Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-143-2466-11

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-07-05
Bylos Nr.: A-143-2466-11
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02018-2010-7
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Artūras Drigotas
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės ,,Manukas“
Atsakovas: Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Vilniaus teritorinei muitinei
Advokatai: Evaldas Onaitis

Kategorijos

10.6.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
10.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A143-2466/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02018-2010-7Procesinio sprendimo kategorija 10.6.1.1; 10.8.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. liepos 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovams Alvydui Šedžiui ir advokatui Evaldui Onaičiui,atsakovo atstovei Nijolei Jurevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Manukas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Manukas“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Manukas“ (toliau – pareiškėjas, UAB ,,Manukas“, apeliantas) skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Mokestinių ginčų komisija) 2010 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. S-161(7-105/2010); 2) panaikinti atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovas, Muitinės departamentas) 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-186; 3) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) 2008 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 18KP-11-1267 ir perduoti skundą Muitinės departamentui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija, išnagrinėjusi UAB „Manukas“ skundą dėl Muitinės departamento 2010 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. 1A-4.13-186 ir Vilniaus teritorinės muitinės 2008 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 18KP-11-1267 panaikinimo, 2010 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. S-161(7-105/2010) nusprendė patvirtinti Muitinės departamento 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-186. Mokestinių ginčų komisijos sprendime nurodyta, kad jis nepateikė įrodymų apie tranzito procedūros užbaigimą vilkikui „Iveco“ (kėbulo Nr. WJMM1VSJ004198616), t. y. kad yra išgabentas iš Bendrijos teritorijos į Libiją, todėl pagrįstai yra įregistruota skola muitinei. Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtais sprendimais, teigė, kad neišsamiai ir nevisapusiškai ištirtos ir išsiaiškintos faktinės aplinkybės dėl vilkiko „Iveco“ (kėbulo Nr. WJMM1VSJ004198616) išgabenimo iš Bendrijos teritorijos. Pažymėjo, jog prekių tranzitas yra ne Lietuvos prekių gabenimas per Lietuvos Respublikos muitų teritoriją muitinei prižiūrint. Muitų teritorija – tai Lietuvos Respublikos teritorija, kurią riboja Lietuvos Respublikos muitų siena, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys numato ką kita. Lietuvos Respublikos muitų siena yra muitų teritorijos riba, paprastai sutampanti su valstybės siena, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys numato ką kita. Prekių tranzito esmė yra ta, kad prekės muitinės priežiūroje gabenamos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir teritoriją, bet į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją nepatenka – neįvežamos ir neišvežamos, dėl to neapmokestinamos. Tranzitas yra įforminamas specialia muitinio tranzito procedūra, kurios tikslas – neleisti prekėms be apmokestinimo legaliai ar nelegaliai pakliūti į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją. Jei pradedama muitinio tranzito procedūra, tai toks prekių gabenimas deklaruojamas, ir privaloma užtikrinti, kad prekės neapmokestintos nepateks į muitų teritoriją. Priešingu atveju, t. y. dėl kokių nors priežasčių prekėms patekus į muitų teritoriją (faktiškai išėjus laisvai cirkuliuoti), turi būti išspręstas muitų ir pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) mokėjimo klausimas. Tranzitą galima pripažinti pasibaigusiu – tik nustačius, kad prekės nepateko į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją (nepasiliko joje gabenimo iš išvykimo įstaigos į paskirties įstaigą metu, nebuvo išgabentos per valstybės sieną po muitinio tranzito procedūros įforminimo paskirties įstaigoje ar kitu būdu). Teigė, kad Vokietijos muitinės pateikta informacija, kuria rėmėsi tiek Mokestinių ginčų komisija, tiek mokesčių administratorius, yra neobjektyvi ir neišsami, pagal ją negalima teigti, kad Bendrijos/bendroji tranzito procedūra nėra užbaigta. Remiantis pateikta Europos Sąjungos deklaracija Nr. M 5870672, automobilis yra išgabentas į Libiją, siuntėjas – Libijos įmonė „Tagiran“ (įgaliotas asmuo p. E. L.). Vokietijos Kiolno muitinė yra išdavusi eksportui leidimą Nr. DE/7150/ZA/1506 RET-EXP (30400). Vokietijos muitinė neištyrė ir savo atsakyme nenurodė, kam buvo išduotas eksporto leidimas Nr. DE/7150/ZA/1506 RET-EXP (30400), t. y. „Tagiran“ įmonei ar kitam asmeniui, ar jis iš viso buvo išduotas, ar Europos Sąjungos deklaracija Nr. M 5870672 yra suklastota, ar dėl joje nurodytų duomenų tikrumo yra pradėtas koks nors ikiteisminis tyrimas. Muitinės atsakyme nurodyta aplinkybė, kad firmos „Tagiran“ nėra Bonos telefonų knygoje, neįrodo, jog tokia firma ir toks asmuo neegzistuoja, nes „Tagiran“ įmonė yra Libijos įmonė. Nagrinėjant skundą Mokestinių ginčų komisijoje, buvo pateikti duomenys iš interneto, kad tokia firma tokiu pavadinimu egzistuoja, ir kad yra išsiųstas prašymas Libijos kompanijai, jog ji pateiktų transporto priemonės vilkiko „Iveco“ (kėbulo Nr. WJMM1VSJ004198616) registracijos dokumentus, iš kurių būtų matyti, kad transporto priemonė yra registruota šioje šalyje. Mokestinių ginčų komisija įpareigojo pateikti atsakymą iš Libijos kompanijos iki 2010 m. birželio 1 d., tačiau iki šios datos reikalaujamų dokumentų pateikti jis negalėjo dėl objektyvių priežasčių, nes iki nurodytos datos nebuvo gautas atsakymas. Pabrėžė, kad rūpinasi ir bendradarbiauja, jog muitinei pateikta informacija dėl automobilio išvežimo iš Bendrijos teritorijos pasitvirtintų. Pareiškėjas nurodė, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Šios įstatyme įtvirtintos nuostatos reiškia, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokesčius, turi remtis ne prielaidomis, bet objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios paremtos įrodymais, kuriuos galima patikrinti. Mokesčių administravimo įstatymo 28 straipsnis suteikia teisę mokesčių administratoriui gauti reikalingą informaciją iš užsienio valstybių kompetentingų institucijų, tačiau šiuo atveju šia teise pasinaudojo labai paviršutiniškai ir iki galo neišsiaiškino visų faktinių aplinkybių, turinčių esminės įtakos teisingam sprendimui priimti. Taip ir liko neaišku, kam Vokietijos muitinė išdavė eksporto leidimą Nr. DE/7150/ZA/1506 RET-EXP (30400), kuris nurodytas deklaracijoje, ir kiek jis yra susijęs su paminėta Libijos firma ir automobilio išvežimu, t. y. dėl šios faktinės aplinkybės nėra atliktas joks tyrimas. Taip pat galima buvo užklausti Libijos transporto priemonių registrą, ar vilkikas „Iveco“ (kėbulo Nr. WJMM1VSJ004198616) nėra registruotas šioje šalyje. Ir tik gavus šiuos atsakymus būtų galima daryti galutinę ir neginčijamą išvadą, kad automobilis nėra išvežtas, o muitinės procedūra neužbaigta. Mokesčių administravimo įstatymas įpareigoja mokesčių administratorių aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas svarbias bylai aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Pareiškėjo nuomone, tiek Mokestinių ginčų komisija, tiek mokesčių administratorius, spręsdami šį mokestinį ginčą dėl apmokestinimo, neįvykdė įstatyme numatytos pareigos visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėti bylą. Todėl negalima teigti, kad UAB „Manukas“ pažeidė 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), 92, 96, 204 straipsnius, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 13 dalį ir kad importo skola muitinei atsirado.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 21) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija teisingai įvertino Muitinės departamento atlikto tranzito procedūros užbaigimo tyrimo rezultatus ir Vokietijos muitinės pateiktą informaciją apie nebaigtą tranzito procedūrą. Pareiškėjas skunde teigė, jog dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl Mokestinių ginčų komisijos trumpo informacijos pateikimo termino, negalėjo pateikti informacijos, patvirtinančios vilkiko „Iveco“ (kėbulo Nr. WJMM1VSJOO4198616) įregistravimą trečiojoje šalyje. Atsižvelgiant į procedūros įforminimo datą, vykusio tyrimo ir skundų nagrinėjimo eigą, pareiškėjo motyvas dėl negalimumo pateikti atitinkamus dokumentus yra nepagrįstas. UAB „Manukas“ vilkikui „Iveco“ (kėbulo Nr. WJMM1VSJOO4198616) Bendrijos tranzito procedūrą pagal T1 deklaraciją MRN08LTVR500007722650 Vilniaus teritorinės muitinės krovinių poste „Paneriai“ įformino 2008 m. balandžio 1 d. Prekė paskirties įstaigai – SOT DI VOLTRI (IT) turėjo būti pateikta iki 2008 m. balandžio 8 d. Per nustatytą terminą Vilniaus teritorinė muitinė NCTS priemonėmis negavo patvirtinimo, kad prekė pateikta paskirties įstaigai. Apie tai teritorinė muitinė 2008 m. balandžio 22 d. raštu Nr. 2B-18.8/11-8885 informavo muitinio tranzito procedūros vykdytoją – UAB „Manukas“ ir 2008 m. balandžio 22 d. raštu Nr. 2B-18.8/11-8887 garantą – uždarąją akcinę bendrovę draudimo kompaniją „Lamantinas“ (toliau – UAB DK „Lamantinas“), tačiau jie nepateikė tranzito procedūros užbaigimo įrodymų, atitinkančių 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos), 365 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus dokumentus, kurie galėtų būti pripažinti įrodymu, kad tranzito procedūra baigta. Vilniaus teritorinė muitinė 2008 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 18KP-11-1267 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“ įregistravo pareiškėjui atsiradusią skolą (10 139 Lt) muitinei dėl neužbaigtos Bendrijos tranzito procedūros pagal T1 deklaraciją MRN 08LTVR500007722650 (2008 m. balandžio 1 d.). Muitinės departamentas 2010 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-186 patvirtino teritorinės muitinės sprendimą. Taigi pareiškėjas nuo 2008 m. balandžio 22 d., kai buvo informuotas apie nebaigtą tranzito procedūrą, turėjo pakankamai laiko gauti reikalingus dokumentus. Pareiškėjas skunde nurodė, kad vilkikas „Iveco“ (kėbulo Nr. WJMM1VSJOO4198616) yra eksportuotas iš Europos Sąjungos 2008 m. gegužės 9 d. per Kiolno pagrindinę muitinę, leidimo Nr. De/7150/ZA/1506RET-EXT. Nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad muitinė nepakankamai rinko ir tyrė įrodymus, o sprendimai yra neobjektyvūs ir nepagrįsti. Muitinės departamentas 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-666 sustabdė UAB „Manukas“ skundo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2008 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 18KP-11-1267 nagrinėjimą, kol bus gautas atsakymas iš Vokietijos muitinės, kaip paskirties įstaigos, į Muitinės departamento 2008 m. lapkričio 17 d. užklausą Nr. 3B-20.5/15-10552. Vokietijos muitinė 2010 m. kovo 29 d. informavo Muitinės departamentą, kad pagal Europos Sąjungos duomenų bazę (MRN-follow-up Results) ši procedūra nebuvo baigta. Nei firmos „Tagiran“, nei jos savininko L. nėra Bonos telefonų knygoje. ATLAS sistemoje nėra registruoto teritorinės muitinės leidimo. Nurodyta eksporto muitinės įstaiga (IT 000) neegzistuoja ir nesutampa su tranzito deklaracijoje nurodyta paskirties įstaiga (IT 069104). Eksporto deklaracija nebuvo įforminta pagal muitų teisės reikalavimus. Atsakymo pabaigoje Vokietijos muitinė nurodė, kad „pagal esamus dokumentus galima teigti, kad prekės nebuvo išvežtos iš ES teritorijos“. Taigi pareiškėjo pateikti dokumentai nepagrindžia Bendrijos/bendrosios tranzito procedūros užbaigimo. Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai nusprendė, jog tranzito procedūra, įforminta pagal tranzito lydintįjį dokumentą MRN 08LTVR500007722650 (2008 m. balandžio 1 d.), yra nebaigta, ir procedūros vykdytojui UAB „Manukas“ įregistravo skolą. Nurodė, kad Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalis nustato, jog už prievoles, susijusias su Bendrijos tranzito procedūra, atsako jos vykdytojas. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 ir 366 straipsniais, būtent procedūros vykdytojas privalo pateikti muitinei įrodymus, jog tranzito procedūra buvo užbaigta. Pareiškėjas neįrodė, jog prekė yra išvežta iš Bendrijos muitų teritorijos, o Bendrijos/bendroji tranzito procedūra užbaigta tinkamai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo reikalavimas yra nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 37–39) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad UAB „Manukas“ vardu vilkikui „Iveco“ (žalios spalvos, pagamintas 1998 m., kėbulo Nr. WJMM1VSJOO4198616) išvežti iš Bendrijos muitų teritorijos Vilniaus teritorinės muitinės krovinių poste „Paneriai“ buvo įforminta tranzito procedūra pagal T1 deklaraciją Nr. MRN08LTVR500007722650 (2008 m. balandžio 1 d.). Paminėto vilkiko gabenimas buvo deklaruotas nurodant paskirties muitinės įstaigą – Sot Di Voltri (IT), procedūros įvykdymo terminas – 2008 m. balandžio 8 d., procedūros vykdytojas – UAB „Manukas“. Muitinio tranzito procedūros įvykdymui užtikrinti buvo pateikta UAB DK „Lamantinas“ vienkartinė garantija. Pažymėjo, jog Bendrijos muitinės kodekso 9 skyriaus nuostatos reglamentuoja TIR procedūros atlikimą. Vadovaujantis 96 straipsnio 1 ir 2 dalimis, tranzito procedūros vykdytojas atsako už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito sistema, įvykdymą, taip pat atsako už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą. Tuo atveju, kai išvykimo muitinės įstaiga yra Lietuvoje, ji įformina TIR procedūros pradžią ir per 2 mėnesius turi gauti iš paskirties muitinės įstaigos nustatytos formos pranešimą apie TIR procedūros užbaigimą. Bendrijos tranzito procedūra Bendrijos tranzito kontrolės programos (NCTS) sistemoje užbaigiama, kai išvykimo įstaigoje per nustatytą laikotarpį gaunami nustatytos struktūros elektroniniai pranešimai apie prekių kontrolės tikrinimo rezultatus. Nagrinėjamu atveju tranzito deklaracija buvo įforminta Vilniaus krovinių poste „Paneriai“, todėl Vilniaus teritorinė muitinė, iš paskirties muitinės įstaigos laiku negavusi patvirtinimo apie paminėtos procedūros užbaigimą, šiam faktui ištirti pradėjo tyrimą. Atsižvelgdama į susiklosčiusias aplinkybes, 2008 m. balandžio 22 d. muitinė informavo procedūros vykdytoją bei garantą apie tranzito procedūros pažeidimą. Pažymėjo, kad Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio 1 dalyje procedūros vykdytojui yra nustatyta prievolė pateikti įrodymus, kad procedūra buvo užbaigta. Todėl Vilniaus teritorinė muitinė 2008 m. birželio 25 d. raštu Nr. 2B-18.8/11-14038 UAB „Manukas“ paprašė pateikti įrodymus, kad muitinės formalumai, susiję su nurodyta Bendrijos procedūra, buvo įvykdyti teisės aktų nustatyta tvarka, ir įspėjo, kad, bendrovei nepateikus įrodymų per 2 mėnesius nuo paminėto rašto išsiuntimo dienos, bus imtasi priemonių dėl atsiradusios skolos muitinei išieškojimo. Vilniaus teritorinė muitinė, atlikusi tyrimą, nustatė, kad nei pareiškėjas, nei garantas neįvykdė prievolių, susijusių su importo muitais apmokestinamoms prekėms įformintos procedūros taikymu, bei nepateikė dokumentų, įrodančių muitinio tranzito procedūros užbaigimo faktą. Atsižvelgiant į tai, atsirado importo skola muitinei. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 204 ir 215 straipsniais bei Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 13 dalimi, 2008 m. spalio 8 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 18KP-11-1267 ir įregistruota 10 139 Lt mokestinė prievolė procedūros vykdytojai UAB „Manukas“. Nurodė, kad pareiškėjas sprendimą apskundė centriniam mokesčių administratoriui. Skunde teigė, jog vilkikas buvo išvežtas iš Bendrijos muitų teritorijos, o tai įrodo pateikta Europos Sąjungos deklaracija Nr. M5870672 bei Vokietijos muitinės išduotas leidimas Nr. De/7150/ZA/1506 RET-EXT. Šiai informacijai patikrinti 2008 m. lapkričio 17 d. centrinis mokesčių administratorius išsiuntė Vokietijos muitinei tyrimo užklausą Nr. 3B-20.5/15-10552 ir, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalimi ir 156 straipsnio 1 dalimi, 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-666 sustabdė skundo nagrinėjimą iki kol bus gautas atsakymas iš Vokietijos muitinės. Atsižvelgdamas į Vokietijos muitinės 2010 m. kovo 29 d. pateiktą informaciją, Muitinės departamentas 2010 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-186 patvirtino Vilniaus teritorinės muitinės 2008 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 18KP-11-1267, kurį UAB „Manukas“ apskundė Mokestinių ginčų komisijai, kuri 2010 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. S-161(7-105/2010) patvirtino Muitinės departamento sprendimą. Pažymėjo, kad, vadovaujantis paminėtų įstatymų nuostatomis, yra nustatytas baigtinis įrodymų, patvirtinančių tranzito procedūrą, sąrašas. Pareiškėjo pateikti dokumentai negali būti laikomi tinkamais, tranzito procedūros pagal T1 deklaraciją Nr. MRN08LTVR500007722650 užbaigimo faktą patvirtinančiais įrodymais, kadangi jas pateikė ne paskirties muitinės įstaiga, kaip tai numatyta Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio 2 dalyje. Nėra pateiktas ir trečiosios šalies institucijos dokumentas, patvirtinantis, kad prekės pateiktos muitinės sankcionuotam veiksmui, kaip tai numato to paties straipsnio 3 dalis, nustatanti, kad Bendrijos tranzito procedūra taip pat laikoma užbaigta, jei vykdytojas muitinei pateikia dokumentą, išduotą trečiojoje šalyje, patvirtinantį, kad prekės pateiktos muitinės sankcionuotam veiksmui, arba prekes identifikuojančio tokio dokumento kopiją arba fotokopiją. Nurodytų dokumentų per teisės aktų nustatytą terminą nei pareiškėjas, nei garantas nepateikė. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuota, kada laikoma, jog tranzitui įformintos prekės yra išvežtos iš Bendrijos muitų teritorijos. Išorinio tranzito procedūra gali būti pripažinta užbaigta tik esant įrodymams, atitinkantiems Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio nustatytus požymius bei patvirtinantiems, kad tranzitu gabenamos prekės buvo pateiktos paskirties įstaigai arba trečiosios šalies muitinės įstaigai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1819/2006). Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas per nustatytą terminą nei muitinei, nei Mokestinių ginčų komisijai nepateikė jokių įrodymų apie tranzito procedūros užbaigimą, o, pateikdamas Europos Sąjungos deklaraciją Nr. M5870672 Muitinės departamentui, neįrodė, kad prekė buvo nugabenta į paskirties muitinės įstaigą. Todėl nesutiko su pareiškėjo skundo motyvais, kadangi, pareiškėjui apskundus vietos mokesčių administratoriaus sprendimą centriniam mokesčių administratoriui ir kartu su 2008 m. spalio 22 d. skundu pateikus Europos Sąjungos deklaracijos Nr. M5870672 kopiją, Muitinės departamentas sustabdė Vilniaus teritorinės muitinės 2008 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 18KP-11-1267 vykdymą ir ėmėsi aktyvių veiksmų, aiškindamasis nagrinėjamos bylos aplinkybes. Centrinis mokesčių administratorius užklausė Vokietijos muitinę ir tik po to, kai Vokietijos muitinė 2010 m. kovo 29 d. pateikė atsakymą į paminėtą užklausą, 2010 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-186 patvirtino Vilniaus teritorinės muitinės 2008 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 18KP-11-1267. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Muitinės departamentas pagrįstai pripažino muitinės procedūrą neužbaigta, o Mokestinių ginčų komisija teisėtai patvirtino centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą. Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Taigi mokesčių administratoriui įrodžius, kad muitinės procedūra neužbaigta, jeigu mokesčių mokėtojas su tuo nesutinka, pareiga teikti įrodymus priskirtina mokesčių mokėtojui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui tenka pareiga pateikti įrodymus, kad Bendrijos muitų teritorijoje pradėta tranzito procedūra yra užbaigta. Atsižvelgiant į surinktą informaciją, Mokestinių ginčų komisija pagrįstai patvirtino Muitinės departamento 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-186 ir tuo pačiu pagrindu pripažino, kad tiek Lietuvos muitinės pareigūnai, tiek ir Vokietijos muitinė atliko išsamius tyrimus pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus ir juose nurodytus duomenis bei nustatė, kad vilkikas „Iveco“ nebuvo išvežtas iš Bendrijos muitų teritorijos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimu (b. l. 66–72) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl to, ar pagrįstai Vilniaus teritorinė muitinė sprendimu pripažino, jog Bendrijos/bendroji tranzito procedūra automobiliui nebuvo užbaigta, ir pareiškėjui įregistravo atitinkamus mokesčius. Pažymėjo, kad vilkiko „Iveco“ muitinės vertės nustatymas ir aritmetinis muito, PVM ir šio mokesčio delspinigių sumų apskaičiavimas nėra ginčijamas. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Bendrijos muitinės kodekso 92 straipsniu, 96 straipsnio 1 dalimi. Nurodė, kad Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio 1 dalis ir 366 straipsnis išvykimo valstybės narės muitinei nustatė pareigą kontroliuoti tranzito procedūros užbaigimą ir, negavus nustatyta tvarka informacijos, kad procedūra yra užbaigta, atlikti tyrimą. Jeigu tranzito deklaracijos 5 egzempliorius išvykimo valstybės narės muitinei negrąžinamas per du mėnesius nuo deklaracijos priėmimo datos, paminėta muitinė informuoja vykdytoją, prašydama pateikti įrodymą, kad procedūra buvo užbaigta (Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 361 str. 1 d.). Tokiu atveju prievolė pateikti įrodymus dėl tranzito procedūros užbaigimo tenka šios procedūros vykdytojui, šiuo atveju – UAB „Manukas“. Tranzito procedūra galėjo būti pripažinta užbaigta tik pagal tokius įrodymus, kurie atitinka Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimus. Teismas nustatė, kad per nustatytą terminą Vilniaus teritorinė muitinė, negavusi iš paskirties įstaigos patvirtinimo, jog prekė pateikta paskirties įstaigai, atliko tyrimą ir nustatė, kad tranzito procedūra nėra tinkamai užbaigta, ir įregistravo pareiškėjui importo skolą. Procedūros vykdytojas – pareiškėjas – nei iki muitinės nustatyto termino, nei vėliau nepateikė muitinei tinkamų dokumentų, numatytų Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio 2, 3 dalyse ir patvirtinančių tranzito procedūros užbaigimą. UAB „Manukas“ Muitinės departamentui pateikė Europos Sąjungos deklaracijos M 5870672 kopiją kaip įrodymą, kad vilkikas „Iveco“ yra eksportuotas iš Europos Sąjungos 2008 m. gegužės 9 d. per Kiolno pagrindinę muitinę (leidimo Nr. De/7150/ZA/1506RET-EXT). Atsakovas 2008 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. 3B-20.5/15-10552 kreipėsi į Vokietijos muitinę, prašydamas patvirtinti UAB „Manukas“ pateiktos deklaracijos autentiškumą ir pateikti visą informaciją, ar transporto priemonė buvo pateikta Vokietijos muitinės įstaigų kontrolei ir eksportuota iš Europos Bendrijos. Vokietijos muitinė 2010 m. kovo 29 d. raštu informavo, kad pagal Europos Sąjungos duomenų bazę (MRN paieškos rezultatai (MRN-follow-up Results)) ši tranzito procedūra nebuvo baigta. Nei firmos „Tagiran“, nei jos savininko L. nėra Bonos telefonų knygoje. ATLAS nėra registruoto teritorinės muitinės leidimo. Nurodyta eksporto muitinės įstaiga (IT 000) neegzistuoja ir nesutampa su tranzito deklaracijoje nurodyta paskirties įstaiga (IT 069104). Eksporto deklaracija nebuvo įforminta pagal muitų teisės reikalavimus. Vokietijos muitinės išvadoje nurodyta, kad pagal pateiktus dokumentus galima daryti prielaidą, kad prekės nebuvo išvežtos iš Europos Sąjungos teritorijos. Teismas padarė išvadą, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai neįrodo, jog tranzito procedūra vilkikui „Iveco“ (kėbulo Nr. WJMM1VSJ004198616) yra užbaigta. Nurodė, jog pareiškėjas teismo posėdyje pateikė prašymų Libijos Didžiosios Liaudies Socialistinės Arabų Džamahirijos Muitinės departamentui ir kitoms Libijos institucijoms pateikti informaciją, ar automobilis – vilkikas „Iveco“ (žalios spalvos, pagamintas 1998 m., kėbulo Nr. WJMM1VSJ004198616) buvo įvežtas į Libijos teritoriją 2008 m., remiantis 2008 m. gegužės 9 d. Europos Sąjungos deklaracija Nr. M 5870672, kopijas. Teismas pažymėjo, kad ginčas kilęs dar 2008 m., jo nagrinėjimas buvo sustabdytas, kol iš Vokietijos muitinės buvo gauti atsakymai į Muitinės departamento paklausimus, todėl pareiškėjas turėjo pakankamai laiko kreiptis į atitinkamas Libijos institucijas ir gauti atsakymus į paklausimus. Tiek Lietuvos muitinės pareigūnai, tiek Vokietijos muitinė atliko tyrimus pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus ir juose nurodytus duomenis, todėl pareiškėjo teiginį, kad Mokestinių ginčų komisija, Muitinės departamentas nevisapusiškai ir neišsamiai išnagrinėjo bylą, teismas laikė nepagrįstu. Ginčo nagrinėjimo metu naujų įrodymų, patvirtinančių tranzito procedūros užbaigimą, pareiškėjas nepateikė, todėl, teismo nuomone, Bendrijos/bendroji tranzito procedūra pagrįstai pripažinta neužbaigta, atitinkamai pareiškėjui įregistruota importo skola. Teismas taip pat vadovavosi Bendrijos muitinės kodekso 204 straipsnio 1, 3 dalimis. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo teiginys, jog pateikta Europos Sąjungos deklaracija Nr. M 5870672 yra tinkamas įrodymas, kad automobilis buvo eksportuotas, ir Vokietijos Kiolno muitinė yra išdavusi eksportui leidimą Nr. DE/7150/ZA/1506RET-EXP (30400), yra nepagrįstas, ir deklaracija negali būti pripažinta tinkamu įrodymu pagal Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio prasmę. Be to, muitinė aktyviai dalyvavo nustatant visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu turėtų būti įtraukta UAB DK „Lamantinas“, kuri, užtikrinant tranzito procedūros tinkamą įvykdymą, išdavė vienkartinę garantiją. Ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimo pripažinti mokestinės prievolės atsiradimą mokesčių mokėtojui – UAB „Manukas“. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo prasmę UAB DK „Lamantinas“ nėra šio ginčo šalis ar suinteresuotas asmuo, prievolė įvykdyti pagal vienkartinę garantiją įsipareigojimus už pareiškėją atsirastų tik tuo atveju, jei šis neįvykdytų ar netinkamai įvykdytų prievolę muitinei (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.90 str.), be to, remiantis vienkartine garantija, UAB DK „Lamantinas“ 30 dienų nuo muitinės teikimo gavimo dienos galėtų savo ruožtu pateikti įrodymus, kad tranzito procedūra, dėl kurios pateiktas teikimas, įvykdyta tinkamai. Teismas konstatavo, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas nepateikė Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio 2, 3 dalių reikalavimus atitinkančių įrodymų, patvirtinančių Bendrijos/bendrojo tranzito procedūros užbaigimą, ir neįrodė, kad prekės nustatyta tvarka buvo išgabentos iš Bendrijos muitų teritorijos ir pateiktos trečiosios šalies muitinės įstaigai, panaikinti ginčijamų sprendimų nėra pagrindo.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 75–77) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad tiek teismas, tiek muitinė rėmėsi vieninteliu šaltiniu – Vokietijos muitinės pateikta informacija, kuri yra neobjektyvi ir neišsami. Tik ja remiantis, nesant nustatytų visų esminių faktinių aplinkybių, negalima teigti, kad Bendrijos/bendroji tranzito procedūra nėra užbaigta. Pabrėžia, kad tiek muitinė, tiek teismas neištyrė visų faktinių aplinkybių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2859/2010). Pažymi, jog nagrinėjant ginčą buvo pateikta Europos Sąjungos deklaracija Nr. M 5870672, patvirtinanti, kad automobilis yra išgabentas į Libiją, siuntėjas yra Libijos įmonė „Tagiran“ (įgaliotas asmuo p. E. L.). Vokietijos Kiolno muitinė yra išdavusi eksportui leidimą Nr. DE/7150/ZA/1506 RET-EXP (30400). Vokietijos muitinės atsakymas pagrįstas ne oficialios įstaigos išduotu dokumentu (pažyma), bet Bonos telefonų knyga. Pateikė duomenis iš interneto, kad Libijos įmonė ,,Tagiran“ egzistuoja. Nėra įrodymų, kad automobilis nėra išvežtas iš Bendrijos teritorijos. Be to, teismo posėdžio metu pateikė užklausas įvairioms Libijos institucijoms, tačiau teismas tai įvertino ne kaip įrodymų rinkimą, siekiant nustatyti objektyvias faktines aplinkybes, bet kaip bylos vilkinimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 81 str., Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.).

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 89) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog teritorinė muitinė, atlikdama jai priskirtas funkcijas, pagrįstai kreipėsi į muitinio tranzito procedūros vykdytoją (UAB „Manukas“), prašydama pateikti įrodymus, kad prekė (automobilis) buvo išvežta iš Bendrijos muitų teritorijos. Teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad tiek Lietuvos muitinės pareigūnai, tiek Vokietijos muitinė atliko visus tyrimus pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus ir juose nurodytus duomenis, siekiant išsiaiškinti, kokie veiksmai buvo atlikti su nurodytu automobiliu. Teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas muitinei nepateikė objektyvių prekių išvežimo iš Europos Bendrijos muitų teritorijos įrodymų. Taigi teritorinė muitinė pagrįstai nusprendė, jog tranzito procedūra, vykdyta pagal tranzito lydintįjį dokumentą MRN08LTVR500007722650 (2008 m. balandžio 1 d.), yra nebaigta ir procedūros vykdytojui – pareiškėjui įregistravo skolą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 86–88) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad nei tranzito procedūros vykdytojas, nei garantas nepateikė įrodymų, atitinkančių Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnyje nurodytas sąlygas, t. y. nepateikė tokių dokumentų, kurie galėtų būti pripažinti įrodymu, kad tranzito procedūra pagal T1 deklaraciją MRN08LTVR500007722650 (2008 m. balandžio 1 d.) užbaigta nustatyta tvarka. Teismas patvirtino, kad vietos mokesčių administratorius 2008 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 18KP-11-1267 pagrįstai įregistravo pareiškėjui skolą. Pažymi, jog užsienio šalių muitinės atsakymai yra oficialūs dokumentai, paremti abipusiais šalių susitarimais dėl tarpusavio pagalbos muitinės veiklos srityje, ir yra vieni iš įrodymų muitinės įtarimams dėl galimų ūkio subjektų pažeidimų pagrįsti. Muitinės institucijos neturėjo pagrindo abejoti Vokietijos muitinės pateikta oficialia informacija. Būtent procedūros vykdytojui yra nustatyta prievolė pateikti įrodymus, kad procedūra buvo užbaigta (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 2 d.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje neginčijamai nustatytos šios Bendrijos muitinės kodekso bei Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų taikymo požiūriu bylai reikšmingos aplinkybės:

1) pagal T1 deklaraciją MRN08LTVR500007722650 pareiškėjas vykdė krovinio (aukščiau paminėto vilkiko) išorinio Bendrijos tranzito procedūrą (t. y. Bendrijos muitinės kodekso 96 str. taikymo prasme buvo šios procedūros vykdytojas) ir iki 2008 m. balandžio 8 d. buvo įsipareigojęs (atsakingas) pristatyti nurodytą krovinį paskirties muitinės įstaigai – SOT DI VOLTRI (IT);

2) nurodytas krovinys nebuvo pristatytas minėtai paskirties muitinės įstaigai (pareiškėjo teigimu, jis buvo išgabentas iš Bendrijos muitų teritorijos per kitą muitinę – Kiolno pagrindinę muitinę);

3) pareiškėjo nurodyta Kiolno pagrindinė muitinė, kurioje, pareiškėjo teigimu, buvo užbaigta Bendrijos tranzito operacija, taip pat neįvykdė jai kaip paskirties įstaigai privalomų atlikti veiksmų. Todėl, nagrinėjant šį ginčą, turi būti taikomos Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio nuostatos.

Taigi išvardintos bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šiai bylai yra reikšminga išaiškinti Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio taikymą esamoje situacijoje.

Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnis reglamentuoja (išorinio Bendrijos tranzito) procedūros užbaigimo kontrolės teisinius santykius. Pagal šio straipsnio 1 dalį, jeigu tranzito deklaracijos 5 egzempliorius išvykimo valstybės narės muitinei negrąžinamas per du mėnesius nuo deklaracijos priėmimo datos, minėta muitinė informuoja vykdytoją, prašydama pateikti įrodymą, kad procedūra buvo užbaigta. Pagal jo 2 dalį, 1 dalyje nurodytu įrodymu muitinei pripažįstamas paskirties valstybės narės muitinės patvirtintas dokumentas, kuriame nurodomos prekės ir patvirtinama, kad jos pateiktos paskirties įstaigai arba, jei taikomas 406 straipsnis, įgaliotajam gavėjui. 3 šio straipsnio dalyje nurodyta, kad Bendrijos tranzito procedūra taip pat laikoma užbaigta, jei vykdytojas muitinei pateikia dokumentą, išduotą trečiojoje šalyje, patvirtinantį, kad prekės pateiktos muitinės sankcionuotam veiksmui, arba prekes identifikuojančio tokio dokumento kopiją ar fotokopiją. Kopijų arba fotokopijų tikrumą turi patvirtinti dokumentų originalus patvirtinusi institucija, atitinkamų trečiųjų šalių institucijos arba vienos iš valstybių narių institucijos.

Iš Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio 1 ir 2 dalių matyti, kad jų taikymo prasme tinkamu (leistinu) įrodymu, patvirtinančiu Bendrijos tranzito procedūros užbaigimą, pripažintinas tik paskirties valstybės narės muitinės patvirtintas dokumentas. Šiuo atveju (kaip nurodyta aukščiau) toks dokumentas Lietuvos muitinei nebuvo pateiktas, ir byloje nėra jokių duomenų apie tokio dokumento egzistavimą. Todėl nagrinėjamai situacijai Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymas nėra aktualus. Šiuo atveju turi būti taikomos nurodytos Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Iš Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio 3 dalies matyti, kad joje nurodytas alternatyvus (palyginus su 365 str. 2 d. nurodytu) išorinio tranzito procedūros pripažinimo užbaigta variantas, siejamas su trečiosios šalies išduoto dokumento įvertinimu. Tačiau pažymėtina, kad tokio dokumento įrodomoji reikšmė siejama su prekių pateikimu muitinės sankcionuotam veiksmui. Tai reiškia, kad toks dokumentas turi būti išduotas (ar patvirtintas) atitinkamos trečiosios šalies muitinės įstaigos. Kolegija taip pat pažymi, kad pagal aptariamąją straipsnio dalį pareiga pateikti nurodytą dokumentą (įrodymą) tenka procedūros vykdytojui (šiuo atveju pareiškėjui). O tokio dokumento (įrodymo) nepateikimas muitinei leidžia pastarajai taikyti procedūros vykdytojui (pareiškėjui) Bendrijos muitinės kodekso 204 straipsnio nuostatas, t. y. pripažinti jį importo skolininku.

Atsakydama į apelianto argumentus dėl teismo vaidmens renkant įrodymus (ABTĮ 57, 64 str.), kolegija pažymi, kad teisinius santykius dėl įrodymų apie išorinio Bendrijos tranzito procedūros užbaigimą pateikimo tvarkos tiesiogiai reglamentuoja minėtos Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio nuostatos, t. y. materialinės teisės normos nuostatos. Todėl atitinkamos ABTĮ nuostatos negali būti pripažintos kaip alternatyvios materialinės teisės sureglamentuotoms nuostatoms. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje pareiga pateikti įrodymus, atitinkančius Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų reikalavimus, išlieka pareiškėjui.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasArtūras DrigotasVaida Urmonaitė-Maculevičienė