- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-05
- Bylos Nr.
- A-575-851-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02227-2009-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Antanas Ablingis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- UAB „Mimina“
- Trečiasis asmuo
- Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Kategorijos
- 8.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant A. D.,
dalyvaujant atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įgaliotai atstovei Raimondai Juodkaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Mimina“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Utenos AVMI) atliko UAB „Mimina“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kompleksinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. bei surašė 2007 m. gegužės 16 d. patikrinimo aktą Nr. 7.28-6 (toliau – ir 2007 m. gegužės 16 d. patikrinimo aktas) (MGK byla Nr. 6.11-05-(7-282/2007)-1, b. l. 60-68). Jame papildomai priskaičiavo 44 736 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 14 686,73 Lt PVM delspinigių, 1 086 Lt atskaitymų nuo pajamų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti, 356,97 Lt atskaitymų nuo pajamų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti delspinigių, 2 798 Lt pelno mokesčio, 559,60 Lt pelno mokesčio delspinigių, 70 907,40 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) nuo gyventojo su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų, 22 921,54 Lt GPM nuo gyventojo su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų delspinigių, 40 546,94 Lt GPM nuo gyventojo su darbo santykiais susijusių A klasės pajamų, 12 613,32 Lt GPM nuo gyventojo su darbo santykiais susijusių A klasės pajamų delspinigių, 43 867,15 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų, 87 734 Lt VSD baudos, 257,91 Lt įmokų į Garantinį fondą (toliau – ir GF), 81,40 Lt įmokų į GF delspinigių.
Utenos AVMI, išnagrinėjusi patikrinimo aktą bei UAB „Mimina“ pastabas dėl jo, 2007 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. (10.15.)-10.1-41 (toliau – ir 2007 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas) minėtą patikrinimo aktą iš dalies patvirtino, t. y. pakeitė tik patikrinimo akto nurodymus sumokėti 14 686,73 Lt PVM delspinigių į nurodymą sumokėti 13 916,16 Lt PVM delspinigių, skyrė 4 474 Lt PVM baudos, 109 Lt atskaitymų nuo pajamų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti baudos, 280 Lt pelno mokesčio baudos, 7 091 Lt GPM nuo gyventojo su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų baudos, 4 055 Lt GPM nuo gyventojo su darbo santykiais susijusių A klasės pajamų baudos, 26 Lt įmokų į GF baudos (MGK byla Nr. 6.11-05-(7-282/2007)-1, b. l. 50-59).
Nesutikdamas su Utenos AVMI sprendimu, pareiškėjas pateikė skundą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI).
VMI 2007 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. 69-273 (toliau – ir 2007 m. lapkričio 16 d. sprendimas) patvirtino Utenos AVMI 2007 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą (MGK byla Nr. 6.11-05-(7-282/2007)-1, b. l. 14-22).
Pareiškėjas sprendimą apskundė Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija).
Žemesnės instancijos teismas
Komisija 2008 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. S-44 (7-282/2007) (toliau – ir 2008 m. vasario 28 d. sprendimas) pakeitė VMI sprendimą dalyje dėl nurodymų sumokėti 87 734 Lt VSD įmokų baudos į nurodymą sumokėti 21 934 Lt VSD įmokų baudos, kitoje dalyje VMI sprendimą patvirtino (MGK byla Nr. 6.11-05-(7-282/2007)-4, b. l. 33-45).
Komisijos sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT).
VAAT 2008 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą (administracinė byla Nr. I-3151-281/2008, b. l. 140-154).
Pareiškėjas VAAT 2008 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT).
LVAT 2009 m. birželio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442–808/2009 apeliacinį skundą patenkino iš dalies: VAAT 2008 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą pakeitė – panaikino Komisijos 2008 m. vasario 28 d. sprendimą, VMI 2007 m. lapkričio 16 d. sprendimą, Utenos AVMI 2007 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą ir 2007 m. gegužės 16 d. patikrinimo akto patvirtinimo klausimą perdavė Utenos AVMI nagrinėti iš naujo. Kitą VAAT 2008 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą (administracinė byla Nr. I-3151-281/2008, b. l. 182-188).
