- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-11
- Bylos Nr.
- 2-844/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis
- Kategorijos
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens (kreditoriaus) D. Š. ir atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Bukra“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 2 d. nutarties, kuria patvirtinti kreditoriniai reikalavimai, civilinėje byloje Nr. B2-1946-553/2010 dėl uždarosios akcinės bendrovės „Bukra“ bankroto.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. kovo 16 d. nutartimi iškėlė UAB „Bukra“ bankroto bylą, įmonės administratoriumi paskyrė UAB „Divingas“.
Šalies argumentai
BUAB „Bukra“ administratorius pateikė teismui prašymą dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo, kuriame prašė netvirtinti D. Š. ir M. B. kreditorinių reikalavimų. Nurodė, kad D. Š. pateikė 133 638,40 Lt kreditorinį reikalavimą, kurį sudaro 66 819 Lt sumokėtas avansas pagal 2007 m. liepos 10 d. preliminarią sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo ir nepagrįstai paskaičiuota 66 819,40 Lt bauda, už UAB „Bukra“ sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Administratoriaus teigimu, UAB „Bukra“ nuolat bendravo su D. Š. dėl buto pirkimo-pardavimo ir 2009 m. vasario 28 d. raštu jis buvo raginamas atvykti į notarų biurą ir sudaryti pagrindinę buto pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau D. Š. buto nepirko dėl asmeninių priežasčių, ką patvirtino ir 2009 m. kovo 10 d. rašte. Administratorius nurodė, kad M. B. 2008 m. balandžio 18 d. su UAB „Bukra“ pasirašė preliminarią sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo, jos pagrindu įmokėjo 20 000 Lt avansą. Pažymėjo, kad M. B. 2009 m. sausio 29 d. buvo išsiųstas registruotas laiškas jo nurodytu preliminarioje sutartyje adresu atvykti į notaro kontorą ir pasirašyti iki 2009 m. vasario 28 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau nei sutikimo, nei atsisakymo iš M. B. nebuvo gauta.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 2 d. nutartimi nutarė patvirtinti BUAB „Bukra“ trečios eilės kreditoriaus D. Š. kreditorinį reikalavimą 66 819 Lt sumai ir M. B. kreditorinį reikalavimą 20 000 Lt sumai; kitos D. Š. 66 819,40 Lt kreditorinio reikalavimo dalies netvirtinti.
Teismas nurodė, kad bylos duomenimis nustatyta, jog 2007 m. liepos 10 d. UAB „Bukra“ ir D. Š. sudarė preliminarią sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo, kuria pardavėjas UAB „Bukra“ įsipareigojo parduoti pirkėjui D. Š. butą; pardavėjas įsipareigojo pasirašyti pagrindinę sutartį per 1 mėnesį nuo pranešimo apie sutarties objekto įregistravimą nekilnojamojo turto registre pirkėjui gavimo dienos. Teismas pažymėjo, kad 2007 m. rugpjūčio 10 d. AB Swedbank mokėjimo nurodymas Nr. 1 patvirtina, jog D. Š. sumokėjo UAB „Bukra“ 66 819 Lt avansą pagal preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas nurodė, kad 2009 m. sausio 28 d. UAB „Bukra“ išsiuntė D. Š. raštą, kad nekilnojamojo turto pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis privalo būti sudaryta ir pasirašyta iki 2009 m. vasario 28 d. Vilniaus miesto 6 notarų biure. Teismas pažymėjo, kad įrodymų, jog šis raštas buvo įteiktas adresatui, byloje nėra, D. Š. pripažįsta jį gavęs 2009 m. vasario 26 d. Teismo teigimu, dėl to pagal sutarties sąlygas pagrindinė buto pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti pasirašyta iki 2009 m. kovo 26 d. Teismas nurodė, kad 2009 m. vasario 27 d. rašte, adresuotame UAB „Bukra“, D. Š. nurodė, kad jis kreipėsi į pardavėjo nurodytą notarą, tačiau šis paaiškino, kad UAB „Bukra“ yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės- apribota disponavimo teisė turimu turtu, todėl pagrindinės sutarties sudaryti šiuo metu nėra galimybių, ir D. Š. minėtame rašte prašė pardavėją informuoti apie pasikeitusią situaciją, nurodė, kad nepateikus jokios informacijos, taip pat paaiškėjus, kad 2009 m. vasario 28 d. laikinosios apsaugos priemonės buvo taikomos ir dėl to nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis, bus laikoma, kad sutartis yra iš esmės pažeista, kaip nurodyta sutarties 6.3 punkte bei CK 6.217 straipsnio antrojoje dalyje. Teismas nurodė, kad 2009 m. kovo 10 d. D. Š. pateikė UAB „Bukra“ reikalavimą grąžinti sumokėtą avansą. Teismas pažymėjo kad bylos duomenys patvirtina, jog Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartimi UAB „Bukra“ buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr.2-2604-431/2009, kuri buvo prijungta prie bankroto bylos, taip pat laikinosios apsaugos priemonės – viso UAB „Bukra“ turto areštas – buvo taikytos ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartimi nagrinėjamojoje bankroto byloje. Dėl to, teismo teigimu, akivaizdu, kad abi sutarties šalys neteko galimybės įvykdyti savo prievolinių įsipareigojimų iki termino jiems įvykdyti pasibaigimo, t. y. iki 2009 m. kovo 16 d., nepriklausomai nuo jų pačių valios.
