Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Justo Namavičiaus, Lino Žukausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro (toliau – ir prokuroras) ir nuteistojo V. N. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) – laisvės atėmimu trejiems metams;

– pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, – laisvės atėmimu šešeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos už atskirus nusikaltimus, subendrintos bausmių apėmimo būdu ir V. N. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam V. N. nepagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nagrinėjamu atveju nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo už nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą nuteistajam skirti daug mažesnę laisvės atėmimo bausmę, nei nurodyta šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje. Mažesnės bausmės, nei nustatyta minėto straipsnio sankcijoje, paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtintos bausmės paskirties. Juo labiau kad Šiaulių apygardos teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nepagrįstai daugiau dėmesio skyrė nuteistojo asmenybei, jo šeiminei padėčiai, tinkamai neįvertinęs V. N. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė nė vienos išimtinės aplinkybės, kuri mažintų nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą tiek, kad BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytos minimalios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas kaltininkui prieštarautų teisingumo principui. Apelianto nuomone, priešingai nei konstatavo apygardos teismas, aplinkybė, jog V. N. ir S. F. veiksmai buvo kontroliuojami teisėsaugos pareigūnų, nemažina šių nusikalstamų veiksmų pavojingumo visuomenei. Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje turėjo įvertinti ne tik narkotinės medžiagos, kuria disponavo V. N., rūšį, bet ir jos kiekį (289 465 g kanapių dervos), kuris net du tūkstančius tris šimtus penkiolika kartų (2 315) viršijo nustatyto labai didelio kiekio ribą (125 g). Apelianto teigimu, apygardos teismas nuosprendyje tinkamai nevertino ir kitų bausmei skirti svarbių aplinkybių, o būtent, kad labai sunkų nusikaltimą nuteistasis padarė būdamas nusikalstamos veikos organizatoriumi. Neteisingai paskirtą bausmę liudija ir tas faktas, kad V. N., neatsižvelgiant į jo vaidmenį padarant nusikaltimą, buvo paskirta lygiai tokia pati bausmė, kaip ir S. F., kuris buvo tik nusikaltimų vykdytojas. Apelianto nuomone, organizatoriaus veiksmai nuo vykdytojo veiksmų kardinaliai skiriasi pagal jų pavojingumo visuomenei laipsnį. Šio fakto negali nusverti teismo nurodyta aplinkybė, kad S. F., skirtingai nuo V. N., anksčiau buvo teistas Lenkijos Respublikoje už neteisėtą akcizinių prekių gabenimą, taip pat buvo baustas Vokietijoje. Apeliantas nurodo, jog nuosprendyje buvo įvertintos nuteistąjį teigiamai charakterizuojančios aplinkybės, tačiau visiškai neatsižvelgta į faktą, kad V. N. po nusikaltimo padarymo, vengdamas baudžiamosios atsakomybės, beveik trejus metus slapstėsi nuo teisėsaugos pareigūnų. Skundžiamame nuosprendyje nurodytos V. N. asmenybę charakterizuojančios aplinkybės tik iš dalies apibūdina kaltininko asmenybę, tačiau neduoda pagrindo daryti išvados, kad nuteistasis yra išskirtinai teigiama ir netipiška asmenybė. Teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės turi reikšmės tik skiriant ir individualizuojant bausmę pagal pritaikyto BK straipsnio sankciją. Juo labiau kad apygardos teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog V. N. prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi. Taigi, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. N. prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nuosprendį ir sumažinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką iki ketverių metų bei, pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, jos vykdymą atidėti trejų metų laikotarpiui, arba skirti jam piniginę baudą, baudai sumokėti panaudojant jo įmokėtą užstato sumą.Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nes mano, kad jam paskirtoji šešerių metų laisvės atėmimo bausmė galėtų būti dar labiau švelninama. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuteistojo V. N. atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi. Nepaisant to, kad ikiteisminio tyrimo metu jis buvo pasislėpęs užsienyje, tačiau 2017 metų balandžio mėnesį grįžo į Lietuvos Respubliką ir savanoriškai prisistatė Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnams, pripažino kaltę ir davė parodymus pagal jam pateiktus įtarimus. Apeliantas nurodo, kad jam slapstantis nuo teisingumo žuvo jo brolis, sunkiai susirgo tėvas. Šiuo metu jis rūpinasi senyvo amžiaus tėvais, brolio palikta įmone, augina nepilnametį sūnų. Apeliantas pažymi, kad jis anksčiau neteistas, daugiau jokių nusikaltimų nepadarė, laikėsi teismo jam paskirtų švelnesnių už suėmimą kardomųjų priemonių sąlygų, nuo teisėsaugos institucijų nepasislėpė. Esant šioms aplinkybėms, apelianto nuomone, bausmės tikslai, nustatyti BK 41 straipsnyje, jau yra iš dalies pasiekti, o jam paskirtoji šešerių metų laisvės atėmimo bausmė tik apsunkins jo artimųjų ir jo paties socialinę padėtį, tačiau neužtikrins teisingumo principo įgyvendinimo.Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o prokuroro apeliacinį skundą tenkinti.Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistojo V. N. apeliacinis skundas atmetamas.Prokuroro apeliaciniame skunde prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nustatytą V. N. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Skunde taip pat prašoma sugriežtini nuteistajam paskirtą bausmę konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. N. bausmę, mažesnę už BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytą minimumą, nepagrįstai vadovavosi BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Nuteistasis V. N. apeliaciniame skunde, neginčydamas nusikalstamų veikų kvalifikavimo, apimties bei savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, prašo apeliacinės instancijos teismą pakeisti nuosprendžio dalį dėl jam paskirtos bausmės ir, nekeičiant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, paskirti jam ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant BK 75 straipsnio pagrindu, arba paskirti švelnesnę, negu įstatyme nustatyta, bausmės rūšį, tai yra baudą.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes nepagrįstai nustatė V. N. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, įtvirtintą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be to, skirdamas jam bausmę pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį nepagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė jam per švelnią bausmę. Skundžiamas Šiaulių apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).Pagal teismų formuojamą praktiką BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas savanoriškai, tai yra savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Teisėjų kolegija, įvertinusi V. N. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų turinį pirmiau nurodytų aplinkybių kontekste, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo pripažinti šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nes nuteistasis davė nenuoširdžius parodymus bei siekė išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuteistasis V. N. pripažino pranešimuose apie įtarimą bei kaltinamajame akte nurodytas faktines aplinkybes, tai yra, kad iš nenustatyto asmens gavo 150 briketų ir organizavo jų pergabenimą iš Lietuvos Respublikos į Latvijos Respubliką – surado vairuotoją S. F., atvežė tuos briketus iki S. F. vilkiko, kartu juos sukrovė į vilkiką, paskui S. F. išvyko į Latvijos Respubliką. Šių apklausų metu V. N. nurodė, kad nežinojo, kas buvo supakuota minėtuose briketuose, tačiau įtarė, kad juose gali būti narkotinių medžiagų, o S. F. nežadėjo mokėti jokio atlygio (t. 5, b. l. 13–15). Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija sprendžia, kad šie nuteistojo teiginiai yra esminiai, sprendžiant dėl savanoriško ir nuoširdaus jo kaltės pripažinimo pagal pareikštus kaltinimus, nes jais buvo neigiama nuteistojo padarytų nusikaltimų subjektyvioji pusė. Minėti nuteistojo V. N. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai patvirtina išvadą, kad jis savo kaltę pagal pareikštus kaltinimus pripažino tik iš dalies, davė nenuoširdžius parodymus ir stengėsi išvengti atsakomybės. Juo labiau kad šie V. N. parodymai buvo paneigti kitais byloje nustatytais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas nuteistojo parodymus ir baudžiamosios bylos medžiagą, nuosprendyje konstatavo, kad pastarasis, žinodamas, jog bus gabenamos narkotinės medžiagos, šiam pavojingam darbui atlikti surado S. F.. Be to, tam, kad palaikytų ryšį su minėtu asmeniu, jie nusipirko Latvijos Respublikoje veikiančių mobiliojo ryšio operatorių korteles ir tarpusavyje bendravo bei dėl susitikimo tarėsi užšifruotai (t. 2, b. l. 79–85). Toks nuteistojo elgesys patvirtino išvadą, kad V. N. žinojo, jog briketuose, dėl kurių gabenimo į Latvijos Respubliką jis susitarė su S. F., buvo narkotinės medžiagos. Juo labiau kad S. F. už krovinio nugabenimą iš Radviliškio į Rygą, kuriuos skiria vos 150 km atstumas, jis pažadėjo sumokėti 1 500,00 Eur atlygį. Be to, iš S. F. parodymų matyti, kad į Rygą nuvežtą krovinį turėjo paimti ir su juo atsiskaityti ne kitas asmuo, o pats V. N.. Nuteistasis apklausų, vykdytų ikiteisminio tyrimo ir teisme metu, nepripažino, kad S. F. už krovinio nugabenimą siūlė atlygį, tačiau šie jo parodymai buvo paneigti S. F. parodymais, duotais nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurios teisminio proceso numeris 1-01-2-00066-2014-3 (t. 4, b. l. 135–139). Be to, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog V. N. parodymai apie neatlygintiną krovinio gabenimą yra nelogiški ir dėl to nepatikimi. Bylos duomenimis nustatyta, kad su S. F. dėl krovinio pervežimo tarėsi tik V. N., o situacija, kai mažai pažįstamas užsienio pilietis vežtų krovinį iš vienos valstybės į kitą be iš anksto sutarto atlygio, dėl jo pervežimo tartųsi naudodamas konspiracines ryšio priemones, yra neįtikėtina. Bylos duomenimis taip pat nenustatyta, kad nuteistasis V. N. po to, kai savanoriškai nutraukė beveik trejus metus trukusį slapstymąsi nuo teisėsaugos institucijų, būtų padėjęs ikiteisminio tyrimo pareigūnams išsiaiškinti nusikalstamų veikų aplinkybes ar jose dalyvavusius asmenis. Priešingai, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apklausiamas kaip įtariamasis bei duodamas parodymus teisme V. N. nurodė, kad pasitiko S. F. vilkiką degalinėje ir liepė jam sekti jo automobilį „BMW“. Abu nuvyko prie durpyno, kur jis nurodė S. F. laukti, o pats nuvažiavo namo ir į įvykio vietą atvairavo mikroautobusą, kuriame buvo sukrautas briketų krovinys. Tačiau iš byloje esančio 2014 m. birželio 6 d. protokolo dėl slapto kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo (t. 2, b. l. 69–70) matyti, kad jame užfiksuotas S. F. vairuojamo vilkiko ir V. N. vairuojamo lengvojo automobilio „BMW“ atvykimas į Radviliškyje esančią UAB „Baltic Petroleum“ degalinę, minėtų asmenų susitikimas, bendravimas degalinės teritorijoje, išvykimas iš jos ir nuvykimas prie UAB „Sulinkiai“ teritorijos, esančios Radviliškyje, Durpių g. 2, kur S. F. vairuojamas vilkikas sustojo prie raudonos spalvos mikroautobuso „VW Transporter“, kurio nenustatytos užsienio valstybės registracijos numeris (duomenys neskelbtini) Taip pat V. N. ir S. F. grįžimas vilkiku iš tos teritorijos iki V. N. palikto automobilio „BMW“ buvimo vietos (t. 2, b. l. 69–78). Be to, ikiteisminio tyrimo metu paprašytas pakomentuoti byloje esančio susirašinėjimo su nuteistuoju S. F. turinį, V. N. atsisakė tai daryti, nurodydamas, jog tokio susirašinėjimo ir naudojimosi 2014 m. rugpjūčio 11 d. kriminalinės žvalgybos protokole nurodytu telefono numeriu neprisimena. Nepaisant to, kad nuteistasis nurodė asmenį, iš kurio gavo narkotinių medžiagų, tai yra S. V. arba Vidžiūną, atlikus paieškos veiksmus, šio asmens surasti nepavyko. Nustatyta, kad vienintelis asmuo, kurio vardas ir pavardė S. V., mirė 1995 metais. Suvedus į paiešką „S. V.“, buvo pateiktas vienintelis gyventojas – S. V., gimęs 1930 metais, kuris pagal amžių ir išvaizdos požymius akivaizdžiai neatitiko nuteistojo pateikto apibūdinimo. Toliau siekiant nustatyti V. N. minėtą asmenį į paieškos sistemą suvesti paieškos duomenys „Stasys Vi%iūnas“ (% – bet kokia raidė). Registras pateikė iš viso 9 gyventojus, tarp kurių buvo ir pirmiau nurodyti du asmenys, bei kiti, iš kurių tik du asmenys bent minimaliai atitiko nuteistojo pateiktą asmens apibūdinimą ir nusikaltimų padarymo metu dar buvo gyvi. Tačiau V. N. nė vieno iš minėtų asmenų neatpažino kaip asmens, kurio prašymu organizavo narkotinių medžiagų kontrabandą, nors apklausiamas teisme teigė, kad S. V. pažinojo dešimt metų, su juo retkarčiais bendravo ir net skolinosi pastarojo automobilį (t. 5, b. l. 13–45). Taigi, pirmiau aptartos aplinkybės patvirtina išvadą, jog V. N. apie nusikaltimų padarymo aplinkybes ir jame dalyvavusius asmenis teisėsaugos institucijoms teikė prieštaringą informaciją. Esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad V. N. prisipažinimas padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas laikytinas formaliu ir nenuoširdžiu, jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, įtvirtinta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta nepagrįstai ir dėl to naikintina. Skundžiamu nuosprendžiu V. N. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) nuteistas laisvės atėmimo bausme trejiems metams, tai yra jam paskirta minimali šio straipsnio sankcijoje nustatyta bausmė. Pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, jam paskirta mažesnė bausmė, nei nustatyta šio straipsnio sankcijoje, tai yra laisvės atėmimas šešeriems metams (BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė nuo dešimties iki penkiolikos metų). Nuteistojo V. N. ir prokuroro apeliaciniuose skunduose nesutinkama su nuteistajam paskirta bausme. Atitinkamai nuteistasis prašo dar labiau sušvelninti jam paskirtą bausmę, o prokuroras nesutinka su BK 54 straipsnio 3 dalies taikymu ir prašo nuteistajam pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtą bausmę griežtinti. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą padariusiam asmeniui. Todėl kiekvienu atveju ji turi būti individualizuojama atsižvelgiant į konkretų padarytą nusikaltimą. Taigi, bausmės esmę pirmiausia sudaro konkretaus nusikaltimą padariusio asmens nubaudimas. Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, turi paisyti imperatyvo, jog bausmė turi būti teisinga, tai yra atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį, kuri kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama kaip visuma, nesuteikiant nė vienam iš bausmės paskirties elementų konkrečiomis bylos aplinkybėmis nepagrįsto prioriteto. Bausmės dydis už kiekvieną nusikalstamą veiką turi būti nustatomas įvertinus BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumą. Taigi bausmė turi būti teisinga, tai yra atitikti konstitucinio teisingumo principo reikalavimus ir turinį, jog valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui, bausmė turi būti adekvati nusikalstamai veikai, ji turi būti teisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri nustatyta BK specialiosios dalies straipsnio, kuriame įtvirtinta atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali peržengti baudžiamojo įstatymo sankcijos ribas. Šie atvejai nustatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė, negu nustatyta įstatyme, bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnės bausmės, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę švelninti ar griežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nors ir aptarė nuosprendyje visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias kaltininko asmenybę, tačiau neatliko jų išsamaus vertinimo visų bylos aplinkybių kontekste, nepagrįstai konstatavo, jog V. N. padarytos veikos pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo vietą, laiką ir būdą, motyvus ir tikslus, stadiją, kilusius padarinius, yra gerokai mažesnis negu rūšinis nusikalstamos veikos pavojingumas, ir nepagrįstai taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nuteistajam V. N. už BK 24 straipsnio 4 dalyje ir BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyto nusikaltimo padarymą skyrė šešerių metų laisvės atėmimo bausmę. Be to, priešingai nei prašoma nuteistojo V. N. apeliaciniame skunde, dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę ir jos vykdymą atidėti arba skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę nėra teisinio pagrindo. Nagrinėjamu atveju byloje nėra BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės bausmės, negu nustatyta įstatyme, skyrimo sąlygų. Taigi, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti nuteistajam V. N. mažesnę bausmę, nei įtvirtinta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje, pirmosios instancijos teismas galėjo tik nustatęs išimtinių aplinkybių, mažinančių šios nusikalstamos veikos pavojingumą, bei išimtinių aplinkybių, susijusių su jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas V. N. aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį ir pagal BK 24 straipsnio 4 dalį bei BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistajam V. N. skirdamas švelnesnę bausmę, nei nustatyta įstatymo sankcijoje, tokį sprendimą apygardos teismas motyvavo tuo, kad V. N. anksčiau neteistas, įvykdė du tyčinius nusikaltimus, kurių vienas (nustatytas BK 199 straipsnio 2 dalyje) priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, o kitas (nustatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje) – labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Vienas nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje. V. N. metų laikotarpiu administracine tvarka nebaustas ir galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirba, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, neserga priklausomybės ligomis, augina nepilnametį sūnų, rūpinasi jo sportine karjera, yra iniciatyvus, dalyvauja rengiant ir įgyvendinant automobilių sporto renginius Radviliškio rajone, pats dalyvavo automobilių sporto varžybose ir taip garsino savo miestą, padeda pasiruošti varžyboms jaunimui, padeda sergantiems tėvams ir rūpinasi jais, rūpinasi žuvusio brolio D. N. vaikais. V. N. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę lengvina tai, kad prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas konstatavo ir tai, kad V. N. narkotinėmis medžiagomis (kanapių derva) disponavo labai trumpą laiką, jo ir bendrininko S. F. disponavimas narkotinėmis medžiagomis buvo visiškai kontroliuojamas ikiteisminio tyrimo institucijos pareigūnų, todėl nebuvo realios grėsmės dėl jų neteisėto patekimo į nelegalią rinką. Nenustatyta, kad V. N. turėjo tikslą platinti šias narkotines medžiagas ar kitokiu būdu pasipelnyti iš šios veikos. Byloje nėra duomenų, kad jis iki nusikalstamų veikų padarymo užsiėmė narkotinių medžiagų realizavimu ar disponavimu. Apygardos teismo nuomone, labai tikėtina, kad kaltinamojo V. N. veiksmus koordinavo kiti asmenys, tikrieji sulaikytų narkotinių medžiagų savininkai, apie kuriuos ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta jokių duomenų, o V. N. atliko tik tam tikras jam pavestas funkcijas – suorganizavo šių narkotinių medžiagų gabenimą iš Radviliškio į Latvijos Respubliką. Skirdamas bausmę, apygardos teismas atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis neteisėtai gabeno gamtines narkotines medžiagas (kanapes), kurios mažiau pavojingos nei sintetinės narkotinės medžiagos. V. N. po jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo jokių naujų teisės pažeidimų