Šiaulių apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovams AB “Tauragės tiekimas”, R. P., tretiesiems asmenims A. B., AB “Rytų skirstomieji tinklai” dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir A. L. ieškinį atsakovui R. P. dėl 37 000 Lt skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas A. L. 2004-04-09 dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į Raseinių rajono apylinkės teismą dėl 37 000 Lt skolos išieškojimo iš R. P.. Raseinių rajono apylinkės teismas 2004-04-09 įsakymu civilinėje byloje Nr. L 2¹-413/2004 nutarė išieškoti iš R. P. kreditoriaus A. L. pareiškime nurodytą 37 000 Lt skolą ir palūkanas. Skolininkui R. P. pareiškus prieštaravimus, A. L. buvo įpareigotas pateikti teismui ieškinį dėl skolos išieškojimo, atitinkantį LR CPK 439 straipsnio 3 dalies reikalavimus. 2004-05-24 ieškovas A. L. pareiškė ieškinį atsakovui R. P. dėl 37 000 Lt skolos ir 5% metinių palūkanų priteisimo. Nurodė, kad 2002-06-13 paskolino R. P. 37 000 Lt, o šiam sandoriui įtvirtinti surašė paskolos sutartį. Šia sutartimi atsakovas įsipareigojo pinigus grąžinti 1-2 mėnesių laikotarpyje. Ieškinį A. L. grindė LR CK 6. 870 – 6.874 ir 6.210 straipsniais ir pateikė teismui 2002-06-13 skolos dokumento kopiją, kurį įvardijo kaip paskolos sutartį (Tomas IV b. l. 4, 5, 11, 18).

2005-03-23 A. L. pareiškė ieškinį Šiaulių apygardos teisme atsakovams Bankrutuojančiai akcinei bendrovei „Cerara“, Akcinei bendrovei „Tauragės tiekimas“ ir R. P., tretiesiems asmenims A. B. ir AB „Rytų skirstomieji tinklai“ dėl 2002-06-13 sutarties pripažinimo negaliojančia. Ieškovas prašė pripažinti negaliojančia 2002-06-13 sutartį, sudarytą tarp paskolos davėjo A. L., paskolos gavėjos AB „Cerara“, kurios vardu sutartį pasirašė R. P., ir garanto laikytojo AB „Tauragės tiekimas“, kurios sąlygomis A. L. paskolino įmonei AB „Cerara“ 37 000 Lt, o AB „Cerara“ įsipareigojo grąžinti A. L. 81 400 Lt sumą. Šioje byloje A. L. ieškinį grindė LR CK 1. 91, 6. 870 straipsniais, nurodydamas, kad 37 000 Lt paskolino asmeniškai R. P., o ne Akcinei bendrovei „Cerara“. A. L. nurodė, kad paskolos gavėjas jį apgavo paskolos grąžinimo užtikrinimui pasiūlęs AB „Cerara“ priklausančią techniką (ekskavatorių TO-49 ir automobilį ZIL-2502), nuslėpdamas faktus, kad AB „Cerara“ yra bankrutuojanti įmonė. Nurodęs, kad paskolos grąžinimą užtikrinanti technika bus perduota saugoti AB „Tauragės tiekimas“, paskolos gavėjas R. P., dirbdamas AB „Cerara“ marketingo direktoriaus pareigose, įkalbėjo ieškovą perrašyti 2002-06-13 paskolos sutartį, nurodant joje paskolos gavėju ne pinigus gavusį R. P., o įmonę AB „Cerara“. Atsakovas įkalbėjo ieškovą taip pasielgti, išaiškinęs, jog, nurodžius paskolos gavėju AB „Cerara“, pastaroji įsipareigos papildomai padengti ir įmonės vadovo A. B. negrąžintą skolą – 40 700 Lt bei sumokėti 3700 palūkanų už R. P. paskolintus 37 000 Lt. Patikėjęs R. P. pažadais, ieškovas teigia buvęs suklaidintas kitos sandorio šalies (R. P.) dėl esminių sutarties sąlygų, todėl pasirašęs ginčo sutartį ir prašo ją panaikinti kaip sudarytą dėl apgaulės, ekonominio spaudimo.

Ieškovas reikalavimą pripažinti sutartį negaliojančia grindžia ir LR CK 6.870 straipsnio 1 dalimi, nurodydamas, kad jokių pinigų Akcinei bendrovei „Cerara“ pagal 2002-06-13 sutartį Nr.1 neperdavė (Tomas I b. l. 1, 2, 3, 21, 22).

2008 m. vasario 27 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismas nustatęs, kad skirtingose bylose ieškovo A. L. pareikšti reikalavimai tarpusavyje susiję, sujungė Raseinių Rajono apylinkės teisme nagrinėjamą civilinę bylą Nr.2-37-0136/2008 su Šiaulių apygardos teisme nagrinėjama byla Nr. 2-50-267/2008 (Tomas III b. l. 22, 23 ).

Nagrinėjant bylą iš esmės ieškovo A. L. atstovas advokatas Piotras Orlovas prašė nagrinėjamoje byloje pareikštus ieškininius reikalavimus tenkinti. Paaiškino, kad ieškinys dėl 2002-06-13 sutarties Nr.1 pripažinimo negaliojančia buvo pareikštas po to, kai Raseinių rajono apylinkės teismas, nagrinėdamas ginčą dėl 37 000 Lt paskolos priteisimo iš atsakovo R. P., įpareigojo ieškovą išspręsti ginčą dėl atsakovo, R. P., teismui pateiktos sutarties galiojimo. Ieškovas 37 000 Lt skolino atsakovui R. P., o ginčo sutartį su AB „Cerara“ pasirašė, nes buvo suklaidintas. R. P. pasirašė paskolos gavimo raštą, todėl privalo grąžinti skolą. Be to, atstovo teigimu, atsakovas neįrodė, kad pinigai buvo įnešti į įmonės kasą. Sandorius įmonės vardu galėjo sudaryti tik įmonės vadovas arba jo įgaliotas asmuo, tačiau įgaliojimas teismui nebuvo pateiktas. Atstovas paaiškino, kad jo atstovaujamasis suklydo pasirašydamas sutartį, nes pasitikėjo žmonių sąžiningumu, jam buvo žadama grąžinti – 84 000 Lt. Pasirašydamas šią sutartį ieškovas norėjo gauti garantiją, kad visos A. B. skolos bus grąžintos. Tai garantavo sutartis, į kurią buvo įtrauktos rimtos įmonės, kaip garantas. A. L. atstovas nurodė, kad sutartis pripažintina negaliojančia net 3 teisiniais pagrindais, nes pasirašyta sutartis iš esmės yra tariamas sandoris, ji sudaryta ne tik pažeidžiant įstatymus (R. P. viršijus įgaliojimus), bet ir pasinaudojant apgaule bei suklydus (Tomas III b. l. 15, 16, 19, 45-50).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas ( LR CPK 178 straipsnis).

Įvertinęs bylos medžiagą ir ginčo šalių paaiškinimus teismas nustatė šias faktines bylos aplinkybes:

Ieškovas A. L., BAB „ Cerara“ ir AB „Tauragės tiekimas“ 2002 m. birželio 13 d. sudarė sutartį Nr. 1, pagal kurią paskolos davėjas – A. L. perdavė paskolos gavėjai – AB „Cerara“, atstovaujamai marketingo direktoriaus R. P., 37 000 Lt paskolą. Šia sutartimi paskolos gavėjas – šiuo metu likviduota įmonė BAB „Cerara“ - įsipareigojo paskolos davėjui A. L. ne tik grąžinti paskolą - 37000, 00 Lt, sumokėti 3700, 00 Lt palūkanas, bet ir padengti asmeninės A. B. paskolos dalį – 40700, 00 Lt. Bendroje sumoje paskolos gavėja – AB „Cerara“ įsipareigojo sumokėti ieškovui A. L. 81 400, 00 Lt. Šios sutarties pagrindu tarp šalių susiklostė ne tik paskoliniai, bet ir skolos perkėlimo bei įvykdymo užtikrinimo teisiniai santykiai. Sutarties sudarymo faktą patvirtina teismui pateikti rašytiniai dokumentai: 2002-06-13 sutartis ir pinigų perdavimo faktą patvirtinantis 2002-06-13 raštas. Byloje nėra šių rašytinių dokumentų originalų, tačiau pateikti notaro patvirtintas paskolos raštelio nuorašas (Tomas IV b. l. 5) ir Raseinių rajono savivaldybės administracijos archyvo tarnybos vedėjos patvirtinta 2002-06-13 sutarties Nr. 1 kopija (Tomas II b. l. 194, 195).

Ginčo šalys teismo posėdyje sutarė, kad šie teismui pateikti dokumentai atitinka jų pasirašytų dokumentų originalus, nekelia jiems abejonių ir yra tinkami įrodymai LR CPK 178, 202 straipsnių prasme. Todėl ir teismui šių dokumentų įrodomoji galia nekelia abejonių.

2002-10-08 A. L. pateikė į Šiaulių apygardos prokuratūrą skundą, kuriuo prašė iškelti A. B. baudžiamąją bylą pagal LR BK 274 str. 3 d. dėl sukčiavimo būdu A. B. užvaldytų A. L. priklausančių pinigų – 100 000 Lt. Padarytą žalą įrodinėjo ir 2002-06-13 paskolos sutartimi (prijungta baudžiamoji byla Nr.82-1-0540-02 b. l. 8, 48, 49).

2003-12-19 Raseinių rajono apylinkės prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo nutrauktas, atsižvelgiant į tai, kad A. B., skolindamasis pinigus iš A. L., neturėjo tyčios negrąžinti gautų paskolų (prijungta baudžiamoji byla Nr.82-1-0540-02 b. l. 218).

2003-06-25 ir 2003-08-28 A. L. pareiškė ieškininius reikalavimus A. B. dėl 91 300 Lt skolos priteisimo ir jo ieškinys 2003-11-27 Tauragės rajono apylinkės teismo sprendimu buvo patenkintas (prijungtos Tauragės rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-1205-01/ 2003 ir Nr. 2-785-01/ 2003).

Bylos nagrinėjimo eigoje atsakovas R. P. nuosekliai aiškino, kad sutartį pasirašė, įgaliotas įmonės vadovo A. B. ir atstovaudamas AB „Cerara“, o pats asmeniškai, kaip fizinis asmuo, su ieškovu jokių sutarčių nesudarinėjo, A. L. net nepažinojo. Paaiškino, kad A. L. dėl sutarties teksto pats tarėsi su įmonės vadovu A. B. ir AB „Tauragės tiekimas“ (Tomas II b. l. 52, 104; Tomas III b. l. 13-21, 45-50, prijungta baudžiamoji byla Nr. 82-1-0540-02 b. l. 82).

A. B., apklausiamas civilinėje ir prijungtoje baudžiamojoje byloje, patvirtino, jog sutartis buvo sudaryta jo vadovaujamos AB „Cerara“ vardu, o sutartį jo įgaliojimu pasirašė R. P., kuris ir įnešė pinigus įmonės kasą (Tomas II b. l. 13-21, 45-50; prijungta baudžiamoji byla Nr. 82-1-0540-02 b. l. 89, 90).

R. P. parodymus patvirtino ir sutarties pasirašymo metu dalyvavęs K. B., apklausiamas liudytoju baudžiamojoje byloje 2003-02-13 (prijungta baudžiamoji byla Nr. 82-1-0540-02 b. l. 31, 81).

Faktą, kad 37 000 Lt paskolos sutartis buvo sudaryta su paskolos gavėja AB „Cerara“ patvirtina ir paties ieškovo A. L. parodymai baudžiamojoje byloje, apklausiant jį liudytoju ir nukentėjusiuoju: 2002-11-18, apklausiamas liudytoju, A. L. paaiškino, kad 2002 m. birželio mėn. paskolino A. B. 37 000 Lt, nes jis pažadėjo grąžinti ankstesnės skolos dalį. Prieš skolos perdavimą jam atvarė kaip užstatą AB „Cerara“ automobilį KAMAZ bei perdavė automobilio dokumentus. A. L. nurodė, kad ginčo sutartį pasirašė R. P. namuose, dalyvaujant A. B. broliui K. B. (prijungta baudžiamoji byla Nr. 82-1-0540-02 b. l. 40, 41, 42). Šioje baudžiamoje byloje A. L. 2002-11-18 buvo pripažintas civiliniu ieškovu dėl 119 700, 00 Lt jam padarytos materialinės žalos A. B. sukčiavimo būdu užvaldant pinigus (prijungta baudžiamoji byla Nr. 82-1-0540-02 b. l. 44, 45). Ginčo sutartį ieškovas pateikė baudžiamojoje byloje kaip civilinį ieškinį pagrindžiantį dokumentą ir turtinius reikalavimus reiškė tik A. B., aiškindamas ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui, kad visi sandoriai buvo sudaryti asmeniškai su A. B. (prijungta baudžiamoji byla Nr. 82-1-0540-02 b. l. 48, 49).

Ikiteisminio tyrimo pareigūnai baudžiamojoje byloje konstatavo, kad A. L. skolino pinigus A. B., neskirdamas ar skolina pinigus privačiam, ar juridiniam asmeniui (prijungta baudžiamoji byla Nr. 82-1-0540-02 b. l. 110, 218). Baudžiamojoje byloje liudytoju buvo apklaustas ir ginčo sutartį pasirašęs AB „Tauragės tiekimas“ direktorius E. A., kuris patvirtino, kad A. L. skolino pinigus A. B. ir jo vadovaujamoje įmonėje, kaip užstatas buvo paliktas saugoti automobilis ZIL-2502, kuris priklausė AB „Cerara“. Apklausos metu E. A. pripažino pasirašęs ginčo sutartį ir nurodė, kad 2002 metų spalio mėn. šį automobilį išsivežė A. L. (prijungta baudžiamoji byla Nr. 82-1-0540-02 b. l. 83).

Įvertinęs šiuos parodymus teismas daro išvadą, kad ginčo sutarties tekstas buvo ne tik šalių suderintas, bet ir atitiko šalių valią, o ieškovo A. L. turtiniai reikalavimai R. P. atsirado tik 2004 m. balandžio 9 dieną, iškėlus bylą Raseinių rajono apylinkės teisme dėl 37 000 Lt skolos priteisimo iš R. P. (Tomas IV b. l. 4). Todėl teismas daro išvadą, kad R. L., ieškinį R. P. pareiškė ir parodymus pakeitė, siekdamas sau naudingo rezultato - skolos išieškojimo, tik po to, kai paaiškėjo, kad iš A. B. nepavyks išsiieškoti skolos. Todėl ieškinio argumentus dėl paskolos gavėjo teismas atmeta.

CK 6.156 straipsnis įtvirtina sutarties laisvės principą. Pagal šio straipsnio 1 dalį sutarties laisvė reiškia tai, kad civilinių teisinių santykių subjektai patys sprendžia, sudaryti konkrečią sutartį ar jos nesudaryti. Sutarties laisvė apima ir laisvę savarankiškai nustatyti jos turinį bei formą.

Ieškovo ginčijamos sutarties tekste paskolos gavėju įvardinta AB „Cerara“, nurodyta, kad apie pinigų gavimą liudija ant AB „Cerara“ firminio blanko marketingo direktoriaus R. P. pasirašytas paskolos gavimo raštas. Todėl, įvertinęs sutarties surašymo ir pasirašymo aplinkybes bei lingvistinę sutarties ir paskolos gavimo rašto teksto reikšmę, teismas daro išvadą, kad 2002-06-13 sutartimi buvo raštiškai įteisinti tarp AB „Cerara“ ir A. L. atsiradę paskoliniai santykiai, o pinigų perdavimo faktą patvirtina sutarties šalių pasirašyto paskolos raštelio tekstas.

Teismas atsižvelgia ir į tai, kad ieškovas turi pakankamą išsilavinimą, yra pasirašęs ne vieną paskolos sutartį su A. B.. Todėl, turėdamas pakankamai žinių bei gyvenimiškos patirties, pats derindamas ginčo paskolos sutarties tekstą ir ją pasirašydamas, A. L. galėjo ir turėjo teisingai suvokti šios sutarties turinį (esmines sutarties sąlygas) ir pasekmes (sutarties šalių teises ir pareigas). Dėl to negalima sutikti su ieškovo argumentais, kad skolos raštelyje užfiksuotas pinigų perdavimo faktas asmeniškai R. P..

Tokias išvadas teismas daro vadovaudamasis LR CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kuriose nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai ir atsižvelgiant į abiejų šalių tikruosius ketinimus, faktines aplinkybes, susijusias su sutarties sudarymu, vykdymu ir kitokius šalių veiksmus. Įstatymu siekiama derinti tiek vidinės valios, tiek jos išorinės išraiškos reikšmę sandoriui, taip pat abiejų sandorio šalių interesus. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys.

Vertindamas ar atsakovas galėjo būti suklaidintas ar apgautas, surašant ir pasirašant paskolos sutarties tekstą, teismas taiko protingumo kriterijų (CK 1. 5 straipsnis), t. y. ieškovo elgesį vertina atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Lietuvos Aukščiausiasis teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad teisių ir pareigų, atsirandančių sutarties pagrindu, klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažįstamas suklydimu, jeigu tas klaidingas įsivaizdavimas įvyko dėl pačios šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (LR Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-10-26 nutartis, priimta civilinėje byloje nr. 3K-3-514/2005).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovą ir tretįjį asmenį A. B. sutarties sudarymo metu siejo geri tarpusavio santykiai, tarpusavio pasitikėjimas, o atsakovas R. P. su A. L. buvo nepažįstami. Ginčo sutarties šalys susitarė, kad ieškovas paskolins A. B. vadovaujamai įmonei AB „Cerara“ - 37 000 Lt, o atsakovas (AB Cerara) įsipareigojo ne tik skolą grąžinti bet ir padengti įmonės vadovo asmenines skolas. Bylos nagrinėjimo metu A. B. paaiškino teismui, kad jam sunku buvo atskirti savo asmeninius turtinius įsipareigojimus nuo AB „Cerara“ įsipareigojimų, nes jis buvo vienintelis įmonės akcininkas. Todėl teismas daro išvadą, kad A. L. ir A. B. draugiški santykiai lėmė jų tarpusavio pasitikėjimą, dėl to sutartyje buvo numatytas asmeninių A. B. skolinių įsipareigojimų perkėlimas AB „Cerara“.

Pagal LR CK 6.870 straipsnio nuostatas paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Tai esminės paskolos sutarties sąlygos.

Nagrinėjamu atveju sutartyje ir pinigų perdavimo faktą patvirtinančiame rašte nurodyta paskolos suma - 37 000 Lt. Sutartyje numatyti paskolos gavėjos, AB „Cerara“, įsipareigojimai: grąžinti paskolą – 37 000 Lt, sumokėti palūkanas – 3700 Lt, padengti A. B. paskolos dalį – 40 700 Lt ir perduoti AB „Tauragės tiekimas“ ekskavatorių TO-49 kaip garantą.

Ieškovas įrodinėja, kad pinigus paskolino R. P. ir prašo apginti jo pažeistas teises, pripažįstant negaliojančia 2002-06-13 sutartį Nr. 1 ir priteisiant negrąžintą 37 000 Lt paskolą iš jos gavėjo – atsakovo R. P..

A. L. ieškinyje nurodė, kad su atsakovu R. P. buvo sudaryta rašytinė 37 000, 00 Lt paskolos sutartis, kuri vėliau buvo perrašyta, paskolos gavėju įvardinant ne R. P., o AB „Cerara“. Tačiau bylos nagrinėjimo eigoje teismui ne tik nebuvo pateikta tokia sutartis, bet ir nebuvo nurodytos jos surašymo aplinkybės. Ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad tokia sutartis buvo sudaryta. Visi byloje apklausti asmenys aiškino tik apie 2002-06-13 sutarties surašymo aplinkybes, vietą ir laiką, akcentuodami, kad sutarties tekstą diktavo A. L.. Todėl teismas atmeta šį ieškovo teiginį kaip neįrodytą (CPK 178 str.).

Ieškovas paskolos sutartinių santykių buvimą tarp jo ir atsakovo R. P. įrodinėja teismui pateiktu 2002-06-13 paskolos rašteliu (Tomas IV b. l. 5).

Esminės paskolos sutarties sąlygos yra pinigų perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Tik esant šioms sąlygoms, tarp šalių susiklosto paskolos teisiniai santykiai (CK 6.870 str.). Ieškovo A. L. ir atsakovo R. P. pasirašytame 37 000, 00 Lt perdavimo faktą patvirtinančiame dokumente neaptartos esminės paskolos sutarties sąlygos, nenurodyta, kad pinigai perduodami R. P. nuosavybėn ir nėra jokių duomenų apie R. P. įsipareigojimą grąžinti paskolos davėjui, A. L., gautą paskolą. Todėl šio dokumento turinys, teismo vertinimu, paneigia ieškovo argumentus, kad šio skolos dokumento pagrindu tarp jo ir atsakovo R. P. susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai.

Teismo vertinimu, teisus yra atsakovas R. P. savo atsikirtimus į pareikštą ieškinį grindžiantis 2002-06-13 sutartimi Nr. 1 ir 2002-06-13 skolos raštu, akcentuodamas, kad abu rašytiniai įrodymai yra tarpusavyje susiję ir jo pasirašyti, atstovaujant AB „Cerara“, su kuria A. L. sudarė 37 000,00 Lt paskolos sutartį.

Aplinkybę, kad paskola buvo suteikta AB „Cerara“ ir pinigus R. P. įnešė į įmonės kasą patvirtina teismui pateikti kasos pajamų orderiai: 2003-03-31 Nr. 34718733 (Tomas II b. l. 196), ir 2002-06-14 Nr. 34718604 (Tomas III b. l. 12) ir kasos pajamų orderio kvitas Nr. 34718604 (Tomas III b. l. 11). Faktas, kad buhalterinė apskaita AB „Cerara“ buvo vedama aplaidžiai konstatuotas prijungtoje baudžiamoje byloje esančiame Revizijų departamento prie finansų ministerijos Šiaulių revizijų skyriaus akte „Dėl Akcinės Bendrovės „Cerara“ ūkinės finansinės veiklos dokumentinės revizijos“ (prijungta baudžiamoji byla Nr.82-1-0540-02 b. l. 148-186). Todėl teismas tiki atsakovo R. P. parodymais, kad gautus pagal ginčo sutartį pinigus -37 000, 00 Lt - į AB „Cerara“ kasą jis įnešė 2002-06-14, o apie tai, kad pinigai nebuvo užpajamuoti kasoje jis sužinojo tik 2003-03-31, kai jam paaiškino, kad reikia išrašyti naują kasos pajamų orderį, nes ankstesnis buvo sugadintas. Kad pinigai buvo įnešti į įmonės kasą patvirtino ir įmonės vadovas A. B. ir įmonės administratorius S. Grigaliūnas (Tomas II b. l. 51; Tomas III b. l. 17, 48 ).

Ieškovas ginčija šalių pasirašytą sandorį, kaip paskolos sutartį, sutarčių negaliojimo pagrindu, numatytu LR CK 1. 91 straipsnyje, kaip sudarytą dėl apgaulės ir ekonominio spaudimo. Nagrinėjant bylą teisme A. L. advokatas nurodė ir kitus sutarties negaliojimo pagrindus - LR CK 1. 86 str., 1.90 str., 1. 92 str., aiškino, jog tai - tariamas sandoris, sudarytas ne tik pažeidžiant įstatymus, bet ir pasinaudojant apgaule bei suklydus. Tačiau įstatymo nustatyta tvarka byloje buvo pareikštas reikalavimas tik dviem teisiniais pagrindais – CK 1.91 str. ir 6.870 str. Todėl teismas, vadovaudamasis LR CPK 265 straipsnio, 370 straipsnio 4 dalies nuostatomis, draudžiančiomis peržengti byloje pareikštus reikalavimus, neanalizuoja ieškovo atstovo pasisakymuose nurodytų naujų teisinių sutarties negaliojimo pagrindų. Teismas atkreipia dėmesį, kad nauji ieškinio pagrindai buvo nurodyti po to, kai byloje buvo atnaujintas procesas LR CPK XVIII skyriuje nustatyta tvarka.

Ieškovas nurodo, kad ginčijamą paskolos sutartį jis sudarė dėl apgaulės, nes atsakovas R. P. suklaidino jį dėl sutarties šalies – AB „Cerara“ finansinės būklės, nuslėpdamas aplinkybes, kad UAB „Cerara“ turi finansinių sunkumų. Nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė ieškovo valios trūkumų, sudarant ir pasirašant ginčijamą sutartį. Minėta, kad ginčo paskolos sutartis buvo pasirašyta šalių suderinta valia. Tai pripažino ir pats A. L., apklausiamas baudžiamojoje byloje. Jokių leistinų įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas R. P. pasinaudojo apgaule ir ekonominiu spaudimu sudarant ginčo paskolos sutartį, ieškovas teismui nepateikė. A. L. nurodo, kad niekada nebūtų pasirašęs teismui pateiktos sutarties, jei būtų žinojęs, kad įmonė „Cerara“ yra bankrutuojanti. Tačiau ir AB „Cerara“ atstovas R. P., pasirašydamas ginčo sutartį 2002-06-13, nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jo atstovaujamai įmonei po devynių mėnesių 2003-03-28 bus iškelta bankroto byla. Todėl negalima konstatuoti, kad sandorio sudarymo metu ieškovas buvo apgautas ar suklaidintas dėl AB „Cerara“ finansinės padėties.

Bylos nagrinėjimo metu ieškovas ir jo atstovas nepateikė jokių įrodymų, susijusių su jam darytu ekonominiu spaudimu, sudarant ginčo sutartį. Todėl ir šiuo pagrindu pareikštas ieškinys negali būti tenkinamas. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovo A. L. pareikštas ieškinio reikalavimas dėl jau minėtos paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais, kurie bent kiek būtų susiję su valios trūkumu, sudarant sutartį, o nenuoseklūs ir net prieštaringi ieškovo paaiškinimai, leidžia teismui spręsti, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu.

Normaliai atidus ir protingas asmuo niekada nepasirašytų ir neperduotų pinigų, neturėdamas tinkamo skolos dokumento, o ieškovas tvirtina pasielgęs būtent taip (pinigus paskolino R. P., o sutartį pasirašė su AB „Cerara“. Tai pripažįsta ir ieškovas, nurodantis, kad niekada nebūtų pasirašęs teismui pateiktos sutarties, jei būtų žinojęs, kad įmonė „Cerara“ yra bankrutuojanti.

Vertindama tokius ieškovo argumentus teismas taiko protingumo kriterijų (CK 1.5 straipsnis), t. y. ieškovo elgesį vertina objektyviuoju požiūriu kaip neprotingą ir nesąžiningą, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Pagal LR CK 1.5 str. 1 d. nuostatas neatidžiai, nerūpestingai ir neapdairiai besielgiančio asmens teisės neginamos.

Teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose kaip faktinis ieškinio pagrindas nurodomos aplinkybės, susijusios su paskolos davėjo, A. L., neįvykdyta prievole perduoti pinigus paskolos gavėjui – AB „Cerara“ (CK 6. 870 str. 1d.). Nagrinėdamas ieškovo pareikštą reikalavimą pripažinti sutartį negaliojančia CK 6. 870 straipsnio pagrindu, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad negaliojantį sandorį būtina atskirti nuo nesudaryto sandorio. Pagal LR CK 6. 875str. 3 d. nuostatas, neperdavus pinigų, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta ir negali būti reiškiamas ieškinys dėl tokios sutarties pripažinimo negaliojančia. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia ieškovo nurodytu LR CK 6. 870 straipsnio pagrindu.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovas R. P. nėra ginčo sutarties šalis, nes 2002-06-13 sutartį jis pasirašė, atstovaudamas AB „Cerara“.

2007-04-12 Šiaulių apygardos teismo nutartimi civilinė byla reikalavimo dalyje pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovui bankrutuojančiai akcinei bendrovei „Cerara“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia buvo nutraukta, nes Bankrutavusios akcinės bendrovės „Cerara“ veikla 2006-08-22 Šiaulių apygardos teismo sprendimu pasibaigė ir 2006-10-19 įmonė buvo išregistruota iš juridinių asmenų registro (Tomas 2 b. l. 147, 148, 149, 171, 172). Pagal LR CK 6.128 3 d. nuostatas juridinį asmenį likvidavus pasibaigia šio juridinio asmens prievolės. Prievolės užtikrinimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė. Todėl, pasibaigus ginčo sutartyje numatytoms prievolėms, sutarties pripažinimas negaliojančia yra aktualus tik ieškovui, siekiančiam įrodyti, kad 37 000 Lt paskolą jis suteikė asmeniškai R. P.. Šią aplinkybę patvirtina ir tas faktas, kad ieškinį dėl 2002-06-13 paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia ieškovas pareiškė tik po to, kai atsakovas R. P. ją pateikė Raseinių rajono apylinkės teisme, nagrinėjant bylą dėl 37 000 Lt skolos priteisimo iš R. P.. Akivaizdu, kad ginčo šalims aktualus tik ieškinys dėl skolos priteisimo. Todėl teismas atkreipia šalių dėmesį, kad ir tuo atveju, jei 2002-06-13 paskolos sutartis būtų nuginčyta, ieškinys dėl 37 000 Lt paskolos priteisimo iš R. P. pagal byloje surinktus įrodymus negali būti tenkinamas, nes pinigų perdavimo faktą patvirtinantis 2002-06-13 raštas neįrodo tarp atsakovo R. P. ir A. L. buvus paskolinių teisinių santykių, o reikalavimas dėl skolos priteisimo grindžiamas būtent šiuos teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis.

Išdėstytų aplinkybių pagrindu, teismas daro išvadą, kad byloje pareikštas ieškinys dėl 2002-06-13 paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia ir 37 000, 00 Lt paskolos priteisimo iš R. P. yra nepagrįstas, neįrodytas ir negali būti tenkinamas (CK 6. 870 str., CPK 178 str.).

Vadovaujantis LR CPK 93, 98 straipsniais iš ieškovo A. L. priteistinos atsakovo R. P. turėtos ir teismui pateiktais dokumentais įrodytos bylinėjimosi išlaidos - 107 Lt (Tomas II b. l. 4, 127 ) bei 460, 00 Lt pašto išlaidos ir 910,00 Lt žyminis mokestis valstybei.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo A. L. (a/k (duomenys neskelbtini), gyvenančio adresu (duomenys neskelbtini) 107 Lt (vieną šimtą septynis Lt) bylinėjimosi išlaidų atsakovui R. P. (a/k (duomenys neskelbtini), gyvenančiam adresu (duomenys neskelbtini)), 460 Lt (keturis šimtus šešiasdešimt Lt) pašto išlaidų ir 910 Lt (devynis šimtus dešimt litų) žyminį mokestį valstybei.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismą.