- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-08-29
- Bylos Nr.
- N-575-1262-12
- Teisminio proceso Nr.
- 4-45-3-00743-2012-5
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Advokatai
- Laura Gumuliauskienė
- Kategorijos
- 3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovui Aleksandrui Kislovui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 25 d. sprendimo M. A. administracinėje byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
(duomenys neskelbtini) pilietis M. A. (toliau – ir užsienietis) neteisėtai, ne per pasienio kontrolės punktą, perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvos Respublikos teritoriją ir buvo sulaikytas. Sulaikymo metu paaiškėjo, kad pareiškėjas neturi vizos, suteikiančios teisę atvykti, būti ar vykti tranzitu per Lietuvos Respubliką. Lazdijų rajono apylinkės teismas 2012 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu pripažino užsienietį kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalyje ir paskyrė jam 19 parų arešto bausmę. Ją M. A. atliko Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir 2012 m. gegužės 18 d. buvo iš jo paleistas.
Žemesnės instancijos teismas
2012 m. gegužės 17 d. į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą kreipėsi Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba su teikimu dėl (duomenys neskelbtini) piliečio M. A. sulaikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras), kuriame prašoma sulaikyti (duomenys neskelbtini) pilietį M. A. Užsieniečių registracijos centre 6 mėnesiams (iki jis bus įstatymo nustatyta tvarka išsiųstas iš Lietuvos Respublikos).
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. gegužės 18 d. sprendimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 116 ir 117 straipsniais, nusprendė sulaikyti ir apgyvendinti Užsieniečių registracijos centre nuo 2012 m. gegužės 18 d. iki 2012 m. lapkričio 18 d. (duomenys neskelbtini) pilietį M. A..
2012 m. birželio 20 d. buvo priimtas Migracijos departamento sprendimas dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
2012 m. liepos 2 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas M. A. prašymas pakartotinai svarstyti sprendimą dėl jo sulaikymo, kuriame prašoma panaikinti teismo sprendimą dėl jo sulaikymo. Prašyme M. A. nurodė, kad jis apskundė Migracijos departamento 2012 m. birželio 20 d. sprendimą, jo skundas priimtas Vilniaus apygardos administraciniame teisme, todėl Migracijos departamento sprendimo vykdymas yra sustabdytas iki byla bus išnagrinėta teisme. Taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikoje jis yra prieglobsčio prašytojas bei kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra įteisintas, remiantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. IV-361 patvirtinto „Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo“ (toliau – ir Aprašas) 79 punkto antra pastraipa. Pažymėjo, kad nėra nei vienos iš Įstatymo 112 straipsnyje nurodytų aplinkybių, kurioms esant užsieniečio judėjimo laisvė Lietuvos Respublikoje gali būti apribota.
Žemesnės instancijos teismas
Iš byloje esančio 2012 m. Užsieniečių registracijos centro Operatyvinės veiklos grupės tarnybinio pranešimo matyti, kad tikrinant užsieniečių valgyklą po praustuve buvo rastos replės ir atsuktuvas – daiktai, kurie turėjo būti naudojami pabėgimui iš Užsieniečių registracijos centro sulaikytų užsieniečių bendrabučio. Pranešime nurodyta, jog minėti daiktai buvo skirti M. A. ir dar porai (duomenys neskelbtini) piliečių.
2012 m. liepos 11 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas Užsieniečių registracijos centro atsiliepimas į 2012 m. birželio 29 d. prašymą pakartotinai svarstyti sprendimą dėl M. A. sulaikymo, kuriame prašoma M. A. prašymą atmesti bei palikti galioti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 dienos sprendimą. Atsiliepime pažymi, kad prašyme panaikinti teismo sprendimą pareiškėjas nenurodė prašomo panaikinti teisės akto, jo priėmimo datos bei jį priėmusios institucijos, taip pat, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų ar patvirtinančių dokumentų kopijų apie jo skundo dėl Migracijos departamento 2012 m. birželio 20 d. sprendimo priėmimą. Užsieniečių registracijos centras cituoja 2005 m. gruodžio 1 d. Europos Tarybos direktyvos, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse Nr. 2005/85/EB (toliau – ir Direktyva 2005/85/EB) 28 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 25 straipsnį, 2003 m. vasario 18 d. Europos Tarybos reglamento, nustatančio valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus Nr. 343/2003 (toliau – ir Reglamentas 343/2003) 2 straipsnio c punktą, pažymi, kad Europos Sąjungos taryba Europos imigracijos ir prieglobsčio pakto 13440/08 (toliau – ir Paktas) IV dalies c punkte įpareigoja šalis nares užtikrinti, kad nebūtų piktnaudžiaujama prieglobsčio sistemomis ir tuo remiantis teigia, kad M. A. nėra prieglobsčio prašytojas. Nurodo, kad jo pateiktas prašymas Migracijos departamento 2012 m. birželio 20 d. sprendimu buvo pripažintas akivaizdžiai nepagrįstu pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ir kad kol šis Migracijos departamento sprendimas nėra panaikintas negali būti laikomas prieglobsčio prašymu. Taip pat nurodo, kad M. A. negali naudotis laikinu teritoriniu prieglobsčiu Lietuvos Respublikoje, nes jis jam nebuvo suteiktas minėtu Migracijos departamento sprendimu, be to, asmuo tokios teisės neturėjo ir iki šio sprendimo priėmimo. Pabrėžia, kad tai yra teisminio ginčo objektas, kuris negali būti išspręstas iki teismo sprendimo, suteikiant užsieniečiui jo prašomą teisę (kurios jis neturėjo) iki teisės akto, kuriuo atsisakoma ją suteikti, panaikinimo.
Žemesnės instancijos teismas
Švenčionių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs M. A. prašymą, 2012 m. liepos 25 d. sprendimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 12 dalimi ir 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nelikus Įstatymo 113 straipsnyje numatytų užsieniečio sulaikymo pagrindų, nusprendė tenkinti M. A. prašymą ir panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. sprendimą dėl jo sulaikymo Užsieniečių registracijos centre. Nurodė, kad, remiantis Įstatymo 2 straipsnio 20 dalimi, užsienietis prieglobsčio prašytojo teisinį statusą įgyja nuo prašymo pateikimo momento ir netenka, kai yra priimamas galutinis sprendimas dėl prašymo suteikti prieglobstį. Darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tvirtinti dėl prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumo ar nepagrįstumo kol nėra galutinio įsiteisėjusio sprendimo dėl šio prašymo, nes Įstatymas neapibrėžia užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį padavimo formos ir turinio, svarbu, kad jis būtų pateiktas Įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje įvardintai institucijai raštu ar žodžiu, šios institucijos negali atsisakyti priimti tokio prašymo, be to, tik priėmus ir nustatyta tvarka išnagrinėjus prašymą nustatoma ar jis yra pagrįstas, ar akivaizdžiai nepagrįstas. Konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, kad Migracijos departamento 2012 m. birželio 21 d. sprendimas apskųstas teismui, skundas priimtas nagrinėti ir byla neišnagrinėta, minėtas sprendimas nelaikytinas galutiniu sprendimu Įstatymo 2 straipsnio 20 dalies prasme ir užsienietis M. A. prieglobsčio prašytojo teisinio statuso nėra praradęs, todėl darytina išvada, kad M. A. sulaikymo pagrindas, numatytas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra išnykęs ir jo judėjimo laisvės riboti negalima. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad užsienietį būtų galima sulaikyti kitais Įstatymo 113 straipsnio numatytais pagrindais.
II.
Apeliaciniu skundu Užsieniečių registracijos centras prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 25 d. sprendimą.
Atsiliepimas
Pateikia tuos pačius argumentus kaip ir 2012 m. liepos 11 d. atsiliepime į M. A. prašymą pakartotinai svarstyti sprendimą dėl sulaikymo. Papildomai pažymi, kad Direktyva 2005/85/EB bei joje minima 2004 m. balandžio 29 d. Europos Tarybos direktyva dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų Nr. 2004/83/EB yra įgyvendinamos Lietuvos Respublikos nacionaliniais teisės aktais, vienas iš kurių yra ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtintas „Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas“. Nurodo, kad iš Reglamento 343/2003 2 straipsnio c punkte pateiktos „prieglobsčio prašymo“ sąvokos akivaizdu, kad prieglobsčio prašymas turi jo vertinimo ir priėmimo nagrinėti stadijas ir nepakanka vien pavadinime parašyti „Prieglobsčio prašymas“, kad jis būtų tokiu pripažintas. Pažymi, kad pagal Įstatymo 67 straipsnio 4 dalį, tvarką, reglamentuojančią užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimą, sprendimų priėmimą ir jų vykdymą, nustato vidaus reikalų ministras. Pabrėžia, kad Aprašo, kuriuo įgyvendinama minėta Įstatymo nuostata, 7 punktas numato, kad: „Prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje. Jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte.“, kas akivaizdžiai parodo, kad pateiktas prašymas jokiu būdu negali būti laikomas priimtu prieglobsčio prašymu ir suteikti asmeniui prieglobsčio prašytojo statusą. Teigia, kad tik nustačius Aprašo 16 punkte išvardintas aplinkybes ir priėmus vieną iš 17 punkte nurodytų sprendimų asmuo įgyja ar neįgyja prieglobsčio prašytojo statusą.
