Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 27 d. sprendimo pagal pareiškėjo O. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2. Skundą pareiškėjas grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas dėl tarptautinės apsaugos suteikimo kreipėsi, nes (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas bijo grįžti į savo kilmės valstybę, nes (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini) išvyko ir atvyko į Lietuvą darbo tikslais, turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, tačiau (duomenys neskelbtini), pareiškėjas nebegali grįžti į (duomenys neskelbtini) dėl ten jam, kaip civiliui, gresiančio beatodairiško smurto. Pareiškėjas, kaip ir kiti (duomenys neskelbtini) piliečiai, pasitraukę iš (duomenys neskelbtini) dėl karo, siekia apsaugos Lietuvoje, kad nebūtų grąžintas / išsiųstas į karo niokojamą šalį.

2.2. Pareiškėjas neprašė tarptautinės apsaugos tol, kol turėjo darbą, gyveno Lietuvoje, turėdamas leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu jautėsi saugus. Nebeturėdamas leidimo laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, siekdamas apsaugos nuo kilmės valstybėje vykstančio karo, kreipėsi į Migracijos departamentą dėl apsaugos suteikimo. Pareiškėjui nėra svarbu, kokia apsaugos forma jam bus suteikta (pabėgėlio statusas, papildoma apsauga, laikina apsauga), jis siekia būti apsaugotas nuo karo, kaip ir kiti (duomenys neskelbtini).

2.3. Šiuo atveju Migracijos departamentas į pareiškėjo situaciją pažiūrėjo formaliai. Vertindamas tai, kad pareiškėjas gyveno, (duomenys neskelbtini), t. y. vietoje, kurioje smurtas nevyksta arba jo lygis yra žemas, neatsižvelgė į tai, kad (duomenys neskelbtini).

2.4. Migracijos departamentas neatsižvelgė ir nevertino to, kad pareiškėjo padėtis iš esmės niekuo nesiskiria nuo kitų dėl karo iš (duomenys neskelbtini) pasitraukusių (duomenys neskelbtini), kuriems yra suteikiama laikinoji apsauga pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarimą Nr. 224 „Dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje užsieniečiams suteikimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 224). Šiuo atveju Migracijos departamentas formaliai konstatavo, kad nenustatyta pagrįsta tikimybė, jog kilmės valstybėje asmeniui gali grėsti tarptautinės apsaugos reikalaujantis pavojus.

2.5. Pareiškėjas tiek 2025 m. vasario 20 d., tiek 2025 m. vasario 28 d. apklausos metu Migracijos departamentui nurodė, jog jis negali grįžti į (duomenys neskelbtini) dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo nuomone, (duomenys neskelbtini). Be to, pats Migracijos departamentas nustatė, kad (duomenys neskelbtini). Tokios aplinkybės, pareiškėjo nuomone, patvirtina, kad jam (duomenys neskelbtini) kyla grėsmė patirti kankinimą, žiaurų, nežmonišką elgesį. Taigi, pareiškėjui tarptautinės apsaugos poreikis kyla tiek pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tiek pagal 3 punktą.

2.6. Migracijos departamentas nepasisakė nei dėl laikinosios apsaugos suteikimo, nei dėl humanitarinės apsaugos ir pareiškėjo negrąžinimo. Remiantis proceso efektyvumo principu, Migracijos departamentas viename sprendime turėjo vertinti, ar pareiškėjas turi teisę į laikiną apsaugą ar humanitarinę apsaugą ir ar jo atžvilgiu gali būti priimamas išsiuntimo sprendimas. (Duomenys neskelbtini) piliečiams dėl vykstančio karo yra suteikiama laikinoji apsauga pagal Nutarimą Nr. 224, kas iš esmės yra dar viena tarptautinės apsaugos forma, kuri taikoma esant specifinėms sąlygoms – Europos Sąjungos Tarybos sprendimui dėl apsaugos suteikimo iš konkrečios valstybės atvykusiems asmenims supaprastintomis procedūromis. Kadangi pareiškėjas išvyko iš (duomenys neskelbtini) dar prieš karą, Migracijos departamentas laikinosios apsaugos suteikimo jam galimybės nevertino. Tačiau pareiškėjas, kaip ir kiti dėl karo iš (duomenys neskelbtini) pasitraukę (duomenys neskelbtini), negali (dėl tų pačių priežasčių) grįžti į (duomenys neskelbtini), nors ir išvyko anksčiau nei prasidėjo karas, ir jam, kaip ir kitiems, turėtų būti suteikta laikinoji apsauga.