Nurodė, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – ir FNTT) Utenos apskrities skyriaus specialisto 2005 m. lapkričio 30 d. išvadoje Nr.5-10/25-05 (toliau – ir FNTT Išvada) yra nurodytos papildomai priskaičiuotų mokesčių sumos. Pareiškėjas, sumokėdamas šioje išvadoje papildomai priskaičiuotas sumas (2006 m. liepos 12 d. sumokėdamas 70 000 Lt, o 2007 m. balandžio 16 d. sumokėdamas 46 852 Lt) ir nurodydamas įmokos kodą 6930, tinkamai įvykdė prievolę sumokėti papildomai priskaičiuotus mokesčius. Mokesčių administratorius šiuo atveju privalėjo į apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą pareiškėjo pagal įmokos kodą 6930 sumokėtas pinigų sumas įskaityti VMI viršininko 2004 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. VA-193 patvirtintų Mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 8-9 punktuose numatyta tvarka ir priklausomai nuo įskaitymo datos apskaičiuoti delspinigius už pareiškėjo nesumokėtus papildomai priskaičiuotus mokesčius. Todėl pirmosios instancijos teismas, Komisija neteisingai taikė minėtas teisės normas, nepagrįstai konstatavo, kad, nesant pareiškėjo prašymo įskaityti įmokėtas sumas konkrečiam mokesčiui padengti, mokesčių administratorius neturėjo teisinio pagrindo šias sumas įskaityti savo nuožiūra. Su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl UAB „Mimina“ mokestinio patikrinimo teisėtumo bei papildomai priskaičiuotų atskaitymų į kelių programą, PVM, pelno mokesčio, GPM, VSD įmokų bei įmokų į GF dydžio pagrįstumo LVAT teisėjų kolegija sutiko. Patvirtino, kad mokesčių administratorius teisingai priskaičiavo papildomus minėtus mokesčius ir įmokas, kurias pareiškėjas privalo sumokėti.
Utenos AVMI, vykdydama LVAT 2009 m. birželio 25 d. nutartį, įvertino pareiškėjo 2007 m. gegužės 16 d. patikrinimo akto patvirtinimo klausimą ir priėmė 2009 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. (10.15.)-10.1-20 (toliau – ir 2009 m. liepos 24 d. sprendimas), kuriuo iš dalies pakeitė patikrinimo aktą, sumažindama apskaičiuotus delspinigius bei VSD įmokų baudą, o kitoje dalyje patikrinimo aktą paliko nepakeistą (MGK byla Nr. 6.11-05 (7-359), b. l. 22-27).
VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. 69-259 (toliau – ir 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimas) Utenos AVMI sprendimą patvirtino (b. l. 11-13).
Žemesnės instancijos teismas
Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. S-395 (7-359/2009) (toliau – ir 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimas) VMI 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimą panaikino ir pareiškėjo skundą perdavė VMI nagrinėti iš naujo (b. l. 4-8). Komisija, atsižvelgdama į LVAT 2009 m. birželio 25 d. nutartyje pateiktas išvadas, taip pat į MAĮ 84 straipsnio 1 dalį bei Taisyklių 13 punktą, sprendime konstatavo, kad mokesčių administratorius nepagrįstai atsisakė įskaityti UAB „Mimina“ įmokos kodu 6930 sumokėtą 19 864 Lt sumą papildomai apskaičiuotoms mokestinėms nepriemokoms padengti, todėl neteisingai apskaičiavo pareiškėjos mokėtinus delspinigius.
Šalies argumentai
Atsakovas VMI su skundu (b. l. 2-3) kreipėsi į VAAT, prašydamas panaikinti Komisijos 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimą.
Skunde paaiškino, kad su Komisijos 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimu nesutinka, nes mano, kad Komisija netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Atsakovas nesutiko su Komisijos išvadomis, kad mokesčių administratorius turėjo atsižvelgti į MAĮ 84 straipsnio 1 dalies bei Taisyklių tikslus ir, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo kriterijais, turinio viršenybės prieš formą principu bei LVAT pripažįstamu gero administravimo principu, UAB „Mimina“ 6930 įmokos kodu (FNTT apskaičiuotos sumos) sumokėtą sumą, kuri buvo skirta VSD įmokoms padengti, pervesti į VSD fondo biudžetą arba įskaityti ją papildomai apskaičiuotiems mokesčiams padengti Taisyklių 8-9 punktuose nustatyta tvarka, nepriklausomai nuo to, kad FNTT specialisto išvadoje papildomai buvo apskaičiuotos VSD įmokos. VMI teigė, kad tokios Komisijos išvados neatitinka teisės aktų nuostatų, nes Taisyklių 13 punkte nustatyta, kad VSD įmokų permoka negali būti įskaitoma kitų mokesčių nepriemokoms padengti, taip pat kitų mokesčių permoka negali būti įskaitoma VSD įmokų nepriemokoms padengti. Pažymėjo, kad 6930 įmokos kodas naudojamas, kai mokamos pinigų sumos, kurios pagal VMI viršininko ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2003 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. V-57/1B-160 „Dėl Mokesčių, rinkliavų ir kitų įmokų į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, savivaldybių biudžetus bei valstybės pinigų fondus kodų sąrašo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.1 punktą turi būti sumokėtos į VMI biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą. Todėl, laikantis nuostatos, kad teisės aktai yra visiems žinomi, nėra pagrindo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais, taip pat gero administravimo principu, kadangi mokesčių mokėtojui bei FNTT turėjo būti žinoma, kad į VMI biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą sumokėta pinigų suma nebus įskaityta kaip VSD įmoka ar pervesta į VSD fondo biudžetą. Be to, atkreipė dėmesį, kad VMI nėra įgaliota nagrinėti su VSD įmokų administravimu susijusių klausimų, kadangi teisės aktuose nustatyta, kad tokią funkciją atlieka išimtinai VSD fondo valdyba.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepime į atsakovės skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 22-25).
Pabrėžė, kad Utenos AVMI 2009 m. liepos 24 d. sprendimas yra neteisėtas, nes Utenos AVMI, apskaičiuodama pareiškėjui mokesčius, įmokas, baudas ir delspinigius, pažeidė teisės aktus ir juose įtvirtintas mokesčių mokėtojo teises bei teisėtus interesus. UAB „Mimina“ sutiko su Komisijos išvada, kad Utenos AVMI, žinodama, jog UAB „Mimina“ sumokėta 19 864 Lt suma yra skirta mokestinei nepriemokai padengti, turėjo įskaityti šią sumą mokestinei nepriemokai padengti arba grąžinti ją Bendrovei. Be to, pareiškėjas su VMI 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimu nesutiko ir dėl kitų motyvų, dėl kurių Komisija savo sprendime nepasisakė. Nurodė, kad Utenos AVMI 2009 m. liepos 24 d. priėmė sprendimą, pažeisdama MAĮ nuostatas, nes pareiškėjui neįteikė pakeisto patikrinimo akto, dėl ko jis negalėjo pateikti pastabų. LVAT konstatavus, jog Utenos AVMI veiksmai buvo neteisėti ir išaiškinus bylai reikšmingus teisės bei fakto klausimus, UAB „Mimina“ įgijo teisę pareikšti papildomas pastabas dėl patikrinimo akto, kurį Utenos AVMI pakeitė, atsižvelgdama į LVAT 2009 m. birželio 25 d. nutartį. UAB „Mimina“ teigimu, tokie Utenos AVMI veiksmai yra neteisėti, todėl Utenos AVMI 2009 m. liepos 24 d. sprendimas turi būti panaikintas, o UAB „Mimina“ turi būti įteiktas pakeistas patikrinimo aktas ir suteikta galimybė pareikšti pastabas dėl jo, kaip tai numatyta MAĮ 131 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad 2008 metais UAB „Mimina“ buvo grąžintos visos lėšos, kurias Utenos AVMI buvo prilyginusi gyventojų pajamoms ir nuo kurių apskaičiavo GPM, priimdama 2007 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą. Todėl LVAT 2009 m. birželio 25 d. nutartimi panaikinus minėtą sprendimą, Utenos AVMI turėjo įskaityti permokėtą GPM sumą UAB „Mimina“ mokestinei nepriemokai padengti. Be to, nėra aišku, kaip buvo apskaičiuoti delspinigiai, kadangi Utenos AVMI nenurodė nei laikotarpių, nei dydžių, kuriais remiantis vyko delspinigių skaičiavimas. Tačiau iš apskaičiuotų sumų matosi, kad delspinigiai apskaičiuoti neteisingai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 26 d. sprendimu (b. l. 36–41) atsakovo skundą tenkino, Komisijos 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimą panaikino.
Išanalizavęs teisinį mokesčių mokėjimo bei įskaitymo reguliavimą (Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str., Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 1, 28, 29 str., MAĮ 84 str.), teismas padarė išvadą, kad teisės aktais imperatyviai reglamentuota, jog VSD įmokų permoka negali būti įskaitoma kitų mokesčių nepriemokoms padengti, taip pat kitų mokesčių permoka negali būti įskaitoma VSD įmokų nepriemokoms padengti. Pabrėžė, kad VSD įmokų administravimą išimtinai vykdo ne vietos ar centrinis mokesčių administratoriai, o VSD fondo valdybos teritoriniai skyriai, todėl VMI 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimas, kuriuo patvirtintas Utenos AVMI 2009 m. liepos 24 d. sprendimas, kuriuo Utenos AVMI iš dalies pakeitė 2007 m. gegužės 16 d. patikrinimo aktą, sumažindama apskaičiuotus delspinigius ir VSD įmokų baudą, bet neįskaitė UAB „Mimina“ 6930 įmokos kodu sumokėtos 19 864 Lt sumos, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintu įstatymo viršenybės principu. Komisijos 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimas priimtas pažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, t. y. priimtas, nesivadovaujant imperatyviomis Taisyklių ir VSDĮ nuostatomis, todėl yra neteisėtas ir naikintinas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 44–47) prašo: 1) panaikinti Utenos AVMI 2009 m. liepos 24 d. sprendimą, VMI 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimą, VAAT 2010 m. balandžio 26 d. sprendimą ir perduoti patikrinimo akto tvirtinimo klausimą Utenos AVMI nagrinėti iš naujo; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Pareiškėjas remiasi atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui pateiktais argumentais.
Atsakovas VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 66 – 67) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas pažymi, jog pagal Taisyklių 13 punktą VSD įmokų permoka negali būti įskaitoma kitų mokesčių nepriemokoms padengti, taip pat kitų mokesčių permoka negali būti įskaitoma VSD įmokų nepriemokoms padengti. VAĮ 3 str. įtvirtintas „nepiktnaudžiavimo valdžia“ principas, kurį Komisija pažeidė, kadangi šiuo atveju mokesčių administratorių įpareigojo vykdyti jam teisės aktais nepavestas funkcijas. Nurodo, kad 6930 įmokos kodas naudojamas, kai mokamos pinigų sumos, kurios turi būti sumokėtos į VMI biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (Įsakymo 1.1 punktas). Todėl, laikantis nuostatos, kad teisės aktai yra visiems žinomi, nėra pagrindo vadovautis MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo kriterijais, taip pat „gero administravimo“ principu, kadangi mokesčių mokėtojui bei FNTT turėjo būti žinoma, kad į VMI biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą sumokėta pinigų suma nebus įskaityta kaip VSD įmoka ar pervesta į VSD fondo biudžetą. Be to, VMI nėra įgaliota nagrinėti su VSD įmokų administravimu susijusių klausimų, kadangi teisės aktuose nustatyta, kad tokią funkciją atlieka išimtinai VSD fondo valdyba. Pažymėjo, jog LVAT 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartimi nepavedė Utenos AVMI atlikti pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą. Utenos AVMI, atsižvelgusi į LVAT nutartį, 2009 m. liepos 24 d. sprendime, remdamasi MAĮ 132 straipsnio 2 dalies 5 punktu, nutarė pakeisti 2007 m. gegužės 16 d. patikrinimo aktą, o ne atliko pakartotinį mokestinį tyrimą, tai yra pareiškėjo įmokos kodu 6930 sumokėtą 116 853 Lt sumą 2009 m. liepos 17 d. įskaitė 2007 m. gegužės 16 d. patikrinimo akto prievolėms padengti bei, atsižvelgusi į pareiškėjo sumokėtas sumas, pagal atitinkamų mokesčių įstatymų nuostatas perskaičiavo delspinigių sumas dėl pareiškėjo turėtų permokų. Atsakovas, įvertinęs MAĮ 89, 96, 97, 98 straipsniuose įtvirtintą reguliavimą, pažymėjo, jog vadovaujantis šiomis MAĮ nuostatomis, delspinigių skaičiavimo laikotarpis patikrinimo akte pagrįstai yra ilgesnis nei 180 dienų.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos AVMI atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Šioje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimo neįskaityti mokestinėms nepriemokoms padengti pareiškėjo 6930 įmokos kodu sumokėtos 19 864 Lt sumos, mokesčių mokėtojo teisės pateikti pastabas bei apskaičiuotų delspinigių pagrįstumo.
Dėl 19 864 Lt sumos įskaitymo
Mokesčių administravimo įstatymo 84 straipsnio 1 dalis (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija, galiojusi iki 2007 m. liepos 19 d.) nustatė, kad „mokesčių mokėtojo sumokamos sumos įskaitomos tokia tvarka, kaip mokėjimo nurodymuose nustato mokesčių mokėtojas. <...>. Jei mokesčių mokėtojas konkrečiai nenurodo, už ką turi būti įskaityta jo sumokėtoji suma, ji įskaitoma centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka“. Šiuo metu galiojančio MAĮ 84 straipsnio 1 dalyje (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) įtvirtintos iš esmės panašios teisinės nuostatos, pagal kurias „mokesčių mokėtojo sumokėtos sumos įskaitomos pagal mokėjimo nurodyme mokesčių mokėtojo nurodytą įmokos kodą. <...>. Jei mokesčių mokėtojas konkrečiai nenurodo, už ką turi būti įskaityta jo sumokėtoji suma, ji įskaitoma centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka“. Mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo tvarką detalizuoja VMI viršininko 2004 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. VA-193 patvirtintos Mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo taisyklės.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. birželio 25 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. A442–808/2009) padarė išvadą, jog pareiškėjas, sumokėdamas FNTT Utenos apskrities skyriaus specialisto 2005 m. lapkričio 30 d. išvadoje Nr.5-10/25-05 (MGK byla Nr. 6.11-05-(7-282/2007)-2, b. l. 26-53) papildomai priskaičiuotas sumas ir nurodydamas įmokos kodą 6930, tinkamai įvykdė prievolę sumokėti papildomai priskaičiuotus mokesčius. Mokesčių administratorius šiuo atveju privalėjo į apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą pareiškėjo pagal įmokos kodą 6930 sumokėtas pinigų sumas įskaityti Taisyklių 8–9 punktuose numatyta tvarka ir priklausomai nuo įskaitymo datos apskaičiuoti delspinigius už pareiškėjo nesumokėtus papildomai priskaičiuotus mokesčius.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad mokesčių administratorius, įskaitydamas tik dalį pareiškėjo sumokėtos sumos (96 989 Lt), nepaisė minėtoje 2009 m. birželio 25 d. nutartyje suformuluotų nurodymų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti.
Pirmiausia pažymėtina, kad kiekvieno teisės akto nuostatos sudaro tam tikrą sistemą, į kurią turi būti atsižvelgiama ir taikant šį aktą. Būtent todėl Taisyklių 8-9 punktai negali būti priešpriešinami tose pačiose Taisyklėse įtvirtintoms nuostatoms. Šie punktai turi būti aiškinami ir taikomi sistemiškai su kitomis šiame akte įtvirtintomis taisyklėmis. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, Utenos AVMI turėjo teisinį pagrindą vadovautis ir kitomis to paties akto nuostatomis inter alia Taisyklių 13 punktu, kuriuo remiantis VSD įmokų permoka negali būti įskaitoma kitų mokesčių nepriemokoms padengti, taip pat kitų mokesčių permoka negali būti įskaitoma VSD įmokų nepriemokoms padengti. Analogiška teisinė taisyklė įtvirtina ir MAĮ 87 straipsnio 3 dalyje.
Taip pat akcentuotina, kad tiek teritorinis, tiek centrinis mokesčių administratorius yra viešojo administravimo subjektai, kurie, be kita ko, turi vadovautis VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintais principais inter alia įstatymų viršenybės principu. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, privalo tiksliai laikytis mokesčių teisės aktų, naudotis savo teisėmis tik tiek, kiek tai susiję su jam pavestomis funkcijomis (MAĮ 32 str.).
Pagal MAĮ 14 straipsnio 5 punktą, VSD įmokos pagal šį įstatymą administruojamos tiek, kiek tai nustatyta VSDĮ. Vadovaujantis VSDĮ 32 straipsniu, Valstybinei mokesčių inspekcijai VSD įmokų srityje yra suteiktos tik ribotas funkcijos, pavyzdžiui, įforminti bei patvirtinti patikrinimo rezultatus; nagrinėti mokestinius ginčus dėl tikrinant naujai apskaičiuotų VSD įmokų sumų, paskirtų baudų ir kt. Tuo tarpu už VSD įmokų administravimą, kaip teisingai ir nurodo atsakovas, yra atsakinga VSD fondo valdyba (VSDĮ 28 str. 1 d., 29 str. 1 d. 2 p.). Fondo valdybos teritoriniai skyriai kontroliuoja priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų, baudų, delspinigių sumokėjimą ir vykdo laiku nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą (VSDĮ 31 str. 1 d. 1 p.).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą sumokėjo 116 853 Lt kodu 6930. Vadovaujantis Mokesčių, rinkliavų ir kitų įmokų, mokamų į teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas, kodų sąrašu (2003 m. vasario 26 d. VMI viršininko ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus įsakymas Nr. V-57/1B-160), pagal minėtą kodą ši suma buvo priskirta FNTT apskaičiuotoms sumoms. FNTT Išvadoje 19 864 Lt suma, dėl kurios neįskaitymo ir kilo šis ginčas, buvo priskirta VSD įmokų ir su jomis susijusių sumų nepriemokai (MGK byla Nr. 6.11-05-(7-282/2007)-2, b. l. 279). Teisėjų kolegija vertina, kad mokesčių administratorius, remdamasis būtent tokia sumokėtų sumų paskirtimi ir anksčiau minėtomis teisės aktų nuostatomis, laikydamasis įstatymo viršenybės principo, pagrįstai ir teisėtai neįskaitė mokesčių mokėtojo sumokėtos 19 864 Lt sumos.
Be to, pažymėtina, kad mokesčių administratoriaus priimtuose sprendimuose buvo aiškiai nurodoma, jog pareiškėjas VSD įmokas ir su jomis susijusios sumas turi pervesti ne į VMI, o į VSD fondo valdybos teritorinio skyriaus sąskaitą (MGK byla 6.11-05-(7-282/2007)-1, b. l. 58, MGK byla Nr. 6.11-05(7-359), b. l. 26-27). Pareigą VSD įmokas pervesti į VSD fondo administravimo įstaigos sąskaitą įtvirtina VSDĮ (9 str.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės (20.11, 25 p.). Kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos (MAĮ 8 str.). Būtent mokesčių mokėtojas turi pareigą laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę (MAĮ 40 str. 1 d. 1 p.). Sutiktina, kad mokesčių administratoriui yra pavestas uždavinys padėti mokesčių mokėtojams įgyvendinti savo teises ir atlikti pareigas, tačiau jis tai gali padaryti tik mokesčių mokėtojui bendradarbiaujant. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pasinaudojęs mokesčių teisės aktų (MAĮ 87 str., 2004 m. gruodžio 20 d. VMI viršininko įsakymu Nr. VA-193 patvirtintos Mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo taisyklės, 2004 m. gruodžio 7 d. VMI įsakymu Nr. VA-186 patvirtintos Mokesčių permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklės) jam suteikta galimybe prašyti grąžinti 19 864 Lt sumą ar apskritai būtų teikęs prašymą pervesti atitinkamas sumas į VSD fondo valdybos teritorinio skyriaus sąskaitą, įskaityti kitas mokestines prievoles.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti argumentai dėl 19 864 Lt sumos neįskaitymo teisėtumo yra nepagrįsti.
Dėl mokesčio mokėtojo teisės pateikti pastabas
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui konstatavus mokesčių administratoriaus veiksmų neteisėtumą ir išaiškinus bylai reikšmingus teisės ir fakto klausimus, jis įgijo teisę pareikšti papildomas pastabas dėl patikrinimo akto, kurį mokesčių administratorius pakeitė, atsižvelgdamas į LVAT 2009 m. birželio 25 d. nutartį. Ši galimybė jam nebuvo užtikrinta, todėl pareiškėjas prarado galimybę apginti savo teises ir užkirsti kelią pakartotiniam savo teisių pažeidimui.
Teisėjų kolegija nurodo, kad šiuo pareiškėjo ginčijamu aspektu yra aktualios MAĮ 128 – 132 straipsnių nuostatos. Šiose teisės normose aiškiai reglamentuota privaloma mokestinio patikrinimo pabaigoje atliekamų veiksmų eiga, tai yra vienas po kito sekantys šie mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo veiksmai: visų pirma, yra surašomas patikrinimo aktas (MAĮ 128 str. 1 d., 129 str. 1 d.); antra, su patikrinimo aktu pasirašytinai supažindinamas mokesčių mokėtojas (jo atstovas) (MAĮ 129 str. 2 d.); trečia, vienas patikrinimo akto egzempliorius įteikiamas mokesčių mokėtojui (MAĮ 129 str. 4 d.); ketvirta, mokesčių mokėtojas turi teisę per 30 dienų nuo patikrinimo akto įteikimo jam dienos pateikti rašytines pastabas dėl patikrinimo akto (MAĮ 131 str. 1 d.); penkta, tais atvejais, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnas nustatė mokesčių įstatymų pažeidimų, patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, šis sprendimas priimamas atsižvelgiant į patikrinimo akto medžiagą bei į mokesčių mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto (jei jos buvo pateiktos) (MAĮ 132 str. 1 d.). Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo turi būti priimtas per 35 dienas nuo patikrinimo akto įteikimo mokesčių mokėtojui dienos. Sprendimas negali būti priimtas, jei nepasibaigę šio MAĮ 131 straipsnyje nustatyti pastabų dėl patikrinimo akto pateikimo terminai, išskyrus 131 straipsnio 3 dalyje nurodytą atvejį. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas pateikia pastabų dėl patikrinimo akto, sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo turi būti priimtas per 30 dienų nuo tos dienos, kai mokesčių administratorius šias pastabas gauna (MAĮ 132 str. 4 d.).
Teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi šias teisės normas, konstatuoja, kad mokesčių mokėtojas pastabas turi teisę teikti iš karto po mokesčių administratoriaus surašyto patikrinimo akto gavimo, o ne tuomet, kai teismo sprendimu patikrinimo aktas yra grąžinamas į jo tvirtinimo stadiją, iš naujo neatliekant mokestinio patikrinimo ir nesurašant naujo patikrinimo akto. Priešingas aiškinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, paneigtų imperatyvias MAĮ normas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. birželio 25 d. nutartimi Utenos AVMI surašyto patikrinimo akto tvirtinimo klausimą perdavė nagrinėti iš naujo. Vykdydama šią teismo nutartį, Utenos AVMI 2009 m. liepos 24 d. sprendimu pakeitė tik patikrinimo akte apskaičiuotus delspinigius, o likusią patikrinimo akto dalį patvirtino. Vadinasi, naujas mokestinis patikrinimas nebuvo atliekamas, naujas patikrinimo aktas taip pat nebuvo surašytas. Tai reiškia, kad pareiškėjas neįgijo teisės pateikti pastabas. Be to, pažymėtina, kad vietinis mokesčių administratorius savo sprendimuose (MGK byla Nr. 6.11-05-(7-282/2007)-1, b. l. 50-59, MGK byla Nr. 6.11-05(7-359), b. l. 22-27) įvertino pareiškėjo pateiktas 2007 m. liepos 4 d. rašytines pastabas dėl surašyto patikrinimo akto. Pareiškėjas taip pat pasinaudojo jam garantuojama teise apskųsti Utenos AVMI 2009 m. liepos 24 d. sprendimą tiek centriniam mokesčių administratoriui, tiek Komisijai ir teismui. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjas neprarado galimybės pateikti turimus įrodymus ir ginti savo teises.
Dėl delspinigių apskaičiavimo
Delspinigiai, kaip nurodo įstatymų leidėjas, yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas (MAĮ 95 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442–438/2010 yra pažymėjęs, kad aiškinant MAĮ 81 straipsnio 2 dalies, 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 97 straipsnio 2 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, darytina išvada, jog įstatymų leidėjas yra nustatęs du skirtingus ir savarankiškai taikomus delspinigių skaičiavimo už netinkamą mokestinės prievolės vykdymą pagrindus tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokesčių sumą, nurodytą mokesčių administratoriaus sprendime dėl mokestinio patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento patvirtinimo. Vienu atveju delspinigiai yra skaičiuojami dėl to, kad mokesčių mokėtojas nesumokėjo mokesčio to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Remiantis šiuo pagrindu, delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis, pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus, turėjo būti sumokėtas į biudžetą, ir baigiami skaičiuoti patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dieną. Kitas delspinigių skaičiavimo pagrindas taikomas tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą nesumoka sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytų papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumų. Tuomet delspinigių skaičiavimas yra pradedamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo ir tęsiamas iki mokesčių mokėtojas sumokės sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytas papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumas, bet ne ilgiau nei nustatyta MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje. Joje numatyta, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti MAĮ 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju (padavus skundą dėl mokestinio ginčo), delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip interpretuoti teisės normų reguliuojančių delspinigių skaičiavimą, todėl tvirtina, kad pareiškėjo argumentas dėl teisiškai nepagrįsto delspinigių skaičiavimo laiko tarpo niekuo neparemtas.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas (MAĮ 67 str. 1 d.). Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.).
Pareiškėjui nurodytos sumokėti delspinigių sumos pagrįstos mokesčių administratoriaus pateiktomis delspinigių apskaičiavimo lentelėmis (MGK byla Nr. 6.11-05(7-359), b. l. 31-35). Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų argumentų dėl šių delspinigių sumų apskaičiavimo neteisingumo.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo delspinigius.
Dėl GPM permokos
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 96 straipsnio 4 dalį sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių, o pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. birželio 25 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A442–808/2009) mokesčių administratoriaus apskaičiuotas PVM, pelno mokesčio, GPM, VSD įmokų bei įmokų į GF sumas pripažino pagrįstomis. Nagrinėjamu atveju tiek prieš tai paminėtoje byloje, tiek ir šioje byloje dalyvavo/dalyvauja tie patys asmenys (pareiškėjas, VMI ir Utenos AVMI). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl GPM permokos neanalizuoja ir nevertina.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliaciniame skunde taip pat formuluojamas prašymas priteisti pareiškėjui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šiuo atveju pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, todėl jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo UAB „Mimina“ apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.