Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Evaldo Gražio, teisėjų Jurgio Kiškio ir Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, Audrai Stankevičiūtei, dalyvaujant išteisintajam ir nukentėjusiajam (privačiam kaltintojui) E. K., jo atstovei advokatei Jurgitai Mačiulskienei, išteisintajai ir nukentėjusiajai (privačiai kaltintojai) D. T. Š., jos atstovui advokatui Daniui Svirinavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) E. K. ir nukentėjusiosios (privačios kaltintojos) D. T. Š. atstovo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo

E. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, nenustačius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką;

T. D. Š. išteisinta pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, 155 straipsnio 1 dalį, nenustačius, kad ji padarė šias nusikalstamas veikas.

Nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo E. K. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios T. D. Š. sveikatą, t. y., kad 2011-07-24 apie 12 val. Kaune, prie (duomenys neskelbtini) kapinių prekybos gėlėmis metu, T. D. Š. sėdant ant kėdės, patraukė kėdę, dėl ko nukentėjusioji parkrito ant asfalto, tuo padarant jai poodines kraujosruvas sėdmenų srityje, kairio klubo sąnario sumušimą ir išsivysčiusią dalinę kairio šeivinio nervo parezę.

T. D. Š. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama įžeidimu ir šmeižimu, o būtent, kad 2011 m. liepos mėnesio 24 d. apie 11.40-12 val. viešoje vietoje - prekyvietėje - automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Kauno m., prie (duomenys neskelbtini) kapinių, pašalinių asmenų (pirkėjų) akivaizdoje vadindama E. K. „tiuremščiku" bei 2011 m. liepos 25 d. Kauno m. Santakos PK Šilainių PN pareiškimu, o 2011 m. spalio 18 d. skundu Kauno apylinkės prokuratūrai pranešdama tikrovės neatitinkančią informaciją, jog prie (duomenys neskelbtini) kapinių, E. K. 2011 m. liepos 24 d. apie 11.40-12 val. viešoje vietoje – prekyvietėje - automobilių stovėjimo aikštelėje prie (duomenys neskelbtini) kapinių tyčia išstumdė ir pernešė į kitą vietą jos gėles, šiai sėdant ant kėdės tyčia ją patraukė, dėl ko ji nugriuvo ant grindinio, tuo padarant poodines kraujosruvas sėdmenų srityje, kairio klubo sąnario sumušimą ir išsivysčiusią dalinę kairio šeivinio nervo parezę, padarė T. D. Š. nežymų jos sveikatos sutrikdymą, bei 2012 m. rugpjūčio 2 d. Kauno apylinkės teismo, esančio (duomenys neskelbtini), teisiamojo posėdžio metu duodama parodymus apie aukščiau paminėtas aplinkybes, paskleidė apie E. K. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ir pažeminti jį kitų asmenų bei atsakingų pareigūnų akivaizdoje ir taip pakirsti pasitikėjimą juo, o taip pat raštu ir žodžiu užgauliai pažemino jį.