Teismas nurodė, kad 2007 m. liepos 10 d. preliminarios sutarties dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo, sudarytos tarp UBA „Bukra“ ir D. Š. , 6.3 punkte nustatyta, kad pagrindinės sutarties nesudarius nurodytu terminu, prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigia nebent šalys susitaria kitaip. Teismo teigimu, kadangi preliminarioji sutartis liko neįgyvendinta, pinigai, perduoti nepasiektam tikslui (pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta), turi būti grąžinti juos perdavusiems asmenims, vertinant, kad ieškovai pinigus perdavė, o atsakovas juos gavo be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo. Dėl to teismas konstatavo, kad, vadovaujantis CK 6.237 straipsniu, BUAB „Bukra“ privalo grąžinti D. Š. 66 819 Lt avansą, todėl jo kreditorinis reikalavimas šiai sumai tvirtintinas. Teismas pažymėjo, kad tokios pozicijos laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.
Teismas nurodė, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, t.y. susirašinėjimas su pardavėju UAB „Bukra“, patvirtina, kad D. Š. aktyviai bendradarbiavo su pardavėju, domėjosi galimybėmis sudaryti pagrindinę sutartį, todėl vertinti, kad jis pažeidė sutartinius įsipareigojimus, nėra pagrindo. Teismas pažymėjo, kad jeigu ir būtų konstatuotas sutarties pažeidimas iš pirkėjo pusės, ši aplinkybė nesudaro pagrindo BUAB „Bukra“ jo įmokėtą avansą užskaityti kaip baudą, nes įstatymo nustatyta tvarka tokio vienašalio sandorio (įskaitymo) bendrovė neįvykdė.
Teismas nurodė, kad pagal 2007 m. liepos 10 d. preliminarios sutarties dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sąlygas, šalis, dėl kurios kaltės nesudaryta pagrindinė sutartis, įsipareigojo sumokėti kitai šaliai 20 procentų nuo sutarties objekto kainos dydžio baudą ir D. Š. prašo patvirtinti jo kreditorinį reikalavimą – 66 819,40 Lt – dydžio baudą už sutartinių įsipareigojimų neįvykdymą. Teismas pažymėjo, kad pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl objektyvių nuo šalių valios nepriklausančių aplinkybių, t. y. Vilniaus apygardos teismo nutartimis pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių UAB „Bukra“ turtui, todėl vertinti, kad UAB „Bukra“ pažeidė sutartinius įsipareigojimus, nėra pagrindo, nes nėra nustatyta, kad bendrovė būtų vengusi pagrindinės sutarties sudarymo ir kad dėl jos veiksmų ar neveikimo tokios sutarties sudarymas (nepažeidžiant nustatyto termino) būtų negalimas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nenustatyta pardavėjo kaltės dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, konstatavo. jog D. Š. kreditorinio reikalavimo dalis dėl baudos už sutarties nevykdymą laikytina nepagrįsta, todėl netvirtintina.
Dėl M. B. kreditorinio reikalavimo teismas nurodė, kad bylos duomenimis nustatyta, jog 2008 m. balandžio 18 d. UAB „Bukra“ ir M. B. sudarė preliminarią sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo, kuria pardavėjas UAB „Bukra“ įsipareigojo parduoti pirkėjui M. B. butą. Teismas nurodė, kad 2008 m. balandžio 18 d. AB Snoras mokėjimo nurodymas Nr. 667965 patvirtina, kad M. B. sumokėjo UAB „Bukra“ 20 000 Lt avansą pagal minėtą preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas nurodė, kad 2009 m. sausio 28 d. raštu UAB „Bukra“ išsiuntė M. B. pranešimą, kad pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis privalo būti pasirašyta ir sudaryta iki 2009 m. vasario 28 d. Teismas pažymėjo, kad įrodymų, jog šis pranešimas buvo įteiktas adresatui, bankroto administratorius nepateikė, o M. B. tvirtina, jog jis negavo jokių pranešimų iš UAB „Bukra“, nes nuo 2008 m. gruodžio 4 d. jo deklaruojamas adresas yra pasikeitęs, be to, bylos nagrinėjimu metu M. B. nurodė, kad netrukus po 20 000 Lt avanso sumokėjimo jis buvo nuvykęs į UAB „Bukra“ ir pranešė, kad dėl susidariusių sunkių aplinkybių, jis buto nebepirks, todėl nebemokėjo jokių kitų įmokų. Teismas pažymėjo, kad, M. B. teigimu, sutarties nutraukimas nebuvo įformintas, tačiau UAB „Bukra“ buvo pažadėjusi įmokėtą avansą grąžinti, bet po bankroto bylos iškėlimo pakeitė savo poziciją. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartimi UAB „Bukra“ buvo iškelta bankroto byla, preliminarioji sutartis laikytina pasibaigusia. Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog preliminarioji sutartis liko neįgyvendinta, pinigai, perduoti nepasiektam tikslui (pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta), turi būti grąžinti juos perdavusiam asmeniui, vertinant, kad pirkėjas pinigus perdavė, o atsakovas juos gavo be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo. Dėl to teismas konstatavo, kad, vadovaujantis CK 6.237 straipsniu, BUAB „Bukra“ privalo grąžinti M. B. 20 000 Lt avansą, todėl jo kreditorinis reikalavimas šiai sumai tvirtintinas. Teismas pažymėjo, kad vertinti, jog BUAB „Bukra“ M. B. sumokėtą avansą įskaitė kaip baudą už sutarties pažeidimą, nėra pagrindo, nes byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių tokio vienašalio sandorio atlikimą įstatymo nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu tretysis asmuo (kreditorius) D. Š. prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 2 d. nutartį pakeisti ir patvirtinti 133 638,40 Lt D. Š. kreditorinį reikalavimą. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl objektyvių nuo šalių valios nepriklausančių aplinkybių – taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas, konstatuodamas, jog vertinti, kad UAB „Bukra“ pažeidė sutartinius įsipareigojimus, nėra pagrindo, nes nėra nustatyta, kad bendrovė būtų vengusi pagrindinės sutarties sudarymo, netinkamai vertino susidariusią situaciją ir faktines aplinkybes. Aplinkybės, jog atsakovo atžvilgiu buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės, leidžia teigti, jog atsakovas netinkamai vykdė arba apskritai nevykdė savo įsipareigojimų tretiesiems asmenims, kurie vėliau prašė taikyti minėtas apsaugos priemones, o galiausiai inicijavo bankroto bylos iškėlimą. Teismo argumentai, kad abi sutarties šalys neteko galimybės įvykdyti savo prievolinius įsipareigojimus iki termino jiems įvykdyti pasibaigimo nepriklausomai nuo jų pačių valios, neatitinka trikovės ir faktinės situacijos. Tai, kad atsakovui buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės, sudaro pagrindą teigti, jog būtent atsakovas nesiėmė tinkamų ir reikiamų priemonių tam, kad pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis būtų sudaryta laiku ir tinkamai.
2. Nesudarius pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties, D. Š. patyrė nuostolių, kurie yra daug didesni, negu reikalaujama sumokėti bauda, kuri turi būti sumokėta.
Atsiliepimas
Atsiliepime į trečiojo asmens (kreditoriaus) D. Š. atskirąjį skundą atsakovas BUAB „Bukra“ prašo apeliacinės instancijos teismą atskirąjį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad su atskiruoju skundu nesutinka. Atsakovo teigimu, atskirojo skundo argumentai, kad pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis buvo neįvykdyta dėl atsakovo kaltės yra nepagrįsti.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas BUAB „Bukra“ prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 2 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas, spręsdamas D. Š. kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimą, neatsižvelgė į aplinkybę, kad D. Š. net neketino vykdyti šalių sudarytos preliminariosios sutarties. D. Š. veiksmai patvirtina, kad jis siekė pasinaudoti susiklosčiusia situacija, kad galėtų nebevykdyti savo įsipareigojimų.
2. Teismo argumentas, kad sutartis buvo neįvykdyta dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, nėra visiškai teisingas, kadangi pagrindinė sutartis galėjo būti sudaryta nuo 2009 m. kovo 4 d. ir apie tai D. Š. buvo informuotas, tačiau jis atsisakė sudaryti sutartį dar prieš laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.
3. Teismo argumentai, jog nėra sutarties pažeidimo fakto vien todėl, kad bauda nebuvo įskaityta, nepagrįsti, tai nėra pagrindas laikyti, kad sutartis buvo pažeista.
4. Teismas, neatsižvelgdamas į tai, kad M. B. argumentai nepagrįsti įrodymais, nepagrįstai tenkino M. B. prašymą dėl kreditorinio reikalavimo tvirtinimo, motyvuodamas tuo, kad sutartis liko neįgyvendinta. Pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl M. B. neveikimo, todėl jo kreditorinis reikalavimas yra nepagrįstas ir neturi būti tvirtinamas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atsakovo BUAB „Bukra“ atskirąjį skundą tretysis asmuo (kreditorius) M. B. prašo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistą, kadangi pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta.
Atsiliepime į atsakovo BUAB „Bukra“ atskirąjį skundą tretysis asmuo (kreditorius) D. Š. prašo apeliacinės instancijos teismą atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad su atskirajame skunde išdėstytais argumentais nesutinka, mano, kad jie yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Motyvuojamoji dalis
Atskirieji skundai atmestini, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 2 d. nutartis paliktina nepakeista.
CPK 1 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas. Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras ir nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio pirmoji dalis numato, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams), tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.
Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl D. Š. bei M. B. kreditorinių reikalavimų tvirtinimo UAB „Bukra“ bankroto byloje.
Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Bukra“ ir D. Š. 2007 m. liepos 10 d. sudarė preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo, kuria pardavėjas UAB „Bukra“ įsipareigojo parduoti pirkėjui D. Š. butą. Pirkėjas ir pardavėjas sutarties 3.10 punktu įsipareigojo pasirašyti pagrindinę sutartį per 1 mėnesį nuo pranešimo apie sutarties objekto įregistravimą nekilnojamojo turto registre pirkėjui gavimo dienos. 2007 m. rugpjūčio 10 d. AB Swedbank mokėjimo nurodymas Nr. 1 patvirtina, kad D. Š. sumokėjo UAB „Bukra“ 66 819 Lt avansą už butą pagal preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. 2009 m. sausio 28 d. UAB „Bukra“ išsiuntė D. Š. raštą, kad pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis privalo būti sudaryta ir pasirašyta iki 2009 m. vasario 28 d. Vilniaus miesto 6 notarų biure. 2010 m. sausio 19 d. teismo posėdžio metu D. Š. pripažino UAB „Bukra“ raštą gavęs 2009 m. vasario 26 d. Tai paneigiančių įrodymų į bylą nepateikta, todėl laikytina, kad pagrindinė buto pirkimo-pardavimo sutartis pagal šalių sudarytos sutarties sąlygas turėjo būti pasirašyta vėliausiai iki 2009 m. kovo 26 d. Į bylą pateiktas D. Š. 2009 m. vasario 27 d. raštas, adresuotas UAB „Bukra“, patvirtina, kad, D. Š. teigimu, jis kreipėsi į pardavėjo nurodytą notarų biurą, tačiau buvo paaiškinta, kad UAB „Bukra“ yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės – apribota disponavimo teisė turimu turtu, todėl pagrindinės sutarties sudaryti šiuo metu nėra galimybių. Minėtame D. Š. rašte buvo prašoma pardavėją UAB „Bukra“ informuoti apie pasikeitusią situaciją, nurodyta, kad nepateikus jokios informacijos, taip pat paaiškėjus, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo taikomos ir dėl to nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis, bus laikoma, kad sutartis yra iš esmės pažeista. Į bylą pateiktas 2009 m. kovo 10 d. D. Š. raštas patvirtina, kad D. Š. pareikalavo UAB „Bukra“ grąžinti sumokėtą avansą.
Pagal CK 6.165 straipsnio trečiąją dalį preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti; jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo pagrindinės sutarties sudarymo. Vadovaujantis CK 6.165 straipsnio penktąja dalimi, jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia.
Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu trečiojo asmens (kreditoriaus) D. Š. atskirojo skundo argumento, jog turėtų būtų patvirtinamas jo kreditorinis reikalavimas baudos dėl sutarties nevykdymo dalyje. Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartimi UAB „Bukra“ 1 251 517,35 Lt vertės turto atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-2604-431/2009, taip pat Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartimi laikinosios apsaugos priemonės – viso UAB „Bukra“ turto areštas – buvo taikytos nagrinėjamojoje bankroto byloje. Esant atsakovo turto areštui, atsakovas UAB „Bukra“ negalėjo disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu turtu, todėl objektyviai negalėjo sudaryti pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, o trečiojo asmens (kreditoriaus) D. Š. atskirojo skundo argumentas, kad atsakovas nesiėmė tinkamų ir reikiamų priemonių tam, kad pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis būtų sudaryta laiku ir tinkamai, laikytinas nepagrįstu. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nežiūrint to, jog bylos duomenys patvirtina, kad D. Š. aktyviai bendradarbiavo su pardavėju, domėjosi galimybėmis sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau į bylą pateiktas 2009 m. kovo 4 d. elektroninis raštas patvirtina, kad D. Š. buvo pakartotinai pasiūlyta sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį su UAB „Bukra“ (t. 1, b.l. 163). UAB „Bukra“ ir D. Š. 2007 m. liepos 10 d. preliminariosios sutarties 6.3 punktas numatė, kad pagrindinės sutarties nesudarius nurodytu terminu prievolė sudaryti sutartį pasibaigia, nebent šalys susitartų kitaip; šalis, dėl kurios kaltės nesudaryta pagrindinė sutartis įsipareigoja sumokėti kitai šaliai 20 procentų nuo sutarties objekto kainos dydžio baudą; pirkėjo avansu už sutarties objektą sumokėti pinigai jam grąžinami per vieną mėnesį nuo sutarties pasibaigimo dienos, išskyrus tą avansinės įmokos dalį, kuri užskaitoma kaip bauda (jei dėl pagrindinės sutarties nesudarymo kaltas pirkėjas) arba pardavėjui papildomai sumokant nurodyto dydžio baudą pirkėjui (jei dėl pagrindinės sutarties nesudarymo kaltas pardavėjas). Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad UAB „Bukra“ pažeidė sutartinius įsipareigojimus, nes nėra nustatyta, kad bendrovė būtų vengusi pagrindinės sutarties sudarymo ir kad dėl jos veiksmų ar neveikimo tokios sutarties sudarymas būtų negalimas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nenustačius pardavėjo kaltės dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, D. Š. kreditorinio reikalavimo dalies dėl baudos už sutarties nevykdymą tvirtinti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu atsakovo BUAB „Bukra“ atskirojo skundo argumento dėl nepagrįsto D. Š. kreditorinio reikalavimo patvirtinimo dalyje dėl avanso. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausio Teismo praktiką, pažymi, kad avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma; tokią sankciją sutartyje nustačius, reikalavimas grąžinti tokias pinigų sumas negali būti tenkinamas ta apimtimi, kiek jis įskaitomas priešpriešiniu vienarūšiu reikalavimu taikyti netesybas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartimi UAB „Bukra“ iškėlus bankroto bylą, preliminarioji sutartis laikytina pasibaigusia. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo pripažinti, jog pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl D. Š. kaltės, be to, byloje nėra duomenų, jog UAB „Bukra“ D. Š. sumokėtą avansą, vadovaudamasis šalių sudarytos preliminariosios sutarties 6.3 punktu, užskaitė kaip baudą. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad preliminarioji sutartis liko neįgyvendinta, D. Š. 66 819 Lt avansas, sumokėtas UAB „Bukra“, turi būti grąžintas jį sumokėjusiam asmeniui CK 6.237 straipsnio pagrindu. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patvirtinimo D. Š. kreditorinį reikalavimą dalyje dėl avanso.
Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu atsakovo BUAB „Bukra“ atskirojo skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad D. Š. net neketino vykdyti šalių sudarytos preliminariosios sutarties. Teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog D. Š. aktyviai bendradarbiavo su pardavėju, domėjosi galimybėmis sudaryti pagrindinę sutartį, be to, kaip minėta, sumokėjo avansą pagal preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog D. Š. neketino vykdyti šalių sudarytos preliminariosios sutarties.
Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu atsakovo BUAB „Bukra“ atskirojo skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino M. B. prašymą dėl kreditorinio reikalavimo tvirtinimo. Bylos duomenys patvirtina, kad 2008 m. balandžio 18 d. UAB „Bukra“ ir M. B. sudarė preliminariąja sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo, kuria pardavėjas UAB „Bukra“ įsipareigojo parduoti pirkėjui M. B. butą. Į bylą pateiktas 2008 m. balandžio 18 d. AB Snoras mokėjimo nurodymas Nr. 667965 patvirtina, kad M. B. sumokėjo UAB „Bukra“ 20 000 Lt avansą pagal minėtą preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. 2009 m. sausio 28 d. raštu UAB „Bukra“ išsiuntė M. B. pranešimą, kad pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis privalo būti pasirašyta ir sudaryta iki 2009 m. vasario 28 d. Minėto UAB „Bukra“ 2009 m. sausio 28 d. rašto turinys patvirtina, kad jis buvo išsiųstas M. B. adresu Kaštonų g. 23, Skaidiškės, Vilniaus raj., tačiau į bylą pateikta Vilniaus miesto savivaldybės Šnipiškių seniūnijos 2009 m. sausio 13 d. pažyma Nr. (2009-42410-PS)-3 patvirtina, kad M. B. 2008 m. gruodžio 4 d. deklaruota gyvenamoji vieta yra Kalvarijų g. 290-18, Vilnius. Į bylą nėra pateikta įrodymų, jog minėtas BUAB „Bukra“ pranešimas dėl pagrindinės sutarties sudarymo buvo įteiktas adresatui. Kaip minėta, avansą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. UAB „Bukra“ ir M. B. 2008 m. balandžio 18 d. preliminariosios sutarties 6.3 punktas numatė, kad pagrindinės sutarties nesudarius nurodytu terminu prievolė sudaryti sutartį pasibaigia, nebent šalys susitartų kitaip; šalis, dėl kurios kaltės nesudaryta pagrindinė sutartis įsipareigoja sumokėti kitai šaliai 20 procentų nuo sutarties objekto kainos dydžio baudą; pirkėjo avansu už sutarties objektą sumokėti pinigai jam grąžinami per vieną mėnesį nuo sutarties pasibaigimo dienos, išskyrus tą avansinės įmokos dalį, kuri užskaitoma kaip bauda (jei dėl pagrindinės sutarties nesudarymo kaltas pirkėjas) arba pardavėjui papildomai sumokant nurodyto dydžio baudą pirkėjui (jei dėl pagrindinės sutarties nesudarymo kaltas pardavėjas). Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartimi UAB „Bukra“ iškėlus bankroto bylą, preliminarioji sutartis laikytina pasibaigusia. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo pripažinti, jog pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl M. B. kaltės, be to, byloje nėra duomenų, jog UAB „Bukra“ M. B. sumokėtą avansą užskaitė kaip baudą. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad preliminarioji sutartis liko neįgyvendinta, M. B. 20 000 Lt avansas, sumokėtas UAB „Bukra“, turi būti grąžintas jį sumokėjusiam asmeniui CK 6.237 straipsnio pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai patvirtino M. B. 20 000 Lt kreditorinį reikalavimą UAB „Bukra“ bankroto byloje.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirųjų skundų argumentai nėra pagrindas pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, ir sprendžia, kad atskirieji skundai yra nepagrįsti ir atmestini, o Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 2 d. nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistą.