Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-50-267/2008 pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Tauragės tiekimas“, R. P. , tretiesiems asmenims A. B. , akcinei bendrovei Rytų skirstomiesiems tinklams dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir pagal A. L. ieškinį atsakovui R. P. dėl 37 000 Lt skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Ieškovas A. L. kreipėsi į Raseinių rajono apylinkės teismą dėl 37 000 Lt skolos išieškojimo iš R. P. .

Skolininkui R. P. pareiškus prieštaravimus, 2004 m. gegužės 24 d. ieškovas A. L. pareiškė ieškinį atsakovui R. P. , kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 37 000 Lt skolos ir 5% metinių palūkanų.

Teismas, įvertinęs šalių parodymus civilinėje ir prijungtoje baudžiamojoje byloje, padarė išvadą, kad ginčo sutarties tekstas buvo ne tik šalių suderintas, bet ir atitiko šalių valią, o ieškovo A. L. turtiniai reikalavimai R. P. atsirado tik 2004 m. balandžio 9 d., iškėlus civilinę bylą Raseinių rajono apylinkės teisme dėl 37 000 Lt skolos priteisimo iš R. P. . Teismas padarė išvadą, kad A. L. ieškinį R. P. pareiškė ir parodymus pakeitė, siekdamas sau naudingo rezultato - skolos išieškojimo tik po to, kai paaiškėjo, kad iš A. B. nepavyks išsiieškoti skolos. Teismas, įvertinęs sutarties surašymo ir pasirašymo aplinkybes bei lingvistinę sutarties ir paskolos gavimo rašto teksto reikšmę, padarė išvadą, kad 2002 m. birželio 13 d. sutartimi buvo raštiškai įteisinti tarp AB „Cerara“ ir A. L. atsiradę paskoliniai santykiai, o pinigų perdavimo faktą patvirtina sutarties šalių pasirašyto paskolos raštelio tekstas. Teismas nurodė, kad ieškovas turi pakankamą išsilavinimą, yra pasirašęs ne vieną paskolos sutartį su A. B. . Turėdamas pakankamai žinių bei gyvenimiškos patirties, pats derindamas ginčo paskolos sutarties tekstą ir ją pasirašydamas, ieškovas galėjo ir turėjo teisingai suvokti šios sutarties turinį (esmines sutarties sąlygas) ir pasekmes (sutarties šalių teises ir pareigas). Teismas ieškovo elgesį įvertino, atsižvelgdamas į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Pasak teismo, nors ieškovas ieškinyje nurodė, kad su atsakovu R. P. buvo sudaryta rašytinė 37 000 Lt paskolos sutartis, kuri vėliau buvo perrašyta, paskolos gavėju įvardinant ne R. P. , o AB „Cerara“, teismui nepateikė tokios sutarties, nenurodė jos surašymo aplinkybių, nepateikė teismui jokių įrodymų, kad tokia sutartis buvo sudaryta. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovo ir atsakovo R. P. pasirašytame 37 000 Lt perdavimo faktą patvirtinančiame dokumente neaptartos esminės paskolos sutarties sąlygos, nenurodyta, kad pinigai perduodami R. P. nuosavybėn ir nėra jokių duomenų apie R. P. įsipareigojimą grąžinti paskolos davėjui A. L. gautą paskolą. Šio dokumento turinys, pasak teismo, paneigia ieškovo argumentus, kad šio skolos dokumento pagrindu tarp jo ir atsakovo R. P. susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai. Teismas taip pat nurodė, kad aplinkybę, jog paskola buvo suteikta AB „Cerara“ ir pinigus R. P. įnešė į įmonės kasą, patvirtina teismui pateikti kasos pajamų orderiai, o prijungtoje baudžiamoje byloje konstatuotas faktas, kad buhalterinė apskaita AB „Cerara“ buvo vedama aplaidžiai, kad gautus pagal ginčo sutartį pinigus - 37 000 Lt - į AB „Cerara“ kasą R. P. įnešė 2002 m. birželio 14 d., Apie tai, kad pinigai nebuvo užpajamuoti kasoje, jis sužinojo tik 2003 m. kovo 31d., kai jam paaiškino, kad reikia išrašyti naują kasos pajamų orderį, nes ankstesnis buvo sugadintas. Kad pinigai buvo įnešti į įmonės kasą patvirtino ir įmonės vadovas A. B. ir įmonės administratorius S. Grigaliūnas. Teismas neanalizavo ieškovo atstovo pasisakymuose nurodytų naujų teisinių sutarties negaliojimo pagrindų, t.y. CK 1. 86 str., 1.90 str., 1. 92 str., nurodęs, kad nauji ieškinio pagrindai buvo nurodyti po to, kai byloje buvo atnaujintas procesas. Teismas nenustatė ieškovo valios trūkumų, sudarant ir pasirašant ginčijamą sutartį ir padarė išvadą, kad paskolos sutartis buvo pasirašyta šalių suderinta valia, ką pripažino ir pats A. L. , apklausiamas baudžiamojoje byloje, o jokių leistinų įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas R. P. pasinaudojo apgaule ir ekonominiu spaudimu, sudarant ginčo paskolos sutartį, ieškovas nepateikė. Ieškovas taip pat nepateikė jokių įrodymų, susijusių su jam darytu ekonominiu spaudimu, sudarant ginčo sutartį. Teismas taip pat nurodė, kad ieškinio reikalavimas dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia yra nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais, kurie bent kiek būtų susiję su valios trūkumu, sudarant sutartį, o nenuoseklūs ir net prieštaringi ieškovo paaiškinimai leidžia spręsti, kad nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas R. P. nėra ginčo sutarties šalis, nes 2002 m. birželio 13 d. sutartį jis pasirašė, atstovaudamas AB „Cerara“, kurios veikla pasibaigė Šiaulių apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu. Likvidavus juridinį asmenį, pasibaigia šio juridinio asmens prievolės. Jei paskolos sutartis ir būtų nuginčyta, ieškinys dėl 37 000 Lt paskolos priteisimo iš R. P. pagal byloje surinktus įrodymus negali būti tenkinamas, nes pinigų perdavimo faktą patvirtinantis 2002 m. birželio 13 d. raštas neįrodo tarp atsakovo R. P. ir A. L. buvus paskolinių teisinių santykių.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.).

Išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo A. L. apeliacinį skundą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, o taip pat ir CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnis, reglamentuojantis įrodinėjimo pareigą, nustato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

Šioje byloje pareikšdamas ieškinį dėl 2002 m. birželio 13 d. paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, teisiniu tokio reikalavimo pagrindu ieškovas nurodė CK 1.91 ir 6.870 straipsnius, o reikalavimą grindžančias faktines aplinkybes - tai, kad tokią paskolos sutartį jis pasirašęs, veikiamas atsakovo R. P. apgaulės, jo suklaidintas, kad pagal 2002 m. birželio 13 d. paskolos sutartį atsakovui AB ,,Cerara“ jokių pinigų jis neperdavęs, o pinigus skolinęs asmeniškai R. P. . Todėl ieškovas Civilinio proceso kodekso 177 straipsnyje nustatytomis ir leistinomis įrodinėjimo priemonėmis privalėjo įrodyti, kad atsakovas R. P. atliko veiksmus, siekdamas jį, ieškovą, suklaidinti dėl esminių sandorio sąlygų ar kitų esminių aplinkybių arba nuslėpė kokias nors aplinkybes, kurios, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, turėjo būti atskleistos ir kurias žinodamas, ieškovas ginčijamos sutarties nebūtų sudaręs (CK 191 str. 5 d.), o taip pat tai, kad pinigus jis skolino ne akcinei bendrovei ,,Cerara“, kaip tai nurodyta paskolos sutartyje, o atsakovui R. P. .

Reikšdamas ieškinį dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.91 straipsnyje nurodytu pagrindu, ieškovas teigė, kad atsakovas R. P. jį apgavęs, nuslėpdamas faktus, kad AB „Cerara“ yra bankrutuojanti įmonė, kad, garantuodamas paskolos grąžinimą iš AB „Cerara“, R. P. jį užtikrinęs, jog tai yra finansiškai pajėgi vykdyti savo skolinius įsipareigojimus įmonė. Ieškovo teigimu, jei jis būtų žinojęs, kad AB „Cerara“ yra bankrutuojanti įmonė, nebūtų sutarties pasirašęs. Taigi, šiais savo teiginiais ieškovas iš esmės pripažino, kad paskolos sutartį jis sudarė su AB ,,Cerara“ ir kad būtent ši bendrovė yra paskolos gavėjas. Tuo tarpu kitu ieškinio pagrindu ieškovo nurodyta aplinkybė, kad pinigų akcinei bendrovei ,,Cerara“ jis neperdavęs ir paskolos gavėjas esąs atsakovas R. P. , iš esmės prieštarauja pirmajam jo nurodytam ginčijamo sandorio negaliojimo pagrindui ir su juo nesuderinama. Taigi jau vien dėl šių prieštaravimų ieškovo teiginiuose, kuriais buvo grindžiamas paskolos sutarties negaliojimas, pirmosios instancijos teismas negalėjo tenkinti ieškovo pareikšto ieškinio ir pripažinti negaliojančia 2002 m. birželio 13 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp paskolos davėjo A. L. ir paskolos gavėjo AB „Cerara“.

Pažymėtina, jog tuo atveju, jeigu šioje byloje ieškovas ir būtų įrodęs savo teiginius, kuriais jis grindė ginčijamos paskolos sutarties negaliojimą CK 1.91 straipsnyje nurodytu pagrindu, turėtų būti taikoma restitucija tarp šios sutarties šalių – ieškovo A. L. , kaip paskolos davėjo, ir atsakovo AB ,,Cerara“, kaip paskolos gavėjo. Tuo tarpu atsakovas reikalauja paskolos sutarties dalyką – 37 000 Lt priteisti iš atsakovo R. P. , paskolos gavėją atstovavusio asmens. Tokia restitucija negalima ir pripažinus sandorį negaliojančiu (CK 191 str. 2 d., 6.145 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčo sutarties tekstas buvo šalių suderintas ir atitiko jų valią, kad ieškovą ir trečiąjį asmenį A. B. , tuo metu buvusį AB ,,Cerara“ vadovą, siejo geri tarpusavio santykiai, grįsti pasitikėjimu, o aplinkybė, jog AB ,,Cerara“ 2003 m. kovo 28 d., t.y. praėjus daugiau kaip 9 mėnesiams po ginčijamos sutarties sudarymo, buvo iškelta bankroto byla, negali būti tinkamas šios sutarties negaliojimo pagrindas, nes sutarties šalims, taigi ir AB ,,Cerara“ atstovavusiam R. P. , ši aplinkybė sutarties sudarymo metu negalėjo būti žinoma.

Reikšdamas reikalavimą dėl 37 000 Lt paskolos išieškojimo iš atsakovo R. P. , ieškovas pateikė jo ir atsakovo R. P. pasirašytą 2002 m. birželio 13 d. raštą (t. 4, b.l. 4, 5), o ieškinyje nurodė, kad 37 000 Lt jis paskolino R. P. , o paskolos sandoriui įtvirtinti surašė paskolos sutartį, kuria atsakovas R. P. įsipareigojo pinigus grąžinti per 1- 2 mėnesius (t. 4, b.l. 18). Šiame ieškinyje ieškovas neminėjo 2002 m. birželio 13 d. su AB ,,Cerara“ sudarytos paskolos sutarties ir šios sutarties su ieškiniu nepateikė, o pateikto 2002 m. birželio 13 d. rašto (t. 4, b.l. 5) turinys neįrodo, kad pinigai buvo paskolinti asmeniškai R. P. , nes jame nurodyta, kad pinigus iš A. L. R. P. gavo kaip AB ,,Cerara“ marketingo direktorius, atstovaujantis bendrovei pagal 2002 m. birželio 13 d. sutartį. Taigi ieškovo pateiktasis raštas, kuriuo jis grindė savo teiginį, kad paskolos gavėjas yra R. P. ir kurio pagrindu jis reikalavo priteisti paskolą iš R. P. , yra paskolos dalyko – 37 000 Lt – perdavimą paskolos gavėjui akcinei bendrovei ,,Cerara“ pagal 2002 m. birželio 13 d. paskolos sutartį patvirtinantis dokumentas. Šio dokumento atsakovas neginčija. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs sutarties surašymo ir pasirašymo aplinkybes bei lingvistinę sutarties ir paskolos gavimo rašto teksto reikšmę, padarė pagrįstą išvadą, kad 2002 m. birželio 13 d. sutartimi buvo raštiškai įteisinti tarp AB „Cerara“ ir A. L. atsiradę paskoliniai santykiai, o pinigų perdavimo faktą patvirtina sutarties šalių pasirašyto paskolos raštelio tekstas.

Ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadas, ieškovas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nevertino aplinkybės, jog atsakovas R. P. neturėjo įgaliojimų ir neturėjo teisės įmonės vardu skolintis pinigus iš privačių asmenų, nepateikė įrodymų, kad turėjo įgaliojimus 2002 m. birželio 13 d. sutarčiai sudaryti, kad R. P. veiksmų negalima laikyti normalia gamybine-ūkine rizika.

Tačiau, kaip pagrįstai pripažino ir pirmosios instancijos teismas, ieškinys CK 1.92 straipsnyje nurodytu pagrindu įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pareikštas ir todėl ginčijamos paskolos sutarties negaliojimo klausimas šiuo pagrindu negalėjo būti svarstomas. Taip pat būtina pažymėti, kad pagal CK 1.92 straipsnio nuostatą atstovo, viršijusio įgaliojimus, sudarytas sandoris šiuo pagrindu gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik pagal atstovaujamojo ieškinį, jeigu atstovaujamasis tokio sandorio nepatvirtino. Pagal byloje esančius duomenis, AB ,,Cerara“ ne tik neginčijo 2002 m. birželio 13 d. su ieškovu sudarytos paskolos sutarties, bet ir faktiškai patvirtino, kad tokia sutartis buvo sudaryta ir kad būtent įmonė yra paskolos gavėjas (t. 1, b.l. 39-40) (CK 2.133 str.). Tai teismo posėdžio metu patvirtino ir trečiasis asmuo A. B. . Todėl apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su R. P. įgalinimais pasirašyti ginčijamą paskolos sutartį AB ,,Cerara“ vardu negali būti šios sutarties, o taip pat ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindu.

Apeliantas taip pat teigia, jog teismas nevertino aplinkybės, kad Šiaulių apygardos teismo 2003 m. kovo 28 d. nutartimi AB ,,Cerara“ buvo iškelta bankroto byla ir kad šia nutartimi teismas uždraudė be teismo leidimo parduoti, įkeisti įmonės turtą, juo laiduoti, vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Pasak apelianto, R. P. veiksmai po bankroto bylos iškėlimo, iš A. L. pasiskolintus pinigus įnešant į bendrovės sąskaitą, buvo neteisėti, nes teismas uždraudė įmonei prisiimti finansines prievoles.

Iš tiesų, Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostata draudžia įmonei vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą. Tačiau pinigų įnešimas į bankrutuojančios įmonės kasą nereiškia, kad įmonė vykdo kokią nors finansinę prievolę. Priešingai, aplinkybė, kad atsakovas R. P. įnešė pinigus į įmonės kasą reiškia, kad įmonei buvo grąžinti jai priklausantys pinigai. Todėl tokiu veiksmu nei įstatymo, nei teismo nutartimi nustatyti apribojimai nebuvo pažeisti. Kadangi Įmonių bankroto įstatymo ir teismo nutarties nustatyti draudimai įmonei galioja nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, tai net ir minėti draudimai pinigų įmokėjimo metu AB ,,Cerara“ negalėjo būti taikomi, nes nutartis iškelti šiai bendrovei bankroto bylą nebuvo įsiteisėjusi net ir tuo atveju, jei pinigai, gauti pagal paskolos sutartį, ir buvo įnešti į bendrovės kasą tik 2003 m. kovo 31 d.

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad R. P. aiškinimai dėl pinigų gavimo iš A. L. ir pinigų įnešimo į AB „Cerara“ sąskaitą buvo prieštaringi, nevertino aplinkybės, kad R. P. iš A. L. gautus pinigus laikė pas save nuo 2002 m. birželio 13 d. iki 2003 m. kovo 31 d.

Iš tiesų, kaip ir nustatyta Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 2 d. nutartimi, priimta šioje byloje, atsakovo R. P. paaiškinimai dėl paskolos sutarties pagrindu gautų pinigų įmokėjimo į įmonės kasą nėra nuoseklūs: apeliacinės instancijos teismo 2006 m. gruodžio 19 d. posėdyje R. P. teigė pinigus į bendrovės kasą įnešęs vėliau, negu juos gavęs iš ieškovo, tačiau iki kasas pajamų orderio išrašymo dienos (t. 2, b.l. 105). Tuo tarpu 2006 m. gegužės 17 d. posėdžio pirmosios instancijos teisme metu jis teigė pinigus į bendrovės kasą įnešęs 2003 m. kovo 31 d. (t. 2, b.l. 50). 2008 m. gruodžio 2 d. posėdyje apeliacinės instancijos teisme atsakovas R. P. teigė, kad pinigus į bendrovės kasą jis įnešė po sutarties pasirašymo pagal 2002 m. birželio 14 d. orderį. Tačiau trečiasis asmuo A. B. , buvęs AB ,,Cerara“ vadovas paaiškino, kad pinigai į bendrovės kasą buvo įnešti iš karto, tačiau jo nurodymu nebuvo užpajamuoti. A. B. taip pat paaiškino, kad dėl šios aplinkybės vėliau buvo išrašytas naujas orderis. Šiuos trečiojo asmens paaiškinimus iš dalies patvirtina byloje esantys AB ,,Cerara“ 2002 m. birželio 14 d. ir 2003 m. kovo 31 d. kasos pajamų orderiai (t. 3, b.l. 11, t. 2, b.l. 6). Nors byloje ir nenustatyta, kada ir kaip paskolintus pinigus bendrovė panaudojo, tačiau nėra ir duomenų, kad pinigai nebuvo įnešti į bendrovės kasą, kad pateikti kasos pajamų orderiai yra suklastoti. Taigi, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad paskolos gavėjas yra kad ne AB ,,Cerara“, kaip tai nurodyta ginčijamoje paskolos sutartyje, o atsakovas R. P. , kuris sutartį pasirašė AB ,,Cerara“ vardu.

Negalima sutikti ir su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas supainiojo asmeninius trečiojo asmens A. B. ir ieškovo A. L. paskolinius santykius su šios bylos nagrinėjimo dalyku. Kaip jau minėta, A. B. buvo AB ,,Cerara“ vadovas. Šios aplinkybės ieškovas neginčija ir savo ieškiniu, pareikštu A. B. , apie tai nurodė pats (civ. byla Nr. 2-1205-01/2003, b.l. 2). Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančia paskolos sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir AB ,,Cerara“, nagrinėdamas jos sudarymo aplinkybes, pagrįstai nagrinėjo ir ieškovo bei trečiojo asmens A. B. , kuris buvo įmonės, pagal sutartį tapusios paskolos gavėju, vadovas, t.y. asmuo, kuris turėjo teisę įmonės vardu prisiimti įsipareigojimus, spręsti apie sudaromų sandorių reikalingumą ir naudingumą, įgalioti kitus asmenis tokius sandorius pasirašyti, tarpusavio santykius, tarp jų ir paskolinius.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo ieškovo A. L. apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas ir bylą iš esmės išsprendė teisingai, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas.

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš jo priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

n utaria:

Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. L. 33,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.