Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

trečiojo suinteresuoto asmens – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z.J. skundą atsakovui Alytaus miesto savivaldybės administracijai dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas akcentuoja, kad ginčo tarp proceso šalių dėl faktinių administracinės bylos aplinkybių iš esmės nekilo. Šios administracinės bylos ginčo dalyką sudaro Žemės sklypo, į kurį pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teise natūra, priskyrimo valstybės išperkamai žemei teisėtumas ir pagrįstumas.

Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra į 0,0567 ha ploto žemės sklypą, įsiterpusį tarp (duomenys neskelbtini) gatvės, Alytaus mieste, kurį iki nacionalizacijos valdė pareiškėjo motina A.N., mirusi (duomenys neskelbtini) Ginčo žemės sklypas yra iki 1995 m. birželio 1 d. Alytaus miestui nustatyta tvarka priskirtoje teritorijoje. Pateikti duomenys patvirtina, kad pagrindinė Žemės sklypo dalis patenka į Specialiuoju planu įteisintas miesto želdinių ir želdynų teritorijos nustatytas ribas bei 2007 m. sausio 25 d. Alytaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-5 „Dėl detaliųjų ir specialiojo planų tvirtinimo“ patvirtintu Alytaus miesto kraštovaizdžio tvarkymo specialiuoju planu nustatytą želdinių juostą prie pėsčiųjų ir dviratininkų tako (Sveikatos tako), kuri patenka į miesto atskirųjų želdinių teritoriją (b. l. 25-35).

Priimdamas procesinį sprendimą šioje administracinėje byloje teismas vadovaujasi teisės aktų redakcijomis, pagrinde galiojusiomis ginčijamo administracinio akto priėmimo metu.

Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir Tvarkos 106¹ punkto nuostatas dokumentų rengimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, rengimo procedūrose dalyvauja dvi valstybės institucijos: Nacionalinė žemės tarnyba (iki apskričių viršininko administracijų panaikinimo šią funkciją atliko minėtos institucijos) ir savivaldybių administracijos, pagal joms priskirtą kompetenciją. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas imperatyviai nustato, kad laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Tvarkos 106¹ punktas reglamentuoja, kad NŽT žemėtvarkos skyrius, gavęs iš savivaldybės administracijos informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą žemę), šioje medžiagoje turi pažymėti savininko turėtos iki nacionalizacijos žemėvaldos ribas ir pateikti medžiagą savivaldybės administracijai atlikti žemės sklypo suprojektavimo, kadastrinių matavimų atlikimo ir žemės sklypo plano parengimo ir patvirtinimo veiksmus. NŽT žemėtvarkos skyrius, gavęs iš savivaldybės administracijos patvirtintą žemės sklypo planą (kartu su žemės sklypo kadastro duomenų byla), turi priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pretendentui (pretendentams) turėtoje vietoje. Paminėtas teisinis reglamentavimas duoda pagrindą išvadai, kad NŽT žemėtvarkos skyrius gali priimti sprendimą atkurti natūra nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, tik tuo atveju, kai savivaldybės administracija pagal paminėtą procedūrą nustačiusi, kad buvusio savininko žemė (atitinkama jos dalis) yra laisva (neužstatyta) ir pateikia NŽT patvirtintą šio žemės sklypo planą (ABTĮ 56 str.).

Ginčo atveju aktualus Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas, kuris reglamentuoja, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose užimta, be kita ko, žemės sklypų, numatomų naudoti bendroms gyventojų reikmėms bei rekreacijai.

Konstitucinis Teismas dar 2001 m. balandžio 2 d. nutarime pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimta nuosavybė – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Visuomenės poreikiai, kuriems pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį gali būti paimama nuosavybė, - tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui. Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 10 d. nutarime taip pat yra įtvirtinti konstituciniai imperatyvai, į kuriuo privaloma atsižvelgti vertinant, ar žemė laikytina valstybės išperkama ir dėl to natūra negali būti grąžinta pretendentams: 1) žemė turi būti būtina visuomenės poreikiams; 2) šie visuomenės poreikiai turi būti konkretūs ir aiškiai išreikšti; 3) minėti visuomenės poreikiai objektyviai negalėtų būti patenkinti, jei žemė būtų grąžinta natūra.

Atsižvelgdamas į šią Konstitucinio Teismo doktriną Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad galimybė grąžinti laisvą (neužstatytą) miesto žemę turėtoje vietoje turi būti siejama su realaus ir pagrįsto visuomenės poreikio konkrečiai žemei buvimu ar nebuvimu, kad tai, ar žemė turi būti grąžinta natūra, ar valstybės išperkama, lemia ne detaliojo plano buvimas ar nebuvimas, o tai, ar yra pagrįstas visuomenės poreikis tai konkrečiai žemei, ir ar ši žemė yra laisva (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-276/2004, 2007 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A10-640/2007, 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-305/2008, 2010 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-598/2010, 2014 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A858-1183/2014, kt.).

Įvertinęs pateiktus įrodymus, taip pat ir LVAT 2018 m. lapkričio 27 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-2333-1062/2018 motyvus (b. l. 156-163), teismas daro išvadą, kad ginčo teritorija (0,0567 ha žemės sklypas, įsiterpęs tarp (duomenys neskelbtini) gatvės, Alytaus mieste) – akivaizdžiai būtina bendroms gyventojų reikmėms ir Alytaus miesto želdinių išsaugojimui ir rekreacijai. Visuomenės poreikis teritorijai, į kurią patenka ginčo žemės sklypas, yra konkrečiai bei aiškiai išreikšti teritorijos planavimo dokumentuose: 1) Alytaus miesto savivaldybės tarybos 1999 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. 934 patvirtintoje Alytaus miesto saugotinų žaliųjų teritorijų schemoje (specialiajame plane), pagal kurią įteisintos miesto želdinių ir želdynų teritorijos, nustatytos ribos; 2) Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. T-5 „Dėl detaliųjų ir specialiojo planų tvirtinimo“ patvirtintame Alytaus miesto kraštovaizdžio tvarkymo specialiajame plane, kuriuo nustatyta, jog želdinių juosta prie pėsčiųjų ir dviratininkų tako (Sveikatos tako) patenka į Alytaus miesto atskirųjų želdinių teritoriją kaip žalioji jungtis (bendrojo naudojimo teritorija) ir skiriama trumpalaikiam poilsiui bei turizmui; 3) Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. T-290 „Dėl Alytaus miesto bendrojo plano, patvirtinto Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. T-146 „Dėl Alytaus miesto bendrojo plano keitimo tvirtinimo“ pakeistų sprendinių patvirtinimo“ patvirtintame Alytaus miesto Bendrajame plane.

Teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 2 straipsnio 26 dalyje numatyta, kad teritorijų planavimas - pagal šio ir kitų įstatymų, taip pat jų įgyvendinamųjų teisės aktų reikalavimus vykdomas procesas, kuriuo siekiama darnaus teritorijų vystymo ir kuris apima žemės naudojimo prioritetų, aplinkosaugos, visuomenės sveikatos saugos, paveldosaugos ir kitų priemonių nustatymą, gyvenamųjų vietovių, gamybos, inžinerinės ir socialinės infrastruktūros sistemų kūrimą, sąlygų gyventojų užimtumui reguliuoti ir veiklai plėtoti sudarymą, visuomenės ir privačių interesų suderinimą. Teritorijų planavimo dokumentai – kompleksinio (bendrieji ir detalieji planai) ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose grafiškai ir raštu pateikiami teritorijų naudojimo, tvarkymo, apsaugos priemonių, teritorijų vystymo reikmių ir sąlygų sprendiniai (TPĮ 2 str. 27 d.). Paminėto įstatymo 2 straipsnio 45 dalyje įtvirtinta, kad viešoji erdvė – tai gyvenamosios vietovės urbanizuotos teritorijos erdvinės struktūros elementas, skirtas visuomenės bendriesiems interesams. TPĮ 3 straipsnio 2 dalis numato, kad nustatant konkrečios teritorijos planavimo tikslus, būtina atsižvelgti į visuomenės poreikius, planuojamos teritorijos kraštovaizdį ir biologinę įvairovę, geografinę padėtį, geologines sąlygas, esamas urbanistines, inžinerines, susisiekimo, agrarines sistemas, žemės ir kito nekilnojamojo turto valdytojų, naudotojų ir trečiųjų asmenų interesus ir teises, architektūros, aplinkosaugos, visuomenės sveikatos saugos, gamtos apsaugos, paveldosaugos reikalavimus, valstybės ir viešojo saugumo, gynybos ir kitus poreikius. TPĮ 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata, kad visuomenės (viešąjį) interesą planuojant teritorijas sudaro ir visuomenės gyvenimo kokybė, pagrįsta objektyviais visuomenės poreikiais ir ištekliais, nuosavybės teisių apsaugos prioritetu, investicijų skatinimu, nustatyta teritorijų planavimo, želdynų normomis, visuomenės sveikatos saugos reglamentais, kitais teisės aktuose nustatytais reikalavimais. TPĮ 4 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad teritorijų planavimas yra: bendrasis, detalusis ir specialusis. Paminėto įstatymo 17 straipsnio 1 – 3 dalių, 21 straipsnio 1 – 2 dalių 22 straipsnio nuostatų sisteminė analizė duoda pagrindą išvadai, kad aukščiau paminėti Alytaus miesto savivaldybės tarybos sprendimais patvirtinti dokumentai (planai, schemos, Bendrasis planas) yra oficialūs teritorijų planavimo dokumentai. Paminėtuose teritorijų planavimo dokumentuose įtvirtintos nuostatos, kad žaliųjų plotų sistema yra svarbi ir neatskiriama miesto urbanistinės struktūros dalis, kuri yra formuojama tikslu išsaugoti visuomeniškai ir ekologiškai vertingo gamtinio kraštovaizdžio plotus, jų visumą tvarkyti kaip teritorinę sistemą, siekiant gerinti ekologines bei rekreacines gyvenamosios aplinkos sąlygas, kuriant patrauklaus miesto įvaizdį. Žaliųjų plotų sistema yra miesto teritorijos gamtinio karkaso dalis, plėtojama kaip funkciškai tikslinga ir kompozicijos požiūriu vieninga sistema. Kaip savarankiški miesto struktūros elementai bendrojo plano ir specialiojo plano lygmenyse iš visų žaliųjų plotų išskiriami kitos paskirties žemėje - atskirieji želdynai, kurie pagal pagrindinę naudojimo paskirtį gali būti rekreacinės, apsauginės ir ekologinės paskirties. Pateikti duomenys taip pat patvirtina aplinkybę, kad pagal Alytaus miesto savivaldybės Bendrojo plano sprendinius, pareiškėjo norimo susigrąžinti žemės sklypo natūra dalis, patenka į kitos paskirties žemę - atskirųjų želdynų teritoriją, dėl ko ši žemė (atskirųjų želdinių teritorija) yra akivaizdžiai priskiriama valstybės išperkamai žemei (b. l. 57).

Teismas taip pat pabrėžia, kad Želdynų įstatymo (toliau – ir ŽĮ) 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžta, jog atskirasis želdynas – tai želdynas, esantis tik jam skirtame žemės sklype. Šio įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje apibrėžta, kad suinteresuota visuomenė – visuomenė, kuriai daro arba gali daryti poveikį rengiami želdynų kūrimo ir (arba) tvarkymo dokumentų sprendiniai ar kuriai yra svarbus tų sprendinių įgyvendinimas. ŽĮ 2 straipsnio 21 dalyje numatyta, kad žalioji jungtis – ne siauresnis kaip 20 metrų pločio atskirasis želdynas, jungiantis miesto ir (ar) miestelio želdynus ir miškus mieste ir už jo ribų į želdynų sistemą, skirtas rekreacijai, darantis poveikį oro masių judėjimui ir atliekantis migracijos koridoriaus funkciją. ŽĮ 2 straipsnio 29 dalis apibrėžia, kad želdyno tvarkymas – tai želdyno augalijos, mažosios kraštovaizdžio architektūros ir inžinerinių statinių reikiamos būklės palaikymas ar atkūrimas vadovaujantis želdyno tvarkymo projektu. ŽĮ 3 straipsnyje įtvirtinti imperatyvūs principai, reglamentuojantys žmogaus veiklą želdynų teritorijoje (želdynų plotą draudžiama mažinti, atskirieji želdynai neskaidomi į dalis, pertvarkant esamus želdynus ir kuriant naujus, įvertinama suinteresuotos visuomenės motyvuota nuomonė ir t.t.). ŽĮ 6 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad atskirųjų želdynų rūšis yra rekreacinės paskirties želdynai – parkai, miesto ir miestelio sodai, skverai, žaliosios jungtys ir kiti poilsiui skirti želdynai.

Paminėtas teisinis reglamentavimas patvirtina ginčo teritorijos svarbą ir, atsižvelgiant į galiojančius teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, pabrėžia akivaizdžiai išreikštą visuomenės poreikį ginčo teritorijai. Želdyno buvimas žemės sklype yra itin svarbus visuomenei ir reikalingas užtikrinant visuomenės rekreacinius, kultūrinius, sanitarinius - higieninius ir kitus poreikius bei yra svarbi žmogaus veiklos pasekmes mieste kompensuojančioji priemonė, padedanti išsaugoti ekologinį teritorijos stabilumą. Ginčo teritorijai yra konkretūs visuomenės poreikiai: gerinti aplinkos kokybę, tenkinti visuomenės sveikos gyvensenos poreikius, palaikyti teritorijos ekologinį stabilumą. Iškėlus geležinkelį iš miesto teritorijos ir įrengus pėsčiųjų bei dviračių taką (Sveikatos taką), atsirado naujų žaliųjų teritorijų kontūrai - želdiniai prie buvusio geležinkelio teritorijos. Mieste buvo sudaryta gera galimybė pėstiesiems ir dviratininkams susisiekti tarp gyvenamųjų rajonų ir miesto centro bei pasiekti poilsio ir pramogų vietas. Želdynai prie Sveikatos tako sudaro geresnes rekreacines ir ekologines sąlygas daugiabučių namų gyventojams, taip pat tai yra natūralus triukšmo ir autotransporto taršos ekranas nuo Naujosios gatvės pusės.

Želdynų įstatymo normų sisteminė analizė duoda pagrindą išvadai, kad įstatymų leidėjas želdynų kūrimo, formavimo, tvarkymo, apsaugos funkcijas beveik išimtinai priskyrė Lietuvos Respublikos Seimui, Aplinkos ministerijai, Kultūros ministerijai, Susisiekimo ministerijai, Švietimo ir mokslo ministerijai, savivaldybėms. Teismui pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad ginčo sklype esantis želdynas yra neatskiriama dalis didesnės teritorijos planavimo dokumentais suplanuotos teritorijos - Alytaus miesto kraštovaizdžio tvarkymo specialiajame plane numatytos želdinių juostos prie pėsčiųjų ir dviratininkų tako (Sveikatos tako) - Alytaus miesto atskirųjų želdinių teritorijos (žaliosios jungties). Paminėtos aplinkybės duoda pagrindą išvadai, kad tiek ginčo teritorija, tiek ir teritorijų planavimo dokumentuose numatyta teritorija kaip visuma bus tvarkoma bendrai ir šią pareigą teisės aktai imperatyviai nustato ir Alytaus miesto savivaldybei. Akivaizdu, kad Želdynų įstatyme nustatytas pareigas Alytaus miesto savivaldybė efektyviau įgyvendins, jeigu želdinių plotas ir, tuo pačiu, žalioji jungtis bus valdoma vieno savininko. Atkūrus pareiškėjui į mažą dalį teritorijos planavimo dokumentais suplanuotos teritorijos, paminėti tikslai nebus efektyviai įgyvendinami, kadangi nei pareiškėjas, nei jo atstovas teismui nepateikė jokių argumentų apie siekį ginčo sklype išsaugoti želdyną, apie planus dėl konkrečių rekreacijos priemonių visos visuomenės naudai įgyvendinimo ir pan. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti neginčijamą išvadą, kad pašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi aiškiai išreikštą visuomenės poreikį (toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ir teritorijos specialiojo planų) ir šis poreikis nebus tinkamai įgyvendintas pareiškėjui atkūrus nuosavybės teises į ginčo sklypą natūra. Dėl to žemės sklypas negrąžintinas natūra, o turi būti valstybės išperkamas (ABTĮ 56 str.). Teismas taip pat pažymi, kad sklypo dalis, kuri nepatenka į kitos paskirties žemę - atskirųjų želdynų teritoriją, yra ženkliai mažesnė nei 0,04 ha, todėl ir į šią dalį negali būti atkuriamos nuosavybės teisės, suformuojant atskirą grąžintiną žemės sklypą (Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis).

Pareiškėjo ir jo atstovo argumentai, kad visai greta ginčo sklypo buvo įrengta ir dabar yra naudojama automobilių stovėjimo aikštelė, o taip pat šioje zonoje prie (duomenys neskelbtini) gatvės buvo pastatyti statiniai, nors tiek ši automobilių stovėjimo aikštelė, tiek pastatyti statiniai taip pat patenka į žaliąją zoną, neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, nes pareiškėjo ir jo atstovo minimos aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku, t. y. nagrinėjamoje byloje nevertinama dėl kokių priežasčių ir ar pagrįstai bei teisėtai buvo pastatyti šie statiniai.

Apibendrindamas teismas akcentuoja, kad pareiškėjo norimo susigrąžinti natūra ginčo 0,0567 ha dydžio žemės sklypo didesnioji dalis, esanti tarp (duomenys neskelbtini), Alytaus mieste, pagal Alytaus miesto Bendrojo plano ir žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentų sprendinius patenka į atskirų želdynų teritoriją pritaikytą visuomenės poreikiams, kurie nebus užtikrinti atkūrus nuosavybės teises natūra, todėl atsakovas pagrįstai priėmė skundžiamą 2017 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. SD-1446(24.1) neformuoti žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimui, kadangi ši žemė priskiriama valstybės išperkamai žemei. Dėl to naikinti skundžiamo sprendimo nėra jokio pagrindo (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Atsižvelgiant į tai, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas - įpareigoti Alytaus miesto savivaldybės administraciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti ir įregistruoti 0,0567 ha dydžio žemės sklypo kadastrinius matavimus nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimui (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir jo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo Z.J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.