Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2024-11-27 · Administracinė byla Nr. eA-2151-1188/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2024-11-27
Bylos Nr.
eA-2151-1188/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00335-2022-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Audrius Bakaveckas, Egidijus Šileikis (pran.)
Pareiškėjas
J. B.
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos, L. K., T. L.
Trečiasis asmuo
M. M., R. T., L. K., T. L.
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eA-2151-1188/2024Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00335-2022-0Procesinio sprendimo kategorija 15.8 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. lapkričio 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. B. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – M. M., R. T. (R. T.), L. K., T. L.) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėja J. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) atkurti R. M. nuosavybės teisę į 1,85 ha žemės pagal R. M. 1991 m. rugsėjo 26 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. liepos 8 d. pažymą Nr. 5427.

2. Pareiškėja nurodė, kad V. M. (V. M.), F. M. (F. M.), B. M. (B. M.) ir M. M. (M. M.) iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 39,33 ha žemės plotą. V. M. yra pareiškėjos tėvas, taip pat pareiškėja yra R. M., pretendavusios atkurti nuosavybės teisę į jos vyro V. M. žemę, įpėdinė. Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai buvo pateikti prašymai atkurti nuosavybės teises į iki 1940 m. valdytą išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemę (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemė). Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi: G. M. – buvusio žemės savininko B. M. dukra; R. M. – buvusio žemės savininko V. M. sutuoktinė; J. B. – buvusio žemės savininko V. M. dukra; M. M. – buvusio žemės savininko F. M. dukra. Pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus parengtas pažymas dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pagal Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus komisijos 1999 m. kovo 9 d. protokolą Nr. 10 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių dokumentų pasiūlymo svarstymo“, pareiškėja, kaip V. M. įpėdinė, turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 6,56 ha Žemės.

3. Pareiškėja teigė, kad nors archyviniuose dokumentuose nėra nurodyta, kokiomis dalimis Žemė priklauso savininkams, žemėtvarkos skyrius pats nustatė, kokiomis proporcijomis buvusių savininkų įpėdiniams atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir, kad vienas iš buvusių savininkų yra kitos valstybės pilietis, kuris pats ar jo įpėdiniai nepretendavo į nuosavybės teisių atkūrimą. Žemėtvarkos institucijų sprendimuose atkurti nuosavybės teises nurodomas konkretus įpėdinis ir, kad nuosavybės teisės atkuriamos į buvusią savininkų F. M., M. M., B. M. ir V. M. Ž., neišskiriant savininkų dalių, nors konkretus įpėdinis yra tik vieno iš savininkų įpėdinis, o su likusiais savininkais tas įpėdinis yra susijęs penktos eilės įpėdinystės ryšiais. Žemėtvarkos skyrius iki papildomų dokumentų pateikimo termino pabaigos, t. y. iki 2003 m. gruodžio 31 d., priėmė sprendimus, kad prašymus pateikusiems pretendentams atkuriama nuosavybė lygiomis dalimis – į 39,33 ha Žemės pretendavo trys buvusių savininkų įpėdiniai ir jiems buvo paskaičiuota tenkanti nuosavybės dalis, t. y. po 13,11 ha Žemės. Tokia informacija buvo pažymose dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, išvadose dėl žemės, miško perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Tokia informacija buvo perduota ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui, 2008 m. tyrusiam skundą.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad jai kyla klausimas, kodėl jai atkūrus nuosavybės teisę į Žemę ir grąžinus žemės sklypus istoriškai savininkams buvusioje vietoje, 2,3 ha Žemės įvertinta kaip grąžinama lygiaverte natūra, paskaičiuojant už 5,91 ha lygiaverčiais sklypais 3,71 ha, jei iš jų tik 2,06 ha yra istoriškai ne buvusiame Žemės sklype. Likusi žemė yra tapati, buvusi savininkams priklausiusi Žemė. Pareiškėja nurodė, kad po 17 metų žemėtvarkos institucijos peržiūri nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus ir vienam iš visų pretendentų taiko kitokį išlikusio nekilnojamojo turto tenkančios dalies paskaičiavimo būdą – visiems pretendentams paskaičiuota, kad Žemė iki nacionalizacijos priklausė keturiems savininkams, dėl nuosavybės atkūrimo kreipėsi trijų savininkų įpėdiniai ir atkuriama nuosavybės dalis paskaičiuota lygiai trims šeimoms po 13,11 ha, o (duomenys neskelbtini) mirusios R. M. atkuriamos nuosavybės dalis sumažinta iki 1/4, t. y. Žemė padalinta buvusiems keturiems savininkams, o atkuriant nuosavybę jos šeimai grąžinama 9,83 ha tenkanti nuosavybės dalis. Žemėtvarkos skyrius šiuo aspektu paaiškino, kad M. M. priklausanti dalis turėtų likti valstybei. Pareiškėja akcentavo, kad šiuo metu toks tenkančios nuosavybės dalies paskaičiavimas pritaikytas tik vienam pretendentui iš šešių ir priklausanti nuosavybės dalis pretendentui nėra grąžinta, argumentuojant, kad iki nacionalizacijos savininkų valdyta Žemė priklausė jiems lygiomis dalimis ir įpėdiniams galėtų būti atkuriama į savininkui priklausančią dalį, t. y. po 9,83 ha buvusio savininko įpėdiniams. Pareiškėjai tokia tenkanti dalis ir yra paskaičiuota, tačiau likusių savininkų įpėdiniams paskaičiuota ir grąžinta Žemės dalis, skaičiuojant ją tarp trijų buvusių savininkų įpėdinių, t. y. po 13,11 ha. Tokiu atveju, pareiškėjos teigimu, yra pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostata, kad įstatymui visi lygūs.

