, nemotyvuotai.

Teismas nepagrįstai nurodė, jog apelianto kaip proceso šalies elgesys buvo nesąžiningas. Bylos nagrinėjimo teisme metu apeliantas visą laiką aktyviai dalyvavo teismo posėdžiuose, teikė įrodymus bei rūpinosi greitu bylos išnagrinėjimu teisme.

Priimdamas sprendimą Kauno apylinkės teismas nepadarė absoliučiai jokių pažeidimų, tinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimas yra teisingas, teisėtas, pagrįstas. Priešingai, apeliantas nepateikė nei vieno teisinio argumento, pagrindžiančio Kauno apylinkės teismo priimto sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą, atsakovas apeliaciniame skunde dėstė akivaizdžiai tikrovę neatitinkančias aplinkybes, sąmoningai klaidino ir teismą.

Apelianto veiksmai vertintini kaip tyčia klaidinantys Kauno apygardos teismą bei bandymas vilkinti civilinės bylos nagrinėjimą, kaip akivaizdus piktnaudžiavimas savo procesinėmis teisėmis, o pats apeliantas laikytinas nesąžiningu proceso dalyviu.

Ginčo šalių valia labai aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta tiek teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek pačių šalių duotuose paaiškinimuose teismui, o apelianto veiksmai ir teismui duoti paaiškinimai iš esmės prieštarauja jo apeliaciniame skunde dėstomiems faktams, kad jis pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį ketino sudaryti ateityje, o visas su J. K. pasirašytas sutartis suvokė kaip preliminarias.

Apeliantas leido ieškovei laisvai disponuoti ginčo patalpa, tikrieji šalių ketinimai yra ginčo buto pirkimas–pardavimas.

Sutarties objektų šiuo konkrečiu atveju laikytinas ginčo butas, bet ne šalių veiksmai, nukreipti į šio buto atsiradimą, atskyrimą, rekonstrukciją ar pan. Apeliantas iš esmės bando suklaidinti teismą, teigdamas, kad ginčo susitarimų sudarymo metu dar nebuvo pagrindinės sutarties objekto – buto su rūsiu. Ginčo butas buvo.

Apeliantas, pažeisdamas sudarytos sutarties sąlygas, antrą kartą įkeitė jam nuosavybės teise priklausančias patalpas, apie tai net neinformavęs ieškovės.

Ieškovė visada disponavo ir disponuoja reikiamomis piniginėmis lėšomis. Todėl apelianto teiginys, kad sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovės kaltės, nes ji neturėjo reikiamos pinigų sumos, neatitinka tikrovės.

Apeliantas, piktnaudžiaudamas procesinėmis teisėmis, tik vilkino bylos nagrinėjimą ir jokių prisiimtų įsipareigojimų neatliko (tai pažymėta ir teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendime).

Apelianto nesąžiningumą patvirtina ir tas faktas, kas jis (jo žodžiais), raštu informuodamas ieškovę ir ragindamas sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, jau tada (a priori) žinojo, kad minėtoji sutartis negali būti sudaryta, nes ginčo butas nėra įregistruotas.

Apeliantas pats yra patvirtinęs, kad visi sumokėti pinigai, kurie minimi ieškinyje, buvo įskaičiuoti į buto kainą, o tai reiškia, kad ginčo butas buvo parduodamas.

Ieškovė beveik tokią pat pinigų sumą, kurią turėjo sumokėti apeliantui, investavo į potencialaus buto įrengimą. Apeliantui sutikus, ji pradėjo potencialų butą faktiškai valdyti (nors nuosavybės teisė nebuvo užregistruota): mokėti mokesčius, daryti remonto darbus ir pan. Visa tai leido ieškovei suprasti (būti įsitikinusiai), kad nuosavybės teisių į minėtą butą perleidimas yra laiko klausimas, formalus dalykas.

Kauno apylinkės teismas teisingai pritaikė materialinės teisės normas, teisingai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir nepadarė jokių pažeidimų, todėl 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimas yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas.

Kauno apylinkės teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, pateiktus rašytinius įrodymus ir padarė pagrįstą sprendimą, kad butas parduodamas su rūsiu.

Nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teismas kreipėsi į apeliantą dėl M. L. vaidmens šiame teisiniame ginče, jos buvimo vietos, apklausos, tačiau pats apeliantas pareiškė apie dalyvavimo byloje netikslingumą bei paminėjo, kad ši nuolat gyvena užsienyje.

Nepagrįsti yra ir apelianto teiginiai dėl bylinėjimosi išlaidų. Jokie galiojantys teisės aktai nedraudžia asmeniui sudaryti sutarties su jo pasirinktu advokatu. Ieškovės bylos nagrinėjimo metu tokia bylinėjimosi išlaidų suma (11 376 Lt) susidarė tik dėl paties apelianto kaltės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio yra pagrindas padaryti išvadą, kad byloje nebuvo surinkti reikalingi įrodymai, nenustatyti reikšmingi faktai, kadangi pirmosios instancijos teismas neįtraukė į bylą asmenų, kurie susiję su nagrinėjamu ginču byloje. Tokio pobūdžio procesinės teisės pažeidimai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 2 d. 2 p.).

Ieškovė ieškinio patikslinimu prašė ginčo šalių sudarytas 2008 m. spalio 24 d., 2008 m. gruodžio 9 d., 2008 m. gruodžio 30 d., 2009 m. vasario 9 d., 2010 m. balandžio 23 d., 2010 m. gegužės 10 d. sutartis pripažinti pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė J. K. (V.) su atsakovu R. R. 2008 m. spalio 24 d. sudarė preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią būsimas pardavėjas R. R. pasiūlė ir įsipareigojo būsimai pirkėjai J. K. (V.) parduoti iš jam nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto: buto / patalpos su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), buto Nr. 12, patalpų nuo 1-1 iki 1-5 naujai suformuotą turtinį vienetą, turintį 58,78 kv. m bendro ploto, 52,95 kv. m gyvenamo ploto, už 305 656 litus, t. y. 5 200 Lt už kv. m. Atsakovas įsipareigojo iki pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dienos suformuoti atskirą turtinį vienetą iš buto Nr. 12 patalpų bei jį įregistruoti valstybės įmonėje Registrų centre. Šalys susitarė, kad pagrindinė minėto naujai suformuoto turtinio vieneto (buto su rūsiu) sutartis bus sudaryta ir šalių pasirašyta iki 2009 m. rugsėjo 21 d. Kauno m. 18-ajame notarų biure. Vėliau surašytomis sutartimis šalys susitarė, kad pagrindinė minėto naujai suformuoto turtinio vieneto (buto su rūsiu) sutartis bus sudaryta ir šalių pasirašyta iki 2010 m. rugsėjo 21 d. Kauno m. 18-ajame notarų biure (1 t., b. l. 11–28).

Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2008-10-29 išraše nurodyta, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų nustatymo diena – 1998-01-13 (t. 1, b. l. 32–33), kurio bendras plotas 132,98 kv. m, nuosavybės teise priklauso R. R.. Vėlesni padaryti Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2012 m. gegužės 7 d. įrašai patvirtina, kad butas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), yra įregistruotas su bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis a-1 (1/3 nuo 6,53 kv. m), a-2 (1/3 nuo 6,92 kv. m), a-3 (1/3 nuo 5,48 kv. m), a-4 (1/3 nuo 8,20 kv. m), o buto statusas suformuotas padalijus daiktą, rūsio, šildymo, vandentiekio, dujų, nuotekų šalinimo nėra, kadastro duomenų nustatymo diena – 2011-02-22 (t. 1, b. l. 29–31). Ten pat nurodyta, kad 114 kv. m bendro ploto patalpų savininkas, kuriam patalpos priklauso nuosavybės teise, yra R. R..

Ieškovė patikslintame ieškinio pareiškime prašė pripažinti ieškovės J. K. nuosavybės teisę į 58,78 kv. m bendro ploto (52,95 kv. m gyvenamo ploto) patalpą, esančią bute Nr. 14, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir sudarančią 51/100 minėto buto.

Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2012 m. rugsėjo 3 d. išraše nurodyta, kad buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bendro ploto 114 kv. m , nuosavybės teise priklauso R. R. – 51/100 d. buto Nr. (duomenys neskelbtini) ir M. L. – 49/100 buto Nr. (duomenys neskelbtini). Kadastro duomenų nustatymo diena – 2012-07-16 (t. 1, b. l. 107–108). Vėlesni 2013-06-21 kadastro duomenys (2 t., b. l. 106–107), kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), bendro 114 kv. m ploto su bendro naudojimo patalpomis nuosavybės teise priklauso dviem savininkams: 49/100 d. M. L. ir 51/100 d. atsakovui R. R..

Taigi ginčo objektu byloje buvo nuosavybės teisių pripažinimas ieškovei į dalį patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis a-1 (1/3 nuo 6,53 kv. m), a-2 (1/3 nuo 6,92 kv. m), a-3 (1/3 nuo 5,48 kv. m), a-4 (1/3 nuo 8,20 kv. m), kuri bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso dviem savininkams: atsakovui R. R. (51/100 d.) ir M. L. (49/100 d.). M. L. nagrinėjamojoje byloje dalyvaujančiu asmeniu įtraukta nebuvo, todėl apeliantas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįtraukdamas į bylą M. L. pažeidė materialinės teisės normą (CK4.75str.1d.,4.78 str.). Kolegijos vertinimu, teisiškai nereikšmingas yra ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, jog M. L. nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą, kadangi pats atsakovas nenorėjo, kad ji dalyvautų byloje. Kaip žinoma, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę, net ir nesutinkant atsakovui, įtraukti asmenį į bylos nagrinėjimą, nes taip numato įstatymas (CPK 45 str.). Todėl atsakovo nesutikimas įtraukti į bylą M. L. netrukdė pirmosios instancijos teismui atlikti būtinus bylai išnagrinėti procesinius veiksmus. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą nedalyvaujant M. L., padarė procesinės teisės pažeidimą, kuris sudaro pagrindą teismo sprendimą panaikinti (CPK 329 str. 1 d., 2 d. 2 p.).

Kaip nurodyta anksčiau, ieškovė patikslintame ieškinio pareiškime prašė pripažinti ieškovės J. K. nuosavybės teisę į 58,78 kv. m bendro ploto (52,95 kv. m gyvenamo ploto) patalpą bute Nr. 14, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), ir sudarančią 51/100 minėto buto. Tačiau pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą: 1) dėl ieškovės nuosavybės teisių į butą adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2) bei suteikė ieškovei teisę jį įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas, priėmęs sprendimą dėl ieškovės nepareikšto byloje reikalavimo, pažeidė CPK 42 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, kad ieškovas, o ne teismas, turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinės teisės normos pažeidimą ir dėl to priimdamas skundžiamą sprendimą suklydo (CPK 135 str., 141 str., 329 str. 1 d.).

Bylos duomenimis, ieškovė patikslintu ieškiniu prašė panaikinti padarytus atsakovo R. R. ir AB SEB banko 2011 m. kovo 9 d. ir 2011 m. balandžio 13 d. sutartinės hipotekos lakšto pakeitimus, kuriuo įkeistas butas Nr. 14 (taip pat ir jį rekonstravus atsiradusios naujos patalpos), esantis (duomenys neskelbtini).

Trečiojo asmens AB SEB banko duomenimis, atsakovas ir I. R. sudarė kredito sutartį, pagal kurią AB SEB bankas R. R. ir I. R. suteikė 174 205,91 eurų kreditą, laikotarpiui iki 2047-10-22 nekilnojamo turto, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), įsigijimo refinansavimui ir nekilnojamo turto, esančio (duomenys neskelbtini) (un. Nr. (duomenys neskelbtini)) statybos / rekonstrukcijos darbams finansuoti. Prievolių pagal 2007-10-23 kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais) įvykdymo užtikrinimui AB SEB bankui hipotekos lakštu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įkeistas butas / patalpa-butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 55/100 dalys negyvenamosios patalpos-palėpės patalpų: 13-2, 13-3, esančių (duomenys neskelbtini) (un. Nr. (duomenys neskelbtini)). Byloje nėra ginčo, kad vėlesniais susitarimais R. R. ir I. R. keitė ankstesnius su banku sudarytus susitarimus. Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2012 m. gegužės 7 d. išraše nurodyta, kad buto Nr. 14, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pranešimas apie hipotekos įregistravimą gautas 2007-11-09, Nr. 02120070018655; 2011-03-09 gautas hipotekos registro pranešimas Nr. 10000000887786 apie Hipotekos pakeitimą, pakeitimo dokumento kodas 02120110002143; 2011-04-13 gautas Hipotekos registro pranešimas Nr. 10000000896935 apie Hipotekos pakeitimą, pakeitimo dokumento kodas (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 29–31). AB SEB banko teigimu, pagal 2007-10-23 kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) bendrosios dalies 4.3 p., sutarties galiojimo laikotarpiu be banko sutikimo kredito gavėjai R. R. ir I. R. negali parduoti ar kitaip perleisti nekilnojamo turto arba kitu būdu nesuvaržyti naudojimosi turtu teisės.

Minėti AB SEB banko duomenys apie suteiktas paskolas kredito gavėjams R. R. ir I. R. sudaro pagrindą padaryti išvadą, kad AB SEB banko suteiktas R. R. ir I. R. 174 205,91 eurų kreditas buvo panaudotas ginčo nekilnojamo turto, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), įsigijimo refinansavimui ir nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), statybos / rekonstrukcijos darbams finansuoti taip, kaip šalys susitarė 2007-10-23 kredito sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas R. R. ir I. R. laidavo kredito grąžinimą bankui įkeisdami įsigytą ir kredito lėšomis remontuojamą būstą, taip pat ginčo patalpą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), į kurią ieškinio reikalavimą pareiškė ieškovė, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, byloje turėjo būti išspręstas klausimas dėl laiduotojos I. R. įtraukimo į bylą. Būtinumą įtraukti į bylos nagrinėjimą dalyvaujančiu asmeniu I. R. sustiprina ir tas faktas, kad ieškovė laikė būtina apie savo teisę į ginčo turtą informuoti I. R., tad ieškovė 2010-05-10 reikalavimą, dėl teisės į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), antstolės A. A. pagalba įteikė tiek I. R., tiek atsakovui R. R., (1 t., b. l. 34–37). Bylos duomenimis, atsakovė I. R. yra atsakovo sutuoktinė, todėl ginčai, susiję su nekilnojamojo turto, kurio įsigijimui atsakovas R. R. ir I. R. gavo banko kreditą bei gauto kredito grąžinimą laidavo kartu su R. R., perleidimu, teisėjų kolegijos vertinimu, yra susiję su šeimos turto perleidimu ieškovės nuosavybėn, todėl turi būti sprendžiami į bylos nagrinėjimą įtraukus I. R.. Šiuo atveju teismas išsprendė nuosavybės teisių klausimą į nekilnojamąjį turtą, kuriam įregistruota hipoteka, neįtraukęs į bylos nagrinėjimą laiduotojos I. R.. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis procesinis pažeidimas taip pat sudaro pagrindą teismo sprendimą panaikinti, nes pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtraukto asmens I. R. turtinių teisių ir pareigų (CPK 329 str. 1 d. 2 p., CK 3.92 str. 4 d., 6.81 str.).

Pažymėtina ir tai, kad ieškovė byloje pareiškė tris ieškinio reikalavimus, tačiau žyminiu mokesčiu apmokėjo tik vieną reikalavimą (1 t., b. l. 9), nors remiantis CPK 80 str. 1 d., ieškovė privalėjo sumokėti žyminį mokestį už kiekvieną byloje pareikštą ieškinio reikalavimą.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, pažeisdamas proceso teisės normas, tinkamai neįvertino faktinių bylos duomenų ir nenustatė esminę reikšmę bylos baigčiai turinčių aplinkybių, neįtraukęs į bylą asmenų, nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų materialiųjų, procesinių teisių ir pareigų, todėl skundžiamas sprendimas naikinamas, o byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes pagal byloje pateiktus įrodymus bylos apeliacinės instancijos teisme išnagrinėti iš esmės negalima (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 329 str. 2 d. 2 p.). Kadangi teismo sprendimas panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija nutartyje dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą ginčo šalių nurodytų argumentų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, kolegija

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikinti, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.