- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-22
- Bylos Nr.
- 1A-38-491/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-74-1-00143-2013-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Ridikas, Donatas Jatužis
- Kaltinamasis
- R. M., G. S., A. M., ir A
- Advokatai
- Linas Stanislavas Bagdonas
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Jatužio ir Artūro Ridiko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro G. Č. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Žemesnės instancijos teismas
Tuo pačiu nuosprendžiu išteisinti ir A. M. bei G. S., tačiau dėl jų teismo nuosprendis nėra skundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. M. išteisintas kaltinant jį tuo, kad 2013 m. gegužės 25 d., būdamas ralio „(duomenys neskelbtini)“ trasos ir saugumo viršininku, greičio ruožo Nr. (duomenys neskelbtini) atkarpoje – (duomenys neskelbtini) 10,2 km, sąmoningai nesilaikydamas atsargumo taisyklių, pažeisdamas Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo (toliau – Įstatymas) 42 straipsnio 5 dalį, kurioje nurodyta, kad per renginį sporto mėgėjams ir žiūrovams turi būti sudaryta galimybė susipažinti su varžybų saugumo reikalavimais, suvokdamas, jog veikia rizikingai kito žmogaus gyvybės atžvilgiu, tačiau lengvabūdiškai tikėdamasis išvengti pavojingų padarinių, jis neužtikrino trasos saugumo, nenumatė trasos saugumui reikalingų priemonių ir tarnybų, nenumatė visų sąlygų ir priemonių, reikalingų užtikrinti optimalų žiūrovų saugumą, pavojingos vietos, kur žiūrovams stovėti nesaugu; nenumatė ir nepažymėjo saugos plane sutartiniais ženklais, o trasos vietoje – lentelėmis su užrašu „Pavojinga vieta“, žiūrovų susibūrimų vietos nepažymėjo specialiais ženklais, neaptvėrė plastikinėmis „Stop“ juostomis; nenumatė žiūrovams draudžiamos zonos (tai nusileidimo po šuolių per tramplinus vietos, posūkių dalys, kelio ruožai su minkšta kelio danga, vidinės posūkių dalys iškart po posūkių ir greičio mažinimo (stabdymo) zonos), važiuodamas automobiliu „Saf A“ ir tikrindamas trasą neužtikrino greičio ruožo Nr. (duomenys neskelbtini) saugumo, neįvertino jame esančio tramplino ir posūkio zonos, neaptvėrė jos, nenukreipė žiūrovų į saugią zoną, dėl ko 2013 m. gegužės 25 d. apie 8.45 val. ralio „(duomenys neskelbtini)“ metu šiame greičio ruože automobiliui „O Subaru Impreza“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamam A. M. su šturmanu L. P., išvažiavus iš trasos ir atsitrenkus į už trasos ribų stovintį automobilį „Subaru Impreza“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį L. Č., ir pakeitus važiavimo kryptį, buvo partrenkta ir mirtinai sužalota žiūrovė K. M.. Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroras G. Č. prašo : 1) pakeisti apylinkės teismo nuosprendį dėl kaltinamojo R. M. išteisinimo, pripažinti jį kaltu pagal BK 132 straipsnio l dalį ir skirti jam 11 parų arešto bausmę; 2) patikslinti R. M. pateiktą kaltinimą nurodant, kad 2013 m. gegužės 25 d. jis buvo ralio „(duomenys neskelbtini)“ trasos ir saugumo viršininku; 3) civiliniams ieškovams A. M., G. M., V. M. ir M. M. pripažinti teisę į civilinio ieškinio patenkinimą dėl nusikaltimu jiems padarytos neturtinės žalos ir klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui civilinio proceso tvarka.Skunde prokuroras nurodo, kad apylinkės teismas nuosprendyje nepagrįstai vadovavosi Lietuvos automobilių sporto federacijos (toliau – LASF) specialistų grupės išvada, nes išvadą pateikę specialistai yra susiję su Lietuvos automobilių sportu, kas šią išvadą daro neobjektyvia bei neteisinga. Prokuroras tvirtina, jog R. M. neužtikrino žiūrovų saugumo, nenumatė saugumui reikalingų priemonių bei tarnybų, specialiais ženklais nepažymėjo nesaugių žiūrovams zonų, neaptvėrė šių zonų plastikinėmis „STOP“ juostomis, pažeidė Įstatymo 42 straipsnio 5 dalį, nes prieš varžybas žiūrovai nebuvo tinkamai supažindinti su varžybų saugumo reikalavimais, ir tokie jo veiksmai tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susiję su atsiradusiomis pasekmėmis – žiūrovės K. M. mirtimi.Nurodo, jog apylinkės teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti prokuroro prašymą patikslinti R. M. pateiktą kaltinimą, nes kaltinimo patikslinimas nereikalavo atskiro tyrimo, o aplinkybė, kad R. M. „(duomenys neskelbtini)“ varžybų metu buvo ne varžybų ir saugumo viršininku, kaip nurodyta kaltinamajame akte, o trasos ir saugumo viršininku paaiškėjo tik nagrinėjant bylą teisme.Prokuroras skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė civilinių ieškovų A. M., G. M., V. M. ir M. M. ieškinius dėl neturtinės žalos jiems priteisimo. Nurodo, kad civiliniams ieškovams tikslinga pripažinti teisę į ieškinio patenkinimą bei klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka pirmosios instancijos teismui.Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintasis R. M. prašo prokuroro skundą atmesti.Išteisintasis nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad teismas nepagrįstai atsisakė patikslinti jam pateiktą kaltinimą. Nurodo, kad prašymas keisti kaltinimą buvo gautas per baigiamąsias kalbas, nors pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normas toks prašymas keisti kaltinimą turi būti pateiktas iki baigiamųjų kalbų.Nurodo, kad prokuroras nepateikė nei vieno įrodymo, kad jis pažeidė teisės aktų reikalavimus. Byloje apklausti liudytojai bei joje esantys rašytiniai įrodymai paneigia prokuroro prielaidas ir pamąstymus. Liudytojas L. Č. patvirtino, kad įkalbėtas kitų žiūrovų, tame tarpe ir žuvusiosios K. M. draugo V. M., savo automobilį „Subaru Impreza“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jis savavališkai pervarė arčiau trasos, dėl ko į jį ir atsitrenkė „O“ ekipažas „Subaru Impreza“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas A. M.. Pažymi, kad vaizdo įraše galima matyti, kad žiūrovai ir pati žuvusioji buvo savavališkai, neatsakingai priėję prie trasos, kas ir lėmė šio nelaimingo įvykio kilimą. LASF sudaryta specialistų grupė, atsakydama į teismo užduotus klausimus, galutinai paneigė kaltinime nurodytas aplinkybes. Specialistai 2016 m. birželio 7 d. išvadoje nurodė, kad 2013 m. „(duomenys neskelbtini)“ saugos planas atitinka 2013 m. LASF saugaus varžybų organizavimo reglamento reikalavimus. Žiūrovai ir gyventojai buvo informuoti apie vykstančias varžybas, pavojingas zonas, informaciniuose leidiniuose nurodytos saugaus ralio varžybų stebėjimo rekomendacijos, pavojingų zonų schemos, žiūrovų pareigos ir atsakomybė. Saugos plane numatytos priemonės buvo išpildytos tinkamai. „(duomenys neskelbtini)“ saugos planas nenumatė būtinybės tverti „STOP“ juostos. Remiantis LASF stebėtojo G. K. ataskaita, visos saugumo plane numatytos priemonės buvo įgyvendintos. Automobilių ralio „(duomenys neskelbtini)“ metu jis nepažeidė Įstatymo 42 straipsnio 5 dalies, nes bet kurios automobilių ralio trasos ir saugumo viršininkas, varžybų vadovas ar bet kuris kitas oficialus asmuo negali visiškai užtikrinti šalia varžybų trasos esančių ir jas stebinčių žiūrovų saugumo. Išteisintasis nesutinka su tuo, kad specialisto išvada buvo parengta šališkai ir neobjektyviai. Išvadą teikė net trys specialistai, pats prokuroras prašymui skirti specialistų tyrimą neprieštaravo. Prokuroras turėjo visas galimybes pateikti savo klausimus specialistams, o gavęs specialistų išvadą jos neginčijo, savo baigiamojoje kalboje nepaneigė LASF specialistų išvadų, neprašė skirti papildomo tyrimo, neprašė papildomai apklausti specialistų. Tokiu būdu prokuroras pilnai sutiko su šiomis išvadomis. Jokių įrodymų abejoti šia specialisto išvada apeliaciniame skunde prokuroras taip pat nepateikė. Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintasis G. S. taip pat prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apeliacinis skundas grindžiamas tik prielaidomis, subjektyviu dalies byloje esančių duomenų vertinimu. Sutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir su šio vertinimo metu padarytomis išvadomis. Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje R. M. elgesyje pagrįstai nenustatyta jam inkriminuotos nusikalstamos veikos būtinųjų sudėties elementų – jo kaltės dėl K. M. žūties įvykio metu bei tiesioginio priežastinio ryšio tarp R. M. pareigų atlikimo ir nelaimingo įvykio kilimo. Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat aukščiau nurodytų aplinkybių nepagrindžia.Nesutinka su prokuroro apeliaciniame skunde išsakytais teiginiais, kad R. M. pažeidė Įstatymo 42 straipsnio 5 dalyje numatytą reikalavimą sporto mėgėjams per renginį ar prieš sporto varžybas sudaryti galimybę susipažinti su varžybų saugumo reikalavimais. Nurodo, kad nei bylos nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde prokuroras taip ir nepaaiškino, kuo remiantis yra reiškiami šie kaltinimai R. M.. Pažymi, kad 2013 m. gegužės 25 d. vykdant ralio varžybas „(duomenys neskelbtini)“ R. M. vykdė trasos ir saugumo viršininko pareigas. Duomenų, kad vien tik R. M. teko pareiga vykdyti Įstatymo 42 straipsnio 5 dalies reikalavimą, byloje nėra. Šios funkcijos jam nebuvo priskirtos, o renginio žiūrovų informavimą, susipažinimą su varžybų saugumo reikalavimais turėjo atlikti ralio organizacinis komitetas, kurio nariu R. M. nebuvo. Be to, byloje esantys duomenys bei LASF pateikta informacija patvirtina, kad visa reikiama informacija žiūrovams buvo nurodoma skrajutėse ir informaciniuose lapeliuose, kurie buvo platinami degalinėse bei ralio štabe. Taip pat visa informacija buvo paskelbta nemokamame 15 min. ralio žurnale. Prokuroro apeliacinio skundo argumentus, jog R. M. (duomenys neskelbtini) greičio ruože nesiėmė saugumo priemonių, neužtikrino žiūrovų saugumo, nenumatė saugumui reikalingų priemonių bei tarnybų, specialiais ženklais nepažymėjo nesaugių žiūrovų zonų, neaptvėrė jų plastikinėmis „STOP“ juostomis, kas sąlygojo atsiradusius padarinius, vertina kaip deklaratyvius. Tokios išvados grindžiamos tik dalies liudytojų – I. J., L. Č., R. V., A. B., T. M., S. D., A. G. selektyviai atrinktais parodymų epizodais. Bylos duomenys patvirtina, kad 2013 m. „(duomenys neskelbtini)“ saugos planas atitiko jam keliamus reikalavimus, jame buvo numatytos visos trasos saugumui reikalingos priemonės ir tarnybos, jame buvo pažymėtos pavojingos žiūrovams vietos, organizuojant ir vykdant varžybas buvo įgyvendintos visos numatytos saugumo priemonės. „(duomenys neskelbtini)“ saugos plane esančioje detalioje greičio ruožo Nr. (duomenys neskelbtini) lentelėje buvo nurodyti visi keliukai ir jų aptvėrimai bei kur yra išstatyti saugos darbuotojai. Varžybų trasoje pavojingos žiūrovams vietos, kurios turi aiškius pavojingos vietos kriterijus, t. y. išorinės posūkio vietos ar vietos esančios šalia trajektorijų, iš kurių automobilis gali išslysti po posūkio ar šokant nuo tramplino, buvo pažymėtos lentelėmis „Pavojinga vieta“ ir aptvertos „Stop“ juosta. Įvykio vieta neturėjo aiškiai išreikštų pavojingos vietos požymių, todėl trasos priėmėjų nebuvo išskirta kaip pavojinga ir šioje trasos dalyje nebuvo numatyta prevencinių saugos priemonių. Tai, kad trasa šalia įvykio vietos nesudėtinga, elementari, nereikalaujanti išskirtinio atidumo, patvirtino ir apklausti liudytojai Š. L., G. K., S. D., T. M., R. V., A. G. ir kt. Saugos planas buvo parengtas ir pasirašytas bei trasos priėmimo aktas buvo surašytas ne vien R. M., bet ir kitų asmenų, kurie šioje byloje nebuvo kaltinami, pvz. (duomenys neskelbtini) R. D.. Saugos planas ir trasos priėmimo aktas buvo pateikti LASF ir jokių pastabų dėl šių dokumentų neatitikimo keliamiems reikalavimams ar būtinumo įgyvendinti kitus papildomus saugumo veiksmus ar priemones nebuvo gauta. LASF stebėtojas G. K. ataskaitoje apie renginį „(duomenys neskelbtini)“ bei apklausiamas teisme patvirtino, kad prieš varžybas važiavo trasa, stebėjo, ar viskas įgyvendinta pagal saugos planą, ir saugos planas bei priemonės atitiko reikalavimus ir realią padėtį trasoje. Jis nenustatė jokių pažeidimų, dėl kurių varžybos negalėjo vykti. Atkreipia dėmesį į tai, kad reikalavimuose automobilių ralio trasoms tik rekomenduojama, kad žiūrovai stebėtų varžybas iš anksto numatytose, saugiai atitvertose ir saugos plane pažymėtose žiūrovų zonose. Automobilių sporto varžybos vyksta labai didelėje teritorijoje, vien (duomenys neskelbtini) greičio ruožo ilgis buvo 18,90 km, trasa yra vingiuota, driekiasi per miškus, laukus, gyvenvietes, todėl visos trasos apjuosti juosta ir kiekviename žingsnyje pastatyti apsaugos darbuotoją paprasčiausiai nėra galimybės.Apeliaciniame skunde prokuroras ignoruoja byloje nustatytą faktą, kad patys žiūrovai nesilaikė įgaliotų asmenų reikalavimų, nesilaikė saugumo reikalavimų, savavališkai per arti priartėjo prie trasos, kas ir sąlygojo šį tragišką įvykį bei K. M. žūtį. Tiek byloje esantys vaizdo įrašai, tiek ir liudytojų parodymai patvirtina, kad SAF A ekipažas T. M. ir A. B. buvo sustoję prie tos vietos, kur vėliau įvyko nelaimingas atsitikimas, ir prašė žiūrovų pasitraukti toliau nuo trasos, pakilti į kalnelį ir iš toliau stebėti varžybas. Apie tai buvo pranešta ir atkreiptas R. M. dėmesys. Iš A. M. bei kitų liudytojų parodymų matyti, jog žiūrovai įvykdė varžybų komisarų reikalavimus bei pasitraukė nuo trasos apie 10 m atstumu ant kalniuko, dėl ko R. M. pagrįstai konstatavo, kad trasa yra saugi ir galima vykdyti varžybas. Tačiau pravažiavus visiems saugos automobiliams, žiūrovai savavališkai pasitraukė iš jiems nurodytos stebėjimui saugios vietos, perstatė L. Č. automobilį per arti trasos (apie 3-4 m iki jos) ir susitelkė prie šio automobilio. Aplinkybių, kad žiūrovai nepaklus ralio komisarų reikalavimams bei pasitrauks iš saugių stebėjimo vietų, R. M., kuris tuo metu buvo greičio ruožo Nr. (duomenys neskelbtini) finiše, negalėjo žinoti ir numatyti. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad tiek liudytojai, tiek nukentėjusysis V. M., tiek žuvusioji K. M. buvo aistringi ralio mėgėjai, priklausė vieno iš ralio sportinio ekipažo fanų klubui, žinojo, kaip reikia elgtis ralio metu, žinojo nustatytus varžybų saugumo reikalavimus, viešosios tvarkos taisykles, todėl žiūrovams savavališkai perstatant automobilį šalia trasos bei nepaklūstant varžybų komisarų reikalavimams būtent jie pažeidė Įstatymo 42 straipsnio reikalavimus, kas ir sąlygojo nelaimingą atsitikimą ir K. M. žūtį.Nesutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad LASF sudarytos specialistų grupės pateikta išvada yra šališka ir neobjektyvi, dėl ko teismas negalėjo ja remtis skundžiamame nuosprendyje. Pažymi, kad pats prokuroras bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prašė, kad LASF sudarytų kompetentingų specialistų grupę bei pateiktų šių specialistų grupės išvadą. Tai, kad gauta teisme išvada nepatvirtino pareikštų kaltinimų, nelaikytina specialistų grupės šališkumu. Byloje prokuratūra kaltinimą R. M. bei kitiems asmenims grindė K. A. K. bei J. B. išvadomis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė šias kaltinimo pateiktas išvadas, tiesiogiai teisme apklausė minėtus asmenis bei konstatavo, kad pateiktų išvadų turinys neatitinka specialisto išvadai keliamų reikalavimų, nes tiek K. A. K., tiek ir J. B. išvados bei paaiškinimai teisme yra prieštaringi, nenuoseklūs, paneigiantys vienas kitą, išvados nėra grindžiamos tyrimo duomenimis. Teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad minimi asmenys neatitinka specialistams keliamų reikalavimų. Pažymi, kad K. A. K. nebuvo išduota LASF teisėjo licencija ir jis nėra dalyvavęs automobilių ralio varžybose kaip oficialus asmuo. J. B., kaip LASF nario Lietuvos automobilių ir motociklų sporto teisėjų bei veteranų klubo „(duomenys neskelbtini)“ nariui, LASF buvo išdavusi 2008 m. III kategorijos LASF teisėjo licenciją, 2009 ir 2010 m. II kategorijos LASF teisėjo licenciją. Įvykio metu ir teikiant išvadą licencijos galiojimas buvo pasibaigęs. Nors J. B. teigė, kad jis kaip teisėjas dalyvauja kitų šalių sporto varžybose, tačiau LASF duomenimis Airijos, Švedijos, Suomijos, Latvijos automobilių sporto federacijos yra nurodžiusios, jog joms nėra žinoma ir neturi jokios informacijos apie J. B. dalyvavimą varžybų saugumo seminaruose ar teisėjavimą šių šalių automobilių sporto varžybose. J. B. taip pat nėra informavęs LASF, jog pageidauja gauti teisėjo licenciją bei teisėjauti automobilių sporto varžybose kitų valstybių teritorijoje. Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti. Išteisintasis R. M. ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl R. M. išteisinimo pagal BK 132 straipsnio 1 dalį pagrįstumo
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kolegija atkreipia dėmesį, kad ši baudžiamoji byla nagrinėti apeliacine tvarka apygardos teisme buvo gauta 2016-12-02. 2016-11-30 teisme buvo gautas prokuroro G. Č. paties pateikto apeliacinio skundo patikslinimas, kuris 2016-12-06 buvo grąžintas prokurorui nurodžius, kad apeliacinio skundo tikslinimo (papildymo) galimybės dabar galiojantis BPK nenumato. Todėl teisėjų kolegija šią baudžiamąją bylą patikrina byloje esančiame prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis įvykio aplinkybėmis ir teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu. Skunde jis tvirtina, kad apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (kokį konkrečiai baudžiamąjį įstatymą netinkamai pritaikė teismas prokuroras savo skunde nenurodė), nepagrįstai R. M. išteisino pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, nes : 1) ralio „(duomenys neskelbtini)“ trasos ir saugumo viršininkas R. M. neužtikrino žiūrovų saugumo šio ralio metu, nenumatė saugumui reikalingų priemonių bei tarnybų, specialiais ženklais nepažymėjo nesaugių žiūrovų zonų, neaptvėrė jų plastikinėmis „STOP“ juostomis; 2) tikrindamas trasą ir gavęs informaciją apie greičio ruože Nr. (duomenys neskelbtini) arti trasos stovinčius keliasdešimt žiūrovų, R. M. nesiėmė priemonių jų saugumui užtikrinti, t. y. nepastatė saugos darbuotojo, neaptvėrė šios vietos specialia „STOP“ juosta, o apsiribojo tik žodiniu įspėjimu bei žiūrovų paraginimu pasitraukti toliau nuo trasos; 3) R. M. nesilaikė Įstatymo 42 straipsnio 5 dalyje numatyto reikalavimo prieš varžybas žiūrovus tinkamai supažindinti su varžybų saugumo reikalavimais; 4) toks R. M. neveikimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijęs su atsiradusiomis pasekmėmis, t. y. ralio žiūrovės K. M. mirtimi. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas kaltinamąjį R. M., padarė šias išvadas : 1) ralio „(duomenys neskelbtini)“ trasos ir saugumo viršininkas R. M. tinkamai vykdė savo pareigas ir tiek rengiant šio ralio saugos planą, tiek įgyvendinant numatytas saugumo priemones teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl užtikrino ralio žiūrovų saugumą; 2) žuvusioji K. M., būdama ralio entuziastė, ne pirmą kartą stebėdama varžybas ir žinodama, kaip reikia elgtis ralio metu jį stebintiems žiūrovams, nesilaikė varžybų saugumo reikalavimų ir viešosios tvarkos taisyklių, nepaisė ralio oficialių asmenų kelis kartus duotų nurodymų laikytis saugaus atstumo nuo trasos, o uždarius trasą, jos nestebėjo, dėl ko buvo partrenkta iš trasos išvažiavusio automobilio „Subaru Impreza“ ir dėl patirtų sužalojimų įvykio vietoje mirė. Taigi, apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, nenustatė nei priežastinio ryšio tarp R. M. veiksmų paruošiant varžybų saugumo priemonių įgyvendinimo planą bei varžybų metu kontroliuojant jo vykdymą ir jo metu žiūrovę K. M. ištikusios žūties, nei jo kaltės dėl šių padarinių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, patikrinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus bei įvertintus įrodymus, papildomai atlikusi įrodymų tyrimą – apklaususi išteisintuosius A. M., R. M., liudytojus L. P., I. J., peržiūrėjusi byloje esantį įvykio vaizdo įrašą, su apelianto skundo argumentais nesutinka, pripažįsta juos nepagrįstais bei daro išvadą, jog apylinkės teismas byloje išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo įvykio aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, ir R. M. pagal BK 132 straipsnio 1 dalį išteisino pagrįstai. Kvalifikuojant veiką kaip neatsargų gyvybės atėmimą pagal BK 132 straipsnio 1 dalį svarbu nustatyti : 1) kad būtent kaltininko veika buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, t. y. kad tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, nes šie padariniai buvo dėsningas kaltininko veikos rezultatas; 2) jo kaltę (nusikalstamą pasitikėjimą ar nusikalstamą nerūpestingumą) dėl kito žmogaus mirties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-47/2011). BK 132 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis yra gyvybės atėmimas kitam žmogui. Tai reiškia, kad pripažįstant asmenį kaltu dėl šio nusikaltimo nepakanka konstatuoti, kad jis pažeidė tam tikro norminio akto reikalavimą arba bendrojo pobūdžio pareigą rūpintis kitų asmenų saugumu, bet būtina nustatyti, kokiu konkrečiai neteisėtu veikimu ar neveikimu jis sukėlė kitam asmeniui mirtį (atėmė gyvybę) ir kad būtent šis veikimas ar neveikimas buvo mirties priežastis. Nustatant priežastinį ryšį kaip nusikalstamos veikos sudėties požymį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ji nekiltų), ar mirtis buvo dėsningas (neatsitiktinis) padarinys. Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, 2K-342/2009, 2K-443/2014 ir kt.). Kita vertus, priežastinis ryšis gali būti paneigtas nustačius, kad nukentėjusiojo mirtį lėmė ne kaltininko veika, bet kita priežastis, pvz., pėsčiojo mirties priežastimi buvo pripažinta ne vairuotojo veika, bet tai, kad pėsčiasis tamsiu paros metu gulėjo ant važiuojamosios kelio dalies (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169/2010); dviratininko žūties priežastimi pripažintas ne vairuotojo nesugebėjimas laiku sustabdyti automobilį, bet paties dviratininko netikėtas įvažiavimas į kelią (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-537/2009); užgriuvus nupjautam medžiui, mirties priežastimi pripažinta ne pjovėjo veika, bet nuo darbų nušalinto neblaivaus žuvusiojo savavališkas atėjimas į pavojingą miško kirtimo zoną (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98/2013) ir kt. Visų pirma, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje R. M. buvo kaltinamas pažeidęs Įstatymo 42 straipsnio 5 dalį. Aptariamo įvykio metu galiojusio Įstatymo 42 straipsnio 5 dalis numatė, kad „per renginį ar varžybas sporto mėgėjams ir žiūrovams turi būti sudaryta galimybė susipažinti su varžybų saugumo reikalavimais. Jeigu sporto mėgėjai, žiūrovai nesilaiko nustatytų varžybų saugumo reikalavimų ir viešosios tvarkos taisyklių, organizatorius už žiūrovo patirtą ir (ar) kitiems sukeltą žalą neatsako“. Toliau kaltinime R. M. nurodyta, kad jis sąmoningai nesilaikydamas atsargumo taisyklių, pažeisdamas minėtą Įstatymo 42 straipsnio 5 dalį, ir suvokdamas, kad veikia rizikingai kito žmogaus gyvybės atžvilgiu, tačiau lengvabūdiškai tikėdamasis išvengti pavojingų padarinių, neužtikrino trasos saugumo, nenumatė trasos saugumui reikalingų priemonių ir tarnybų, nenumatė visų sąlygų ir priemonių, reikalingų užtikrinti optimalų žiūrovų saugumą, pavojingos vietos, kur žiūrovams stovėti nesaugu; nenumatė ir nepažymėjo saugos plane sutartiniais ženklais, o trasos vietoje – lentelėmis su užrašu „Pavojinga vieta“, žiūrovų susibūrimų vietos nepažymėjo specialiais ženklais, neaptvėrė plastikinėmis „Stop“ juostomis; nenumatė žiūrovams draudžiamos zonos (tai nusileidimo po šuolių per tramplinus vietos, posūkių dalys, kelio ruožai su minkšta kelio danga, vidinės posūkių dalys iškart po posūkių ir greičio mažinimo (stabdymo) zonos,...); važiuodamas automobiliu „Saf A“ ir tikrindamas trasą, neužtikrino greičio ruožo Nr. (duomenys neskelbtini) saugumo, neįvertino jame esančio tramplino ir posūkio zonos, neaptvėrė jos, nenukreipė žiūrovų į saugią zoną. Kolegijos vertinimu, Įstatymo 42 straipsnio 5 dalis nenumato tokių atsargumo taisyklių ar saugumo reikalavimų, kurių nesilaikymas ar pažeidimas yra inkriminuojamas R. M.. Jie galimai yra kituose norminiuose aktuose (pvz., ralio nuostatuose (2 t., 15 – 28 b. l.), saugos plane ar autoralio trasos priėmimo akte (2 t., 87 – 222 b. l.). Todėl Įstatymo 42 straipsnio 5 dalies reikalavimo pažeidimo inkriminavimas šiuo atveju yra labai abejotinas. Kita vertus, R. M. kaltinamas šią nusikalstamą veiką padaręs veikdamas neatsargios kaltės forma, t. y. esant nusikalstamam pasitikėjimui. Nusikalstamas pasitikėjimas konstatuojamas tada, kai nustatoma, jog kaltininkas suvokia rizikingą savo veikos pobūdį, numato, kad jo veiksmai (veikimas ar neveikimas) gali sukelti tam tikras pasekmes – šiuo atveju gali būti atimta gyvybė kitam žmogui, tačiau lengvabūdiškai tikisi to išvengti. Nusikalstamas pasitikėjimas visada siejamas su nepagrįsta ir nepateisinama kaltininko rizika. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra jokių įrodymų pripažinti, kad išteisintasis R. M. bendrai suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, o tuo labiau – kad jis galėjo numatyti, jog dėl jo sąmoningo neveikimo žus K. M., tačiau lengvabūdiškai tikėtis kad tai neatsitiks dėl kažkokių trečių asmenų veiklos ar kitokių aplinkybių. Tokiu būdu, pats kaltinimas R. M. šioje byloje yra ir labai netikslus, ir kelia pagrįstų abejonių dėl jam inkriminuotos kaltės formos. Bylos duomenimis nustatyta, jog tiesiogine ralio žiūrovės K. M. mirties priežastimi tapo tai, kad ji, būdama arti trasos, buvo partrenkta iš trasos išvažiavusio ralyje dalyvavusio automobilio ir dėl patirtų sužalojimų mirė. Tai patvirtina išteisintojo A. M., nukentėjusiojo V. M., liudytojų L. P., I. J., S. D., L. Č. parodymai, specialisto išvada dėl K. M. lavono tyrimo (1 t., 62-68 b. l.), vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas aptariamas įvykis (8 t., 121 b. l.). Teisėjų kolegija pažymi, kad bet koks sporto renginys, juo labiau ralio varžybos, kurių metu trasoje negalioja KET reikalavimai, o sportiniai ekipažai tarpusavyje varžosi dėl geresnių rezultatų, pasižymi tam tikra rizika, kurią supranta ir patys šio renginio dalyviai bei turi suprasti ir žiūrovai. Varžybų organizatoriai neabejotinai yra atsakingi už saugių renginio sąlygų sudarymą tiek, kiek tai būtina atsižvelgiant į renginio specifiką (rizikos laipsnį, dalyvaujančių asmenų amžių ir patirtį, numatomą žiūrovų kiekį ir kt.), tačiau šis reikalavimas negali būti suprastas taip, kad, nutikus nelaimingam atsitikimui, organizatoriams neišvengiamai turi būti taikoma atsakomybė. Čia pažymėtina, kad jau minėto Įstatymo 42 straipsnio 5 dalyje yra nuostata, kad jeigu sporto mėgėjai, žiūrovai nesilaiko nustatytų varžybų saugumo reikalavimų ir viešosios tvarkos taisyklių, organizatorius už žiūrovo patirtą ir (ar) kitiems sukeltą žalą neatsako. Ralio „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) etapas buvo organizuotas teisėtai, buvo įtrauktas į 2013 m. oficialų LASF sporto varžybų kalendorių, gauti visi reikiami leidimai, varžybų organizatoriui – Lietuvos automobilių klubui, išduota licencija vykdyti varžybas (2 t., 200 – 219 b. l.), paruošta varžybų dokumentacija – šio ralio papildomi nuostatai (2 t., 15 – 28 b. l.), parengtas saugos planas, užpildytas autoralio trasos priėmimo aktas (2 t., 87 – 222 b. l.). Šių varžybų saugumo plane numatyta, kad už varžybų saugumą buvo atsakingi : organizatorius, varžybų vadovas, trasos ir saugumo viršininkas (2 t., 160 b. l.). Tokiu atveju kiekvieno už varžybų organizavimą ir vykdymą atsakingo asmens veiksmai, neveikimas turi būti įvertinti išsamiai, atskleidžiant, kokius veiksmus jie privalėjo atlikti pagal tokių varžybų organizavimą reglamentuojančius aktus, ką atliko ir ko neatliko bei koks tokių veiksmų (neveikimo) ryšys su kilusiomis pasekmėmis. Ralio „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) etapo trasos ir saugumo viršininku buvo išteisintasis R. M.. Jo pagrindinės pareigos buvo apibrėžtos 2013 m. Lietuvos automobilių sporto saugaus varžybų organizavimo reglamento (toliau – Reglamentas) Saugos plano priedo Nr. 1.16. II dalies 2.2 punkte. Pagal jį, jis, kaip trasos saugumo viršininkas : 1) dalyvauja trasos parinkime ir atsako už parengiamuosius darbus, užtikrinančius trasos saugumą, bei numato visas trasos saugumui reikalingas priemones ir tarnybas; 2) atsako už tinkamą trasos parinkimą ir saugumą, policijos ir apsaugos pareigūnų išdėstymą, jų mokėjimą atlikti savo pareigas, techninį bei medicininį trasos aprūpinimą; 3) iki varžybų paruošia saugumo priemonių įgyvendinimo planą, o varžybų metu kontroliuoja jo vykdymą; 4) <...> varžybų metu kontroliuoja teisėjų ir saugos tarnybų darbą, <...> (2 t., 57 – 58 b. l.). Prokuroras apeliaciniame skunde tikina, kad R. M. neužtikrino ralio trasos saugumo, t. y. netinkamai įgyvendino jam, kaip trasos ir saugumo viršininkui, priskirtas funkcijas. Tačiau, kolegijos vertinimu, apelianto nurodomos aplinkybės yra labiau deklaratyvios, nei pagrįstos bylos duomenimis ir konkrečiais faktais. Pagal Reglamento Saugaus plano priedo Nr. 1.16. I dalį, varžybų saugos plane yra numatomos sąlygos ir priemonės, reikalingos užtikrinti optimalų žiūrovų, dalyvių ir trasoje dirbančio personalo saugumą. Iš ralio „(duomenys neskelbtini)“ saugos plano matyti, kad visuose ralio greičio ruožuose buvo pažymėtos pavojingos vietos, numatytos žiūrovų zonos, užtvarai, saugos postai (2 t., 106-107, 111-115, 119-124, 128-131, 135-138, 142-147 b. l.). Greičio ruožo Nr. (duomenys neskelbtini) atkarpoje, kurioje žuvo K. M., buvo numatytas saugos postas, užtvaros (2 t., 122 b. l.). LASF stebėtojas G. K. ataskaitoje nurodė, jog ralio „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) etapo saugos planas atitiko standartinius reikalavimus ir realiai galėjo būti taikomas ralio metu (3 t., 25 b. l.). Tai G. K. patvirtino ir apklausiamas teisiamojo posėdžio metu. Iš to seka, jog, rengiant ralio saugos planą ir jį įgyvendinant, greičio ruožo Nr. (duomenys neskelbtini) zona 10,20 – 10,25 nebuvo laikoma itin pavojinga, todėl joje nebuvo numatytos ir atitinkamos prevencinės saugumo priemonės, kaip antai, STOP juosta, atitvarai, žiūrovų zona ir pan. Teisiamojo posėdžio metu R. M. parodė, kad įvykio vieta neturėjo aiškiai išreikštų pavojingos vietos požymių, staigių posūkių. Tai išteisintasis R. M. patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Minėtos greičio ruožo vietos kaip pavojingos ir reikalaujančios didesnio atidumo nevertino ir kiti proceso dalyviai – liudytojai L. P., G. K., T. M., R. V., A. G.. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo (1 t., 11-26 b. l.) matyti, kad įvykio vietoje iš tiesų nėra staigių posūkių, aiškiai matomų tramplinų. Byloje nėra jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti priešingą išvadą, t. y. kad ši greičio ruožo Nr. (duomenys neskelbtini) zona buvo išskirtinai pavojinga tiek varžybų dalyviams, tiek ralį stebintiems žiūrovams. Tokių aplinkybių savo apeliaciniame skunde nenurodo ir prokuroras. Todėl apylinkės teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad ši greičio ruožo zona nebuvo itin pavojinga ir reikalaujanti papildomų prevencinių priemonių, kurios buvo numatytos saugos plane ir kituose dokumentuose. Su tuo iš esmės sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal Reglamento saugos plano priedo Nr. 1.16. II dalies 2.7.1.-2.7.4. punktus, neatskiriama ralio varžybų saugumo užtikrinimo dalis yra saugos ir „Nuliniai“ automobiliai. Saugos automobilių pagrindinė funkcija yra patikrinti, ar įvykdytos visos saugos plane numatytos priemonės, o „Nuliniai“ automobiliai turi užtikrinti, kad greičio ruožo trasa yra laisva sportinių automobilių važiavimui. Iš ralio „(duomenys neskelbtini)“ saugos plano matyti, kad greičio ruože Nr. (duomenys neskelbtini) buvo numatyti trys saugos automobilių ekipažai: „SAF C“, „SAF B“, „SAF A“, bei penki „Nuliniai“ automobiliai (2 t., 116 b. l.). Bylos duomenimis nustatyta, kad iki įvykio greičio ruožą Nr. (duomenys neskelbtini) pravažiavo saugos automobiliai „SAF C“, „SAF B“, „SAF A“, saugos automobilis su varžybų komisarais A. B. bei T. M. ir du „Nuliniai“ automobiliai. Greičio ruožo Nr. (duomenys neskelbtini) zonoje, kur įvyko nelaimingas atsitikimas, arti trasos stovėjusiems ralio žiūrovams, tarp kurių buvo ir žuvusioji K. M., buvo nurodyta pasitraukti saugiu atstumu nuo trasos ir minėti žiūrovai buvo nukreipti į saugią vietą. Paskutiniu saugos automobiliu „SAF A“ važiavęs ralio trasos ir saugumo viršininkas buvo įspėtas, jog greičio ruože Nr. (duomenys neskelbtini), vietoje, kurioje įvyko įvykis, per arti trasos stovėjusiems žiūrovams buvo nurodyta laikytis saugaus atstumo ir jie nukreipti į saugią vietą. Važiuodamas saugos automobiliu „SAF A“, R. M. minėtoje vietoje dar kartą patikrino, ar žiūrovai laikosi saugaus atstumo, dar kartą juos įspėjo nesiartinti arčiau trasos ir laikytis saugaus atstumo. Žiūrovams ne kartą buvo nurodyta, kad ralis jau prasideda. Pravažiavęs trasą ir įsitikinęs, kad visos saugumo priemonės įgyvendintos ir žiūrovai nuo trasos nutolę saugiu atstumu, jis informavo teisėjus, kad trasoje viskas gerai ir varžybas galima pradėti. Taigi, kolegijos vertinimu, pritariant ir pirmos instancijos teismo padarytai išvadai, R. M. šiuo atveju realiai padarė viską, kad tiek ši trasos dalis, tiek joje susibūrę žiūrovai galėtų saugiai stebėti ralį. Tačiau, kaip nustatyta byloje, įvykio vietoje buvę žiūrovai, tarp jų ir žuvusioji, patys savavališkai nesilaikė nurodymų nesiartinti arti trasos – L. Č. automobilis buvo pervarytas arčiau trasos ir aplink jį susibūrė žiūrovai. Šią aplinkybę patvirtina išteisintojo R. M., nukentėjusiojo V. M., liudytojų V. E., T. M., A. B., L. Č., I. J. parodymai, LASF pateikto vaizdo įrašo apžiūros protokolas (3 t., 46-49 b. l.), vaizdo įrašas (8 t., 121 b. l.). Iš įvykio vaizdo įrašo akivaizdžiai matyti, kad A. M. vairuotas automobilis „O Subaru Impreza“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) visų pirma atsitrenkė į jau nesilaikant saugumo reikalavimų šalia trasos pastatyto L. Č. automobilio „Subaru Impreza“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dešinę priekinę dalį, tik po to pakeitė važiavimo kryptį ir partrenkė už L. Č. automobilio buvusią K. M.. Galima manyti, kad jei L. Č. automobilis būtų buvęs pastatytas toje vietoje (apie 10 metrų atstumu nuo trasos) šis nelaimingas atsitikimas galėjo ir neįvykti, nes A. M. būtų laisvai pakakę vietos saugiai pravažiuoti šį automobilį ir prie jo susibūrusius žiūrovus. Todėl, kolegijos vertinimu, būtent savavališkas žiūrovų elgesys perstumiant L. Č. automobilį ir pačių jų buvimas nesaugiu atstumu nuo ralio trasos buvo šiuo atveju pagrindinė ir tiesioginė šio įvykio, kurio metu žuvo nukentėjusioji, priežastis. Be to, iš to paties vaizdo įrašo taip pat matyti, jog pati K. M. įvykio metu buvo labai neatsargi ir neapdairi, nestebėjo jau uždarytos ralio trasos, ja važiuojančių automobilių. Iš įrašo matyti, kad A. M. automobiliui išvažiavus iš trasos ir artėjant link L. Č. automobilio, keletas žiūrovų saugiai pasitraukė į nuošalesnę vietą. Tuo tarpu, žuvusioji, kuri kaip nustatyta bylos duomenimis, stovėjo apie 4 metrų atstumu nuo ralio trasos, buvo nusisukusi nuo atvažiuojančių automobilių ir šio automobilio ji nestebėjo ir nematė. Tai seka iš nukentėjusiojo V. M., liudytojų I. J., S. D., L. Č., R. P., A. P. parodymų, vaizdo įrašo (8 t., 121 b. l.). Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, ralio varžybos yra pavojingas sportas, todėl šių varžybų žiūrovai taip pat turi rūpintis savo saugumu. K. M. ne pirmą kartą dalyvavo ralio varžybose, buvo vieno iš lenktynininkų fanų klubo narė, todėl neabejotinai žinojo, kaip turi saugiai elgtis tokias varžybas stebintis asmuo. Tai matyti iš nukentėjusiųjų V. M., M. M., A. M., G. M. parodymų. Pažymėtina, jog pats renginys buvo susijęs su neišvengiama rizika ne tik jo dalyviams, bet ir varžybas stebintiems žiūrovams, apie tai šiems asmenims neabejotinai buvo žinoma ir jų saugumas objektyviai priklausė ne vien nuo ralio organizatorių, bet ir nuo jų pačių priimamų sprendimų. Tokiu būdu, kolegijos nuomone, ir pačios K. M. neatsargus, aiškiai saugumo reikalavimų neatitinkantis elgesys, taip pat buvo viena iš jos žūtį lėmusių priežasčių. Todėl, įvertinusi byloje esančius įrodymus, kolegija atmeta prokuroro apeliacinio skundo argumentus, kad išteisintasis R. M. nesiėmė reikiamų saugumo priemonių, elgėsi nusikalstamai pasitikėdamas ir būtent dėl to jo nusikalstamo elgesio įvykio metu žuvo K. M.. Pagal byloje surinktus įrodymus matyti, kad išteisintasis R. M., būdamas trasos ir saugumo viršininku, greičio ruože Nr. (duomenys neskelbtini) įgyvendino ralio „(duomenys neskelbtini)“ saugos plane numatytas pakankamas saugumo priemones, pati greičio ruožo Nr. (duomenys neskelbtini) zona 10,20 - 10,25 nebuvo itin pavojinga, todėl papildomos prevencinės saugumo priemonės nebuvo objektyviai būtinos. Ralio žiūrovai, tame tarpe ir žuvusioji, buvo tinkamai ir ne vieną kartą įspėti būti atsargiems ir laikytis saugaus atstumo nuo ralio trasos. Šį nelaimingą atsitikimą, kurio metu žuvo K. M., lėmė pačių žiūrovų savavališki veiksmai pažeidžiant elementarius saugumo reikalavimus bei žuvusiosios neapdairus elgesys. Kolegija atmeta prokuroro apeliacinio skundo argumentą, jog apylinkės teismas nepagrįstai vadovavosi LASF specialistų grupės išvada kaip neobjektyvia ir neteisinga. Apylinkės teismas minėtą specialistų išvadą vertino kitų byloje esančių įrodymų visumoje, nesuteikdamas jai esminės reikšmės, todėl įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, teismas nepažeidė. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad išvadą pateikę specialistai yra susiję su Lietuvos automobilių sportu, tik patvirtina, kad šie asmenys turi kompetenciją atlikti tyrimą, kuriam reikalingos tam tikros specialios žinios, ir savaime nedaro šios išvados šališka. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos bylos duomenimis, atitinka faktines bylos aplinkybes, todėl R. M. buvo visiškai pagrįstai išteisintas kaip nepadaręs jam inkriminuotos veikos. Nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Dėl teismo nuosprendžio surašymo
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo ir, jeigu kaltinamasis pripažįstamas kaltu, jam skiriama bausmė arba jis atleidžiamas nuo bausmės. Taigi, teismo nuosprendžiui, kaip didžiausią teisinę galią turinčiam procesiniam dokumentui, keliami atitinkami turinio ir formos reikalavimai, kurie išdėstyti BPK XXIII skyriuje. Pažymėtina, kad bet kuris teismo nuosprendis turi būti maksimaliai konkretus, logiškas, aiškus, teisėtas ir pagrįstas. Teismo nuosprendyje įrodymų turi būti tiek, kad jų pakaktų neabejotinai išvadai apie kaltinamojo kaltumą ar nekaltumą. Perteklinis įrodymų kiekis daro nuosprendį neaiškų, sukelia rimtų abejonių dėl jo pagrįstumo, o atskirais atvejais – ir dėl jo teisėtumo. Taigi, tik teismas konkrečioje byloje turi nuspręsti, kiek byloje surinktų įrodymų yra būtina pagrįsti ar paneigti konkretaus asmens kaltę, juos išdėstyti nuosprendyje, aiškiai suformuluoti savo išvadas dėl konkrečių įrodymų priimtinumo, jų pagrįstumo bei ryšio su įrodinėjamomis aplinkybėmis. Tačiau aprašinėti ir vertinti duomenis, kurie konkrečioje byloje nelaikytini esminiais, teismui nėra būtina, kaip nėra būtina ir atsakinėti į visus proceso dalyvių argumentus, jei teismas jų nelaiko svarbiais.Pagal BPK 305 straipsnio 3 dalies 1 – 4 punktus, išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: kaltinimo, dėl kurio byla perduota nagrinėti teisme, esmė; teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų vertinimo motyvai; teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo. Taigi, teismo nuosprendžio aprašomoji dalis, kaip ir pats teismo nuosprendis, turi turėti aiškią struktūrą, pasižymėti nuoseklumu, logiškumu ir aiškumu. Šių BPK reikalavimų paisymas svarbus ne tik užtikrinant tinkamą teismo nuosprendžio surašymą, išteisintojo teisės į gynybą garantavimą, proceso dalyviams suprantamo teismo nuosprendžio priėmimą, bet ir tinkamą teisingumo įvykdymą.Susipažinusi su skundžiamu nuosprendžiu, kolegija pripažįsta, kad jį priėmęs pirmosios instancijos teismas pirmiau nurodytų reikalavimų, keliamų teismo nuosprendžio turiniui, nesilaikė. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad ši nuosprendžio dalis nėra nuosekli, teismo motyvai dėl byloje esančių įrodymų vertinimo nėra aiškiai atskirti nuo proceso dalyvių parodymų ir kitų byloje esančių įrodymų turinio (pvz., apylinkės teismas, dėstydamas byloje nustatytas faktines aplinkybes, nurodo motyvus, kodėl nesiremia liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (6, 35 ir 36 nuosprendžio lapai). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką byloje nustatytos faktinės aplinkybės teismo nuosprendyje paprastai dėstomos tam tikra seka : visų pirma, nurodomas teisiamojo posėdžio metu apklaustų proceso dalyvių – kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymų, specialistų, ekspertų paaiškinimų turinys, ir tik tada dėstomi byloje esantys rašytiniai dokumentai, kuriais teismas remiasi priimdamas nuosprendį. Tuo tarpu šiame nuosprendyje teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų parodymai išdėstyti po byloje esančių rašytinių dokumentų (28-39 nuosprendžio lapai). Iš nuosprendžio aprašomosios dalies taip pat matyti, kad čia gausu bylai neaktualios informacijos, byloje esančių dokumentų turinio perrašymo į teismo sprendimą pažodžiui, anksčiau teismo sprendime pateiktos informacijos kartojimo. Kaip antai, užuot nurodęs esmines specialisto padarytas išvadas, apylinkės teismas į teismo nuosprendį perrašė visą specialisto išvadą pažodžiui, netgi kartu su specialistui pateiktais klausimais (8-9, 10-11, 14-18, 19-21 nuosprendžio lapai). Taip tame pačiame įrodymų šaltinyje kartojama analogiška informacija bei pateikiami esminės reikšmės byloje nustatinėjamoms aplinkybėms neturintys duomenys. Analogiški pastebėjimai darytini ir dėl proceso dalyvių parodymų perrašymo iš teisiamojo posėdžio protokolų į teismo nuosprendį. Tokiu būdu proceso dalyvių parodymų turinys apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytas nekoncentruotai, o jų nurodomos nagrinėjamo įvykio aplinkybės teismo nuosprendyje nėra išdėstytos sklandžiai ir aiškiai. Tai yra šio nuosprendžio formos ir struktūros trūkumas. Tačiau, tokia išvada nepaneigia teismo išvadų dėl nuosprendžio esmės, t. y. dėl R. M. išteisinimo pagrįstumo ir teisėtumo. Nei prokuroras, nei kiti proceso dalyviai esminių pretenzijų skundžiamo nuosprendžio turiniui ir formai neturėjo, todėl galima manyti, kad jiems nuosprendis iš esmės buvo aiškus ir suprantamas. Esant tokioms aplinkybėms kolegija prokuroro apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo keisti skundžiamo pirmos instancijos teismo nuosprendžio.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro G. Č. apeliacinį skundą atmesti.