Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Andrutė Kalinauskienė vienasmeniškai teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovui V. L. dėl dalies išmokėtos draudimo išmokos priteisimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo V. L. 1390,71 Lt, 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013 m. gruodžio 10 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovas vairuodamas transporto priemonę Audi A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į kitą transporto priemonę VW Passat, valst. Nr. CRK416 ir ją apgadino. Eismo įvykis įvyko dėl atsakovo kaltės. Eismo įvykio metu automobilio Audi A4 valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale, todėl ieškovas atlygino 2781,42 Lt dydžio nuostolius susijusius su VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sugadinimu. Sudarydamas draudimo sutartį atsakovas patvirtino, kad transporto priemonė nebus naudojama taksi veiklai ir įsipareigojo šiuo automobiliu neteikti taksi paslaugų bei pateikė prašymą dėl draudimo rizikos mažinimo, kuriame prašoma, kad automobilis AUDI A 4 būtų nedraudžiamas taikant didinimo koeficientą „taksi“. Atsakovas transporto priemonę eismo įvykio metu naudojo taksi veiklai, todėl vadovaujantis draudimo sutarties 1.6 p., ir draudimo taisyklių 62.2 p. ieškovas įgijo iki 50 proc. dydžio nuo išmokėtos sumos atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą.Atsiliepimu į ieškinį atsakovas V. L. su juo nesutiko. Nurodė, kad ieškinys nėra tenkintinas, kadangi ieškovas praleido 1 m. senaties terminą reikalavimui atsiradusiam iš draudimo teisinių santykių pateikti. Trečiasis asmuo UADBB „Benefita draudimas“ su pareikštu ieškiniu sutiko. Nurodė, kad atsakovas kreipėsi į UADBB „Benefita draudimas“ su prašymu sudaryti lengvojo automobilio Audi A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įprastinę transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Susitikimo metu atsakovas su draudėju aptarė draudimo rizikas, ir pagal raštišką draudėjo prašymą dėl draudimo rizikos mažinimo įvertino tai, kad jam reikalingas draudimas be didinimo koeficiento „taksi“. Atsakovas patvirtino, kad jam yra žinomos ir suprantamos sutarties sąlygos, t.y. kad transporto priemonė nebus naudojama taksi ir kt. veiklai. Trečiasis asmuo sudarydamas sutartį pagrįstai tikėjosi, kad atsakovas įvykdė savo pareigą numatytą CK 6.993 str. 1 d. ir atskleidė draudimo bendrovei visą žinomą informaciją ir kad atsakovas naudos transporto priemonę tik aptartomis sąlygomis.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui AAS „Gjensidige Baltic“ veikiančiam per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą iš atsakovo V. L. 178,41 EUR dalį išmokėtos draudimo išmokos, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo 19,24 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas sudarydamas draudimo sutartį pasirinko mažesnę draudimo riziką ir įsipareigojo su transporto priemone neteikti taksi paslaugų, todėl vietoje sumokėtos 412,00 Lt įmokos išvengė 1028,00 Lt dydžio įmokos. Remiantis draudimo sutartimi, pasikeitus draudimo rizikai, apdraustasis per 3 darbo dienas nuo tada, kai apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, privalo pranešti draudikui. Pagal Draudimo sutarties 1.5 p., draudimo rizikos pasikeitimu laikomas automobilio naudojimas taksi veiklai. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs šias aplinkybes bei atsakovo paaiškinimus posėdžio metu, kuriais jis iš esmės pripažino draudimo laikotarpiu naudojęs transporto priemonę taksi veiklai, bei bylos medžiagą sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti, jog automobilis draudimo sutarties galiojimo metu buvo naudojamas taksi veiklai, todėl padidėjo draudiminė rizika, apie kurią atsakovas draudikui nepranešė, dėl ko jam taikytina atsakomybė už sutarties pažeidimą.

