- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-23
- Bylos Nr.
- 1A-171-309-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Ivanovienė Vidmantas Mylė
- Nuteistasis
- E. M.
- Advokatai
- Violeta Savickienė
- Kategorijos
- 1.2.19.4Piktnaudžiavimas (BK 228 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010-02-17 nuosprendžio, kuriuo E. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. - laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 1 d. – 30 MGL (3900 Lt) bauda.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p. paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Taikytas Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d. ir bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atididėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamos vietos ilgiau nei 7 paroms.
Taikytas Lietuvos Respublikos BK 67 str. 2 d. 4 p. ir paskirta 10 MGL (vieno tūkstančio trijų šimtų litų) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, sumokant per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. M. nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautoju - laikinai eidamas Mažeikių rajono policijos komisariato Viešosios policijos viešosios tvarkos skyriaus viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio viršininko pareigas, vykdydamas jam pavestas funkcijas ir siekdamas asmeninės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi bei savavaldžiavo, dėl ko didelės žalos patyrė valstybė bei buvo padaryta didelė žala asmens teisėms ir teisėtiems interesams: 2008 m. kovo 6 d., apie 14 val. 45 min., (duomenys neskelbtini) komisariato patalpose, (duomenys neskelbtini) m., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, siekdamas asmeninės naudos, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo brolio R. M. tikrą teisę, tai yra pareikalavo nukentėjusiosios A. M. iki 2008-03-13, 9 val. 30 min., kuomet jis nagrinės administracinę bylą dėl A. M. įvykdyto kelių eismo taisyklių pažeidimo, grąžinti skolą - 2000 litų, kuriuos 2004 metais R. M. buvo sumokėjęs A. M. už tarpininkavimą įdarbinant Švedijoje, grasino A. M., kad negrąžinus skolos R. M., nagrinėdamas administracinę bylą, jai skirs griežčiausią nuobaudą-teisės vairuoti transporto priemonės atėmimą,
Be to, jis, nuteistas už tai, kad tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, tai yra savavaldžiaudamas, 2008 m. kovo 13 d., apie 10 val. 55 min., nagrinėdamas (duomenys neskelbtini) policijos komisariato patalpose, (duomenys neskelbtini) m., A. M. administracinę bylą, pastarajai prašant neskirti griežčiausios administracinės nuobaudos-teisės vairuoti transporto priemonės atėmimo, pagrasino, jog negrąžinus skolos, jai trims mėnesiams bus atimta teisė vairuoti transporto priemonę, A. M. pažadėjus skolą R. M. grąžinti iki 2008-04-22, E. M. 2008-03-13 nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) dėl administracinio teisės pažeidimo, vadovaudamasis LR ATPK 127 straipsnio 2 dalimi, jai paskyrė 100 litų baudą, tokiais savo veiksmais, E. M., vykdydamas jam pavestas tiesiogines funkcijas, siekdamas asmeninės naudos - sugrąžinti skolą broliui R. M., pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktus, numatančius valstybės tarnautojo prievolę laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, laikytis teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1, 3 punktus, reikalaujančius sąžiningai atlikti tarnybines pareigas, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pagarbos žmogaus teisėms principą, ko pasėkoje, nesąžiningai atlikdamas jam patikėtas pareigas bei suvaržydamas nukentėjusiosios konstitucines teises ir laisves, pažemino policijos pareigūno vardą, sumenkino vidaus tarnybos įstaigos - Policijos departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos - autoritetą, iškreipdamas šios valstybinės įstaigos veiklos principus, sumažino pasitikėjimą Lietuvos policija, dėl ko buvo padaryta didelė žala valstybei bei nukentėjusiosios teisėms ir teisėtiems interesams.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. M. prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 17 d. nuosprendį pakeisti, taikyti jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 40 str. ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, atiduodant jį pagal laidavimą A. J., a. k. (duomenys neskelbtini) dirbančiam (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viršininku, gyvenančiam (duomenys neskelbtini) mieste.
Skunde nurodo, kad yra pagrįstai pripažintas kaltu, bet, mano, jog yra galimybė taikyti jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 40 str. ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Taip pat nurodo, kad nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, visiškai pripažįsta savo kaltę dėl nusikaltimų, už kurių padarymą Mažeikių rajono apylinkės teismo yra pripažintas kaltu bei gailisi padaręs šias nusikalstamas veikas. Teigia, jog gera valia atlygino nukentėjusiajai neturtinę žalą, su ja susitaikė ir ji jam atleido. Be kita ko apeliantas nurodo, kad jo gyvenimo praeitis, charakterizuojanti medžiaga duoda pagrindo manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys nusikalstamų veikų. Jo padarytos veikos yra nesunkus ir apysunkis tyčiniai nusikaltimai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apylinkės teismas išsamiai, nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo apelianto nusikalstamus veiksmus. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį E. M. atžvilgiu, apylinkės teismas pagrįstai nuosprendį pagrindė nukentėjusios A. M., liudytojų A. L., R. M., D. B., V. G., A. V., L. T., V. M., S. M. parodymais, kitais ištirtais bei teismo nuosprendyje aptartais įrodymais ir padarė teisingą išvadą, kad E. M. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d., 294 str. 1 d.
Apeliantas savo apeliaciniame skunde kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių ir jo veikų juridinės kvalifikacijos neginčija, tačiau skundu prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 17 d. nuosprendį pakeisti, taikyti jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 40 str. ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, atiduodant jį pagal laidavimą A. J., a. k. (duomenys neskelbtini) dirbančiam (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viršininku, gyvenančiam (duomenys neskelbtini) mieste.
Dėl Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio nuostatų taikymo.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnis numato galimybę asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu yra šio straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Teismų praktikoje nustatyta, kad tam, jog asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų visų sąlygų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-319/2008, 2K-239/2008; 2K-31/2010; 2K-51/2010).
Tačiau, pažymėtina tai, kad net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą, priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Šių sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir, padaręs išvadą, kad yra galimybė atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, priima atitinkamą sprendimą.
Be to, pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nuteistojo E. M. padaryti nusikaltimai kvalifikuoti pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir BK 294 straipsnio 1 dalį. BK 228 straipsnio 2 dalyje nustatyta griežčiausia bausmė yra laisvės atėmimas iki šešerių metų. Tokią bausmę užtraukiantis tyčinis nusikaltimas, kaip nustatyta BK 11 straipsnio 4 dalyje, priskirtinas apysunkių nusikaltimų kategorijai. BK 294 straipsnio 1 dalyje nustatyta griežčiausia bausmė yra laisvės atėmimas iki trejų metų. Tokią bausmę užtraukiantis tyčinis nusikaltimas, kaip nustatyta BK 11 straipsnio 3 dalyje, priskirtinas nesunkių nusikaltimų kategorijai. BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta pirmoji iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, susijusi su nusikaltimų priskyrimu dvejoms iš kategorijų – apysunkiam ir nesunkiam tyčiniam nusikaltimui, šioje baudžiamojoje byloje yra.
Laiduotoju gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veikos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui (BK 40 straipsnio 1, 3 dalys). Vadinasi, pagal baudžiamąjį įstatymą laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi. Teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikytini pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat į jo charakteristiką ir kitus duomenis, pvz., argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (kasacinės bylos Nr. 2K-323/2007, 2K-239/2008, 2K-84/2010).
Antroji BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga – asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Byloje (t. 3, b. l. 71-72) yra laiduotojo –(duomenys neskelbtini) policijos komisariato viršininko A. J. - prašymas perduoti kaltininką laiduotojo atsakomybei pagal laidavimą, kuriame nurodyta, kad E. M. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba, teigiamai charakterizuojamas, išlaiko du mažamečius vaikus. Jis mano, kad savo autoritetu, artimai palaikomais ryšiais, padarys teigiamą įtaką E. M., pats įsitikinęs, kad E. M. nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Kolegijai nekyla abejonių dėl laiduotojo A. J. teigiamos įtakos nuteistajam E. M.. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad laiduotoją ir nuteistąjį iš esmės sieja tik darbiniai santykiai, t. y. tie patys santykiai, kurie buvo ir iki nuteistojo nusikalstamų veikų padarymo. Dirbdamas vadovaujantį darbą, E. M., būdams tiesiogiai pavaldus laiduotojui, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir viršijo įgaliojimus, savavaldžiavo, diskreditavo policijos kaip institucijos autoritetą, prestižą bei pasitikėjimą ja, dėl to didelės žalos patyrė valstybė. Laiduotojo prašymo tekste išsakytas labai palankus E. M. kaip darbuotojo vertinimas, tačiau visiškai neužsimenama apie tai, kad jo teisei priešinga veika padarė žalos policijai kaip institucijai. Nei apeliaciniame skunde, nei laiduotojo prašyme, nenurodyta kaip nuteistasis vertina savo padarytas veikas ar nuteistojo elgesys buvo įvertintas jo darbo kolektyve ir kaip darbo kolektyvas reagavo į nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas, kokie santykiai darbo kolektyve po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo nuteistojo atžvilgiu. Laiduotojas nepaaiškino, kaip ir kokią teigiamą įtaką gali daryti kaltininkui, kad pastarasis ateityje nepažeidinėtų įstatymų.
Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos. Pagal šias sąlygas asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Pirmoji iš sąlygų – asmuo nusikalstamą veiką turi būti padaręs pirmą kartą. Iš šioje baudžiamojoje byloje priimto nuosprendžio matyti, kad E. M. per laikotarpį nuo 2008 m. kovo 6 d. iki 2008 m. kovo 13 d. padarė dvi nusikalstamas veikas, kurios pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendį sudaro idealiąją sutaptį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, formuodama vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką ir atsižvelgdama į susiklosčiusią teismų praktiką, 2008 m. gegužės 20 d. nutartyje Nr. 2K-P-85/2008 išanalizavo sąvokos pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką problemą ir padarė išvadą, kad kelių pakartotinių nusikalstamų veikų padarymas pašalina galimybę pripažinti asmenį nusikaltusiu pirmą kartą. Plenarinė sesija išaiškino, kad asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį.
E. M. nusikalto pirmą kartą, padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą ir tyčinį nesunkų nusikaltimą, kurie sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, anksčiau neteistas, todėl šioje byloje yra viena iš įstatymo nustatytų sąlygų, numatytų BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte, kaltininką atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.
Antroji būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra tada, jeigu nustatoma, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jam nėra tapatus. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems ir pan. Tačiau ši sąlyga neapima kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiama padarytos veikos kvalifikacija, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir t. t. (kasacinė byla Nr. 2K-P-82/2010).
Tuo tarpu, kaip matyti iš šios baudžiamosios bylos duomenų, nuteistasis E. M. nei ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 93), nei teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 122-125) savo kaltės visiškai nepripažino. Tai, kad nuteistasis E. M., po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, apeliaciniame skunde nurodo, kad savo kaltę visiškai pripažįsta, negali būti laikoma visišku savo kaltės pripažinimu ir gailėjimusi padarius nusikalstamas veikas, nes nuteistasis savo kaltę pripažino verčiamas objektyvių byloje esančių įrodymų. Be to, apeliaciniame skunde nuteistasis tik formaliai pripažįsta savo kaltę ir gailėjimąsi, nenurodydamas kuo pasireiškia kaltės pripažinimas, kokias išvadas iš to padarė, kaip elgsis ateityje. Teisės požiūriu BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Jos konstatavimas taikant BK 40 straipsnį reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinė nutartis byloje 2K-84/2010).
Atsižvelgiant į paminėtą, kolegija daro išvadą, kad nėra antrosios būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, nuteistojo visiško pripažinimo savo kaltės ir gailėjimosi padarius nusikalstamas veikas.
Trečioji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte, – konstatavimas, kad asmuo bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta.
BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ar pašalinti žalą, jeigu ji buvo padaryta. Žala gali būti įvairi – turtinė, fizinė, moralinė, padaryta valstybei, fiziniam ar juridiniam asmeniui. Ji privalo būti pašalinta ar bent iš dalies atlyginta ją padariusio asmens noru ir valia, o ne priverstinai, vykdant teismo įpareigojimus ar verčiant kitokioms aplinkybėms.
Pirmosios instancijos nuosprendyje konstatuota, kad didelę žalą patyrė valstybė, bei padaryta didelė žala asmens teisėms ir teisėtiems interesams. Tai vienas iš piktnaudžiavimo kvalifikuotos sudėties, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, požymių, kuris ir buvo inkriminuotas. Žala kilo dėl to, kad padaryta veika buvo iškreiptos policijos darbuotojams suteiktos funkcijos, jų veiklos bendrieji principai, diskredituotas policijos vardas, sumenkintas policijos autoritetas, prestižas bei pasitikėjimas ja. Tokiu atveju, kaip matyti, yra konstatuota, kad padaryta tam tikros formos žala, sunkiai pasiduodanti tiksliam piniginiam vertinimui. Teismų praktika, susiklosčiusi taikant BK 228 straipsnį, rodo, kad žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia valstybės, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Turtinė žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negauta nauda ar negautos pajamos, kurios būtų gautos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Kitokio pobūdžio žala yra fizinė, moralinė, organizacinė ar kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms: asmens sveikatai, garbei, orumui, juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan. Didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju, taikant BK 228 straipsnį, nustatinėjamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. į žalos pobūdį, pažeistų interesų teisinės apsaugos ypatybes, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos laiką, trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą ir pan. Valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (kasacinė nutartis byloje 2K-84/2010).
Šioje byloje didelė žala valstybei buvo traktuojama tik kaip veikos kvalifikavimui reikšmingas požymis. Nei kaltinime, nei nuosprendyje valstybei padaryta žala nebuvo fiksuota kaip turtinė, išreikšta pinigine forma. Nukentėjusioji buvo pareiškusi 20 000 litų civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Nuteistasis E. M. iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo neturinės žalos neatlygino. Tik po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ir apeliacinio skundo padavimo, nuteistasis nukentėjusiajai atlygino teismo priteistą 2000 litų neturtinę žalą, t. y. neturinę žalą jis atlygino ne savo noru, o priverstinai, vykdant teismo įpareigojimus.
Remiantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, kad nėra trečiosios būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos - nuteistasis savo noru visiškai ar bent iš dalies atlygino žalą.
Ketvirtoji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte – egzistuojantis pagrindas manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo nuteistasis E. M. atlygino nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą. E. M. nusikalstamas veikas padarė pirmą kartą, išlaiko du mažamečius vaikus, charakterizuojamas teigiamai, kaip geras darbuotojas ir aktyvus bendruomenės narys, todėl tikėtina, kad ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Taigi, aptarus kiekvieną iš teisinių kriterijų, reikšmingų taikant BK 40 str. nuostatas, kolegija daro išvadą, kad nesant Lietuvos Respublikos BK 40 str. nustatytų visų būtinų sąlygų visumos, kartu nėra ir teisinio pagrindo taikyti nuteistajam E. M. Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio nuostatas, dėl ko nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Nuteistojo E. M. apeliacinį skundą atmesti.