4. Atsakovo atsiliepimas į skundą buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Pareiškėjui laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 5 d. iki 2024 m. vasario 14 d. buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, o 2024 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas grąžinti į užsienio valstybę, t. y. sprendimas įpareigoti jį savanoriškai išvykti, nes asmuo yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką. 2025 m. vasario 17 d. pareiškėjas buvo sulaikytas Vilniaus oro uosto pasienio užkardoje, nustačius, kad jis neįvykdė sprendimo dėl grąžinimo Nr. 24S215034 ir neišvyko iki 2024 m. spalio 23 d. Pareiškėjas 2025 m. vasario 20 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį, kurį Migracijos departamentas nusprendė nagrinėti iš esmės skubos tvarka, nes, atsakovo teigimu, pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį pateikė tik siekdamas sutrukdyti priimti ar vykdyti sprendimą grąžinti ar išsiųsti jį į užsienio valstybę.

4.2. Sprendimas priimtas, nes, įvertinus pareiškėjo motyvus, kuriais jis grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį (nenori tarnauti kariuomenėje, nes gali žūti, nenori žudyti žmonių, nori likti Lietuvoje dėl ekonominių ir socialinių priežasčių), tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui gali grėsti tarptautinės apsaugos reikalaujantis pavojus, sąlygojamas jam priskirtomis arba jo turimomis asmeninėmis savybėmis. Pareiškėjas nenurodė, kad jo baimė grįžti į kilmės valstybę būtų lemta persekiojimo dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo baimė būti mobilizuotam į karo tarnybą yra pagrįsta bendra padėtimi kilmės valstybėje ir nėra nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui gresia persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų. Pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir dėl to nuspręsta jam nesuteikti pabėgėlio statuso.

4.3. Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu taip pat nenustatyta visiškai pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimas, su juo būtų žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba būtų žeminamas jo orumas ar jis būtų tokiu būdu baudžiamas, taip pat nenustatyta grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Taigi, jis neatitiko ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Be to, prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu, buvo nustatyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) gyvena (duomenys neskelbtini), kuriame smurtas nevyksta arba jo lygis yra toks žemas, kad nekelia grėsmės pareiškėjo gyvybei ir sveikatai, pareiškėjui nėra realios grėsmės būti asmeniškai paveiktam beatodairiško smurto, kaip tai suprantama pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. gruodžio 13 d. direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) c punktą, todėl konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

4.4. Dėl argumentų, kad, remiantis proceso efektyvumo principu, Migracijos departamentas viename sprendime turėjo vertinti, ar pareiškėjas turi teisę į laikina? apsauga? ar humanitarinę apsauga? ir ar jo atžvilgiu gali būti priimamas išsiuntimo sprendimas, pažymėta, kad užsienietis, atitinkantis laikinosios apsaugos taikymo sąlygas, turi kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi laikinosios apsaugos pagrindu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl Užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), nuostatos. Laikinoji apsauga suteikiama ne jau gyvenantiems Lietuvoje, o tiems užsieniečiams, kurie 2022 m. vasario 24 d. ar vėliau pasitraukė iš (duomenys neskelbtini) dėl (duomenys neskelbtini) ginkluotųjų pajėgų tą dieną pradėtos karinės invazijos.

II.

9. Teismo vertinimu, pareiškėjas iš esmės nenurodė, dėl kurių iš pagrindą suteikti pabėgėlio statusą sudarančių aplinkybių (dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų) jis bijo būti persekiojamas kilmės valstybėje, jeigu į ją grįžtų, taigi, jis nepagrindė visiškai pagrįstos baimės egzistavimo šiuo aspektu. Pareiškėjas, prašydamas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tarptautinės apsaugos būtinybę siejo būtent su papildomos apsaugos poreikiu, o ne su pabėgėlio statuso suteikimu.

10. Pareiškėjas šiuo metu nėra pašauktas į (duomenys neskelbtini) kariuomenę, jo atžvilgiu nėra pradėtas baudžiamasis persekiojimas dėl vengimo atlikti karinę tarnybą, o pareiškėjo teiginiai dėl galimybės būti išsiųstam kariauti, kaip matyti iš pareiškėjo apklausų Migracijos departamente nurodytų, taip pat teismo posėdžio metu atskleistų aplinkybių, yra paremti iš esmės pareiškėjo žiniomis apie bendrą situaciją jo kilmės valstybėje. Šiuo aspektu pabrėžta, kad, kaip yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, karinė prievolė yra asmens pilietinė pareiga ir savaime nėra diskriminacinė dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2032-575/2024).

11. Kaip matyti iš Sprendime Migracijos departamento pateiktų (duomenys neskelbtini) galiojančių teisės aktų analizės, karinė tarnyba (duomenys neskelbtini), pagal Konstituciją, laikoma piliečių pareiga, (duomenys neskelbtini) karinė tarnyba yra reglamentuota įstatymais, kuriuose yra numatytos kario teisės ir pareigos, kurie yra taikomi visiems vienodai, kuriuose asmeniui yra užtikrinta teisė kreiptis į teismą dėl jo teisių pažeidimo. Šioje administracinėje byloje surinkti duomenys nepatvirtina to, kad, atliekant karinę tarnybą pareiškėjo kilmės šalyje, pareiškėjas būtų verčiamas daryti karo nusikaltimus. Iš Migracijos departamento surinktų įrodymų matyti, karinės tarnybos atlikimas pareiškėjo kilmės valstybėje nėra tiesiogiai siejamas su tokio pobūdžio aplinkybėmis. Bendra saugumo padėtis savaime nelemia individualios persekiojimo grėsmės prieglobsčio prašytojui dėl jo asmeninių savybių (jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1570-502/2023).

12. Teismas įvertinęs visumą šioje administracinėje byloje nustatytų aplinkybių, įskaitant pareiškėjo prašyme dėl prieglobsčio suteikimo nurodytas tokio prašymo pateikimo priežastis, pareiškėjo paaiškinimus, pateiktus Migracijos departamento darbuotojams apklausų metu, jo teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, aktualias teisės aktų nuostatas ir jų turinį atskleidžiančią teismų praktiką, darė išvadą, kad šiuo atveju nenustatyta, jog pareiškėjo atžvilgiu jo kilmės valstybėje kyla individuali persekiojimo dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų grėsmė. Migracijos departamentas Sprendimu pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso.

13. Teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo Migracijos departamente apklausų metu, taip pat teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, Sprendime pateiktą situacijos pareiškėjo kilmės valstybėje vertinimą, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog egzistuoja realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybė, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai, žiaurus ar nežmoniškas, žeminantis elgesys, mirties bausmė ar egzekucija. Nors pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu akcentavo, jog Migracijos departamentas iš esmės nepasisakė dėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nustatytų pagrindų papildomos apsaugos suteikimui prieglobsčio prašytojui (jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (1 punktas); yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija (2 punktas)), tačiau nei prašyme dėl prieglobsčio suteikimo, nei apklausų Migracijos departamente metu iš esmės nebuvo atskleistos tokios aplinkybės, kurios patvirtintų nurodytų papildomos apsaugos suteikimo pagrindų egzistavimą. Remiantis bylos medžiaga, šalių pateiktais paaiškinimais, nagrinėjamu atveju neegzistuoja prielaidos teigti, kad pareiškėjo kilmės valstybėje jam grėstų persekiojimas ar baudimas, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojantis. Migracijos departamento Sprendime pateikti argumentai dėl papildomos apsaugos pareiškėjui taikymo pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktus vertinti kaip pakankami, pagrindžiantys sprendimą nesuteikti papildomos apsaugos nurodytu pagrindu.

14. Byloje esantys atsakovo surinkti duomenys patvirtina, kad (duomenys neskelbtini). Kartu Migracijos departamento surinkti duomenys patvirtina, jog, remiantis surinkta ir įvertinta informacija dėl beatodairiško smurto prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje, prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nevyksta arba jo lygis yra toks žemas. Teismas atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, sutiko su Sprendimo išvada, kad šiuo atveju nenustatyta, jog yra reali rizika, kad pareiškėjui grįžus į (duomenys neskelbtini), jis būtų asmeniškai paveiktas beatodairiško smurto, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95/EU 15 straipsnio c punktą.

15. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei jo kilmės valstybėje kiltų grėsmė dėl beatodairiško smurto veiksmų. Migracijos departamento Sprendime pateikti argumentai dėl papildomos apsaugos pareiškėjui taikymo pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą vertintini kaip pakankami, pagrindžiantys sprendimą nesuteikti papildomos apsaugos nurodytu pagrindu.

16. Apibendrinęs teismas konstatavo, kad bylos medžiaga nepatvirtina, jog pareiškėjo atžvilgiu egzistuoja Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, kurių pagrindu pareiškėjui galėtų būti suteikta papildoma apsauga. Migracijos departamentas Sprendimu pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą.

17. Teismas taip pat akcentavo, kad prašymas suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) ir prašymas dėl laikinosios apsaugos suteikimo yra skirtingi prašymai, o prašymui dėl laikinosios apsaugos suteikimo, kaip konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, yra reikalinga atskira procedūra – tai atskiras klausimas, kuris neturėtų būti tapatinamas su išskirtiniu prieglobsčio statusu (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1733-556/2025). Atsižvelgdamas į tai, teismas pabrėžė, kad šiuo atveju pareiškėjui pateikus prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, Migracijos departamentas neturėjo pagrindo spręsti dėl laikinosios apsaugos suteikimo, tačiau tai neužkerta kelio pareiškėjui atskiru prašymu kreiptis į Migracijos departamentą dėl laikinosios apsaugos suteikimo. Atsakovo atsiliepime į skundą ir atsakovo atstovės teismo posėdžio metu pateiktas galimybės asmeniui suteikti laikinąją apsaugą vertinimas, nelaikytinas oficialiu susiklosčiusios situacijos teisiniu vertinimu šiuo aspektu. Vadinasi, pareiškėjui pasirinkus pateikti prašymą dėl laikinosios apsaugos jam suteikimo, toks prašymas būtų išsprendžiamas priėmus atskirą Migracijos departamento sprendimą, kuris, esant poreikiui, galėtų būti nustatyta tvarka skundžiamas administraciniam teismui.

18. Teismas įvertinęs Sprendime pateiktus argumentus, visumą šioje administracinėje byloje nustatytų aplinkybių, aktualias teisės aktų nuostatas, jas atskleidžiančią teismų praktiką, konstatavo, kad Sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) yra teisėtas ir pagrįstas.

III.

21. Nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas Migracijos departamento surinktos informacijos Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto kontekste nevertino.

22. Tai, kad iki šiol dar nebuvo nutikę incidentų (duomenys neskelbtini) (t. y. kur anksčiau gyveno pareiškėjas), niekaip nerodo, jog ten saugu. Yra nepagrįsta teigti, kad karo veiksmai yra lokalizuoti ir kad likusi (duomenys neskelbtini) teritorija už fronto linijos yra saugi civiliams.

23. Laikinoji apsauga iš esmės atitinka papildomą apsaugą dėl beatodairiško smurto, skirtumas yra tik tas, kad laikinosios apsaugos atveju yra priimtas ES Tarybos sprendimas dėl asmenų iš konkrečios kilmės valstybės ir tai sąlygoja, jog asmuo net neturi įrodinėti beatodairiško smurto lygio ir asmenims, atvykusiems iš konkrečios valstybės (šiuo atveju (duomenys neskelbtini)), apsauga suteikiama supaprastintomis procedūromis. Pareiškėjui išreiškus poziciją, jog jis negali grįžti į kilmės valstybę (duomenys neskelbtini) dėl vykstančio karo, iš jo reikalaujama pradėti atskirą procedūrą, nors ta pati institucija – Migracijos departamentas, sprendžia tiek dėl tarptautinės apsaugos, tiek dėl laikinosios apsaugos suteikimo. Be to, pareiškėjas pateikęs prieglobsčio prašymą, kol jis nėra galutinai išnagrinėtas, pagal dabartinį teisinį reguliavimą net neturi galimybės pateikti prašymo dėl laikinosios apsaugos.

24. Pareiškėjo nuomone, jam turėjo būti suteikta papildoma apsauga ar bent jau laikinoji apsauga dėl (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini) nėra saugios teritorijos, kur jokie kariniai veiksmai nevyktų ir kur nebūtų grėsmės civiliams nukentėti nuo karo veiksmų.

26. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nenurodė konkrečių argumentų, dėl ko jam galėtų kilti, grėsmė patirti žiaurų, nežmonišką ar kankinantį elgesį (kaip teigia, dėl (duomenys neskelbtini), tik abstrakčiai nurodė, kad (duomenys neskelbtini) nėra saugios teritorijos, kur jokie kariniai veiksmai nevyktų ir kur nebūtų grėsmės civiliams nukentėti nuo karo veiksmų.

27. Ginčijamame Sprendime Migracijos departamentas neturėjo pagrindo vertinti pareiškėjo laikinosios apsaugos poreikio.

28. Laikinoji apsauga suteiktina asmenims, 2022 m. vasario 24 d. ar vėliau pasitraukusiems (perkeltiems) iš (duomenys neskelbtini) dėl (duomenys neskelbtini) karinės agresijos. Pareiškėjui jau nuo 2020 m. kovo 5 d. buvo išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, o prašymą suteikti prieglobstį pareiškėjas pateikė tik 2025 m. vasario 20 d., po to, kai 2024 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti, nes asmuo yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką. 2025 m. vasario 17 d. pareiškėjas buvo sulaikytas Vilniaus oro uosto pasienio užkardoje, nustačius, kad neįvykdė sprendimo dėl grąžinimo Nr. 24S215034 ir neišvyko iki 2024 m. spalio 23 d.

29. Ginčijamu Sprendimu pareiškėjas nebuvo įpareigotas išvykti. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl Įstatymo 130 straipsnio 2 dalies, nurodant, kad draudžiama grąžinti užsienietį į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, vertintini kaip nesusiję su ginčijamu Sprendimu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

30. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. 25S72572, kuriuo nuspręsta pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

31. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Teismas sutiko su atsakovo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo baimė būti mobilizuotam į karo tarnybą yra pagrįsta bendra padėtimi kilmės valstybėje ir nėra nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui gresia persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų, todėl jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Taip pat teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Pareiškėja teigia, kad ir atsakovas, ir teismas netinkamai įvertino kilmės šalies situaciją ir individualių pareiškėjo nurodytų aplinkybių visumą.

33. Prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje teisinius santykius reglamentuoja Įstatymo 86 ir 87 straipsniai, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti.

34. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalimi, nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

36. Remiantis EŽTT praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja EŽTK 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

37. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

38. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius duomenis, sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo baimė būti mobilizuotam ir išsiųstam kariauti yra grindžiama išskirtinai bendra kilmės valstybės informacija bei subjektyviomis prielaidomis, o ne faktiniais įrodymais. Byloje nėra duomenų, kad jis yra gavęs šaukimą, todėl pareiškėjo baimė būti pašauktam į karinę tarnybą neturi jokio objektyvaus pagrindo. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, įvertino kilmės valstybės informaciją dėl karo tarnybos atlikimo, pareiškėjo paaiškinimus. Nagrinėjamu atveju nustatytų faktinių aplinkybių ir pagrįstų prielaidų visuma, vertinant jas surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste, suponuoja išvadą, jog rizika prieglobsčio prašytojui nukentėti ateityje (būti išsiųstam į karo veiksmų zoną) nėra pakankamai individualizuota ir yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio bei neprilygsta „pagrįstai tikimybei“, kuri laikoma įrodinėjimo standartu vertinant rizikos realumą.

39. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, paskatinusios jį išvykti iš gyvenamosios vietos, sudaro pagrindą vertinti, kad jis prašymą suteikti prieglobstį iš esmės sieja su ekonominiais tikslais (noru užsidirbti), tačiau tokio pobūdžio priežastys nėra tapačios persekiojimui, socialiniai ir ekonominiai motyvai nėra pagrindas suteikti prieglobstį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5326-822/2017; 2022 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3664-968/2022).

40. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini). Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas vertino, jog papildoma apsauga, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktu, galėtų būti suteikiama tik nustačius, jog išsiuntus prieglobsčio prašytoją į kilmės valstybę jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei kiltų rimta ir asmeninė grėsmė dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini). Kartu Migracijos departamento surinkti duomenys patvirtina, jog, remiantis surinkta ir įvertinta informacija dėl beatodairiško smurto prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje, prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nevyksta arba jo lygis yra žemas. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei jo kilmės valstybėje kiltų grėsmė dėl beatodairiško smurto veiksmų. Migracijos departamento Sprendime pateikti argumentai dėl papildomos apsaugos pareiškėjui taikymo pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą vertintini kaip pakankami, pagrindžiantys sprendimą nesuteikti papildomos apsaugos nurodytu pagrindu.

41. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Įvertinus paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo jas vertinti kitaip, negu tai atliko pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija.

42. Pareiškėjo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus, nepagrįsti. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai, o vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Jų apeliaciniame skunde nepaneigė ir pareiškėjas. Dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas tinkamai nenustatė pareiškėjo kilmės valstybės padėties, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje yra pakankamai duomenų, leidusių visapusiškai, objektyviai, nešališkai įvertinti pareiškėjo teiginius apie jam kylančias grėsmes jo kilmės valstybėje; atitinkamai, padaryti išvadas, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą.

44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jam turėtų būti suteikta laikinoji apsauga pagal Nutarimą Nr. 224.

45. Administracinę bylą apeliacine tvarka tikrinanti teisėjų kolegija pastebi, jog Migracijos departamentas nagrinėjo pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo ir nagrinėjimo dalykas buvo būtent prieglobsčio (ne) suteikimo klausimas, dėl kurio ir buvo priimtas apskųstas Sprendimas.

46. Pagal Nutarimo Nr. 224 2.3 punktą Migracijos departamentas registruoja asmenis, atitinkančius šio nutarimo 1 punkte nurodytas sąlygas, ir jiems išduoda registraciją patvirtinantį dokumentą (pažymą), kuriame nurodytas asmens vardas (vardai), pavardė (pavardės), gimimo data, interesų Lietuvoje turinčio užsieniečio kodas (ILTU) ir elektroninės sveikatos istorijos (ESI) numeris. Pirmiau nurodytus veiksmus taip pat gali atlikti kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos.

47. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, šios nutarties 46 punkte išdėstytos nuostatos realizacijai yra reikalinga atskira procedūra. Tai atskiras klausimas, kuris neturėtų būti tapatinamas su išskirtiniu prieglobsčio statusu. Pareiškėjui pasikreipus su prašymu dėl prieglobsčio, šis konkretus klausimas, laikantis nustatytų terminų, ir buvo išspręstas.

48. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

49. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Taigi, pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

50. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, jam bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo O. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.