Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. A. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Demaruna“, trečiasis asmuo uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „Aon Baltic“, dėl neteisėto žalos atlyginimo išieškojimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovas teismui raštiško atsiliepimo į ieškinį nepateikė, posėdžių metu UAB ,,Demaruna“ vadovas R. B. teigė ieškinio nepripažįstantis, jo nuomone, komisijos sprendimas teisingas ir pagrįstas, neturi būti naikinamas ieškovo nurodomų argumentų pagrindu ir negalima ieškovą atleisti nuo atsakomybės dėl darbdavio patirtos žalos. Paskutinio posėdžio metu į procesą įstojęs atsakovo bankroto administratoriaus UAB ,,Lausona“ įgaliotas asmuo palaikė šią poziciją, prašė ieškinį atmesti (b. l. 181-195).

2017-11-13 vykusio teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas D. B. paaiškino (posėdžio garso įrašo laikas 01:09:51 – 01:31:31 val.: min.: sek.), kad dirba su krovinių krovimu, į funkcijas įeina transporto ir krovinių logistika, todėl tiesiogiai palaiko ryšį su įmonėje dirbančiais vairuotojais, tame tarpe – ir autovežių vairuotojais. Nurodė, kad įvykis yra žinomas, o ieškovas dėl krovinių krovimo buvo pavaldus liudytojui. Liudytojas bendrauja su ekspeditoriais dėl krovinio ir perduoda informaciją vairuotojams. Teigė, jog standartinė procedūra yra ta, kad ekspedicija duoda krovinį, krovinio keisti negalima. Liudytojo teigimu, ekspedicija žino, kiek kokio krovinio galima pakrauti, ekspedicijai būtina pateikti duomenis apie pakrovimui skirtą krovinį, jokių korektūrų vairuotojai dėl krovinio negali daryti, einamus klausimus vairuotojai turi derinti su juo, o jis savo ruožtu – su ekspedicija (ekspeditoriais). K. A. krovėsi mašinas ant autovežio ir jas vežė, žino, tačiau nepamena, ar ieškovas skambino jam tikslu kažką pasiaiškinti ar pasiklausti. Pažymėjo, kad aukštingumas Prancūzijoje yra leistinas labai didelis – 4,50 m.. Liudytojas taip pat patikslino, kad ne magistraliniuose keliuose aukštingumas gali būti žemesnis – 4,20-4,30 m.. Šiuos duomenis galima rasti internete. Liudytojas teigė, jog ginčo maršrutu išvažiuojant iš gamyklos yra du keliai, kurių vienas kur tiltai aukštesni, o kitas kur žemesni. Iš vairuotojų žinąs, kad kelyje yra nukreipimas, ženklas, kad važiuoti kažkuria maršruto dalimi negalima. Liudytojas teigė nežinąs dėl ieškovo maršruto pasirinkimo, t. y. ar jis tinkamai pasirinko maršrutą šiuo atveju. Akcentavo tai, kad šiuo maršrutu autovežiu pakrautos mašinos vežamos ne pirmą kartą, jokių įvykių, apart šio, nėra buvę. Liudytojo nuomone, turėtų būti ženklai, ribojantys galimybę važiuoti autovežiu, ten kur žemesni tiltai. Jis negali prisiminti, ar A. skambino dėl autovežio ribinio aukščio, ar net galbūt viršijančio tilto aukštingumo. Jei vairuotojas jį informuoja, kad yra kažkokia kritinė ar ribinė situacija – liudytojas skambina ekspedicijai, kuri turi duomenis ir pasako tolesnio vežimo schemą, bet paprastai jokių neaiškumų neatsiranda, nes maršrutas žinomas, juo važiuota ne kartą. Pakrovimo procesą kuruoja patys vairuotojai. Būna išskirtiniai atvejai, kuomet fiziškai neįmanoma sukrauti (pavyzdžiui, autobusai), kai nestandartinis krovinys, bet standartinių mašinų krovinys standartinis, paprastai neaiškumų nekyla. Tokių atvejų, kai nukraunama dalis krovinio, yra buvę, bet tik kai vežami autobusai, t. y. kai nestandartinis krovinys.

Liudytojas teigė, kad šiuo atveju pakrovimo vieta nebuvo kažkokia ar kažkuo išskirtinė, paprastai pakraunama ir sėkmingai nuvežama, maršrutas žinomas. Liudytojo nuomone, patirties stoka galėjo lemti įvykį – nėra taip paprasta sukrauti, yra tam tikri verstukai, kiti niuansai kraunant, bet vairuotojai juos paprastai žino. Anot jo, vairuotojai taip pat žino, kad viršutinė standartinio autovežio dalis yra 3,75-3,8 m.. Nuo šio standartinio dydžio matosi, kiek mašina iškyla po pakrovimo. Šiame konkrečiame autovežyje yra duobės pirmame aukšte, kurias galima nuleisti jei to reikia. Liudytojas teigė, jog ieškovo autovežis tvarkingas, jį sėkmingai vairuoja N. O..

Liudytojas teigė kuruojąs tik logistiką, apie vairuotojų pareigines instrukcijas nežino, taip pat nežino, ar su vairuotojais sudaromos materialinės atsakomybės sutartys. Liudytojas, įvertinęs jam parodytas byloje esančias ieškovo pateiktas 4 fotonuotraukas dėl krovinio pakrovimo (b. l. 7), išreiškė poziciją, kad vieną mašiną buvo galima žemiau nuleisti, pakrovimas galėjo būti kitoks, kas, anot jo, galėjo sąlygoti ir įvykio nebuvimą.

2017-11-24 vykusio teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas N. O. paaiškino (posėdžio garso įrašo laikas 12:00 – 23:33 min.: sek.), kad vairuoja autovežį Scania (duomenys neskelbtini) Ieškovą yra kažkada matęs, patvirtino, jog vairuoja tą patį autovežį, kurį vairavo ieškovas. Liudytojas pažymėjo, kad visada veža tik automobilius. Pakrovimo lape nurodomas automobilių kiekis ir tvarka, t. y. kokie automobiliai, kokiame aukštyje kraunami. Nurodyta pakrovimo tvarka priklauso nuo automobilio tipo, ilgio ir svorio. Liudytojui parodžius nuotraukas iš voko, esančio bylos lape Nr. 7, kurias pateikė ieškovas su ieškiniu, N. O. nurodė, kad pirmoje nutraukoje antrame aukšte esanti šviesi mašina pakrauta per aukštai, trapuko kojos turi būti pastatytos į priekį, nes kai pastatyta atgal kyla grėsmė, jog gali stabdymo metu užkristi ant kito automobilio. Liudytojo manymu, pastatyti reikėjo ir galima kitaip nei nuotraukoje yra. Liudytojo teigimu, antroje nuotraukoje matosi, kad antras aukštas nėra pakankamai prileistas prie žemiau stovinčios mašinos, tai galimai lėmė leistino aukščio ribą. Taip pat pastebėjo, kad nėra rato atsparos, o galinis ratas nepririštas, turi būti pririšta abejose pusėse. Anot liudytojo, toks neteisingas pastatymas galėjo lemti nepravažiavimą po tiltu, nes paskutinis automobilis yra žymiai per aukštai, pakrovimas nebuvo teisingas. Liudytojo teigimu, jis šiuo autovežiu važinėja apie metus laiko, jokių įvykių dėl nepravažiavimų po tiltais neturėjo. Liudytojas teigė, kad autovežį iš ieškovo perėmė visiškai tvarkingą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Byloje kilo ginčas dėl darbuotojo darbdaviui padarytos žalos atlyginimo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas V. A. ir UAB „Demaruna“ 2016 m. liepos 7 d. sudarė darbo sutartį Nr. 19, pagal kurią ieškovas bendrovėje dirbo vairuotojo–ekspeditoriaus pareigose (b. l. 3). Byloje nėra ginčo, jog 2016 m. spalio 6 d. ieškovas, vykdydamas tiesiogines darbines pareigas, sukrovė autovežį Nr. (duomenys neskelbtini)GV160 naujais automobiliais, tačiau ieškovui vežant jam patikėtą krovinį ieškovo vairuojama transporto priemonė kliudė tilto apačią, dėl ko buvo apgadintas vežamas krovinys (toliau – 2016 m. spalio 6 d. įvykis), ko pasekoje bendrovė patyrė žalą 6 692,13 Eur sumai. Atsakovas dėl patirtos žalos atlyginimo kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, kuri 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. DGKS-2357 (b. l. 4–5) bendrovės prašymą tenkino iš dalies ir priteisė iš ieškovo 3 465,28 Eur žalos atlyginimą atsakovo naudai. Ieškovas, nesutikdamas su šiuo Darbo ginčų komisijos sprendimu nei žalos fakto, nei žalos dydžio neginčija, tačiau yra įsitikinęs, jog jokios žalos įmonei neprivalo atlyginti, nes darbą atliko sąžiningai, maršrutą 2016 m. spalio 6 d. pasirinko tinkamai, dėl visko, anot jo, kaltas darbdavys, nesugebėjęs tinkamai organizuoti darbo.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK), galiojusio ginčo santykio atsiradimo metu, 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise.

