Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininko V. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. Z. skundą dėl antstolio D. K. veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolis D. K., UAB „Bokšto valda“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Antstolis 2016 m. vasario 3 d. patvarkymu atsisakė patenkinti pareiškėjo skundą, nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 22 d. nutartimi įpareigojo antstolį išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. vasario 24 d. skundą. Antstolis atkreipė dėmesį į tai, kad nurodytu skundu pareiškėjas iš esmės prašo pripažinti, jog jis neteisėtai 2014 m. lapkričio 5 d. iškeldintas buto Vilniuje, Didžioji g. 10A – 55. Nurodė, jog 2014 m. rugpjūčio 27 d. antstolis nustatė, kad pareiškėjas negyvena pirmiau nurodytame bute. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 12 nutartimi atmetė I. Z. ir V. Z. atskirąjį skundą ir paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartį nepakeistą (pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti nurodytiems asmenims bankroto bylą) (civilinė byla Nr. 2S-1522-656/2014). Antstolis nurodė, kad raginimu pasiūlė pareiškėjui pačiam per 30 dienų išsikelti iš pirmiau nurodyto buto, bet pareiškėjas to nepadarė. Dėl minėtų aplinkybių antstolis surašė pareiškėjo iškeldinimo iš buto protokolą ir pareiškėjo turto aprašą. Antstolis nurodė, jog pareiškėjo iškeldinimą iš buto įvykdė vadovaudamasis CPK nustatyta tvarka.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas apelianto turėtą pakankamą laiko tarpą pasirūpinti tinkamu atstovavimu vykdymo procese, terminą nuo 2014-08-16 iki 2014-11-05 aiškino siaurai ir formaliai. Tik antstoliui 2014-10-17 patvarkymu netenkinus apelianto 2014-09-24 skundo, apeliantas galėjo kreiptis su prašymu nustatyti antrinę teisinę pagalbą. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paskyrimo sąlygas ir faktines bylos aplinkybes, dėl ko abstrakčiai padarė išvadą, jog apeliantas turėjo pakankamai laiko pasirūpinti atstovavimu;Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog apeliantas neįrodė, kad antstolis objektyviai ar subjektyviai buvo šališkas. Antstolis gauna atlyginimą už priverstinio išieškojimo veiksmų atlikimą vykdymo procese, todėl jis yra suinteresuotas vykdomosios bylos baigtimi išieškotojo naudai. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų, faktines bylos aplinkybes aiškino išimtinai antstolio naudai;Antstolis vykdomojoje byloje ėmėsi skubotų veiksmų, nesutikdamas atidėti iškeldinimo veiksmų, iki kol apeliantą pradės atstovauti advokatas. Apeliantas prašė antstolio atidėti iškeldinimo veiksmus turėdamas tik vienintelę priežastį – apginti savo teises.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjo V. Z. skundas dėl antstolio veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje nustatyta, kad antstolis D. K. vykdo 2014-05-22 Vilniaus miesto apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-4595-608/2013 iškeldinti atsakovą V. Z. su visu jam priklausančiu turtu iš UAB „Bokšto valda“ nuosavybės teise priklausančio buto, esančio Didžioji g. 10A-55, Vilniuje. 2014-08-06 patvarkymu minėtas vykdomasis raštas buvo priimtas vykdyti ir surašytas raginimas skolininkui geruoju įvykdyti sprendimą. 2014-08-27 antstolis nustatė, jog skolininkas aukščiau nurodytame bute, iš kurio prašoma jį iškeldinti, negyvena. 2014-09-08 skolininko raštu antstolis buvo informuotas, jog vykdomosios bylos iškėlimo dieną galiojo laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2FB-44119-819/2013, todėl antstolis turi būti nušalintas, pakeičiant jį kitu įgaliotu asmeniu, o vykdymo veiksmai sustabdyti. 2014-10-17 patvarkymu antstolis nustatė, kad jei skolininkas neišsikels iš ginčo buto, priverstinis iškeldinimas su visu skolininkui priklausančiu turtu bus vykdomas 2014-11-05. 2014-11-03 antstolio kontoroje gautas skolininko prašymas stabdyti iškeldinimo veiksmus. 2014-11-05 patvarkymu skolininko prašymas buvo netenkintas. 2014-11-05 antstolio kontoroje gautas V. Z. 2014-10-30 skundas, kuriuo jis prašė sustabdyti vykdymo veiksmus ir įpareigoti antstolį nusišalinti nuo vykdomosios bylos.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 21 d. nutartimi atmetė pareiškėjo V. Z. skundą dėl antstolio veiksmų, kadangi nenustatė, jog buvo aplinkybių, galinčių užkirsti kelią tęsti vykdymo veiksmus, todėl konstatavo, jog antstolis pagrįstai nenusišalino nuo vykdomosios bylos. Pasak teismo, pareiškėjas taip pat neįrodė, jog antstolis buvo objektyviai ar subjektyviai šališkas dėl to, kad pastarasis atliko vykdymo veiksmus kitoje vykdomojoje byloje. Taip pat padarė išvadą, jog pareiškėjas nuo 2014 m. rugpjūčio 16 d. iki 2014 m. lapkričio 5 d. turėjo pakankamai laiko pasirūpinti tinkamu atstovavimu vykdymo procese (CPK 599 straipsnis).

Nesutikdamas su minėta pirmosios instancijos teismo nutartimi apeliantas skunde nurodė, jog teismas, konstatuodamas apelianto turėtą pakankamą laiko tarpą pasirūpinti tinkamu atstovavimu vykdymo procese, terminą nuo 2014-08-16 iki 2014-11-05 aiškino siaurai ir formaliai. Pasak apelianto, tik antstoliui 2014-10-17 patvarkymu netenkinus apelianto 2014-09-24 skundo, apeliantas galėjo kreiptis su prašymu nustatyti antrinę teisinę pagalbą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto teiginiais nesutinka.

Pažymėtina, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnyje yra numatyta, jog tam, kad gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos suteikimas išimtinai yra siejamas su asmens turtine padėtimi ir neturėjimu galimybių pasirūpinti tinkamu atstovavimu. Apeliacinės instancijos teismas neginčija apelianto nurodytos aplinkybės, jog būtinybė kreiptis į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą jam kilo tik tuomet, kai antstolis 2014-10-17 patvarkymu netenkino jo skundo, kadangi tik pats asmuo turi teisę pasirinkti, ar naudotis teisine pagalba ir kada ja naudotis. Kita vertus, matydamas, jog nustatytu terminu nespės gauti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, apeliantas turėjo galimybę kreiptis su prašymu pratęsti CPK 512 straipsnyje numatytus terminus skundui dėl antstolio veiksmų pareikšti, tačiau to nepadarė. Apelianto skunde nurodytas teiginys, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paskyrimo sąlygas ir faktines bylos aplinkybes, vertintinas kritiškai, kadangi dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo iš dalies yra atsakingas ir pats apeliantas, kadangi greitesnį jos suteikimą taip pat lemia ir operatyvus reikiamų dokumentų pateikimas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Dėl nurodytų aplinkybių, atmestinas kaip nepagrįstas skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas terminą nuo 2014-08-16 iki 2014-11-05 aiškino siaurai ir formaliai, kadangi ir pats apeliantas turėjo galimybę pasirūpinti greitesne savo interesų apsauga.

Skunde apeliantas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog apeliantas neįrodė, kad antstolis objektyviai ar subjektyviai buvo šališkas. Pasak apelianto, antstolis gauna atlyginimą už priverstinio išieškojimo veiksmų atlikimą vykdymo procese, todėl jis yra suinteresuotas vykdomosios bylos baigtimi išieškotojo naudai. Be to, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų, faktines bylos aplinkybes aiškino išimtinai antstolio naudai. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokie apelianto teiginiai yra nepagrįsti.

Vadovaujantis CPK 178 str., šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K–3–398/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2008; kt.). Skunde nurodydamas aukščiau minėtus teiginius, apeliantas nenurodė šiuos teiginius pagrindžiančių aplinkybių ar įrodymų. Vienintelis apelianto motyvas, kodėl antstolis turėtų nusišalinti nuo vykdomosios bylos, buvo tas, kad jis vykdo ir kitas vykdomąsias bylas skolininko atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog minėta aplinkybė per se nėra pagrindas antstoliui nusišalinti nuo vykdomosios bylos, kadangi visose vykdomosiose byloje vykdymo veiksmai yra atliekami individualiai, nepriklausomai nuo kitų vykdomųjų bylų. Be to, apeliantas nei skunde dėl antstolio veiksmų, nei atskirajame skunde nenurodė kitų pagrindų, dėl kurių antstolis D. K. turėtų nusišalinti ar būti nušalintas nuo vykdomosios bylos. Apelianto nurodyti teiginiai, jog antstolis yra suinteresuotas bylos baigtimi ir didesniu atlygiu, grindžiami išimtinai subjektyvia ir niekuo nepagrįsta apelianto nuomone. Tas pats pasakytina ir apie skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes aiškino išimtinai antstolio naudai.

Taip pat kaip nepagrįstas atmestinas apelianto argumentas, jog antstolis vykdomojoje byloje ėmėsi skubotų veiksmų, nesutikdamas atidėti iškeldinimo veiksmų, iki kol apeliantą pradės atstovauti advokatas, kadangi byloje nenustatyta, jog antstolis vykdymo procese nepaisė tam tikrų procesinių terminų ar juos nepagrįstai pažeidė. Apeliantas apie numatomus pradėti priverstinio iškeldinimo veiksmus buvo informuotas daugiau nei prieš mėnesį laiko, todėl turėjo galimybę bent jau pradėti ieškoti teisinės pagalbos ir pritrūkus laiko, kreiptis dėl termino pratęsimo.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamos 2016 m. kovo 21 d. nutarties, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi išdėstytais argumentais ir CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 d. 1 p., 339 straipsniu, teismas

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.