nepadarė, nusikaltimai nebuvo dėsningas jo ankstesnio gyvenimo padarinys, o pozityvus elgesys po nusikaltimų padarymo parodo daug mažesnį jo asmenybės pavojingumą. Jo asmenybės pavojingumą mažina ir tai, kad šiuo metu jis yra sulaukęs 50 metų amžiaus, o ilgas slapstymasis nuo teisėsaugos pareigūnų, trukęs beveik trejus metus, taip pat turėjo didelių neigiamų padarinių ir praradimų – visą šį laikotarpį V. N. izoliavo save nuo šeimos, per šį laikotarpį žuvo jo brolis D. N., jis negalėjo dalyvauti mėgstamoje veikloje (automobilių lenktynėse), bendrauti su draugais. Ilgalaikis atskyrimas nuo darbo, šeimos ir visuomenės gali neigiamai paveikti jo socialinius ryšius, darbinius santykius. Teismas nurodė, kad nustatytos aplinkybės pagrindžia BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybę, nes nors ir minimalios BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas būtų neproporcingas padarytam nusikaltimui ir nuteistojo asmenybei, aiškiai prieštarautų teisingumo principui.Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų formuojamą praktiką į kaltininko asmenybę, šeimines aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvados, kad įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas paprastai susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, jo pastangas pašalinti savo nusikalstama veika sukeltus žalingus padarinius, bei kitų aplinkybių visumos vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7/2010, Nr. 2K-355/2012 ir kt.). Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, išskirtinį dėmesį skyrė būtent jo asmenybei ir šeiminėms aplinkybėms analizuoti, bet ignoravo jo padarytų nusikaltimų ir jo vaidmens padarant minėtus nusikaltimus pavojingumą visuomenei. Priešingai nei nuosprendyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių, kurios BK 54 straipsnio 3 dalies prasme galėtų būti vertinamos kaip išimtinės, nėra. Bylos duomenimis neabejotinai nustatyta, kad V. N. ne tik disponavo labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, bet ir bendrininkavo įvykdant labai didelio kiekio narkotinių medžiagų (289 465 g kanapių dervos) kontrabandą, tai yra parengė šią nusikalstamą veiką ir jai vadovavo. Tiek jo, tiek vykdytojo S. F. tikslas buvo nugabenti narkotines medžiagas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Latvijos Respubliką. Bendrininkai V. N. ir S. F. jau buvo pradėję realizuoti šį nusikaltimą – pakrovė narkotines medžiagas į S. F. sunkvežimį, V. N. nurodė S. F. vežti jas į Latvijos Respubliką ir S. F., vykdydamas V. N. nurodymus, savo vairuojamu sunkvežimiu gabeno šias narkotines medžiagas per Lietuvos Respublikos teritoriją valstybės sienos link, ketindamas jas kontrabanda (neturint leidimo) nugabenti į Latvijos Respubliką, tačiau nusikalstamo ketinimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes prie Lietuvos ir Latvijos valstybių sienos S. F. vairuojamas vilkikas buvo sulaikytas Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnų, o paslėptos narkotinės medžiagos buvo rastos ir išimtos. Po šių nusikalstamų veikų padarymo nuteistasis net trejus metus slapstėsi užsienyje ir tik pasikeitus šeiminėms aplinkybėms, tai yra mirus broliui, nusprendė grįžti ir pasiduoti teisėsaugai. Akivaizdu, jog padarant nusikalstamą veiką nuteistasis V. N. atliko pagrindinį organizatoriaus vaidmenį. Būtent jo iniciatyva į nusikaltimo padarymą buvo įtrauktas kitas asmuo, tai yra S. F., tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje šią aplinkybę visiškai ignoravo, visą dėmesį koncentruodamas tik į teigiamus nuteistojo asmenybės aspektus. Skirdamas išimtinai švelnią bausmę – laisvės atėmimą šešeriems metams – nusikaltimų organizatoriui, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje ne tik nepagrįstai sumenkino V. N. vaidmenį padarant nusikaltimus, bet ir paneigė nusikaltimų, susijusių su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, pavojingumą bei daromą žalą visuomenei ir žmonių sveikatai. Juo labiau kad nagrinėjamu atveju nuteistasis kartu su bendrininku disponavo itin dideliu narkotinių medžiagų – kanapių dervos (arba hašišo) – kiekiu, kuris siekė beveik 289 kg ir du tūkstančius tris šimtus penkiolika kartų (2 315) viršijo nustatyto labai didelio kiekio ribą (125 g). Aplinkybė, kad jis disponavo narkotinėmis, o ne psichotropinėmis medžiagomis, nagrinėjamu atveju įtakos skirti švelnesnę bausmę, nei nustatyta baudžiamojo įstatymo sankcijoje, neturi, nes BK 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta atsakomybė už disponavimą ir labai dideliu narkotinių, ir labai dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu, o Lietuvos Respublikos baudžiamuosiuose įstatymuose baudžiamoji atsakomybė pagal disponuojamų uždraustų medžiagų rūšį nediferencijuojama. Nagrinėjamu atveju nusikaltimo vykdytojui S. F., kurį į nusikalstamas veikas įtraukė būtent nuteistasis, buvo paskirta tokia pati bausmė, kaip ir šios veikos organizatoriui, o tai prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principų reikalavimams. Šios aplinkybės nepateisina ir tai, kad priešingai nei V. N., S. F. nusikaltimų padarymo metu turėjo neišnykusį teistumą.Be to, aplinkybė, kad nusikaltimą pavyko atskleisti pasinaudojus slaptais kriminalinės žvalgybos metodais, neduoda pagrindo konstatuoti, jog šios nusikalstamos veikos rūšinis pavojingumas buvo mažesnis. Priešingai, labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų buvo disponuojama siekiant jas išvežti į užsienį, bendrininkams bendraujant tarpusavyje naudoti konspiracijos metodai, taigi, atsitiktinis nusikaltimų atskleidimas iš esmės buvo neįmanomas. Priešingai nei teigiama nuosprendyje, baudžiamosios bylos medžiagoje esančio nuteistojo ir S. F. susirašinėjimo turinys leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis V. N. narkotines medžiagas savo žinioje turėjo pakankamai ilgą laiką. Ta aplinkybė, kad bylos duomenimis nenustatyta, jog V. N. anksčiau disponavo narkotinėmis medžiagomis ar disponavo jomis turėdamas tikslą jas platinti bei gauti už tai atlygį, neduoda pagrindo spręsti apie mažesnį V. N. padaryto nusikaltimo pavojingumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad jis, veikdamas bendrai su kitu asmeniu, kurį pats įtraukė į nusikalstamą veiklą, padarė vieną baigtą tyčinį labai sunkų nusikaltimą ir kėsinosi padaryti sunkų nusikaltimą. Priešingai nei konstatavo apygardos teismas, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus prielaidų lygio pirmosios instancijos teismo argumentus apie galimą kitų, bylos duomenimis nenustatytų, asmenų vykdytą nuteistojo V. N. veiksmų koordinavimą. Jokių šiuos teismo teiginius patvirtinančių duomenų byloje nėra. Kita vertus, pateikdamas tokią BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo argumentaciją, pirmosios instancijos teismas prieštarauja nuosprendyje išdėstytiems motyvams, kad bylos duomenimis nenustatyta, jog, be S. F., prie nusikalstamų veikų padarymo prisidėjo kiti asmenys, nors prieš V. N. nuo 2014 m. sausio 9 d. (daugiau nei keturis mėnesius) buvo atliekami sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmai (t. 2, b. l. 87–89). Taip pat nepagrįsti pirmosios instancijos teismo motyvai, kuriuose nuteistojo slapstymasis nuo teisėsaugos pareigūnų beveik trejus metus prilygintas pasiaukojančiam žingsniui, dėl kurio nuteistasis patyrė neigiamų išgyvenimų, atsiskyrė nuo šeimos, negalėjo užsiimti mėgstamu automobilių sportu ir bendrauti su draugais. Teisėjų kolegija pažymi, kad veikdamas tokiu būdu nuteistasis pats tyčia trukdė įvykdyti teisingumą, taigi, slapstymosi nuo teisėsaugos institucijų metu nuteistojo patirti išgyvenimai neturi jokios įtakos jo padarytų nusikaltimų pavojingumo vertinimui, o juo labiau neduoda pagrindo vertinti šį poelgį kaip aplinkybę, dėl kurios nuteistajam turėtų būti skiriama švelnesnė bausmė, nei nustatyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas minėtą bausmę atsižvelgė ir į nuteistojo amžių, iš bylos duomenų matyti, jog nusikaltimų padarymo metu V. N. buvo jaunesnis, be to, penkiasdešimties metų amžiaus riba nelaikytina išskirtine, dėl kurios asmeniui turi būti skiriamos švelnesnės bausmės. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam V. N. BK 54 straipsnio 3 dalis pritaikyta nepagrįstai, tai yra nenustačius jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių, paskyrus BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytą bausmę, būtų pažeistas teisingumo principas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tai reiškia, kad yra teisinis pagrindas keisti pirmosios instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog, vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi ir BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei atsižvelgiant į teigiamus nuteistojo elgesio pokyčius, V. N. skirtina minimali BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyta laisvės atėmimo bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų. Pakeitus vieną iš teismo paskirtų bausmių, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 5 dalies 1 punkto nuostatomis, ši bausmė apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę, iš naujo bendrinama su kita nuteistajam Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį paskirta bausme ir V. N. skirtina galutinė bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų.Nuteistasis V. N. apeliaciniame skunde prašo dar labiau sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir, pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti arba skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, tai yra baudą. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmiau nurodytais argumentais, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. N., nepagrįstai pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skyrė jam neteisingą bausmę, tenkinti šiuos nuteistojo prašymus nėra teisinio pagrindo. Juo labiau kad nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad jam slapstantis nuo teisingumo žuvo jo brolis, sunkiai susirgo tėvas, šiuo metu jis rūpinasi senyvo amžiaus tėvais, brolio palikta įmone, augina nepilnametį sūnų, anksčiau neteistas, daugiau jokių nusikaltimų nepadarė, laikėsi teismo jam paskirtų švelnesnių už suėmimą kardomųjų priemonių sąlygų, nuo teisėsaugos institucijų daugiau nepasislėpė, nelaikytinos išimtinėmis. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d.) asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų; bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytas nusikaltimas priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai, o nei šiuo metu galiojančioje, nei nuo 2015 m. kovo 24 d. galiojusioje BK 75 straipsnio redakcijoje nenumatyta galimybė taikyti bausmės vykdymo atidėjimą už labai sunkių nusikaltimų padarymą. Esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, nuteistojo V. N. apeliacinis skundas atmetamas.Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir BK 54 straipsnio 3 dalį) ir dėl to nuteistajam V. N. paskyrė neteisingą bausmę. Dėl šių priežasčių Šiaulių apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nuosprendis keičiamas, o nuteistajam bausmė skiriama neperžengiant BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijos ribų (BPK 238 straipsnio 1 ir 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

nusprendžia:

Nuteistojo V. N. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti V. N. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Panaikinti BK 54 straipsnio 3 dalies, kurios pagrindu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį V. N. buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė šešeriems metams, taikymą ir V. N. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį paskirti naują bausmę – laisvės atėmimą dešimčiai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę dešimčiai metų apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), ir V. N. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.