M. A. atsiliepimu į Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą su apeliacinio skundo motyvais nesutinka ir prašo 2012 m. liepos 25 d. Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą, o Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
Nurodo, kad remiantis Direktyvos 2005/85/EB 2 straipsnio c punktu, nurodančiu, kad „prašytojas“ arba „prieglobsčio prašytojas“ – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, pateikęs prieglobsčio prašymą, dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas, Direktyvos 2008/115/EB preambulės 9 punktu, nurodančiu, kad pagal Direktyvą 2005/85/EB, trečiosios šalies pilietis, paprašęs prieglobsčio valstybėje narėje, neturėtų būti laikomas neteisėtai tos valstybės narės teritorijoje esančiu piliečiu, kol neįsigaliojo sprendimas nepatenkinti prašymo arba sprendimas, kuriuo jis netenka teisės likti šalyje kaip prieglobsčio siekiantis asmuo bei Įstatymo 2 straipsnio 20 punktu, įtvirtinančiu, kad prieglobsčio prašytojas – užsienietis, kuris šio įstatymo nustatyta tvarka pateikė prašymą suteikti prieglobstį ir dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas ir atsižvelgiant į tai, kad 2012 m. birželio 20 d. Migracijos departamento sprendimas yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris skundą yra priėmęs, darytina išvada, kad galutinis sprendimas vis dar nėra priimtas ir M. A. turi būti pripažįstamas prieglobsčio prašytoju ir teisėtai esančiu Lietuvos Respublikoje. Taip pat nurodoma, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas patenkino užsieniečio prašymą dėl jo sulaikymo panaikinimo, o ne dėl laikino teritorinio prieglobsčio suteikimo, taigi teismui nustačius, kad nebeliko M. A. sulaikymo pagrindų ir pripažinus, jog jis Lietuvos Respublikoje yra teisėtai, nustatyta, kad jam neturi būti taikomas laisvės apribojimas, tačiau jokiu būdu nėra išspręstas klausimas dėl laikino teritorinio prieglobsčio suteikimo M. A.. Pažymi, kad remiantis Direktyvos 2005/85/EB 7 straipsniu, 39 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalies a punktu bei Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 2 punktu, įgyvendinant minėtos direktyvos nuostatas, Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtinta, kad asmenys, pateikę prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, pateikę skundus dėl sprendimų, kuriais jiems prieglobstis nebuvo suteiktas, gali pasilikti Lietuvos Respublikoje laukiant rezultatų bei kad nacionaliniuose įstatymuose įtvirtinta, kad apskundus atitinkamą sprendimą, asmuo, iki kol yra priimamas galutinis sprendimas, Lietuvos Respublikos teritorijoje yra teisėtai. Remdamasis tuo kas išdėstyta, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir vadovaudamasis Įstatymo 2 straipsnio 20 punktu, daro išvadą, kad M. A. yra laikytinas prieglobsčio prašytoju Lietuvos Respublikoje ir yra išnykęs Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Lietuvos Respublikos teisėje su prieglobsčio suteikimu susijusius klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ bei jo pagrindu 2004 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-361 patvirtintas „Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas“. Kaip matyti iš Įstatymo priedo, juo įgyvendinamos ir 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse bei 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse nuostatos.
Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, visų pirma, grindžiamas aplinkybe, jog M. A. prašymas pripažintas akivaizdžiai nepagrįstu bei neatitinkančiu prieglobsčio prašymui keliamų reikalavimų, todėl užsienietis negali būti laikomas prieglobsčio prašytoju.
Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis Direktyvos 2005/85/EB 2 straipsnio c punktu, nurodančiu, kad „prieglobsčio prašytojas“ – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, pateikęs prieglobsčio prašymą, dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas, Įstatymo 2 straipsnio 20 dalimi, nurodančia, kad prieglobsčio prašytojas – užsienietis, kuris šio įstatymo nustatyta tvarka pateikė prašymą suteikti prieglobstį ir dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas bei Direktyvos 2008/115/EB preambulės 9 punktu, kuriame nurodyta, kad pagal Direktyvą 2005/85/EB, trečiosios šalies pilietis, paprašęs prieglobsčio valstybėje narėje, neturėtų būti laikomas neteisėtai tos valstybės narės teritorijoje esančiu piliečiu, kol neįsigaliojo sprendimas nepatenkinti prašymo arba sprendimas, kuriuo jis netenka teisės likti šalyje kaip prieglobsčio siekiantis asmuo, atsižvelgiant į tai, kad M. A. apskundus 2012 m. birželio 20 d. Migracijos departamento sprendimą, pagal Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei Aprašo 17.3 bei 29 punktus šio Migracijos departamento sprendimo vykdymas yra sustabdytas iki galutinio prieglobsčio prašymo išnagrinėjimo, akivaizdu, jog galutinis sprendimas dar nėra priimtas, todėl M. A. yra prieglobsčio prašytojas ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje turi būti laikomas teisėtu.
Kita aplinkybė, kuria grindžiamas apeliacinis skundas yra tai, kad M. A. negali naudotis laikinu teritoriniu prieglobsčiu Lietuvos Respublikoje, nes jis jam nebuvo suteiktas. Be to, tai – teisminio ginčo objektas, kuris negali būti išspręstas iki teismo sprendimo, suteikiant užsieniečiui jo prašomą teisę iki teisės akto, kuriuo atsisakoma ją suteikti, panaikinimo.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, kaip teisingai pastebėta atsiliepime į apeliacinį skundą, Švenčionių rajono apylinkės teismas sprendė klausimą dėl sulaikymo užsieniečiui panaikinimo, išnykus Įstatymo numatytiems užsieniečio sulaikymo pagrindams, o ne dėl laikino teritorinio prieglobsčio jam suteikimo. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas). Pastaroji aplinkybė lemia, jog Įstatymo 113 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos ir taikomos plečiamai.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-1089/2012). Iš to darytina išvada, kad vien tai, jog užsieniečiui anksčiau nebuvo suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis, negali lemti ilgesnio nei būtina užsieniečio sulaikymo, todėl pirmosios instancijos teismas buvo teisus spręsdamas, kad pasibaigus Įstatymo 113 straipsnyje numatytiems pagrindams, sulaikymas turi būti nutrauktas.
Direktyvos 2005/85/EB 7 straipsnyje numatyta, kad taikant šią tvarką prašytojams leidžiama pasilikti valstybėje narėje iki tol, kol sprendžiančioji institucija priima sprendimą pagal pirmosios instancijos procedūras, 39 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta, kad valstybės narės užtikrina, kad prieglobsčio prašytojai turėtų teisę į veiksmingą teisės gynimo priemonę, kurią galėtų panaudoti teisme, kad galėtų apskųsti sprendimą, priimtą dėl prieglobsčio prašymo, 39 straipsnio 3 dalies a punkte nurodyta, kad prireikus valstybės narės numato taisykles pagal savo tarptautinius įsipareigojimus, taikomus nagrinėjant klausimą, ar dėl 1 dalyje numatytos teisės gynimo priemonės prašytojams būtų leista pasilikti laukiant rezultatų. Iš to darytina išvada, kad visos valstybės yra įpareigotos leisti visiems prašymą pateikusiems asmenims pasilikti valstybėje narėje iki tol, kol bus priimtas pirmos instancijos (Lietuvos Respublikoje tai – Migracijos departamento) sprendimas ir joms yra suteikta galimybė nuspręsti ar leisti pasilikti asmeniui, apskundusiam pirmos instancijos sprendimą. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 128 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, jei sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad M. A. keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, todėl konstatuotina, kad remiantis šiuo, bei jau minėtais Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir Aprašo 17.3 bei 29 punktais, M. A. atveju Migracijos departamento sprendimo dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas yra sustabdytas. Remiantis visu tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad M. A., iki tol, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl jo prieglobsčio prašymo, turi prieglobsčio prašytojo Lietuvos Respublikoje statusą ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje laikytinas teisėtu.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išaiškino bylos aplinkybes ir tinkamai vertino įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, priėmė teisingą sprendimą, todėl pagrindo naikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 25 d. sprendimą nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą atmesti.
Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.