DK 93 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.

DK 228 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojai turi dirbti dorai ir sąžiningai, laikytis darbo drausmės, laiku ir tiksliai vykdyti teisėtus darbdavio ir administracijos nurodymus, darbo normas, laikytis technologinės drausmės, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų, tausoti darbdavio turtą.

DK 245 straipsnyje nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas.

Pagal DK 246 straipsnį, materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.

DK 255 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei žala padaroma darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis.

Pagal DK 256 straipsnio 1 dalį, visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Konkrečių darbų ir pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėje sutartyje, o kai jos nėra, ? darbo tvarkos taisyklėse. Ši sutartis sudaroma raštu. Joje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žala neatsirastų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Akcentuotina, kad vienas pagrindinių civilinės teisės principų – sutarties laisvės principas įtvirtina civilinių santykių subjektų galimybę nevaržomai nuspręsti, ar jam sudaryti konkrečią sutartį, su kuo ją sudaryti, nustatyti jos turinį, kiek tai neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms.

Nagrinėjamu atveju ieškovas, pasirašydamas darbo sutartį, be kita ko, įsipareigojo laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, įmonės vidaus tvarkos taisyklių, lokalinių norminių aktų reikalavimų (darbo sutarties 10 punktas, b. l. 3). Atsakovas ieškovą pasirašytinai supažindino su vairuotojo–ekspeditoriaus pareigybės aprašu Nr. 3 (toliau – Aprašas) (b. l. 68-80) (ginčo dėl to, kad ieškovas su Aprašu buvo supažindintas iki 2016 spalio 6 d. įvykio, byloje nėra). Pagal Aprašą, ieškovas buvo materialiai atsakingas už transporto priemonę ir gabenamą krovinį (4.4 punktas). Darbo ginčų komisijai atsakovas pateikė ieškovo pasirašytą visiškos materialinės atsakomybės sutartį (Darbo ginčų komisijos byla, b. l. 16-17). Ieškovas, teisminio nagrinėjimo eigoje nors ir ginčijo visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo datą, nurodydamas, jog ji buvo sudaryta vėliau nei 2016 m. liepos 8 d., kaip kad nurodoma pačioje visiškos materialinės atsakomybės sutartyje, iš esmės neginčijo to, kad darbdavys materialinės atsakomybės sutartį jam pateikė iki 2016 m. spalio 6 d. įvykio, o ne po jo, ir šis (ieškovas) ją pasirašė, taigi, su visiškos materialinės sutarties nuostatomis jis sutiko, parašo autentiškumo neginčijo, nors pradžioje ir buvo iškėlęs abejonių dėl to.

Taigi visiškos materialinės atsakomybės sutartis nenuginčyta, nebuvo ir nėra ginčijama, todėl yra galiojanti ir sukuria darbuotojui tam tikras teisines pasekmes. Pagrindo ir teisinių prielaidų manyti, o tuo pačiu pritarti darbuotojo išsakytai pozicijai, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis negalioja savaime dėl to, jog pasirašyta vėliau nei pati darbo sutartis ir vėliau nei joje nurodyta, jokių nėra. Tokia darbuotojo pozicija neteisinga ir pakankamai ydinga teisiniu požiūriu, tėra viso labo jo gynybinė pozicija mėginant išvengti jam tenkančios atsakomybės..

Pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį darbuotojas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už bet kokio pobūdžio turtą, kurį jam patikėjo darbdavys (apimant priemones, perduotas jam naudotis darbe), taip pat už turtą, kurį jis gavo iš trečiųjų asmenų vykdydamas savo darbines pareigas (1 punktas). Darbuotojas, be kita ko, įsipareigojo atlyginti visą žalą turtui, kilusią dėl jo kaltės 3.1 punktas), tame tarpe ir visą dėl jo neteisėtų veiksmų darbdavio patirtą žalą, jei dėl jo veiksmų buvo apgadintas automobilis arba prarastas ar apgadintas krovinys (3.2 punktas).

Taigi, darbuotojo įsipareigojimai atlyginti žalą buvo numatyti tiek Apraše, tiek visiškos materialinės atsakomybės sutartyje, ieškovas šiuos dokumentus pasirašė iki 2016 spalio 6 d. įvykio ir jų buvimo nenuginčijo.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes bei šalių išsakytą poziciją, teismas daro išvadą, kad šalys dar iki 2016 spalio 6 d. įvykio pasiekė bendrą susitarimą, ieškovas, pasirašydamas darbo sutartį, Aprašą, visiškos materialinės atsakomybės sutartį, su jų sąlygomis sutiko, iki 2016 spalio 6 d. įvykio jų neginčijo, įstatymų nustatyta tvarka neginčijo ir nenuginčijo jų bylos nagrinėjimo metu. Tai, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kaip kad nurodo darbuotojas, jam buvo pateikta pasirašyti vėliau nei darbo sutartis, niekaip nepaneigia fakto, kad darbuotojas šią sutartį pasirašė laisva valia – jei visiškos materialinės atsakomybės nuostatos darbuotojui nebuvo aiškios ar jis su jų turiniu nesutiko, jis šios sutarties galėjo nepasirašyti. Šiuo gi atveju, ieškovas savo parašu patvirtino, kad visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygų turinys jam yra suprantamas, aiškus ir atitinka jo išreikštą valią (4.3 punktas).

Nagrinėjamu atveju, kadangi į darbuotojo darbo funkcijas įėjo tarptautinių krovinių pervežimas, jis disponavo atsakovui priklausančiomis materialinėmis vertybėmis (bendrovės automobiliu, vežamu kroviniu), tai pagrįstai, vadovaujantis DK 256 straipsnio 1 dalimi, su ieškovu buvo pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Iš aiškaus visiškos materialinės atsakomybės sutarties, darbo sutarties, Aprašo turinio akivaizdu, kad atsakovas suprato, už ką ir kokiu dydžiu jis yra materialiai atsakingas – darbuotojas suprato, kad yra visiškai materialiai atsakingas už jam patikėtą vežamą krovinį ir suvokė, jog tuo atveju, jei dėl jo neteisėtų veiksmų bus prarastas ar apgadintas krovinys, jis darbdavio patirtą žalą turės atlyginti visa apimtimi.

Pažymėtina, kad pagrindinis materialinės atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą. Materialinės atsakomybės prievolė darbuotojui atsiranda kaip jo neteisėtos veikos padarinys. Materialinės atsakomybės sąlygos yra šios: 1) reali žala; 2) žalos padarymas neteisėta veika (veikimu, neveikimu); 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjo buvimas su nukentėjusia šalimi darbo teisiniame santykyje; 6) žalos padarymas einant darbines funkcijas. Esant visoms šioms sąlygoms yra pagrindas darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti. Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2012).

Kaip jau teismas nurodė aukščiau, byloje nėra ginčo, jog 2016 m. spalio 6 d. ieškovas, vykdydamas darbines pareigas, sukrovė autovežį Nr. (duomenys neskelbtini)GV160 naujais automobiliais, tačiau ieškovui vežant jam patikėtą krovinį jo vairuojama transporto priemonė kliudė tilto apačią, dėl ko buvo apgadintas vežamas krovinys, ko pasekoje įmonė patyrė žalą 6 692,13 Eur sumai. Nors byloje nėra rašytinių duomenų apie šios žalos atlyginimą įmonei ,,Auteks“ (b. l. 62) pagal jos pretenziją, ginčo byloje dėl šioje pretenzijoje nurodytų aplinkybių ir reikalaujamos kompensuoti žalos sumos ir jos padengimo darbdavio lėšomis fakto, o taip pat ir dėl sumos dydžio ieškovas nekėlė, taigi laikytina, kad šias aplinkybes pripažino ir jos teismo laikytinos įrodytomis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178-185 str. str.).

Ieškovo įsitikinimu, jis neprivalo darbdaviui atlyginti šios žalos jokia apimtimi, nes mano, kad savo darbo pareigas atliko gerai, o žalą, jei tokia ir buvo, turi atlyginti draudimas. Su tuo nesutiktina dėl virš ir žemiau išdėstyto.

Esant darbuotojo pasirašytai visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai, atsiradus žalai, darbuotojo kaltė preziumuojama. Minėta, pagal Aprašą, ieškovas turėjo pareigą ne tik gerai vairuoti, bet ir vadovauti transporto priemonės pakrovimui–iškrovimui (2.2 punktas), susipažinti su užduotimi, maršrutu ir vežamo krovinio ypatybėmis (2.14 punktas), saugiai pervežti krovinius (2.34 punktas), darbo metu saugiai transportuoti krovinį, kad jo nesugadintų arba kitaip nepažeistų krovinio būklės (2.36 punktas), avarijos atveju įsipareigojo nedelsiant informuoti apie tai vadovą, dirbdamas užsienį ieškovas turėjo pareigą dalyvauti pakraunant ir iškraunant krovinį (5.3 punktas), įsitikinti, ar krovinys buvo teisingai pakrautas (5.5 punktas), įvykus autoįvykiui turi informuoti vadovą, surašyti įvykio schemą (5.9 punktas), pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį, ieškovas įsipareigojo rūpestingai saugoti darbdavio turtą, tame tarpe ir patikėtą jam krovinį, bei imtis priemonių, užkertančių kelią žalai šiam turtui kilti (1 punktas, 2.2.1 punktas, 2.2.2 punktas), darbuotojas taip pat įsipareigojo nedelsiant pranešti darbdaviui ar jo paskirtam atsakingam asmeniui apie bet kokias aplinkybes, kurios gali turėti įtakos patikėto turto saugumui ir (ar) vertės sumažėjimui, taip pat naudoti atitinkamas priemones, siekiant nustatyti ir išvengti aplinkybių, turinčio neigiamos įtakos turto saugumui (2.2.4 punktas).

Iš byloje esančio ieškovo darbdaviui rašyto pirminio paaiškinimo ir atsiliepimo, teikto Darbo ginčų komisijai (darbo bylos lapas 15 ir 29) (jų turinio ieškovas neginčijo) matyti, kad jis pasikrovęs krovinį su paprasta matavimo „rulete“ nustatė, jog vežamo krovinio aukštis 4,17 m., darbuotojas taip pat patvirtino, jog savo nuožiūra pasirinko kitą maršrutą, norėdamas išvengti kamščių. Vadinasi, priimdamas sprendimą vežti krovinį nežinomu maršrutu, darbuotojas prisiėmė riziką, kad kelyje gali būti kliūčių, tokių kaip aukščio ribojimo draudžiamieji ženklai, neleidžiantys tęsti/saugiai tęsti kelionės pasirinktu keliu. Ieškovas, privažiavęs prie tilto, pažymėtu draudžiamuoju ženklu „ribotas aukštis 4,20 m“ ir žinodamas, kad jo vairuojamos transporto priemonės kartu su vežamu kroviniu aukštis yra vos 3 cm mažesnis, neįvertino galimos kelio būklės įtakos krovinio saugumui važiuojant po tiltu ir nesumažino greičio iki minimumo, kad išvengtų transporto priemonės siūbavimo būnant su kroviniu po tiltu.

Taigi, darbuotojas nebuvo tiek apdairus ir rūpestingas, kad numatytų ir išvengtų krovinio apgadinimo, todėl tokiais savo veiksmais prisiėmė galinčių kilti padarinių riziką. Jos nešalina ieškovo teismo posėdyje išsakyti teiginiai, kad darbdavys, būdamas informuotu apie ribinį pakrauto autovežio aukštį, liepė važiuoti, sakydamas ,,visi važiuoja ir tu pravažiuosi“, be to, tokiems savo teiginiams pagrįsti ieškovas jokių įrodymų nepateikė. Duomenų, kad autovežis buvo techniškai netvarkingas taip pat nėra (CPK 178-185 str. str.).

Neteisėta veika suprantama kaip darbo pareigų nevykdymas arba jų vykdymas netinkamai. Darbuotojas yra įpareigotas tinkamai vykdyti savo pareigas, todėl jo aplaidumas darbe gali būti pripažįstamas neteisėta veika. Tokia teismo išvada atitinka teismų praktiką (Vilniaus apygardos teismo 2015-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-126-619/2015).

Ieškovas vykdydamas darbo funkcijas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. elgdamasis nepakankamai rūpestingai ir apdairiai, neužtikrino, kad vežamam kroviniui nebūtų padaryta žala – žinodamas, kad veža nestandartinį krovinį, kurio aukštis 4,17 m., patikrintu maršrutu krovinio nevežė, veždamas krovinį savo pasirinktu nepatikrintu maršrutu važiavimo greičio pakankamai nesumažino, kelio būklės įtakos krovinio saugumui būnant po tiltu tinkamai neįvertino, dėl ko važiuodamas po tiltu su draudžiamuoju ženklu „ribotas aukštis 4,20 m“ neišvengė transporto priemonės siūbavimo, lėmusio vežamo krovinio apgadinimą. Darbuotojas negalėjo nesuprasti ir nesuvokti, kad būtent jo pareiga yra užtikrinti, jog transportavimo metu kroviniui, už kurį jis yra atsakingas, nebūtų padaryta žala, o to jam nepadarius, gali kilti pareiga atsakyti materialiai.

Darbuotojas teismui patvirtino, jog būtent autovežio vairuotoju dirba ne vienerius metus. Taigi negalėjo to nežinoti ar nesuprasti. Byloje liudytojais apklausti asmenys, įvertinę jiems parodytas paties ieškovo į bylą pateiktas fotonuotraukas, padarytas tuoj po įvykio (b. l. 7), patvirtino, jog automobilio pakrovimas ant autovežio nebuvo tinkamas. Abejoti jų nurodytais teiginiais teismas pagrindo neturi. Nors ieškovas neigė šias aplinkybes, ekspertizės atlikimu nesirėmė, nepaisant to, kad teismas ne kartą akcentavo jam tokią galimybę.

Darbuotojo nurodyti teiginiai dėl draudiko, o ne jo, pareigos atlyginti kilusią žalą paneigti trečiojo asmens teismui pateikta rašytine pozicija ir įrodymais, kurie byloja, jog draudimo apsauga įvykio metu negaliojo (b. l. 179-181).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad net ir nustatęs formalias materialinės atsakomybės taikymo sąlygas, teismas privalo atsižvelgti į aplinkybes, kurios gali būti pagrindu žalos atlyginimą mažinti ar reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323-421/2015).

Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį į tai, kad darbdavys pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį įsipareigojo sudaryti darbuotojui sąlygas, reikalingas normaliam darbui su turtu bei jo išsaugojimui (2.4.1 punktas), laiku imtis priemonių siekiant pašalinti priežastis, trukdančias darbuotojui išsaugoti materialines vertybes (2.4.3 punktas), taip pat įsipareigojo supažindinti darbuotoją su teisės aktais bei įmonėje galiojančiais aktais, reglamentuojančiais turto naudojimą, apsaugą bei materialinę darbuotojo atsakomybę už žalą, padarytą bendrovei (2.4.4 punktas). Byloje nėra įrodymų, jog darbuotojas buvo apmokytas, kaip turi būti maksimaliai pakraunamas antstatas, užtikrinant kuo mažesnį aukštį, atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, jog darbuotojui išdavė specialią liniuotę transporto priemonės aukščiui matuoti – vairuotojui žinant tikslų aukštį, būtų išvengta neteisingų sprendimų dėl suklaidinimo priėmimo. Dar daugiau, byloje nėra duomenų, kad atsakovas savo veikloje būtų detaliai reglamentavęs vairuotojų ir transporto vadybininkų funkcijas, susijusias su maršruto nustatymu/pasirinkimu. Atsakovui, kaip juridiniam asmeniui, kuris profesionaliai ir atlygintinai vykdo krovinių pervežimo paslaugas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai, todėl aukščiau nustatytos aplinkybės leidžia teismui konstatuoti, kad atsakovas tinkamai visų prisiimtų įsipareigojimų pagal su darbuotoju sudarytą visiškos materialinės atsakomybės sutartį taip pat neįvykdė - pati įmonė nesiėmė visų būtinų priemonių tam, kad žala nagrinėjamoje situacijoje nebūtų atsiradusi. Šias aplinkybes akcentavo ir DGK, laikydama jas pakankamai svariomis patirtos žalos sumai mažinti 40 proc..

Su tokia DGK išsakyta pozicija sutinka ir teismas, nagrinėjantis ginčą iš esmės. Vienok nesutinka su darbuotojo išsakyta pozicija dėl visiško darbdavio reikalavimo atlyginti žalą nepagrįstumo ir jo atmetimo. Teismas, įvertinęs aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, pripažįsta, kad yra pagrindas darbdavio patirtą 6 692,13 Eur žalą mažinti 40 proc., o taip pat minusuoti darbdaviui darbuotojo sumokėtus 550 Eur, ko nei viena ginčo šalis neginčijo (CPK 182 str. 5 p.). Nors ieškovas teismo posėdyje aiškino, jog išskaitos suma didesnė nei minėta, aiškindamas, kad vieną kartą darbdavys išskaičiavo 250 Eur ir du kartus po 300 Eur, jokio pagrindimo (galimų sąskaitos išrašų ir pan.) šiems teiginiams pagrįsti nepateikė.

Ginčo nagrinėjimui svarbu pastebėti tai, kad darbdavio padarytų išskaitų neteisėtumu darbuotojas nesirėmė nei nagrinėjant individualų ginčą DGK (šioje ar kitoje byloje), nei teisme, padarytų išskaitų neginčijo, kas netiesiogiai rodo, kad savo kaltę dėl įvykio darbuotojas pripažino ir suprato, kad privalo darbdaviui kompensuoti žalą.

Teismas, išnagrinėjęs bylą ir susipažinęs su joje esančiais rašytiniai įrodymais bei šalių pateiktais argumentais savo pozicijai pagrįsti, mano, kad tenkinti ieškinį jame nurodytais motyvais ir pagrindu bei pritarti ieškovo išsakytai pozicijai nėra pagrindo. Mažinti Darbo ginčų komisijos išieškotą sumą ar netenkinti darbdavio Darbo ginčų komisijai teikto prašymo dėl darbuotojo padarytos materialinės žalos atlyginimo teismas pagrindo nemato. Pats darbdavys Darbo ginčų komisijos sprendimo atmestų jo reikalavimų dalyje neginčijo ir nesirėmė galimybe gauti didesnį žalos atlyginimą.

Šio ginčo nagrinėjimui priimant šį sprendimą taikomos ir DK, įsigaliojusio nuo 2017 m. liepos 1 d., nuostatos. Nagrinėjamoje byloje nėra tikrinamas Darbo ginčų komisijos priimto sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, nes Darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas (DK, įsigaliojusio nuo 2017 m. liepos 1 d., 231 straipsnio 4 dalis). Teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK, įsigaliojusio nuo 2017 m. liepos 1 d., 231 straipsnio 7 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 79 straipsnio 1 dalies nuostatas, bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 88 str.1 d. 6 p.).

Atmetus ieškovo ieškinį, nėra pagrindo spęsti bylinėjimosi išlaidų priteisimo jam klausimą, o įrodymų apie atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje nepateikta, todėl jos nepriteistinos.

Šioje byloje susidarė viso 37,35 Eur procesinių dokumentų įteikimo (pašto) išlaidų. Kadangi tenkanti atlyginti pašto išlaidas valstybei suma yra nemažesnė, nei 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatyta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (3 Eur), tai atmetus ieškinį, šios pašto išlaidos priteisiamos iš ieškovo valstybės naudai (CPK 92 str.) .

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259-260 str., 263-268 str., 270 str., 417 str., 307 str.,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo V. A., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo bankrutuojančios UAB ,,Demaruna“, j. a. k. 304072509, naudai 3 465,28 Eur (tris tūkstančius keturis šimtus šešiasdešimt penkis Eur 28 cnt) žalos atlyginimo.

Priteisti iš ieškovo V. A., a. k. (duomenys neskelbtini) 37,35 Eur (trisdešimt septynis eurus ir trisdešimt penkis euro centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (pašto išlaidų), valstybės naudai, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660.

Pripažinti, kad šiam sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2017 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. DGKS-2357 darbo byloje Nr. APS-2-6293 netenka galios.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.