Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo E. M. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys - Kėdainių rajono savivaldybės administracija, VĮ Turto bankas, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras, UAB „Dotnuvos eksperimentinis ūkis“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2. Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas pareiškimą palaikė jame išdėstytais argumentais.

4. Teismo posėdyje suinteresuoto asmens Kėdainių rajono savivaldybės administracijos atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai, buvo gautas prašymas bylą nagrinėti suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant.

6. Teismo posėdyje suinteresuoto asmens VĮ „Turto bankas“ atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai, buvo gautas prašymas bylą nagrinėjant atstovui nedalyvaujant.

8. Teismo posėdyje suinteresuoto asmens NŽT atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai.

9. Suinteresuotas asmuo Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras atsiliepimo teismui nepateikė, teismo posėdyje dalyvavusi atstovė su pareiškimu sutiko. Teigė, kad pareiškėjas pagal 2019 metų pirkimo – pardavimo sutartį įsigijo Statinį, todėl turėtų būti nustatytas įgyjamosiso senaties faktas.

10. Suinteresuotas smuo UAB „Dotnuvos eksperimentinis ūkis“ atsiliepimo teismui nepateikė, teismo posėdyje dalyvavusi atstovė su pareiškimu sutiko. Patvirtino, kad pareiškėjas pagal 2019 metų pirkimo – pardavimo sutartį įsigijo Statinį, ir nuo 2019 m. gruodžio 31 d. jį naudoja.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

11. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais (CK 4.69 straipsnio 1 dalis). Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Asmuo, įgyjantis daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti ne tik sąžiningas to daikto įgijėjas, t. y. užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, bet taip pat jis privalo išlikti sąžiningas valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.70 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. 2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). 3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). 4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). 5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. 6. Daiktas valdomas nepertraukiamai. 7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). 8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018, 21 punktas).

12. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog tais atvejais, kai statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (žr. Pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų tokio įgijimo sąlygų buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018, 22 punktas). Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. jais nesirūpina, jų neprižiūri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018, 23 punktas).

13. Iš NT registro išrašo matyti, kad Statinys, į kurį yra prašoma nustatyti įgijamosios senaties faktą, buvo pastatytas 1972 metais. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu padarytų pakeitimų, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Iš pareiškėjo pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad Kėdainių rajono Dotnuvos akademija 1971 m. vasario 1 d. -1971 m. gruodžio 31 d. pastatė 1000 tonų bulvių saugyklą (1971 m. gruodžio 31 d. gamybinio žemės ūkio pastato (įrengimo) priėmimo naudojimui akto nuorašas). Šis objektas buvo įtrauktas į 1992 m. rugpjūčio 3 d. patvirtintą Lietuvos žemdirbystės institutui perduodamo iš eksperimentinio ūkio neprivatizuojamo turto sąrašą. 2001 m. birželio 4 d. valstybinio turto atskyrimo-perdavimo aktu bulvių sandėlis, įrašytas Ilgalaikio turto inventorizaciniame apraše 6-uoju numeriu, iš Lietuvos žemdirbystės instituto buvo perduotas į UAB „Lietuvos žemdirbystės instituto Dotnuvos eksperimentinis ūkis“ kaip valstybinis turtas. Taigi iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, kad bulvių sandėlys, kuris pareiškėjo teigimu, yra tapatus NT registro išraše nurodytam Statiniui, buvo perduotas UAB „Lietuvos žemdirbystės instituto Dotnuvos eksperimentinis ūkis“ kaip valstybinis turtas. Ir nors teismo posėdyje dalyvavusi Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro atstovė teigė, kad bulvių sandėlys po šio perdavimo tapo privačia įmonės (UAB „Lietuvos žemdirbystės instituto Dotnuvos eksperimentinis ūkis“) nuosavybe, tačiau tai jokių patvirtintinančių įrodymų byloje nėra. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas E. M. , kaip buvęs UAB „Lietuvos žemdirbystės instituto Dotnuvos eksperimentinis ūkis“ vadovas, teismo posėdyje patvirtino, kad 2009 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi jam buvo parduotas bulvių sandėlis kaip valstybinis turtas. Pareiškėjas ir jo atstovas teigė, kad minėta sutartimi turto pardavimo procedūros buvo vykdomas teisėtai, kadangi valdybai priimant sprendimą dėl pardavimo dalyvavo Švietimo ir mokslo ministerijos atstovas, be to, buvo atliktas šių procedūrų auditas. 2009 m. gruodžio 30 d. buvo sudaryta pirkimo pardavimo sutartis dėl nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo. Šios sutarties sudarymo metu galiojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, patvirtinto 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864, nuostatos, kurių CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos imperatyviai nustatė, kad daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai turi būti sudaromi notarine forma. CK 1.93 straipsnio 3 dalyje aiškiai reglamentuota, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas teismo posėdyje patvirtino, kad pareiškėjas nesikreipė į teismą dėl sandorio patvirtinimo CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Kadangi 2009 m. gruodžio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta nesilaikant notarinės formos reikalavimo ir nebuvo patvirtinta teismo, laikytina, kad Statinys netapo privačia pareiškėjo nuosavybe, jis liko valstybine nuosavybe. Vėlesnis pareiškėjo valstybinės nuosavybės naudojimas negali jam sukurti teisėto lūkesčio dėl nuosavybės įgijimo įgyjamąją senatimi, kadangi toks įgijimas yra įsakmiai draudžiamas CK 4.69 straipsnio 3 dalis nuostatomis.

14. Be to, pareiškėjas šioje byloje neįrodė 2009 m. gruodžio 30 d. pirkimo -pardavimo sutartyje nurodyto sutarties objekto bulvių sandėlio tapatumo Statiniui, į kurį prašoma nustatyti įgijamąją senatį, kadangi nei sutartyje, nei perdavimo akte nėra jokių jį identifikuojančių duomenų. Pareiškėjas remiasi dokumentais, kurie apibūdina Lietuvos žemdirbystės instituto balanse apskaitomus turto objektus, bet niekaip nesusiję su pareiškėjo valdymo teisės įgijimu. Pareiškėjas patikimais įrodymais nenuginčijo viešųjų registrų (šiuo atveju Nekilnojamojo turto registro) duomenų, pagal kuriuos Statinio, į kurį siekia nustatyti įgijamąją senatį, naudotoju yra nurodytas Lietuvos žemdirbystės institutas. Iš NŽT pateiktų duomenų nustatyta, kad Centras 2012 m. lapkričio 12 d. pateikė NŽT Kėdainių skyriui prašymą nutraukti 0,35 ha žemės sklypo panaudos sutartį. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų aplinkybę, jog Centras neatlygintinai naudojosi žemės sklypu, suformuotu Statiniui eksploatuoti, iki 2013 metų.

15. Taigi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ginčo turtas nebuvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl atsižvelgus į nurodytą teismų praktiką, šiuo atveju yra taikytinas CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas Statinį pripažinti įgijus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi. Be to, laikytina, kad pareiškėjas neįrodė visų būtinų sąlygų nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi įgyti, t.y. neįrodė 2009 m. gruodžio 30 d. pirkimo -pardavimo sutartyje nurodyto sutarties objekto bulvių sandėlio tapatumo Statiniui, į kurį prašoma nustatyti įgijamąją senatį, nepašalino NŽT atsiliepime išsakytų abejonių dėl valdymo laikotarpio. Todėl jo pareiškimas atmestinas kaip nepagrįstas.

16. Bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 443 straipsnio 6 dalimi. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei nepriteistinos, kadangi jos neviršija minimalios 5,00 Eur dydžio valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, nuo 2020 m. sausio 23 d. įsigaliojusi 2020 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. 1R-19/1K-2 redakcija).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 533 straipsnio 2 dalimi, 537 straipsniu,

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjo E. M. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmus.