- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-07
- Bylos Nr.
- 2S-1539-656/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17418-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Ignotas
- Ieškovas
- A. K.
- Atsakovas
- LUAB „Inovita“, UAB „Skolvalda“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andrius Ignotas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo (apelianto) A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovams LUAB „Inovita“ ir UAB „Skolvalda“ dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi ieškiniu atsakovams LUAB „Inovita“ ir UAB „Skolvalda“, prašydamas priteisti iš atsakovų solidariai 34 624,97 Lt nuostolių, palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovų LUAB „Inovita“ ir UAB „Skolvalda“ turto, įskaitant ir piniginių lėšų, areštą bendrai 34 624,97 Lt sumai, nurodant, kad areštuojant LUBL „Inovita“ pinigines lėšas, leidžiama areštą nukreipti į įmonės administravimo lėšas. Ieškovas nurodo, kad likviduojamos UAB „Inovita“ statusas rodo, kad įmonė veiklos nebevykdo, jai atliekama bankroto procedūra, todėl iki bylos išnagrinėjimo gali nebelikti jokių lėšų, kuriomis šis atsakovas galėtų atsiskaityti ieškinio patenkinimo atveju. Teigia, kad antrasis atsakovas bankroto administratorius UAB „Skolvalda“ nekilnojamojo turto neturi, įmonės metinė apyvarta nėra didelė, įmonė įtraukta į VMI nurodymų nevykdančių įmonių sąrašą, bankroto reitingas – aukštesnė nei vidutinė rizika, vėlavimo atsiskaityti rizika – septinta rizikos klasė iš 10.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi atsisakė taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas konstatavo, kad ieškovas nenurodė bei nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas nurodė, kad byloje atsakovas yra bankrutuojanti įmonė, todėl teisės normų ir teismų praktikos išaiškinimai turi būti taikomi sistemiškai su Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatomis. ĮBĮ reglamentuojamo įmonės bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Bankroto bylose kreditorių reiškiami reikalavimai iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštus ieškinio reikalavimus ir turi būti nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalyje. Kreditoriai reikalavimus reiškia ne tiesiogiai teismui, bet bankroto administratoriui, kuris, išdėstęs teismui argumentuotą nuomonę dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, teikia juos tvirtinti arba prašo jų netvirtinti. ĮBĮ reglamentuojama, kad nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų (ĮBĮ 10 str. 7 d. 2 p.), o teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui (ĮBĮ 14 str. 1 d. 1 p.). Bankrutuojančios įmonės turtas panaudojamas kreditorių reikalavimams tenkinti. Administratorius turi pareigą ginti visų įmonės kreditorių interesus, kuri turi būti derinama su pareiga ginti bankrutuojančios įmonės teises ir interesus (ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p.). Teismas konstatavo, kad ieškovo nurodytos aplinkybės apie tai, kad atsakovais byloje yra bankrutuojanti įmonė bei jos bankroto administratorius, savaime neįrodo, jog jie nepajėgtų įvykdyti ieškovui palankaus teismo sprendimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai
Ieškovas A. K. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutarties, kuriuo prašo teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti.
1) įvertinus atsakovų statusą (vienas iš atsakovų yra likviduojama įmonė, o kitas – bankroto administratorius), turtinio reikalavimo suma jiems yra didelė, todėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti negalimu. Iš realizuoto bankrutavusios įmonės turto gautos lėšos gali būti paskirstytos kreditoriams, dėl ko iki bylos išnagrinėjimo gali nebelikti lėšų, iš kurių būtų galima atsiskaityti su ieškovu (apeliantu).
2) vadovaujantis teismų praktika už nuostolius, atsiradusius po bankroto bylos iškėlimo, bankrutuojanti įmonė atsako administravimo lėšų sąskaita. Todėl, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, administravimo lėšos būtų panaudotos kitiems tikslams ir nebeliktų galimai palankaus teismo spendimo įvykdymui.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Pagal CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jie tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Iš ieškinio turinio spręstina, kad Likviduojamos UAB „Inovita“ bankroto administratoriaus UAB „Skolvalda“ įgalioto asmens organizuotų ir 2013-12-17 įvykusių varžytynių metu ieškovas įgijo nekilnojamąjį turtą – pastatą. Ieškovo tvirtinimu, dėl paaiškėjusių esminių pastato trūkumų (užšaldyta šildymo ir vandentiekio sistema) yra atsakingas bankroto administratorius, kuris netinkamai administravo pastatą ir aptartų aplinkybių neatskleidė pirkėjui.
Sutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Tačiau byloje nėra pakankamai duomenų, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų negalimas.
Nors atskirajame skunde apeliantas tvirtina, kad ieškinio suma atsakovams yra didelė, nes vienas iš atsakovų yra bankrutavusi įmonė, o solidaraus atsakovo bankroto administratoriaus UAB „Skolvalda“ finansinė padėtis yra tokia, kuri neužtikrintų galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo, tačiau šiai aplinkybei pagrįsti nepateikė jokių įrodymų.
Pažymėtina, kad Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 16 dalis nustato pareigą drausti bankroto administratoriaus profesinę civilinę atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog ieškiniu pareikštas turtinis reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo yra kilęs dėl atsakovo, kaip įmonės bankroto administratoriaus, veiksmų (neveikimo), kurie buvo atlikti UAB „Inovita“ bankroto proceso metu, daro išvadą, jog formaliai administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas apima šių veiksmų draudimą (ĮBĮ 11 str. 14 d., 15 d.). ĮBĮ 11 straipsnio 16 dalyje numatyta, kad administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo minimali draudimo suma yra 200 000 litų vienam draudžiamajam įvykiui ir 500 000 litų visiems draudžiamiesiems įvykiams per metus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog aplinkybė, kad atsakovas UAB „Skolvalda“ yra apsidraudęs administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kurio objektas apima ir nagrinėjamu ieškiniu prašomos priteisti žalos atlyginimą, o pats ieškiniu pareikšto reikalavimo dydis neviršija vienam draudžiamajam įvykiui nustatytos minimalios draudimo sumos, iki minimumo sumažina grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, tuo sudarydama ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetimo teisinį pagrindą.
Įvertinęs bylos duomenis apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartį palikti nepakeistą.