5. Pareiškėja teigė, kad jei ji ar pretendentė R. M. būtų buvusios įstatyme nustatytais terminais informuotos apie dokumentų trūkumą, jos būtų pasinaudojusios galimybe kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti. Pareiškėjos vertinimu, institucijos privalėjo įvertinti pateiktus dokumentus ir jiems esant ydingiems ar jų trūkstant, apie tai informuoti suinteresuotus asmenis. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatė, kad žemės reformą ir nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos piliečių prašymus turi išnagrinėti ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Atsižvelgiant į tai, jog 1999 m. institucijoms patvirtinus, kad yra visi reikiami dokumentai nuosavybės teisėms atkurti ir konkrečiai nurodyta, kad jų pagrindu nuosavybės teisės bus atkurtos, rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektus buvo suprojektuoti sklypai, o Atkūrimo įstatyme nustatytas 6 mėnesių terminas nuosavybės teisėms atkurti buvo pasibaigęs dar 2000 m. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjas 2017 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 48VĮ-718-(14.48.2) pripažino netekusiu galios NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2016 m. vasario 1 d. įsakymo dėl apskrities (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo 1 eilutę, kurioje buvo įrašyta R. M., pretenduojanti į kadastrinėje vietovėje suprojektuotą žemės sklypą Nr. 1025.

6. Pareiškėja nurodė, kad NŽT vadovavosi Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. gruodžio 3 d. pažymėjimu Nr. 1345-M ir 1992 m. gruodžio 9 d. pažymėjimu Nr. 13421-M, Vilniaus rajono komisijos 1999 m. kovo 9 d. pasiūlymu (protokolu Nr. 10), pagal kuriuos F. M., M. M., B. M. ir V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise valdė 39,33 ha Žemės plotą, kiekvienas iš bendraturčių valdė po 1/4 dalį iš bendrai valdyto 39,33 ha Žemės ploto, t. y. po 9,8325 ha Žemės. Šio paskaičiavimo pagrindu NŽT darė išvadą, kad pareiškėja ir R. M. gali pretenduoti atkurti nuosavybės teises į V. M. turėtą žemę atitinkamai po 4,9163 ha Žemės, nors Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. liepos 8 d. pažymoje Nr. 5426 nurodyta, kad pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 6,56 ha Žemės, o 1999 m. liepos 8 d. pažymoje Nr. 5427 – kad R. M. turi teisę į 6,55 ha Žemės. Tapataus turinio pažymos buvo parengtos ir kitiems pretendentams į F. M. ir B. M. valdytą turtą. Bendras sprendimuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių Žemės savininkų F. M., B. M. ir V. M. valdytą Žemę plotas sudaro 37,48 ha, todėl žemėtvarkos institucijos darė išvadą, kad nuosavybės teisės į buvusių Žemės savininkų F. M., B. M. ir V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą 29,4975 ha ploto Žemę yra baigtas, grąžinant žemę natūra ar perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius turėtiems bendro 37,48 ha ploto žemės sklypus, dėl to nėra teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teises R. M. į likusį neatkurtą 1,85 ha Žemės plotą pagal Vilniaus apskrities Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 1998 m. rugpjūčio 10 d. išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 1777 (toliau – ir Išvada Nr. 1777).

7. Pareiškėja teigė, kad žemėtvarkos skyrius nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje priėmė sprendimus, kuriais sumažino žemės, į kurią atkuriama nuosavybė, plotus, nebesprendžiant nuosavybės teisių grąžinimo, ir po dešimtmečio iš dalies pakeitė / ištaisė situaciją dėl nekilnojamojo turto, į kurį gali pretenduoti nuosavybės teisių atkūrimo siekiantys pretendentai. Pareiškėja mano, jog yra pagrindas pripažinti, kad žemėtvarkos institucijos vilkino nuosavybės teisių atkūrimo procesą, nevienodai taikė nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės normas pretendentams į tą pačią Žemę.

Atsiliepimas

8. Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad, nagrinėjant dokumentus ir atkuriant nuosavybės teises į žemę, visais atvejais turi būti nustatoma, kas iki 1940 m. liepos 22 d. buvo nusavintos žemės savininkas. Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka), 12 punkte nurodyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai. Pareiškėja 2018 m. spalio 25 d. ir 2019 m. balandžio 16 d. pateikė NŽT skundus dėl buvusių Žemės savininkų F. M., M. M., B. M. ir V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos Žemės. NŽT direktoriaus 2017 m. spalio 19 d. pavedimu Nr. 1PAV-4O8-(1.8 E) „Dėl patikrinimo“, NŽT Vilniaus rajono skyrius 2019 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 48V-966-(14.48.2.) „Dėl komisijos sudarymo“ sudarė komisiją ir pakartotinai išnagrinėjo bei įvertino NŽT Vilniaus rajono skyriuje turimus buvusių Žemės savininkų F. M., M. M., B. M. ir V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos Žemės valdymą nuosavybės teise patvirtinančius dokumentus, kiekvieno iš savininkų valdytą žemės plotą bendrojoje nuosavybėje, piliečių, pateikusių prašymus atkurti nuosavybės teises į paminėtų žemės savininkų turėtą Žemę, giminystės ryšį su žemės savininkais įrodančius dokumentus. NŽT Vilniaus rajono skyriuje buvo surašytas 2019 m. rugsėjo 16 d. protokolas Nr. 48PRT-92-(14.48.6.) „Komisijos dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2017 m. spalio 19 d. pavedimo Nr. 1PAV-4O8-(1.8 E.) ir J. B. skundų nagrinėjimo posėdžio protokolas“, kuriame nustatyta, kad, vadovaujantis Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. gruodžio 3 d. pažymėjimu Nr. 1345-M ir 1992 m. gruodžio 9 d. pažymėjimu Nr. 13421-M, taip pat Vilniaus rajono komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 1999 m. kovo 9 d. pasiūlymu, pagal kuriuos F. M., M. M., B. M. ir V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) bendrosios nuosavybės teise valdė 39,33 ha žemės plotą, kiekvienas iš bendraturčių valdė po 1/4 dalį iš bendrai valdyto 39,33 ha žemės ploto, t. y. po 9,8325 ha Žemės.

10. Atsakovas teigė, kad pagal NŽT Vilniaus rajono skyriuje turimus duomenis, į M. M. valdytą žemės sklypo dalį prašymų nebuvo pateikta, taip pat nėra duomenų, kad iki nacionalizacijos buvęs savininkas M. M. testamentu jam priklausomą turto dalį būtų perleidęs bendrasavininkams ar kitiems šeimos nariams. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymu, pretendentams, laiku pateikusiems prašymus, nuosavybės teises galima atkurti tik į trijų buvusių žemės bendrasavininkų F. M., B. M. ir V. M. valdytą žemę ir tik į jiems tenkantį bendrą 29,4975 ha plotą. Pareiškėja ir R. M. pretendavo atkurti nuosavybės teises į V. M. turėtą žemę. Įvertinus bendraturčiams tenkančią turto dalį iš bendrai valdyto Žemės ploto, pareiškėjai tenkanti Žemės sklypo dalis yra ne 6,56 ha, o 4,9163 ha Žemės, R. M. tenkanti žemės sklypo dalis yra ne 6,55 ha, o 4,9162 ha Žemės. Taigi pareiškėjai nuosavybės teisės į priklausančią Žemės sklypo dalį atkurtos nepagrįstai į 1,6437 ha, R. M. – į 1,6436 ha. Į F. M. valdytą Žemės sklypo dalį pretenduoja atkurti nuosavybės teises viena pretendentė M. M., kuriai tenkanti Žemės sklypo dalis yra 9,8325 ha. Jai nuosavybės teisės į 9,8325 ha Žemės sklypo dalį yra atkurtos. Į B. M. valdytą Žemės dalį pretendavo atkurti nuosavybės teises trys pretendentai E. M. (E. M.), G. M. ir J. M., kuriems tenkanti Žemės sklypo dalis viso yra 9,8325 ha, t. y. yra po 3,2775 ha Žemės, o nuosavybės teisės visiems pretendentams atkurtos po 4,37 ha. Taigi, E. M., G. M. ir J. M. nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės į po 1,0925 ha priklausančią Žemės sklypo dalį.

11. Atsakovas paaiškino, kad, vadovaujantis Atkūrimo įstatymu, pretendentams, laiku pateikusiems prašymus, nuosavybės teises galima atkurti tik į trijų buvusių Žemės bendrasavininkų F. M., B. M. ir V. M. valdytą Žemę ir tik į jiems tenkantį žemės sklypo 29,4975 ha plotą. Įvertinus visus priimtus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių Žemės savininkų F. M., B. M. ir V. M. valdytą turtą, bendras atkurtas Žemės sklypo plotas yra 37,48 ha. Pareiškėja 2019 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. 48SS-25-(14.48.45.) „Dėl skundų nagrinėjimo“ ir kiti pretendentai: J. M. 2019 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. 48SD-13348-(14.48.104.) „Dėl informacijos pateikimo“, J. M. (J. M.) 2019 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. 48SD-13350-(14.48.104.) „Dėl informacijos pateikimo“, R. T. (R. T.) 2019 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. 48SD-13349-(14.48.104.) „Dėl informacijos pateikimo“ buvo informuoti, kad per vieną mėnesį nuo pranešimo gavimo dienos, nepateikus dokumentų, kad iki nacionalizacijos buvęs savininkas M. M. testamentu jam priklausomą turto dalį būtų perleidęs bendrasavininkams ar kitiems šeimos nariams ar sutikimo administracine tvarka patikslinti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, NŽT Vilniaus rajono skyrius patikslins tuomečio Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. liepos 8 d. pažymas bei panaikins R. M. vardu parengtą Išvadą Nr. 1777 į likusį neatkurtą 1,85 ha žemės plotą. Taip pat pretendentai buvo informuoti, kad, nesutikus patikslinti sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo administracine tvarka, bus kreiptasi į prokuratūrą, dėl sprendimų panaikinimo teismine tvarka. Kadangi iki nustatyto termino nei pareiškėja, nei kiti pretendentai nepateikė nurodytų papildomų dokumentų, NŽT Vilniaus rajono skyrius 2020 m. kovo 5 d. raštu Nr. 48SD-3372-(14.48.9.) kreipėsi į prokuratūrą „Dėl viešojo intereso gynimo“. Taip pat NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjas 2022 m. vasario 22 d. priėmė įsakymą Nr. 48VĮ-239-(14.48.2 E.), kuriuo R. M. vardu parengtą Išvadą Nr. 1777 pripažino netekusią galios. Atsakovas vertino, kad nuosavybės teisės į buvusių Žemės savininkų F. M., B. M. ir V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą 29,4975 ha ploto Žemę pareiškėjai ir kitiems pretendentams yra baigtas, todėl nėra teisinio pagrindo atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į 1,85 ha žemės plotą. Atsakovas pažymėjo, kad bus sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos vardu ir kitų pretendentų pažymų patikslinimo ir sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir bus priimti atitinkami sprendimai.

II.

12. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. birželio 6 d. sprendimu atmetė pareiškėjos J. B. skundą.

13. Teismas byloje nustatė, kad R. M. 1991 m. rugsėjo 26 d. pateikė Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą dėl buvusio žemės savininko V. M. žemės grąžinimo natūra pagal administracinį-teritorinį suskirstymą iki 1940 m. liepos 22 d. (duomenys neskelbtini). Į šį prašymą, kaip įpėdinę, įrašė J. B. (R. M. dukra). R. M. mirė (duomenys neskelbtini).

14. Iš byloje pateiktų Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. gruodžio 3 d. archyvo pažymėjimo, 1992 m. gruodžio 9 d. archyvo pažymėjimo Nr. 13421-M, Vilniaus rajono komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 1999 m. kovo 9 d. pasiūlymo (protokolas Nr. 10) teismas nustatė, kad F. M., M. M., B. M. ir V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) bendrosios nuosavybės teise valdė 39,33 ha Žemės plotą. Kiekvienas iš bendraturčių valdė po dalį iš bendrai valdyto 39,33 ha žemės ploto, t. y. po 9,8325 ha. Žemės. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui J. M., E. M., G. M. 1991 m. rugsėjo 24 d., M. M. 1999 m. liepos 3 d. pateikė prašymus dėl buvusio žemės savininko F. M., M. M., B. M. ir V. M. žemės grąžinimo natūra pagal administracinį-teritorinį suskirstymą iki 1940 m. liepos 22 d. (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 1999 m. liepos 8 d. parengė pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų (toliau – ir Pažyma) Nr. 5426, pagal kurią J. B. (pretenduojanti į V. M. turto dalį) turi teisę atkurti nuosavybės teises į 6,56 ha buvusių žemės savininkų F. M., M. M., B. M. ir V. M. turėtos žemės plotą ir 1999 m. liepos 8 d. pažymą Nr. 5427, pagal kurią R. M. (pretenduojanti į V. M. turto dalį) turi teisę atkurti nuosavybės teises į 6,55 ha buvusių žemės savininkų F. M., M. M., B. M. ir V. M. turėtos žemės sklypo plotą. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius taip pat parengė pažymas ir kitiems pretendentams, pretenduojantiems atkurti nuosavybės teises į F. M. ir B. M. valdytą turtą: Pažymą Nr. 5428, kurioje nurodyta, kad pretendentė, pretenduojanti į F. M. valdytą turtą, turi teisę atkurti nuosavybės teises į 13,11 ha buvusių žemės savininkų F. M., M. M., B. M. ir V. M. turėtos žemės sklypo plotą; Pažymas Nr. 5423, Nr. 5424 ir Nr. 5425, kuriose nurodyta, kad pretendentai, pretenduojantys į B. M. valdytą turtą turi teisę atkurti nuosavybės teises po 4,37 ha buvusių žemės savininkų F. M., M. M., B. M. ir V. M. turėtos žemės sklypo plotą.

15. Teismas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 2.5-41-30981 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei J. B.“ pareiškėjai iš Pažymoje Nr. 5426 nurodyto 6,56 ha žemės sklypo ploto nuosavybės teisės atkūrė į visą 6,56 ha žemės plotą – už 5,91 ha turėtos žemės (vertė – 6 406 Lt), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 3,71 ha ploto (vertė – 6406 Lt) žemės ūkio paskirčiai (kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai) ir suteikė neatlygintinai nuosavybėn 0,65 ha naudojamą namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininkas 2009 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. 2.5-41-30534 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiajai pilietei R. M.“ R. M. iš Pažymoje Nr. 5427 nurodyto 6,55 ha žemės sklypo ploto nuosavybės teises atkūrė į 4,70 ha žemės, grąžinant natūra tris 2,96 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypus ir 1,74 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą. Dėl likusio atkurti 1,85 ha žemės sklypo ploto, R. M. vardu parengė Vilniaus apskrities 1998 m. rugsėjo 10 d. išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 1777. Pareiškėja 2018 m. spalio 25 d. ir 2019 m. balandžio 16 d. pateikė NŽT skundus dėl buvusių žemės savininkų F. M., M. M., B. M. ir V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytos žemės. NŽT direktoriaus 2017 m. spalio 19 d. pavedimu Nr. 1PAV-4O8-(1.8 E) „Dėl patikrinimo“, NŽT Vilniaus rajono skyrius 2019 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 48V|-966-(14.48.2.) „Dėl komisijos sudarymo“ sudarė komisiją ir pakartotinai išnagrinėjo ir įvertino NŽT Vilniaus rajono skyriuje turimus buvusių žemės savininkų F. M., M. M., B. M. ir V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) žemės valdymą nuosavybės teise patvirtinančius dokumentus, kiekvieno iš savininkų valdytą žemės plotą bendrojoje nuosavybėje, piliečių, pateikusių prašymus atkurti nuosavybės teises į paminėtų žemės savininkų turėtą žemę, giminystės ryšį su žemės savininkais įrodančius dokumentus. NŽT Vilniaus rajono skyriuje surašytas 2019 m. rugsėjo 16 d. protokolas Nr. 48PRT-92-(14.48.6.) ,,Komisijos dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2017 m. spalio 19 d. pavedimo Nr. 1PAV-4O8-(1.8 E.) ir J. B. skundų nagrinėjimo posėdžio protokolas“, kuriame nustatyta, kad vadovaujantis Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. gruodžio 3 d. archyvo pažymėjimu Nr. 1345-M ir 1992 m. gruodžio 9 d. archyvo pažymėjimu Nr. 13421-M ir Vilniaus rajono komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 1999 m. kovo 9 d. pasiūlymu (protokolas Nr. 10), F. M., M. M., B. M. ir V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) bendrosios nuosavybės teise valdė 39,33 ha žemės plotą, kiekvienas iš bendraturčių valdė po 1/4 dalį iš bendrai valdyto 39,33 ha žemės ploto, t. y. po 9,8325 ha žemės. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad pagal NŽT Vilniaus rajono skyriuje turimus duomenis, į M. M. valdytą Žemės sklypo dalį prašymų nėra pateikta, taip pat nėra duomenų, kad iki nacionalizacijos buvęs savininkas M. M. testamentu jam priklausomą turto dalį būtų perleidęs bendrasavininkams ar kitiems šeimos nariams.

16. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad, vadovaujantis Atkūrimo įstatymu, pretendentams, laiku pateikusiems prašymus, nuosavybės teises galima atkurti tik į trijų buvusių žemės bendrasavininkų F. M., B. M. ir V. M. valdytą žemę ir tik į jiems tenkantį bendrą 29,4975 ha plotą.

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja ir R. M. pretendavo atkurti nuosavybės teises į V. M. turėtą žemę. Įvertinęs bendraturčiams tenkančią turto dalį iš bendrai valdyto Žemės ploto, teismas darė išvadą, kad pareiškėjai tenkanti žemės sklypo dalis yra ne 6,56 ha, o 4,9163 ha Žemės, R. M. tenkanti žemės sklypo dalis yra ne 6,55 ha, o 4,9162 ha Žemės. Teismas vertino, kad pareiškėjai nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės į 1,6437 ha dalį, o R. M. – į 1,6436 ha dalį. Taip pat E. M., G. M. ir J. M. nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės į po 1,0925 ha tenkančią dalį. Teismas nustatė, kad bendras atkurtas Žemės sklypo plotas yra 37,48 ha.

18. Teismas atkreipė dėmesį, kad NŽT Vilniaus rajono skyrius 2020 m. kovo 5 d. raštu Nr. 48SD-3372-(14.48.9.) kreipėsi į prokuratūrą „Dėl viešojo intereso gynimo“. Taip pat NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjas 2022 m. vasario 22 d. priėmė įsakymą Nr. 48VĮ-239-(14.48.2 E.) ,,Dėl Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Žemėtvarkos skyriaus 1999 m. rugpjūčio 10 d. išvados Nr. 1777 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai“ pripažinimo netekusia galios“, kuriuo R. M. vardu parengtą Išvadą Nr. 1777 pripažino netekusia galios.

19. Teismas, įvertinęs teisės aktų nuostatas, byloje pateiktus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę pretendentams, pretenduojantiems atkurti nuosavybės teisės į buvusių žemės savininkų F. M., B. M. ir V. M. valdytą turtą, į tai, jog pareiškėja nepateikė duomenų, kad iki nacionalizacijos buvęs savininkas M. M. testamentu jam priklausomą turto dalį būtų perleidęs bendrasavininkams ar kitiems šeimos nariams, ar sutikimo administracine tvarka patikslinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, sprendė, kad nuosavybės teisės į buvusių žemės savininkų F. M., B. M. ir V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą 29,4975 ha ploto žemę atkūrimas pareiškėjai yra baigtas, todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti NŽT atkurti nuosavybės teises į 1,85 ha žemės pagal 1991 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjos mamos R. M. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ir 1999 m. liepos 8 d. pažymą Nr. 5427.

III.

20. Pareiškėja J. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 6 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

21. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo faktines aplinkybes ir argumentus, kuriais grindė pirmosios instancijos teismui paduotą skundą. Pareiškėja pažymi, kad nei viena institucija nebuvo nurodžiusi, kad pretendentai neturi teisės pretenduoti į M. M. priklausančią Žemės dalį arba turi pateikti papildomus dokumentus. Teismas skundžiamame sprendime taip pat nustatė, kad iš byloje pateiktų Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. gruodžio 3 d. archyvo pažymėjimo, 1992 m. gruodžio 9 d. archyvo pažymėjimo Nr. 13421-M, Vilniaus rajono komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 1999 m. kovo 9 d. pasiūlymo (protokolas Nr. 10) matyti, kad F. M., M. M., B. M. ir V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) bendrosios nuosavybės teise valdė 39,33 ha žemės plotą; kiekvienas iš bendraturčių valdė po dalį iš bendrai valdyto 39,33 ha žemės ploto, t. y. po 9,8325 ha Žemės. Pareiškėja akcentuoja, kad nebuvo nustatytos ar išskirtos nuosavybės teisės dalys, priklausančios konkrečiam savininkui, o pretendentai nebuvo informuoti, jog, nesant pretendentų į nuosavybės teisės atkūrimą dėl vieno iš keturių savininkų, kitiems pretendentams negali būti atkurtos nuosavybės teisės, nes jie neatitinka teisės aktų reikalavimų dėl giminystės ryšio su buvusiu savininku.

22. Pareiškėja nurodo, kad ji nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo aktyvi, ne kartą kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo eigos tiek į žemėtvarkos skyrių, tiek į kitas institucijas. Nei žodžiu, nei raštu pareiškėja ar R. M. nebuvo informuotos, kad gali kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, neatsižvelgiant į norminiais teisės aktais nustatytus terminus dėl nuosavybę patvirtinančių dokumentų pateikimo. Pareiškėja supranta, jog galima tokia situacija, kad nuosavybės teisės į buvusį nekilnojamąjį turtą dėl tam tikrų priežasčių gali būti neatkurtos, tačiau atkreipia dėmesį, kad šioje situacijoje nėra priežasčių neatkurti nuosavybės teisių, nes valstybinės institucijos 1991–2009 m. laikotarpiu turėjo galimybę išsiaiškinti įstatymo reikalavimus ir įvertinti pateiktus dokumentus bei laiku nurodyti, kokių nuosavybę patvirtinančių dokumentų trūksta, kad pretendentai galėtų pasinaudoti įstatymo suteikiama teise kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Tuo labiau, kad keliems pretendentams tų pačių dokumentų pagrindu nuosavybės teisės buvo atkurtos, nekeliant klausimo dėl papildomų dokumentų, o kitai pretendentei tų pačių dokumentų pagrindu atsisakyta atkurti nuosavybės teises, tokiu būdu pažeidžianti konstitucinį lygybės prieš įstatymą principą. Pareiškėja pažymi, kad Vilniaus apygardos prokuratūra 2020 m. balandžio 7d. nutarimu Nr. 2-VI-22 atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones, atsižvelgdama į senaties terminus dėl priimtų dokumentų. Tokiu būdu nuosavybės teisių atkūrimo byloje išlieka skirtingas tų pačių teisės normų taikymas atskiriems Lietuvos piliečiams. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nevertino aplinkybės, kad NŽT jau kreipėsi į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo ir šia procedūra sprendimai nebus naikinami, todėl ginčo situacija išlieka.

23. Pareiškėja teigia, kad galiojantys nepakeisti ir nenuginčyti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal pareiškėjos ir R. M. prašymus yra pagrindas jų teisėtiems lūkesčiams susiformuoti. Aplinkybė, kad valstybinė institucija, vykdydama tiesiogines pareigas, po dešimtmečio nustato institucijos darbuotojų padarytas klaidas, turėtų būti siejama su teismų praktika, nurodančia, kad valstybės institucijų ir atsakingų pareigūnų veiksmais sukuriamas teisinis nestabilumas ir suardomas teisingas balansas, kai turto savininkui laikantis įstatyme nustatytų ir oficialiuose dokumentuose išvardintų sąlygų nustatoma jo turima nuosavybės teisė, tačiau vėliau teigiama, kad toks turimos teisės nustatymas atliktas netinkamai dėl nepagrįstų institucijų veiksmų, kuriais nustatytos teisės patvirtinimo sąlygos. Pasak pareiškėjos, riziką, kuri kyla dėl valstybinės institucijos padarytos klaidos, turi prisiimti pati valstybė, o klaidos neturi būti taisomos suinteresuotų asmenų interesų sąskaita.

Atsiliepimas

24. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas kartu su atsiliepimu pateikia naują įrodymą – NŽT Vilniaus apygardos žemės tvarkymo ir administravimo skyriaus vedėjo 2024 m. balandžio 2 d. įsakymą Nr. 2VĮ-385-(15.2.1 E.) „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. 2.5-41-30534 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiajai R. M.“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 2VĮ-385).

25. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad dėl institucijos kaltės, t. y. dėl neinformavimo apie dokumentų trūkumus, ji neteko teisės kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Atsakovas pažymi, kad, kaip nurodė pati pareiškėja, ji buvo aktyvi nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl turėjo pareigą ir pati domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Be to, pats teisės į teismą kreipimosi faktas negarantuoja, kad toks juridinis faktas teismo būtų nustatytas.

26. Atsakovas nurodo, jog pareiškėja nepagrįstai teigia, kad Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. liepos 30 d. sprendime Nr. 2.5-41-30534 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiajai pilietei R. M.“ 4 punkte įrašyta žyma, kad nuosavybės teisės į 1,85 ha Žemės bus atkurtos vėliau, sukėlė pareiškėjai teisėtus lūkesčius. Išvada, kurios pagrindu šis įrašas atliktas, NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2022 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 48VĮ-239-(14.48.2 E.) „Dėl Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Žemėtvarkos skyriaus 1999 m. rugpjūčio 10 d. išvados Nr. 1777 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai“ yra pripažinta netekusia galios.

27. Atsakovas pažymi, kad kartu su atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą pateiktu Įsakymu Nr. 2VĮ-385 yra pakeistas Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. 2.5-41-30534 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiajai pilietei R. M.“ 4 punktas. Atsižvelgdamas į tai, kad minėtas sprendimas buvo priimtas po NŽT atsiliepimo į skundą pateikimo, atsakovas prašo pridėti prie bylos Įsakymą Nr. 2VĮ-385, kaip naują įrodymą, kuriuo paneigiami pareiškėjos skundo argumentai dėl sprendimo 4 punkte nurodytos neatkurtos Žemės ploto dalies.

28. Atsakovo teigimu, pareiškėja skunde nepagrįstai nurodo, kad kitiems pretendentams atkūrimas į M. M. turėtą žemę, dėl kurių panaikinimo NŽT kreipėsi į prokuratūrą, sudaro pagrindą ir jai nepagrįstai atkurti nuosavybės teises į M. M. žemę. Atsakovas akcentuoja, kad teisėti lūkesčiai negali prieštarauti Atkūrimo įstatymą ir Tvarką reglamentuojančioms teisės aktų nuostatoms.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl reikalavimo įpareigoti NŽT atkurti R. M., kurios įpėdine yra pareiškėja J. B., nuosavybės teisę į 1,85 ha žemės pagal R. M. 1991 m. rugsėjo 26 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. liepos 8 d. pažymą Nr. 5427 pagrįstumo.

30. Pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui laikėsi pozicijos, kad neginčijant valstybės institucijų priimtų sprendimų, kuriais jai atkurtos jos tėvo V. M. kartu su broliais F. B. ir M. M. iki nacionalizacijos turėtos nuosavybės teisės į 39,33 ha žemės plotą, ginčytinas jos mirusios motinos, kurios įpėdine ji yra, teisės atkurti minėto buvusio savininko (sutuoktinio) turėtas nuosavybės teises neįgyvendinimas pagal šią teisę anksčiau patvirtinusius valstybės institucijų dokumentus, t. y. ginčytinas žemėtvarkos institucijų atliktas nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų peržiūrėjimas ir išlikusio nekilnojamojo turto dalies, tenkančios trijų buvusių savininkų įpėdiniams kaip trims šeimoms (po 13,11 ha), kitokio paskaičiavimo būdo taikymas, kuris grindžiamas nustatymu, kad 39,33 ha žemės plotas iki nacionalizacijos priklausė keturiems savininkams, iš kurių vienas savininkas ir jo įpėdiniai nepretendavo atkurti nuosavybės teises, todėl jam iki nacionalizacijos tekusi dalis pagal įstatymą lieka valstybei, kitiems buvusių savininkų įpėdiniams tenkančios dalys sudaro po 9,83 ha.

31. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, nustatydamas, kad nuosavybės teisių atkūrimas jo prašiusiems pretendentams pagal įstatymą nagrinėjamu atveju buvo galimas tik trijų buvusių žemės bendrasavininkų F. M., B. M. ir V. M. nuosavybės teisėmis valdytos žemės ir jiems tenkančio 29,4975 ha žemės ploto dalyje. Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisės į buvusių trijų žemės savininkų valdytą 29,4975 žemės plotą atkūrimas pareiškėjai baigtas ir nėra teisinio pagrindo įpareigoti NŽT atkurti nuosavybės teises į 1,85 ha žemės pagal pareiškėjos motinos R. M. 1991 m. rugsėjo 26 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. liepos 8 d. pažymą Nr. 5427.

32. Pareiškėja apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pagal pareiškėjos ir R. M. prašymus priimti valstybės institucijų sprendimai sudarė pagrindą atsirasti jų teisėtiems lūkesčiams, kurių yra nepaisoma po daugybės metų nustatant valstybės institucijų darbuotojų padarytas klaidas ir tuo sukuriant teisinio nestabilumo situaciją, tačiau viešojo administravimo klaidos neturi būti taisomos suinteresuotų asmenų interesų sąskaita, t. y. negatyvūs padariniai turėtų kilti ne pareiškėjai, kaip R. M. įpėdinei, bet valstybei.

33. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

34. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).

35. Bylos duomenimis nustatyta, kad dėl nuosavybės teisių į keturių brolių M. (V., F., B., M.) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos 39,33 ha žemės plotą atkūrimo kreipėsi trijų minėtų buvusių savininkų įpėdiniai (išskyrus M., galimai kitos valstybės piliečio): R. M. – buvusio žemės savininko V. M. sutuoktinė; J. B. – buvusio žemės savininko V. M. dukra; G. M. – buvusio žemės savininko B. M. dukra; M. M. – buvusio žemės savininko F. M. dukra. Šių asmenų grupėms, kaip trims šeimoms, atkurtina nuosavybės dalis buvo paskaičiuota keturių buvusių savininkų valdytos 39,33 ha žemės ploto pagrindu (įskaitant nepretendavusio brolio M. dalį): trims šeimoms po 13,11 ha. Pareiškėja, kaip viena iš dviejų buvusio žemės savininko V. M. įpėdinių, pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų (pagal 1999 m. kovo 9 d. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus komisijos „Dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių dokumentų pasiūlymo svarstymo“ protokolą Nr.10), turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią žemės dalį (6,55 ha). Toks atkūrimas yra baigtas Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 30981 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei J. B.“ pagrindu. Įgyvendintas nuosavybės teisės atkūrimas nėra ginčijamas. Ginčo pagrindą sudarantis klaidos taisymas, užkirtęs kelią įgyvendinti pareiškėjos, kaip jos mirusios motinos, įpėdinės teises analogiškoje 6,55 ha žemės ploto dalyje (pagal tai patvirtinančią Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. liepos 8 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 5427), atliktas nustačius, kad M. M. tenkanti dalis turėtų atitekti valstybei, t. y. kad restitucija galima mažesnėje žemės ploto dalyje negu ta, kurioje reikalavimo teisę siekia įgyvendinti pareiškėja, kaip jos mirusios motinos įpėdinė.

36. Nėra ginčo, kad dėl buvusio žemės savininko V. M. iki nacionalizacijos turėtų nuosavybės teisių atkūrimo pagrįstai kreipėsi jo įpėdiniais buvę asmenys – dukra J. B. ir sutuoktinė (pareiškėjos motina) R. M.. Be to, nėra ginčo, kad (duomenys neskelbtini) mirusios R. M. įpėdine yra pareiškėja J. B.. Tačiau nesutariama, ar valstybei tenka negatyvūs padariniai, susidarę dėl klaidos, padarytos institucijoms vertinant, kokia dalimi pareiškėjai ir jos motinai atkurtinos V. M. iki nacionalizacijos turėtos nuosavybės teisės į 39,33 ha žemės plotą tokioje situacijoje, kai brolis M. ir jo įpėdiniai nepretendavo atkurti nuosavybės teises, o pretendavusiems kitų trijų brolių (tarp jų – V.) įpėdiniams tenkančios viso to žemės ploto dalys buvo paskaičiuotos klaidingai (trims šeimoms po 13,11 ha), nors broliui M. tekusi dalis pagal įstatymą turi atitekti valstybei (nesant duomenų apie šio asmens testamentu perleistą jam priklausiusią turto dalį bendrasavininkams ar kitiems šeimos nariams).

37. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijoje nustatyta, kad „įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis <...> įstatymų <...>“ (28 str.).

38. Vadinasi, pareiškėja, pretenduodama atkurti buvusio savininko V. M. iki nacionalizacijos turėtas nuosavybės teises, privalėjo rūpestingai laikytis restitucijos santykius reglamentavusio įstatymo ir kartu su kitais minėtų trijų brolių M. įpėdiniais rūpestingai pretenduoti tik į šiems trims buvusiems savininkams tenkančią keturių brolių M. nuosavybės teisėmis valdyto žemės ploto dalį.

39. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje išaiškinti restitucijos santykių reglamentavimo konstituciniai pagrindai, be kita ko, tokiu aspektu: „ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą. <...> Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei. Atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu. Nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

40. Be to, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje (be kita ko, 2001 m. gruodžio 18 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimuose) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (be kita ko, 2024 m. spalio 23 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. eA-966-442/2024) nurodoma, jog teisėtų lūkesčių principas, vienas iš Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškia, be kita ko, įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos.

41. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos, kuriai jos tėvo iki nacionalizacijos turėtų nuosavybės teisių atkūrimas pagal jos prašymą, teiktą atskirai nuo jos motinos, kaip kitos V. M. įpėdinės, prašymo, yra baigtas, lūkestis įgyvendinti jos motinos R. M. 1991 m. rugsėjo 26 d. prašymu siektą įgyvendinti subjektinę teisę pagal ją atitinkamai pripažinusią minėtą 1999 m. liepos 8 d. pažymą Nr. 5427 negali būti kvalifikuojamas pagrįstu ir teisėtu, esą kilusiu iš galiojusių įstatymų ir kitų restituciją reglamentavusių teisės aktų, pagal kuriuos tėvo broliui M. tekusi dalis turi atitekti valstybei, nesant duomenų apie šio asmens testamentu perleistą jam priklausiusią turto dalį bendrasavininkams ar kitiems šeimos nariams.

42. Nors pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinos išplėtojimą ir tikslinimą, be kita ko, 2008 m. liepos 4 sprendime, gali būti ginami net tokie asmens lūkesčiai, kurie atsirado iš vėliau neteisingais ar klaidingais laikomų arba net panaikintų neteisėtų teisės aktų, tokia galimybė, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju: 1) taikytina tik tiems restitucijos santykiams, kurie iki klaidos paaiškėjimo susidarė ir pasibaigė pagal pareiškėjos prašymą atkurti jos tėvo iki nacionalizacijos turėtas nuosavybės teises ir R. M. prašymą atkurti jos sutuoktinio iki nacionalizacijos turėtas nuosavybės teises; 2) netaikytina tiems restitucijos santykiams, kurie po klaidos paaiškėjimo nėra pasibaigę pagal R. M., kurios įpėdine yra pareiškėja, prašymą atkurti jos sutuoktinio iki nacionalizacijos turėtas nuosavybės teises.

43. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, kad viešojo administravimo klaidos neturi būti taisomos suinteresuotų asmenų interesų sąskaita ir todėl pareiškėjos bei jos motinos teisėtus lūkesčius nuosavybės teisių atkūrimo procese pažeidžiantys atsakovo nustatytos klaidos negatyvūs padariniai turėtų kilti ne pareiškėjai, bet valstybei, pažymėtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (be kita ko, 2023 m. lapkričio 22 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. eA-1910-415/2023) nurodoma Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl valstybės pareigų taisant padarytas klaidas. Šis Teismas, aiškindamas, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio nuostatas dėl nuosavybės apsaugos (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje Bogdel prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 41248/06), valstybės klaidų taisymo kontekste pabrėžia „gero valdymo“ principą, kuris: 1) reikalauja, kad valstybės institucijos, nagrinėdamos viešojo intereso klausimą, susijusio su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, pvz., nuosavybės teise, veiktų greitai, tinkamai ir nuosekliai (žr., 2011 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Rysovskyy prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 29979/04, par. 70–71); 2) neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo (žr., 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Moskal prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 10373/05, par. 73), tačiau poreikis ištaisyti seną „neteisybę“ neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu (žr., mutatis mutandis, Pincova ir Pinc prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo Nr. 36548/97, par. 58, ECHR 2002‑VIII). Esant asmens gerai valiai ir sąžiningumui, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju galėtų būti įgyvendinama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų pagrindą sudaranti Europos Žmogaus Teisių Teismo doktrina, kad valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (žr., mutatis mutandis, Pincova ir Pinc, par. 58; 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 32457/05, par. 40; 2009 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Trgo prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 35298/04, par. 67). Tačiau nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo konstatuoti asmens gerą valią ir sąžiningumą, nes pareiškėja pagal jai žinotinus restituciją reglamentuojančius teisės aktus, kurių galimas nežinojimas neatleidžia nuo tokio nežinojimo negatyvių padarinių, negalėjo ir negali gera valia, sąžiningai įgyti bei teismo tvarka apginti teisę atkurti V. M. iki nacionalizacijos turėtas nuosavybės teises didesnėje nei jam tenkančioje minėto žemės ploto dalyje, kuri teisingai skaičiuotina pripažįstant, kad valstybei (ją kuriančiai visuomenei) atitenka M. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdyto žemės ploto dalis. Todėl minėti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai atmetami.

44. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyta EŽTT jurisprudencija suponuoja, jog nagrinėjamu atveju klaidos neigiami padariniai neturėtų tekti išimtinai valstybei, nes pareiškėja ir R. M., dalyvaudamos keturių buvusių savininkų, brolių M. iki nacionalizacijos turėtų nuosavybės teisių į 39,33 ha žemės plotą atkūrimo procese, nepakankamai rūpestingai pagal teisės aktus pretendavo atkurti buvusio savininko V. M. nuosavybės teises visų keturių minėtų buvusių savininkų nuosavybės teisėmis valdyto 39,33 ha ploto pagrindu, bet ne tik trims minėtiems buvusiems savininkams priskirtino 29,4975 ha žemės ploto pagrindu (pareiškėjai žinotino kito buvusio savininko M. ir jo įpėdinių nepretendavimo situacijoje). Toks nepakankamai rūpestingas pretendavimas atkurti nuosavybės teises 39,33 ha žemės ploto pagrindu sudarė prielaidas atsirasti klaidai, kuri neabejotinai turėjo būti proporcingai taisoma jai paaiškėjus. Klaidos ištaisymas nagrinėjamu atveju kvalifikuotinas kaip nepaneigęs pareiškėjos teisės ir lūkesčio atkurti jos tėvo kaip buvusio savininko nuosavybės teises pagal jos prašymą, ir todėl esantis proporcingas pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo pagal jos prašymą baigties kontekste. Vadovaujantis šiais argumentais, pagrįstomis pripažintinos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai baigtumo ir nesančio teisinio pagrindo įpareigoti NŽT atkurti nuosavybės teises į 1,85 ha žemės pagal pareiškėjos mamos R. M. 1991 m. rugsėjo 26 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ir 1999 m. liepos 8 d. pažymą Nr. 5427.

45. Kiti apeliacinio skundo ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai nėra reikšmingi teisingam ginčo dėl Komisijos 2022 m. spalio 20 d. išvados Nr. 19-I/2022 pagrįstumo ir teisėtumo išsprendimui, todėl dėl kiekvieno iš jų detaliai nėra pasisakoma.

46. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasRičardas PiličiauskasEgidijus Šileikis