- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-01
- Bylos Nr.
- e2A-506-440/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-33003-2019-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Valantienė
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „NEO Finance“
- Atsakovas
- L. Ž.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 20 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-2400-918/2020 pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovei L. Ž. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Neo Finance“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės L. Ž. 1751,67 Eur negrąžintą kreditą, 178,08 Eur palūkanas, paskaičiuotas iki kreipimosi į teismą dienos (2019 m. lapkričio 5 d.), 24 procentus mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą (1751,67 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, 1210,86 Eur tarpininkavimo mokestį, 3,22 Eur palūkanas, skaičiuojamas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t.y. nuo 2019 m. birželio 22 d., iki kreipimosi į teismą dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2018 m. gruodžio 18 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovei buvo suteiktas 1835,41 Eur vartojimo kreditas 60 mėnesių terminui, o atsakovė įsipareigojo grąžinti kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 1332,59 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma – 24 procentai), 215,42 Eur tarpininkavimo mokesčio iki 2023 m. gruodžio 21 d. Atsakovė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdė.
2. Atsakovei ieškinio su priedais kopijos ir teismo pranešimas įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Atsakovė atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė, todėl esant ieškovės prašymui, teismas priėmė sprendimą už akių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 20 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei AB „NEO Finance“, juridinio asmens kodas 303225546, iš atsakovės L. Ž., 1751,67 Eur negrąžinto kredito, 178,08 Eur palūkanų, paskaičiuotų iki 2019 m. lapkričio 5 d., 24 procentus metinių palūkanų nuo negrąžintos 1751,67 Eur kredito sumos nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki visiško kredito grąžinimo, 215,42 Eur tarpininkavimo mokesčio su nuolaida, 173,68 Eur tarpininkavimo mokesčio be nuolaidos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 2318,85 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. lapkričio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 233,83 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį atmetė.
4. Teismas nustatė, kad 2018 m. gruodžio 18 d. šalys sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovė atsakovei suteikė 1835,41 Eur kreditą 60 mėnesių laikotarpiui, o atsakovė įsipareigojo grąžinti kreditą, mokėti palūkanas ir tarpininkavimo mokestį. Teismas sprendė, kad atsakovė Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdė, todėl, iš atsakovės ieškovei priteistina 1751,67 Eur negrąžinto kredito.
5. Teismas pažymėjo, kad Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodoma, kad vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma laikoma neprotingai didelė bei nepagrįsta tuo atveju, jei ji yra didesnė kaip 75 procentai. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimai dėl prašomų priteisti 178,08 Eur sutartinių palūkanų, paskaičiuotų iki kreipimosi į teismą dienos (2019 m. lapkričio 5 d.), bei 24 procentų metinių palūkanų, paskaičiuotų nuo negrąžinto kredito sumos (1751,67 Eur) už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, yra pagrįsti, todėl šios palūkanos priteistinos.
6. Dėl 1210,86 Eur tarpininkavimo mokesčio nurodė, kad Sutarties Specialiosiose sąlygose numatyta, kad tarpininkavimo mokestis (procentas nuo kiekvienos grąžintos įmokos) yra 6,80 procentai, jo bendra suma pritaikius nuolaidą yra 215,42 Eur. Šis mokestis pagal Sutarties sąlygas yra apskaičiuotas iš anksto, Sutarties sudarymo metu, ir turi būti atsakovės mokamas nepriklausomai nuo to ar ji tinkamai vykdys savo sutartines prievoles. Pažymėjo, kad 215,42 Eur tarpininkavimo mokestis su nuolaida yra įskaičiuotas ir į 3383,42 Eur bendrą vartojimo kredito gavėjo mokamą sumą (1835,41 Eur kredito suma + 1332,59 Eur palūkanos + 215,42 Eur tarpininkavimo mokestis). Teismas sprendė, kad reikalavimas priteisti iš atsakovės 215,42 Eur tarpininkavimo moketį tenkintinas.
7. Dėl prašomo priteisti 995,44 Eur tarpininkavimo mokesčio dalies, nurodė, kad ieškovės prašoma priteisti 995,44 Eur tarpininkavimo mokesčio dalis atitinka netesybų sąvoką, kadangi ši suma turi būti kredito gavėjo mokama tik tuo atveju, jei jis netinkamai vykdo Sutartimi prisiimtas prievoles, o tarpininkavo mokesčio be nuolaidos absoliutus dydis nėra kredito gavėjui žinomas Sutarties sudarymo metu, jo dydis priklauso nuo to, kiek įmokų nesumokės kredito gavėjas. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis nustato, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Įvertinus tai, kad tarpininkavimo mokestis be nuolaidos savo esme atitinka netesybų sąvoką, teismas sprendė, kad jam apskaičiuoti taikytinos Įstatymo įtvirtintos taisyklės. Todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 173,68 Eur tarpininkavimo mokesčio be nuolaidos suma (1929,75 Eur nesumokėto kredito ir sutartinių palūkanų suma x 0,05 procentų x 180 dienų).
8. Dėl ieškovės prašomų priteisti 3,22 Eur kompensuojamų palūkanų už Sutarties nevykdymą, skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo (2019 m. birželio 22 d.) iki kreipimosi į teismą dienos (2019 m. lapkričio 5 d.), teismas sprendė, kad ieškovės prašomos priteisti kompensuojamos palūkanos įskaitomos į iš atsakovės priteistą 173,68 Eur tarpininkavimo mokestį be nuolaidos.
9. Teismas ieškovei priteisė 5 procentų dydžio priteistos sumos metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Ieškovė byloje patyrė 317,01 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 71 Eur žyminis mokestis ir 246,01 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Patenkinus 73,76 procentus reikalavimų, sprendė, kad iš atsakovės ieškovei priteistina 233,83 Eur bylinėjimo išlaidų (317,01 x 73,76 procentų).
III. Apeliacinio skundo argumentai
10. Apeliaciniu skundu ieškovė AB „Neo Finance“ prašo pakeisi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 20 d. sprendimo už akių dalį dėl tarpininkavimo mokesčio, priteisiant ieškovei iš atsakovės 1210,86 Eur tarpininkavimo mokestį. Pakeisti dėl kompensuojamų palūkanų ir priteisti 3,22 Eur kompensuojamųjų palūkanų. Pakeisti dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti 317, 01 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, 20 Eur žyminio mokesčio ir 246,01 Eur bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo parengimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1.Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai ieškovės prašomą priteisti 995,44 Eur tarpininkavimo mokestį laikė netesybomis. Specialiosiose sąlygose aiškiai nurodyta, kad tarpininkavimo mokestis yra 6.80 procentų nuo kiekvienos grąžintos įmokos (vartojimo kredito sutarties 5.3.1.p.) ir apskaičiuojamas 5.3.2. p. nustatyta tvarka. Tarpininkavimo mokestis su nuolaida tvirta suma yra 215,42 Eur. Visa tai buvo aptarta individualiai, neklaidinant vartotojo, kadangi vartotojui buvo pažymėta, kad tai mokestis su nuolaida. Vartotojas sutartį pasirašė gera valia. Apeliantė nurodo, kad padidintas tarpininkavimo mokestis atitinka specialiosios dalies sąlygas ir toks skaičiavimas neprieštarauja imperatyvioms Vartojimo kredito įstatymo nuostatoms. Nors buvo pateikti papildomi duomenys kaip buvo apskaičiuotas tarpininkavimo mokestis, tačiau teismas netinkamai aiškino sutarties nuostatas ir nepagrįstai konstatavo, jog mokestis, atsižvelgiant į jo esmę, turėtų būti kvalifikuojamas kaip netesybos ir nepagrįstai nepriteisė šalių numatyto tarpininkavimo mokesčio.
10.2 Analogiškose bylose apeliacinis teismas pasisakė, jog vartojimo kredito sutarties bendrosiose sąlygose (5.3 punktas) yra aiškiai nurodyta, iš ko susideda ir kaip yra apskaičiuojamas tarpininkavimo mokestis. Atsižvelgiant į pirmiau aptartas šalių sulygtas vartojimo kredito sutarties sąlygas, spręsti, kad ieškovė gali reikalauti tik preliminariai apskaičiuoto tarpininkavimo mokesčio, kurio dydis sietinas su tinkamai vykdomais sutarties įsipareigojimais, negalima (Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-370-252/2019). Apeliantė remiasi Kauno apygardos teismo praktika, civilinėje byloje Nr. e2A-1112-259/2019 ir kt. Apeliantės įsitikinimu, teismo sprendimas turėtų būti pakeistas, priteisiant apeliantei sutarties tarpininkavimo mokestį visa apimtimi.
10.3. Apeliantė prašė priteisti 3,22 Eur sutartinių palūkanų, kurios skaičiuojamos nuo praleidimo įvykdyti prievolę termino t. y. nuo 2019 m. birželio 22 d. iki kreipimosi į teismą dienos. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma - palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kompensuojamosios palūkanos suprantamos kaip atliekančios minimalių nuostolių, negautų pajamų pavidalu atlyginimo funkciją. Kompensuojamųjų palūkanų institutas reglamentuojamas CK 6.261 str., numatančiame, kad „praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Pagal Sutarties 6.1.punktą vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos. Šalys, sudarydamos vartojimo kredito sutartį, iš anksto aptarė prievolės nevykdymo padarinius, numatydamos kompensuojamųjų palūkanų institutą, taikant sutartyje numatytą metinę palūkanų normą. Ieškinyje buvo aiškiai nurodyta už kokį laikotarpį yra skaičiuojamos mokėjimo ir kompensacinės palūkanos, jos skaičiuojamos už skirtingus laikotarpius ir jos nėra tapačios. Teismas nepagrįstai atmetė ieškinio dalį dėl 3,22 Eur sutartinių palūkanų bei nepagrįstai jas įskaitė į iš atsakovės priteistą 173,68 Eur tarpininkavimo mokestį be nuolaidos.
10.4. Nustačius, jog apeliantės ieškinyje nurodytas reikalavimas tenkintinas visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, jog apeliantei priteistinos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.
11. Atsiliepimas į ieškovės apeliacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka nepateiktas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmestinas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo už akių negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo už akių negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo už akių negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.
13. PK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose bei žodinio teismo posėdžio bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
14. Byloje nustatyta, kad jog ieškovė AB „Neo Finance“, nustatyta, kad 2018 m. gruodžio 18 d. šalys sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) pagal kurią ieškovė atsakovei suteikė 1835,41 Eur kreditą 60 mėnesių laikotarpiui, o atsakovė įsipareigojo grąžinti kreditą, mokėti palūkanas ir tarpininkavimo mokestį. Atsakovė tinkamai nevykdė sutartinių įsipareigojimų, todėl ieškovė 2019 m. rugsėjo 23 d., 2019 m. spalio 23 d. siuntė pranešimus dėl Sutarties nutraukimo, ragindama atsakovę padengti susidariusį įsiskolinimą. Atsakovei nepadengus įsiskolinimo, ieškovė 2019 m. spalio 29 d. vienašališkai nutraukė Sutartį.
Dėl tarpininkavimo mokesčio
15. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu išsamiai ištyrė ir įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertino sudarytos sutarties sąlygas, padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas. Apeliantė akcentuoja, kad sutarties sąlygos sudarytos gera, laisva valia, sutarties nevykdymo sąlygos atsakovei buvo išaiškintos, suprantamos ir iš esmės atsakovė turi prisiimti iš sutarties netinkamo vykdymo kylančias pasekmes. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje aiškinant 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais nuostatas, vartojimo kredito sutarties sąlygos, susijusios su atlyginimu už vartojimo kredito davėjo teikiamas paslaugas, savaime nėra laikomos nesąžiningomis (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimas byloje G. K. C-621/17). Dėl prašomos priteisti 995,44 Eur tarpininkavimo mokesčio dalies, teismas sprendė, kad pagal Sutarties bendrosios dalies 5.3.2 punktą tarpininkavimo mokestis yra apskaičiuojamas taip: 1,2 (viena ir dvi dešimtosios) procento per mėnesį nuo vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus 5.3.1 punkte nustatyta tvarka priskaičiuotą sumą. Šiame punkte apskaičiuota tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis per mėnesį yra ne didesnė nei 30 (trisdešimt) eurų. Pagal Sutarties specialiųjų sąlygų 5.4 punktą, atsakovei tinkamai vykdant sutartį, sutarties 5.3.2 punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai yra taikoma 100 procentų nuolaida. Vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant sutartį, sutarties 5.3.2 punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai nuolaida nebetaikoma ir vadovaujamasi sutarties 5.14 punktu (Sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 punktas). Kredito sutarties 5.14 punkte įtvirtinta, kad bet kokios nuolaidos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo išlaidomis (įskaitant, bet neapsiribojant nuolaidomis palūkanoms, tarpininkavimo mokesčiui ir kitiems mokesčiams), kurios yra taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu (t. y. kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai bendrovės klientams), taikomos tik vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį. Jei vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, t. y. vėluoja mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 (trisdešimt dienų), kredito gavėjas yra priskiriamas padidintos rizikos grupei ir nuo 31 (trisdešimt pirmos) vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visam tolimesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui. Teismas akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau - CK ) 6.71 straipsnio 1 dalį, netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Teismo vertinimu, ieškovės prašoma priteisti 995,44 Eur tarpininkavimo mokesčio dalis atitinka netesybų sąvoką, kadangi ši suma turi būti kredito gavėjo mokama tik tuo atveju, jei jis netinkamai vykdo Sutartimi prisiimtas prievoles, o tarpininkavo mokesčio be nuolaidos absoliutus dydis nėra kredito gavėjui žinomas Sutarties sudarymo metu, jo dydis priklauso nuo to, kiek įmokų nesumokės kredito gavėjas. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis nustato, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Teismas įvertinęs tai, kad tarpininkavimo mokestis be nuolaidos savo esme atitinka netesybų sąvoką, jam apskaičiuoti taikytinos Įstatymo įtvirtintos taisyklės. Šiuo atveju kyla ginčas dėl teismo nepriteistos tarpininkavimo mokesčio dalies teisėtumo ir pagrįstumo. Tačiau iš esmės apeliaciniam teismui nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
16. Iš byloje pateiktų Sutarties bendrųjų sąlygų, priedo prie Vartojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad Sutarties bendrųjų sąlygų 1.29 punkte yra apibrėžta tarpininkavimo mokesčio sąvoka, kur nurodyta, jog tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. Taip pat yra nurodyta, jog tarpininkavimo mokestis yra skirtas padengti bendrovės patiriamas išlaidas, susijusias su bendrovės valdomos tarpusavio skolinimo platformos administravimu ir atnaujinimu, teikiamų paslaugų komunikavimu, kliento mokumo vertinimu ir tikrinimu mokamose duomenų bazėse, vartojimo kredito sutarties sąlygų derinimu su klientu, vartojimo kredito sutarties paruošimu; tarpininkavimo mokestis skirtas padengti bendrovės išlaidas, susijusias su vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, sąlygotas padidintos rizikos vartojimo kredito gavėjų, kurių skaičių administravimui taikoma intensyvesnė bendrovės priežiūra; tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas sutarties 5.3. punkte nustatyta tvarka ir pan., tai, ką akcentavo pirmosios instancijos teismas. Įvertinus sutarties sąlygas, pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2 punkte numatytas tarpininkavimo mokestis laikytinas netesybomis. Tarpininkavimo mokestis buvo nurodytas vartojimo kredito sutartyje, jis aprašytas, detalizuotas, nurodyta jo skaičiavimo tvarka. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau - VKĮ) 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas itin išsamiai ir detaliai išanalizavo aptariamas nuostatas dėl tarpininkavimo mokesčio mokėjimo pažeidus sutartį. Todėl iš esmės pritariant pirmosios instancijos išvadoms nėra tikslinga kartoti pirmosios instancijos teismo nurodytus motyvus bei atsakyti į kiekvieną apeliantės argumentą.
17. Įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog tarpininkavimo mokesčio paskirtis ir tikslas nėra sutartinės atsakomybės už įsipareigojimų vykdymo taikymas. Apeliacinės instancijos teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog esmė dėl to, kad netesybos, sutartyje pavadintos kitaip, nesikeičia. Savo esme tarpininkavimo mokestis, apskaičiuotas pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2. punktą, laikytinas netesybomis ( pvz. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1504-565/2018, 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1570-275/2018, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1587-232/2018, bei naujesnėse nutartyse pvz. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1012-640/2020, Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-494-924/2020, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-966-852/2020 ir kt.). Be to pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengtoje 2020 m. birželio 9 d. Vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalgoje, nurodyta, kad dažnai siekiant išvengti įstatyme nustatyto netesybų dydžio ribojimo, netesybos yra paslepiamos po tam tikrais mokesčiais. Kasacinis teismas nurodė ir į Kauno apygardos teismo 1019 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-119-254/2019 ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-1587-232/2018 motyvus. Šiose nutartyse buvo nustatyta, kad bet kokios nuolaidos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo išlaidomis (įskaitant, bet neapsiribojant nuolaidomis palūkanoms, sutarties administravimo mokesčiui ir kitiems mokesčiams), kurios yra taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu (t. y. kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai bendrovės klientams), taikomos tik vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal Vartojimo kredito sutartį. Jei vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal Vartojimo kredito sutartį, t. y. vėluoja mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 dienų, nuo 31 vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visam tolimesniam Vartojimo kredito sutarties laikotarpiui. Konkrečiu atveju spręstina, kad vartojimo kredito sutartyje įtvirtintas netesybų dydis ir tiesiogiai, ir netiesiogiai (kitu pavadinimu) klaidina vartotoją, užtikrina neproporcingai didesnę kreditorės interesų apsaugą ir prieštarauja gerai verslo praktikai. Nors apeliantė apeliaciniame skunde grįsdama apeliacinio skundo argumentus nurodo konkrečias teismų nutartis, kuriose kitaip sprendžiamas klausimas dėl tarpininkavimo mokestį nustatančių vartojimo kredito sutarties sąlygų vertinimo, tačiau pažymėtina, kad teismų praktikoje galimi teismų sukurtų precedentų konkurencijos atvejai, kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai. Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime išaiškinta, kad precedentų konkurencijos atveju turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu, atsižvelgiama į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius: teismo sprendimo argumentacijos įtikinamumą; ar sprendimas priimtas trijų, septynių teisėjų kolegijos, ar plenarinės sesijos (jei tai kasacinio teismo sprendimas); ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; ar dėl teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus tam tikrą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt.
18. Apeliantės vertinimu teismas nepagrįstai atmetė ieškinio dalį dėl 3,22 Eur sutartinių palūkanų bei nepagrįstai jas įskaitė į iš atsakovės priteistą 173,68 Eur tarpininkavimo mokestį be nuolaidos. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismo išaiškinimu, kad sprendžiant palūkanų ir netesybų santykį jų išieškojimo atveju, vadovaujamasi bendrąja nuostata, jog neteisinga reikalauti priteisti ir palūkanas, ir netesybas, nes tai reikštų dvigubos atsakomybės taikymą skolininkui, o kreditorius nepagrįstai praturtėtų. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003). Teismas įvertinęs bylos duomenis sprendė, kad ieškovės prašomos priteisti kompensuojamos palūkanos įskaitomos į iš atsakovės priteistą 173,68 Eur tarpininkavimo mokestį be nuolaidos. Šiuo atveju ginčas kilo dėl 3,22 Eur sumos. Iš esmės atsižvelgdamas į visumą nustatytų aplinkybių dėl vartojimo sutarties sąlygų, atsižvelgiant į visumą nurodytų aplinkybių, nėra pagrindo daryti išvados, jog teismas priėmė nepagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju atsižvelgtina ir į tai, kad vartotojas yra silpnesnioji šalis. Nors ši aplinkybė ir nepaneigia sutarčių lygybės principo, bei nedaro vieno svarbiausių privatinės teisės principų – sutarčių privalomumo – išimčių (CK 6.38 straipsnis), ir nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo, tačiau įvertinus tai, kas išdėstyta, teikiant prioritetą vartotojo teisėms, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra akivaizdžiai nepagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas sprendžia, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos išvadomis.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
19. Apeliaciniu skundu taip pat yra ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Apeliantės teigimu, šioje byloje ieškovės ieškinys turėjo būti tenkinamas visiškai, todėl atitinkamai ieškovei turėjo būti priteistos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Pažymėtina, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos buvo paskirstytos taikant CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės priteistos proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Kadangi nėra pagrindo tenkinti ieškovės apeliacinio skundo, nėra pagrindo keisti teismo sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
20. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010). Teismo vertinimu į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, todėl apeliacinės instancijos teismas kitų argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
21. Apibendrindamas nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar pakeisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, sprendimas už akių paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
22. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus skundą, apeliantei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 20 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.