- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-08-10
- Bylos Nr.
- 2A-560/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Nijolė Piškinaitė, Egidijus Žironas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltic Master“
- Kategorijos
- 45.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Nijolės Piškinaitės, Viginto Višinskio ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
dalyvaujant ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltic Master“ atstovei Alicijai Burbo,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Pamario prekyba“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimo, kuriuo civilinėje byloje Nr. 2-1955-253/2009 patenkintas ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Master“ ieškinys atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Pamario prekyba“ dėl turto grąžinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas UAB „Baltic Master“ pareiškė teisme ieškinį. Prašė įpareigoti atsakovą BUAB „Pamario prekyba“ grąžinti atsakovui perduotą ieškovui nuosavybės teise priklausantį turtą. Ieškovas nurodė, kad 2007 m. gruodžio 11 d. šalys sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo perduoti atsakovo nuosavybėn bei sumontuoti virtuvinę įrangą, o atsakovas įsipareigojo sumokėti už įrangą 43 261,96 Lt. Šalys susitarė, kad per 3 darbo dienas nuo sutarties pasirašymo atsakovas sumokės 7 600 Lt avansą, o visą kainą sumokės per 9 mėnesius nuo darbų atlikimo ir PVM sąskaitos faktūros pasirašymo dienos, kiekvieną mėnesį mokant po 3 962,44 Lt. Atsakovas sumokėjo avansą, o ieškovas pristatė ir sumontavo visą įrangą bei 2008 m. balandžio 30 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą 43 261,16 Lt sumai. Atsakovas dėl įrangos kokybės pretenzijų nereiškė, tačiau su ieškovu sutartyje nustatyta tvarka neatsiskaitė. Sutartimi šalys taip pat susitarė, kad tuo atveju, jeigu atsakovas laiku neatsiskaitys su ieškovu, tai pastarasis turi teisę atsiimti įrangą ir tokiu atveju atsakovui nebus grąžinamas jo sumokėtas avansas (sutarties 2.6 p., 3.5 p.). Ieškovas 2008 m. gruodžio 9 d. pateikė atsakovui prašymą sugrąžinti visą įrangą, kadangi sutarties 2.6 punkte buvo nustatyta, jog nuosavybės teisė į įrangą pereina atsakovui nuo visiško sumokėjimo už sumontuotą įrangą dienos. Atsakovas atsisakė sugrąžinti įrangą, nurodydamas, jog jam yra iškelta bankroto byla.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino, įpareigojo atsakovą per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovui pagal 2007 m. gruodžio 11 d. sutarties priedą Nr. 1 gautą įrangą. Teismas nurodė, jog šalys ginčo sutartimi susitarė, kad nuosavybės teisė į daiktus pirkėjui (atsakovui) pereina tik sumokėjus pardavėjui visą sutartyje numatytą kainą. Atsakovas visos sutartyje nustatytos kainos nesumokėjo. Teismas nustatė, kad atsakovui buvo iškelta bankroto byla, ieškovas kreditorinio reikalavimo dėl nesumokėtos kainos dalies bankroto byloje nereiškė ir pagrįstai pasirinko kitą įstatyme numatytą teisių gynimo būdą – perduotos įrangos grąžinimą pardavėjui (CK 6.345 str. 1 d., 6.349 str. 2 d.).
Šalies argumentai
Atsakovas BUAB ,,Pamario prekyba“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skunde nurodo, jog ginčo objektas yra apskaitytas atsakovo buhalteriniuose dokumentuose kaip turtas, iš kurio bankroto byloje kreditoriai siekia patenkinti kreditinius reikalavimus. Šalys sudarė neregistruojamų kilnojamų daiktų pirkimo išsimokėtinai sutartį, todėl ieškovas, norėdamas joje įtvirtintas nuostatas panaudoti prieš trečiuosius asmenis, turėjo pareigą įregistruoti sutartį viešajame sutarčių registre (CK 6.411 str.). Apelianto teigimu, teismas turėjo taikyti bendrąją taisyklę, pagal kurią nuosavybė į daiktą pereina nuo daikto perdavimo momento. Kadangi atsakovui iškelta bankroto byla, atsiskaitymas su ieškovu perduodant atsakovui priklausantį turtą negalimas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Baltic Master“ prašo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas nurodo, jog bankrutuojančios įmonės administratorius, įtraukdamas ieškovui nuosavybės teise priklausantį ir atsakovui perduotą turtą į įmonės turto apskaitą, elgiasi nesąžiningai. Apeliantas netinkamai aiškina ginčo sutarties sąlygas. Šalių sudaryta sutartis yra standartinė pirkimo-pardavimo, o ne pirkimo išsimokėtinai sutartis. Tai, kad sutartyje numatyti keli mokėjimai, negali būti aiškinama kaip pirkimas išsimokėtinai. Draudimas kreditoriams ar tretiesiems asmenims susigrąžinti jiems nuosavybės teise priklausantį turtą iš bankrutuojančios įmonės valdymo nėra įtvirtintas Bankroto įstatymo normose ar kituose galiojančiuose įstatymuose.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
CPK 320 straipsnyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, kas reiškia, jog apeliacinės instancijos teismas turi nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R., D. G. v. UAB „ Visatex“, bylos Nr. 3K-3-311/2007).
Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nuosavybės teisė įgyjama CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais, iš kurių vienas – nuosavybės teisės įgijimas sandorių pagrindu. Įgyjant nuosavybę šiuo pagrindu, yra svarbi sutarties šalių valia dėl momento, nuo kurio daikto įgijėjas pagal sandorį įgyja nuosavybės teisę. Šalių teisė susitarti dėl tokio momento kildinama iš sutarties laisvės principo, įtvirtinančio šalių laisvę sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti sutarties sąlygas, tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 str.). Kai yra šalių susitarimas dėl nuosavybės teisės perėjimo momento, bendroji taisyklė, kad nuosavybės teisė į daiktą pereina nuo daikto perdavimo momento, netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Kazlų Rūdos metalas“ v. UAB „Deltima“, AB „Kredyt Bank S.A.“, bylos Nr. 3K-3-535/2004). Taigi nuosavybės teisės įgijimo momentą gali nulemti ne tik bendra taisyklė, kuomet nuosavybė į daiktą pereina nuo daikto perdavimo momento, o ir šalių laisva valia sutartyje nustatyta sąlyga, jog nuosavybės teisė į daiktus pirkėjui pereina sumokėjus pardavėjui visą sutartyje nustatytą kainą sutartyje nustatyta tvarka.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2007 m. gruodžio 11 d. tarp šalių buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 071211/KL/K-1, pagal kurią ieškovas įsipareigojo perduoti atsakovo nuosavybėn bei sumontuoti virtuvinę įrangą, o atsakovas įsipareigojo sumokėti už įrangą 43 261,96 Lt. Sutarties 3 skyriuje ,,Atsiskaitymų tvarka“ šalys susitarė, jog perkamos įrangos ir jos montavimo kaina yra 43 261,96 Lt (Sutarties 3.1 p.). Šalys taip pat susitarė, jog per 3 darbo dienas nuo sutarties pasirašymo dienos atsakovas sumokės 7 600 Lt avansą (Sutarties 3.2.1 p.), o likusią kainos dalį – 35 661,96 Lt – sumokės per 9 mėnesius nuo darbų atlikimo ir PVM sąskaitos faktūros pasirašymo dienos, kiekvieną mėnesį mokant po 3 962,44 Lt (Sutarties 3.2.2.). Sutarties 2.6 punkte šalys nurodė, jog nuosavybės teisė į sutarties objektą pereina pirkėjui nuo pilno apmokėjimo už sumontuotą įrangą. Pagal sutarčių aiškinimo principus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, analizuojamu atveju, sutarties šalys turėjo teisę susitarti dėl nuosavybės teisės į įsigyjamą objektą perėjimo momento, todėl teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino, jog šioje byloje nuosavybė į sutarties objektą neperėjo atsakovui.
Apeliantas nurodo, kad tarp šalių realiai buvo sudaryta daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis. Ieškovas su tokiu teiginiu nesutinka, tačiau sudarius pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į parduodamus daiktus tol, kol pirkėjas nesumoka visos sutartyje numatytos kainos, jeigu sutartyje nenumatyta kitaip (CK 6.411 str. 1 d.). Atsakovas už sumontuotą įrangą sumokėjo 7 600 Lt avansą, ieškovas pristatė ir sumontavo įrangą parduotuvėje „Jovaras“ (Lietuvininkų a. 2, Klaipėda) bei 2008 m. balandžio 30 d. išrašė atsakovui PVM sąskaitą-faktūrą. Atsakovas dėl įrangos kokybės pretenzijų nepareiškė, tačiau iki ieškinio pateikimo teismui dienos už įrangą mokėjimų daugiau neatliko. Kadangi šalys susitarė, kad tuo atveju, jeigu atsakovas laiku neatsiskaitys su ieškovu, tai pastarasis turi teisę atsiimti įrangą ir negrąžinti atsakovui sumokėto avanso (Sutarties 2.6 p., 3.5 p.), ir tokia sutarties sąlyga neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nuosavybės teisė atsakovui, po įrangos visiško sumontavimo, neperėjo. Juolab, kad atsakovas po įrangos sumontavimo neatliko ieškovui nei vieno mokėjimo pagal sutartį. Būtent dėl tokio šalių susitarimo, sutarties objektas, už kurį nebuvo sumokėta visa šalių sutarta kaina, neperėjo atsakovo nuosavybėn, todėl atsakovas ieškovui pareikalavus privalo grąžinti sutarties objektą.
Apeliantas, teigdamas jog neprivalo grąžinti ieškovui įrangos, remiasi CK 6.411 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią aplinkybę, kad nusipirktų neregistruojamų daiktų nuosavybės teisė išlieka pardavėjui, kai daiktai įsigyti teikti paslaugoms arba įmonės verslui, galima panaudoti prieš trečiuosius asmenis tik tuo atveju, jeigu pirkimo-pardavimo sutartis buvo įregistruota įstatymų nustatyta tvarka viešame registre. Atsakovas trečiaisiais asmenimis įvardina bankrutuojančios įmonės kreditorius, kurių finansiniai reikalavimai galėtų būti patenkinti iš ieškovui nuosavybės teise priklausančios ir atsakovui perduotos įrangos vertės. Argumentas nepagrįstas. Ieškovo ir atsakovo tarpusavio civiliniai teisiniai santykiai atsirado sudarius virtuvės įrangos pirkimo–pardavimo sutartį, o pareikalavus grąžinti sutarties objektą ir atsakovui turto negrąžinus, tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė teisiniai santykiai kaip tarp turto savininko ir neteisėto turto valdytojo. Tuo tarpu tarp atsakovo, kaip skolininko bankroto byloje, ir jo kreditorių teisiniai santykiai susiklostė ne virtuvės įrangos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, bet kitų turtinių prievolių pagrindu, todėl pastarieji neturi reikalavimo teisės į svetimą turtą, kurį neteisėtai valdo atsakovas. Būtent materialinis suinteresuotumas sandorio objektu apsprendžia trečiųjų asmenų teisių apimtį. Šiuo atveju, kaip jau minėta, bankrutuojančios įmonės kreditoriai į sutarties objektą materialiojo suinteresuotumo neturi, todėl jie nėra tretieji asmenys CK 6.411 straipsnio prasme ir bankrutuojančios įmonės administratorius, gindamas įmonės skolininkės kreditorių interesus, negali remtis minima teisės norma.
Nagrinėjamu atveju netaikytina ir CK 6.345 straipsnio 2 dalis, pagal kurią tuo atveju, kai pirkėjas tampa nemokus, pardavėjas negali išsireikalauti daiktų, už kuriuos nesumokėta, jeigu per protingą terminą pirkėjo administratorius pasiūlo sumokėti kainą ar pateikia šios prievolės įvykdymo užtikrinimą. Ši norma gali būti taikoma tuomet, kai sudarius pirkimo-pardavimo sandorį nuosavybės teisė pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo momento. Kadangi virtuvės įrangos pirkimo-pardavimo sutartyje šalys susitarė dėl nuosavybės momento perėjimo, o administratorius nesiūlė ieškovui sumokėti likusią kainos už sutarties objektą dalį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad neteisėtai valdomas turtas privalo būti grąžintas ieškovui.
Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nenustatyta įstatyme (CPK 329, 330 str.) įtvirtintų pagrindų, įgalinančių panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.