Teismas sutiko su atsakovo atsikirtimu, kad ieškovas ir jį atstovavęs tarpininkas draudimo sutarties sudarymo metu iš atsakovo valdomos transporto priemonės valstybinių numerių turėjo numanyti, jog transporto priemonė galimai yra ir bus naudojama taksi veiklai, ir patys nesiėmė aktyvesnių veiksmų prieš sudarant draudimo sutartį šiai informacijai patikslinti. Todėl atsižvelgdamas į profesionalo aplaidumą, bei nustatytą atsakovo, kaip automobilio valdytojo-draudėjo, sutartinių pareigų pažeidimą teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas tenkintinas iš dalies, ieškovui iš atsakovo priteisiant sumokėtos ir mokėtinos, jei automobilius būtų įvertintas kaip naudojamas taksi veiklai, draudimo įmokų skirtumas, t. y. 178,41 EUR (616,00 Lt (1028,00 Lt – 412,00 Lt) (sutarties 1.6 p.), kas sudaro 22,15 proc. nuo nukentėjusiajam išmokėtos sumos.

Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad ieškinio senaties termino ieškovas nepraleido.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas AAS „Gjensidige baltic“ prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime klaidingai aiškino materialines teisės normas, kadangi tiek įstatymas, tiek draudimo taisyklės leidžia draudikui susigrąžinti procentinę išmokėtos draudimo išmokos dalį, o ne prisiteisti nesumokėtos draudimo įmokos dalį. Vadovaujantis pirmosios instancijos teismo logika, draudėjai visais atvejais mokėtų pačią mažiausią kainą, o įvykus draudiminiam įvykiui tiesiog primokėtų draudimo įmokos skirtumą. Tokia praktika prieštarauja minėtų teisės aktų nuostatoms ir sudaro sąlygas piktnaudžiavimui.Draudimo sutarties šalys turi būti atskleisti viena kitai informaciją, kuri gali būti reikšminga sudarant sutartį. Atsakovas pateikė įsipareigojimą, jog draudžiamasis automobilis nebus naudojamas taksi veiklai, todėl draudikas pagrįstai tikėjosi, kad automobilis nebus naudojamas taksi veiklai, nors draudimo sutarties sudarymo dieną ir buvo su taksi numeriais. Todėl pirmosios instancijos teismo argumentai, kad draudikas buvo aplaidus yra nepagrįsti, todėl konstatuotina, kad draudėjas buvo nesąžiningas, nes nurodė draudikui jam žinomas neteisingas aplinkybes, siekdamas mažesnės draudimo išmokos.Ieškovas dėl sukelto eismo įvykio būtų įpareigotas mokėti nukentėjusiam draudimo išmoką nepriklausomai nuo to ar draudėjas pažeidė draudimo sutartį ar ne. Todėl ieškovo reikalavimas tenkintinas visa apimtimi, o ne dalinai, nes atsakovas pažeidė vieną iš esminių draudėjo pareigų, kurias suponuoja draudimo sutarties fiduciarinė prigimtis sudarant draudimo sutartį ir nesiėmė jokių veiksmų informuoti draudiką apie pasikeitusią draudimo riziką.Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas su juo nesutiko. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimas jį tenkina. Taip pat nurodė, kad ieškovas padavė ieškinį praleidęs CK 1.125 str. 7 d. numatytą ieškinio senaties terminą.Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo UADBB „Benefita draudimas“ sutiko su juo. Nurodė, kad trečiasis asmuo pagrįstai tikėjosi, kad atsakovas įvykdė pareigą atskleisti draudimo brokeriui visą žinomą informaciją ir naudos transporto priemonę tik sutartyje aptartomis sąlygomis. Atsakovas nesikreipė į draudimo tarpininką dėl padidėjusios draudimo rizikos ir įsipareigojęs nevykdyti taksi veiklos po sutarties sudarymo ją vykdė. Jeigu atsakovas būtų laiku informavęs draudiką apie automobilio naudojimą taksi veiklai, tai ieškovas nebūtų išmokėjęs draudimo išmokos ar jo dalies. Ieškovo reikalavimas turi būti patenkintas pilna apimtimi, dėl to, kad draudėjas draudimo sutarties sudarymo metu buvo nesąžiningas ir nesiėmė jokių veiksmų informuoti draudiką apie pasikeitusią draudimo riziką ieškovas dėl to patyrė maksimalią pagal teisės reguliavimą nustatytą 50 proc. žalą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovo pateikto apeliacinio skundo ribose.Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDĮ) 22 straipsnio, reglamentuojančio draudiko sumokėtų išmokų grąžinimo atvejus ir dydžius, aiškinimo ir taikymo.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir šalių paaiškinimus konstatavo, jog atsakovas pažeidė pareigą informuoti ieškovą apie padidėjusią draudimo riziką ir ieškovas turi teisę reikalauti iki 50 proc. žalos atlyginimo, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų, kad būtent dėl atsakovo neįvykdytos pareigos ieškovas patyrė žalą, bei tai, kad ieškovas būdamas profesionalas pats turėjo numatyti, kad transporto priemonė galimai bus naudojama taksi veiklai, ieškovui priteisė 22,15 proc. draudimo išmokos, kurią apskaičiavo kaip draudimo įmokų skirtumą, jei automobilis iš pat pradžių būtų įvertintas kaip naudojamas taksi veiklai.Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą kaip prieštaraujantį Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 2 d., Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių patvirtintų Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 62.2 p. ir sudarančiu sąlygas piktnaudžiavimui. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su šiais apelianto argumentais.Pažymėtina, jog Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. Toks šios sutarties pobūdis glaudžiai susijęs su jos fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui – užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. TPVCAPDĮ, atsižvelgiant į sutarties fiduciarinį pobūdį, atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę (TPDCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis, Sąlygų 14 punktas).Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad 2013 m. rugpjūčio 20 d. atsakovas pateikė ieškovui prašymą dėl draudimo rizikos mažinimo ir įsipareigojo su transporto priemone Audi A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neteikti taksi paslaugų (b.l. 6). Atsižvelgiant į tai, draudimo rizika įvertinta 412 Lt, t.y. daugiau nei dvigubai mažesne suma. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė įrodo, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas suprato, jog draudžiamas automobilis gali būti naudojamas taksi veiklai. Todėl atsakovui pageidaujant gauti pigesnį automobilio draudimą ir buvo pasirašytas minėtas atsakovo įsipareigojimas nenaudoti apdrausto automobilio taksi veiklai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant tokiam įsipareigojimui, ieškovas, skirtingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, pagrįstai galėjo tikėtis, jog atsakovas automobilio taksi veiklai nenaudos. Taigi, sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, šiuo atveju buvus paties ieškovo aplaidumą ir neapdairumą.Kaip nustatyta bylos medžiaga, Draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovas, vairuodamas transporto priemonę Audi A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsitrenkė į kitą transporto priemonę VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir ją apgadino. Byloje nėra ginčo, kad draudimo sutarties galiojimo metu automobilis buvo naudojamas taksi veiklai. Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimo „Dėl standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų patvirtinimo“ 38 p. nustatyta, jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, draudėjo ar apdraustojo pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau nei ji padidėja, visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką. Nagrinėjamu atveju atsakovas, pateikęs raštišką įsipareigojimą ieškovui neteikti taksi paslaugų apdraustu automobiliu, pradėjęs šią veiklą vykdyti, ieškovo apie padidėjusią draudimo riziką neinformavo. Taigi, įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas netinkamai vykdė draudimo sutarties 1.5 p. nustatytas pareigas ir pažeidė pareigą informuoti draudiką apie vykdomą taksi veiklą, t.y. padidėjusią draudimo riziką, todėl ieškovas turi teisę reikalauti susigrąžinti dalį išmokėtos draudimo išmokos.Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl priteistinos ieškovui sumos nepagrįstai ją siejo su draudimo įmokos dydžiais. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovo pareikšto reikalavimo dalykas buvo ne draudimo įmokų skirtumo priteisimas, o išmokėtos draudimo išmokos dalies priteisimas ir toks reikalavimas buvo grindžiamas faktine aplinkybe, kad atsakovas, prieš pradėdamas naudoti transporto priemonę taksi veiklai, nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą, t.y. netinkamai vykdė draudimo sutartį. Sutiktina su apelianto argumentu, jog draudiko išlaidų kompensavimas tokia forma kai išaiškėjus aplinkybei, kad draudėjas nevykdė pareigos informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką, tiesiog sumokamas draudimo įmokų skirtumas, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų ir sudaro sąlygas draudėjams piktnaudžiauti tokia situacija. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas. Šiuo atveju vertintina byloje kokio dydžio dalies išmokos priteisimas ieškovui atitiktų sąžiningumo principą ir būtų proporcingas atsakovo padarytam sutarties pažeidimui.Pažymėtina, jog draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panašaus pobūdžio bylose yra suformavęs teisės aiškinimo taisyklę, jog nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, be kita ko, atsižvelgtina į tai, kokia apimtimi draudimo sutarties galiojimo metu draudėjo draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 15 d. nutartis c.b. Nr. e3K-3-380-969/2016).Nagrinėjamu atveju atsakovas, norėdamas išvengti daugiau nei dvigubai didesnės kainos už draudimą, patikino ieškovą, kad nenaudos apdraudžiamo automobilio taksi veiklai. Pažymėtina, kad automobilio naudojimas taksi paslaugoms yra padidintos rizikos veikla, kadangi automobilį naudojant darbinei veiklai iš esmės padidėja automobilio naudojimo laikas, kas padidina eismo įvykio tikimybę. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad transporto priemonės naudojimas taksi veiklai laikytina aplinkybe, galinčia nulemti draudimo riziką. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė nereiškia, kad apdrausto automobilio naudojimas taksi veiklai visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punktą.Taigi, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą, draudimo rizikos padidėjimo kriterijų bei atsakovo pažeistų pareigų apimtį ir jo nesąžiningumą bei remdamasis proporcingumo principu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia esant pagrindą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, iš atsakovo priteistiną sumą padidinant iki 40 proc. ieškovo išmokėtos draudimo išmokos, t.y. 1112,57 Lt (322,22 EUR).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

25. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalys). Iš dalies tenkinus apeliacinį skundą ir pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą atitinkamai perskirstytinos šalių pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.).

26. Ieškovas pirmosios instancijos teisme patyrė 43,43 EUR (149,94 Lt) bylinėjimosi išlaidų, t.y. 15,64 EUR žyminis mokestis ir 27,79 EUR būtinų išlaidų susijusių su bylos nagrinėjimu. Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (80 proc.) ieškovui ir atsakovo priteistina 34,74 EUR bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

27. Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinės instancijos teisme patyrė 15 EUR žyminio mokesčio išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, proporcingai patenkintų apeliacinio skundo reikalavimų daliai (80 proc.) apeliantui iš atsakovo priteistina 12 EUR apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu teismas,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui AAS „Gjensidige Baltic“, į.k. (duomenys neskelbtini) veikiančiam per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, į.k. 300633222, iš atsakovo V. L., a.k. (duomenys neskelbtini), 322,22 EUR dalį išmokėtos draudimo išmokos, 5 (penkių) procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2014-12-22, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 34,74 EUR bylinėjimosi išlaidų.“

Priteisti ieškovui AAS „Gjensidige Baltic“, į.k. (duomenys neskelbtini) veikiančiam per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, į.k. 300633222, iš atsakovo V. L., a.k. (duomenys neskelbtini) 12 EUR žyminio mokesčio.