Nukentėjusysis E. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015-04-01 nuosprendžio dalį dėl T. D. Š. išteisinimo ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį pripažįstant T. D. Š. kalta padarius nusikaltimus, numatytus BK 154 straipsnio l dalyje, 155 straipsnio l dalyje, paskiriant jai bausmę paminėtų BK straipsnių sankcijos ribose bei tenkinti jo civilinį ieškinį, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, šioje dalyje priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, neanalizavo visų įrodymų ir argumentų, todėl neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė neteisingą nuosprendį. Privatus kaltintojas nesutinka su teismo nuomone, kad T. D. Š. konflikto metu su E. K. net ir pavartojus žodį „kalėjmčikas “, nebūtų galima daryti išvados, kad tai yra įžeidimas arba šmeižimas. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad T. D. Š. kaltino dėl jį įžeidusio, paniekinusio ir pažeminusio žodžio „tiuremščikas“, nors ne kartą buvo apšaukiamas ir žodžiu „kalėjmčikas“. Nuosprendyje neaptarti ir nevertinti 2011 m. liepos 25 d. Kauno m. Santakos PK Šilainių PN pareiškime, 2011 m. spalio 18 d. skunde Kauno apylinkės prokuratūrai T. D. Š. pranešta tikrovės neatitinkanti informacija (nurodyta kaltinime), 2012 m. rugpjūčio 2 d. Kauno apylinkės teisme teisiamojo posėdžio metu jos duoti parodymai, kuriais paskleista tikrovės neatitinkanti informacija (nurodyta kaltinime), galinti paniekinti ir pažeminti E. K. kitų asmenų bei atsakingų pareigūnų akivaizdoje ir taip pakirsti pasitikėjimą juo, o taip pat raštu ir žodžiu užgauliai pažeminusi jį, t. y. įžeidusi. Apeliantas tvirtina, kad nei nuteistas, nei įtariamas kokios nors nusikalstamos veikos padarymu, o juo labiau kalėjęs kalėjime, tuo metu nebuvo. Kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų žargono žodyno autorius R. K. aiškina jog žodis „tiuremščikas“ reiškia - nuteistasis, kalinys (R. K., Kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų žargono žodynas, 2-asis pataisytas ir papildytas leidimas, 2014). Analogiškai nurodoma ir internetiniame žodyne „Žodynas.lt“. Tą pačią prasmę turi ir žodis „kalėjmčikas“. Įvykio vietoje viešas, girdint pašaliniams asmenims, žodinis T. D. Š. konstatavimas, jog apeliantas kalinys, šiuo niekada nebuvus, o priešingai tuo metu dirbant kalinių prižiūrėtoju, yra tyčia paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri jį paniekino, pažemino garbę ir orumą, formavo neigiamą nuomonę apie jį ir jo gerą vardą, o taip pat pakirto gėlių pirkėjų, kitų asmenų pasitikėjimą juo, kadangi visuomenėje susiformavusi neigiama nuomonė apie įkalinimo bausmę atlikusius asmenis, su jais vengiama bendrauti, o juo labiau kartu dirbti. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, jeigu faktai tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, asmens poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams. Be to, informacija apie faktus ir jų duomenis gali būti tikra arba klaidinga (netiksli), išgalvota, melaginga, netikra, t. y. neatitinkanti tikrovės. Tai reiškia, kad iš tikrųjų tokių faktų, aplinkybių, įvykių, reiškinių nebuvo arba būta kitokių (2006-10-11 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2006; 2007-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 488/2007; 2011-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2011). Kaltinimas, jog T. D. Š. padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, grindžiamas nukentėjusiojo parodymais, liudytojų E. G. G., A. M., I. K. parodymais. Liudytojai E. G. G., A. M. apklausti baudžiamosios bylos, kuri E. K. atžvilgiu nutraukta, nagrinėjimo metu dėl tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje tariamai padaryto jo nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje (2 t. 52-55 b. l.). Kaip matyti iš 2015-04-01 Kauno apylinkės teismo nuosprendžio, įrodymai esantys baudžiamojoje byloje teisminio proceso Nr. 1-20-2-00466-2011 taip pat buvo analizuojami šioje privataus kaltinimo byloje, tačiau teisme apklaustų liudytojų E. G. G., A. M. parodymai, patvirtinantys, kad išteisintoji įvykio metu E. K. vadino „kalėjmčikas “, „tiuremščikas “ nebuvo vertinami.

2011-07-25 T. D. Š. kreipėsi pareiškimu į Kauno m. Santakos PK Šilainių policijos nuovadą pranešdama, jog neva E. K. 2011 m. liepos 24 d. apie 12.00 val. prekyvietėje- automobilių stovėjimo aikštelėje prie (duomenys neskelbtini) kapinių pradėjo spardyti, stumdyti jos gėles bei tąsyti už drabužių A. Š.. Maždaug po 5 minučių, neva, jis užėjo jai už nugaros ir ištraukė kėdę, ant kurios tuo metu išteisintoji sėdosi, dėl ko griūdama ant asfalto vos spėjo atsiremti abiem rankomis. 2011-10-06 dėl šio T. D. Š. pareiškimo Kauno apskrities VPK Kauno m. Santakos PK Šilainių policijos nuovados tyrėjo nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nes nepadaryta veika, numatyta BK 284 straipsnyje. 2011-10-18 T. D. Š. kreipėsi skundu į Kauno miesto apylinkės prokuratūrą dėl nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą panaikinimo, nurodydama iš esmės analogiškas aplinkybes apie konflikto eigą, taip pat pažymėdama, kad dėl tokios E. K. veikos jai padarytos poodinės kraujosruvos sėdmenų srityje, kairio klubo sąnario sumušimas ir išsivystė dalinė kairio šeivinio nervo parezė, t. y. T. D. Š. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Pagal pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-2-00466-11, byla perduota Kauno apylinkės teismui. 2012-08-02 Kauno apylinkės teisme viešo teisiamojo posėdžio metu T. D. Š., duodama parodymus apie aukščiau paminėtas aplinkybes, vėlgi nurodė, jog E. K. neva ją pastūmė ir mėtė gėles, suėmė už žastų bei tąsė ir kakta į kaktą sudavė A. Š., ištraukė kėdę, ant kurios tuo metu ji sėdosi. 2012-09-10 priimta nutartis perduoti šią baudžiamąją bylą ikiteisminio tyrimo papildymui. Nutartyje konstatuota, kad nukentėjusiosios parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu yra prieštaringi. Liudytojų parodymai taip pat yra prieštaringi (2 t. 56-57 b. l.). Kilusių esminių prieštaravimų nepanaikinus ikiteisminio tyrimo papildymo metu, 2012-10-15 Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūra šį ikiteisminį tyrimą nutraukė nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių E. K. kaltę (2 t. 72-77 b. l.). Nukentėjusiosios atstovui pastarąjį sprendimą apskundus, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas V. Č. skundą patenkinti atsisakė, pakeisdamas ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindą, ikiteisminį tyrimą nutraukdamas nesant veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio l dalyje požymių (2 t. 97-99 b. l.). 2013-03-05 T. D. Š. privataus kaltinimo tvarka kreipėsi į Kauno apylinkės teismą dėl E. K. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Jis nepagrįstai buvo kaltinamas tą pačią dieną ir prie tokių pačių aplinkybių tokių pačių kūno sužalojimų padarymu, tačiau 2015-04-01 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu jis buvo išteisintas, nenustačius, kad padarė šią nusikalstamą veiką. Apelianto nuomone, šie 2011-07-25 T. D. Š. pareiškime Kauno m. Santakos PK Šilainių PN, 2011-10-18 T. D. Š. skunde Kauno m. apylinkės prokuratūrai, 2012-08-02 Kauno apylinkės teisme teisiamojo posėdžio metu paminėti teiginiai yra paskleista apie jį tikrovės neatitinkanti informacija, galinti paniekinti ir pažeminti jį kitų asmenų bei atsakingų pareigūnų akivaizdoje ir taip pakirsti pasitikėjimą juo, o taip pat minėti T. D. Š. teiginiai užgauliai jį pažemino. Dėl tokios išteisintosios veikos skundo autorius tvirtina patyręs ir šiuo metu pastoviai patiriantis didelę žalą, emocinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą artimųjų ir aplinkinių akivaizdoje, dėl ko pablogėjo jo reputacija ir sumažėjo bendravimo galimybės. Šmeižimo nusikaltimo turinį sudarančius veiksmus ji atliko valingai, tai yra norėjo paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją apie E. K. neva padarytus nusikalstamus veiksmus. Skleisdama tokio pobūdžio informaciją, T. D. Š. peržengė teisės reikšti įsitikinimus ribas ir piktnaudžiavo šiomis teisėmis taip, kad apeliantui kaip nukentėjusiajam iškilo teisė ginti savo interesus baudžiamosios teisės priemonėmis.

Nukentėjusiosios D. T. Š. atstovas advokatas Danius Svirinavičius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 1 d. nuosprendžio

dalį dėl E. K. išteisinimo ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį, kuriuo E. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam bausmę šio baudžiamojo įstatymo sankcijos ribose; priteisti nukentėjusiajai ir privačiai kaltintojai patirtas proceso išlaidas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiosios parodymai, priešingai nei nurodyta apylinkės teismo nuosprendyje, yra nuoseklūs. Ji nuosekliai aiškino, kad sėdant ant kėdės, kuri buvo šalia prekybos vietos, krito ant asfalto, nes E. K., kurio prekybos vieta buvo už T. D. Š., patraukė kėdę, parkrito ant asfalto, pajuto skausmą nugaros srityje, tačiau vaikščioti galėjo. Po kurio laiko pasijuto blogai, kreipėsi pagalbos į medikus. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir objektyvaus pobūdžio duomenys. 2011-10-17 specialisto išvadoje Nr. G 2803/11(02) T. D. Š. konstatuota poodinės krausjosruvos sėdmenų srityje, kairio klubo sąnario sumušimas, stuburo juosmeninės - kryžmeninės srities sumušimas ir išsivysčiusi dalinė kairio šeivinio nervo parezė; sužalojimai galėjo būti padaryti prie tiriamosios nurodomų aplinkybių, tai yra patraukus jai sėdant kėdutę ir dėl to atsitrenkus į grindinį sėdmenų sritimi, jos nurodomu laiku, tai yra 2011-07-24. Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai laikė nurodytąją specialisto išvadą nepakankamu įrodymu kaltinamojo kaltei patvirtinti. Itin svarbūs visiškai nešališko liudytojo V. K. parodymai. Šis liudytojas paaiškino, kad matė, kaip T. D. Š. prekiavo gėlėmis, ji sėdo į kėdę, o E. K. tą kėdę patraukė. Dėl to nukentėjusioji nugriuvo. Teismas visiškai nepagrįstai šiuos parodymus, kaip ir liudytojo A. Š. parodymus, atmetė, nepagrįstai rėmėsi paties kaltinamojo (suinteresuoto išvengti atsakomybės) bei pastarojo artimųjų parodymais. Apylinkės teismas neįžvelgė tų esminių aplinkybių, kad kaltintojos parodymus visiškai patvirtina nurodytoji specialisto išvada (tame tarpe ir kiti medicininiai duomenys, esantys byloje) bei liudytojų A. Š. ir V. K. parodymai. Visi šie įrodymai, vertinant juos visumoje, ir sudaro pakankamą pagrindą priimti E. K. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Todėl apeliantas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas nukentėjusiosios T. D. Š. skundą ir priimdamas dėl jame suformuluoto kaltinimo išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą apie kaltinamojo nekaltumą.

Nukentėjusiosios D. T. Š. atstovas advokatas Danius Svirinavičius atsikirtime į E. K. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje privati kaltintoja, nukentėjusioji (išteisintoji) T. D. Š. ir jos atstovas advokatas Danius Svirinavičiaus prašė privačios kaltintojos atstovo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo E. K. apeliacinį skundą atmesti; privatus kaltintojas, nukentėjusysis (išteisintasis) E. K. ir jo atstovė prašė privataus kaltintojo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintosios T. D. Š. atstovės apeliacinį skundą atmesti.

Dėl privataus kaltintojo, nukentėjusiojo E. K. apeliacinio skundo

Apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas. Privataus kaltintojo manymu, teismas, netinkamai įvertinęs surinktus duomenis, neteisingai nustatė faktines aplinkybes, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai konstatavo, kad T. D. Š. nepadarė BK 154 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto pateiktu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, BPK 20, 301 straipsnių, 305 straipsnio 3 dalies nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pažeistos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai T. D. Š. išteisino pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Visų pirma, pažymėtina, kad vadovaujantis 2015-06-25 Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. XII-1888, BK 155 straipsnio redakcija neteko galios nuo 2015-07-10, ir tokiu būdu nusikalstama veika, kuria buvo kaltinama T. D. Š., yra dekriminalizuota, t. y. nebelaikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Tad E. K. apeliacinio skundo argumentai, susiję su T. D. Š. kaltinimu pagal BK 155 straipsnio 1 dalį plačiau neanalizuojami.

Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo.

Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo garbę ir orumą. Objektyviai šmeižimas reiškiasi aktyviais veiksmais – tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu, t. y. perdavimu kuriuo nors būdu bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį. Tikrovės neatitinkanti informacija (šmeižimo dalykas) yra melagingos, prasimanytos žinios. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015). Šmeižimas padaromas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis), tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog skleidžia melagingas žinias, kurios yra žeminančios, niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir nori taip veikti.

Pagal formuojamą teismų praktiką sąžiningas asmens kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo bei pranešimas apie padarytus ar daromus teisės pažeidimus nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas (pvz., kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-354/2000, 3K-3-56/2004). Toks veiksmas nelaikytinas tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu BK 154 straipsnio taikymo prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2015). Pažymėtina ir tai, kad ne BK 154 straipsnyje, o 236 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už nekalto asmens melagingą įskundimą ir pranešimą apie nebūtą nusikaltimą. Melagingo įskundimo atveju kaltininkas, žinodamas, kad skundžiamas asmuo realiai nėra padaręs nusikalstamos veikos, melagingai įskundžia (pateikia žinomai neteisingą, tyčia iškreiptą informaciją) apie nekaltą asmenį baudžiamojo persekiojimo pradėjimo teisę turintiems subjektams, kad šis padarė nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kuri atitinka BK specialiojoje dalyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, ir būtent dėl šios melagingos informacijos pradedamas įskųsto asmens baudžiamasis persekiojimas.

Nagrinėjamos bylos aplinkybės patvirtina, kad T. D. Š., pagal privataus kaltintojo skundą kaltinta pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį, kad paskleidė apie E. K. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ir pažeminti jį kitų asmenų bei atsakingų pareigūnų akivaizdoje ir taip pakirsti pasitikėjimą juo, taip jį įžeidė, tiksliau, kad 2011 m. liepos 24 d. apie 11.40-12 val. viešoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Kaune, prie (duomenys neskelbtini) kapinių, įsikūrusioje prekyvietėje pašalinių asmenų (pirkėjų) akivaizdoje vadindama jį „tiuremščiku“ bei 2011 m. liepos 25 d. Kauno miesto Santakos policijos komisariato Šilainių policijos nuovadai pareiškimu, o 2011 m. spalio 18 d. skundu Kauno apylinkės prokuratūrai pranešdama tikrovės neatitinkančią informaciją, jog 2011 m. liepos 24 d. apie 11.40-12 val. prie (duomenys neskelbtini) kapinių E. K. tyčia išstumdė ir pernešė į kitą vietą jos gėles, šiai sėdant ant kėdės tyčia šią patraukė, dėl ko ji nugriuvo ant grindinio, tuo padarant poodines kraujosruvas sėdmenų srityje, kairio klubo sąnario sumušimą ir išsivysčiusią dalinę kairio šeivinio nervo parezę, t. y., padarė T. D. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą, bei 2012 m. rugpjūčio 2 d. Kauno apylinkės teismo, esančio (duomenys neskelbtini), teisiamojo posėdžio metu duodama parodymus apie aukščiau paminėtas aplinkybes.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog T. D. Š. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios apšmeižti nukentėjusįjį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis teismo išvadomis. Bylos duomenys patvirtina, kad E. K. nuo 2005 m. kovo 3 d. iki 2012 m. liepos 17 d., tad ir konfliktų su išteisintąja metu, dirbo (duomenys neskelbtini) prižiūrėtoju (t. 3, b. l. 118), kas pagrįstai manytina, buvo žinoma ir T. D. Š.. Žodis „tiuremščikas“, verčiant iš rusų kalbos, reiškia – „kalėjimo sargas“, „kalėjimo prižiūrėtojas“. Byloje nėra duomenų apie tai, kad išteisintoji būtų kada nors kalėjusi ar artimai bendravusi su laisvės atėmimo vietose bausmę atlikusiais asmenimis, todėl manyti, kad ji savo kalboje vartoja kriminalinį žargoną ir pavadindama E. K. „tiuremščiku“ siekia jį apibūdinti kaip kalinį, nėra pagrindo. Todėl sutiktina su apylinkės teismo išvadomis, kad toks išsireiškimas nelaikytinas nei įžeidimu, nei šmeižimu.

Išteisintajai T. D. Š. pateikto kaltinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį esmę sudaro tai, kad ji tyčia ikiteisminio tyrimo įstaigoms ir teismui paskleidė apie E. K. tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. kad šis jos atžvilgiu padarė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Tokie išteisintajai inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyvieji ir objektyvieji požymiai formaliai atitinka ne BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, bet turi BK 236 straipsnio 1 dalyje aprašytos veikos požymių. Pažymėtina, kad BK 236 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos objektas yra normali ikiteisminio tyrimo institucijų, prokurorų veikla, papildomas objektas – melagingai įskųsto asmens garbė ir orumas, kitos teisės ir laisvės. Taigi, tais atvejais, kai asmuo melagingai praneša įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, apie tariamai kito asmens padarytą nusikalstamą veiką, tai nėra tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas BK 154 straipsnio prasme, bet atitinka BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytos pavojingos veikos požymį – melagingą nekalto asmens, kaip padariusio nusikalstamą veiką, įskundimą įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2015).

Apygardos teismas pažymi, kad ta aplinkybė, jog T. D. Š. skunduose nurodyta informacija tapo žinoma ikiteisminio tyrimo įstaigoms ir teismui, nereiškia, kad ši informacija buvo paskleista tretiesiems asmenims. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio formuojamos praktikos nuosekliai laikosi ir žemesnės instancijos teismai, yra išaiškinęs, jog tokiu atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo, parodymų) turinys tampa žinomas pareigūnams (pvz. policijos pareigūnams, prokurorams, teisėjams ir kitiems asmenims) dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešta tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimo, žinojimu) asmenims (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-56/2004). Šiuo atveju, kaip jau minėta, T. D. Š. dėl galimo jos teisių pažeidimo kreipėsi ne į trečiuosius pašalinius asmenis, o į įgaliotas institucijas ir byloje duomenų, kad jos skundai ir juose nurodyti duomenys būtų pateikti ir kitiems asmenims, nėra. Todėl jos veiksmuose nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių ir ji dėl šios veikos pagrįstai išteisinta.

Teisingai išsprendęs T. D. Š. kaltės klausimą, teismas netinkamai išsprendė byloje pareikšto civilinio ieškinio klausimą – atmetė nukentėjusiojo i r privataus kaltintojo E. K. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kadangi T. D. Š. išteisinta tuo pagrindu, kad ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nukentėjusiojo civilinis ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtas. Todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Apeliantas taip pat prašo priteisti iš išteisintosios bylinėjimosi išlaidas. Kadangi apeliacinis skundas atmestas, prašymas priteisti privataus kaltintojo turėtas proceso išlaidas iš T. D. Š. negali būti tenkinamas.

Dėl privačios kaltintojos, nukentėjusiosios T. D. Š. atstovo apeliacinio skundo

Privačios kaltintojos atstovas, nesutikdamas su teismo sprendimu dėl E. K. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, akcentuoja tai, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl E. K. nekaltumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apelianto argumentai nepagrįsti. Įvertinusi ir ištyrusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas vertino visetą byloje surinktų įrodymų ir visus byloje esančius duomenis bei jų pagrindu padarė pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo išvada, kad neįrodyta, jog E. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrįsta. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias aplinkybes, tačiau šioje byloje tokių įrodymų nesurinkta.

Duomenys dėl E. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką yra prieštaringi. Kaltinimas sužalojus T. D. Š. grindžiamas subjektyviais nukentėjusiosios ir jos sutuoktinio A. Š. parodymais, taip pat liudytojo V. K. parodymais bei specialisto išvada. Liudytojų I. K., E. G. G. parodymai yra E. K. teisinantys įrodymai ir jie visiškai prieštarauja nukentėjusiosios, jos sutuoktinio ir liudytojo V. K. nurodytoms aplinkybėms.

Pažymėtina, jog įrodymų patikimumas, jų įrodomoji vertė nustatoma visus surinktus duomenis lyginant ir gretinant tarpusavyje bei atsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes. Vertinant E. K. kaltinančius įrodymus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad jie yra prieštaringi, ko negalima pasakyti apie kaltinamąjį teisinančius įrodymus. Pačios nukentėjusiosios viso proceso metu teikti paaiškinimai nebuvo nuoseklūs, jie prieštaravo ir liudytojų nurodytoms įvykio aplinkybėms.

Skunde prašydama pradėti privataus kaltinimo bylą T. D. Š. nurodė, kad 2011-07-24 jai su sutuoktiniu A. Š. prie (duomenys neskelbtini) kapinių prekiaujant gėlėmis, priėjo E. K. ir ėmė jas spardyti, sugriebė jos vyrą už drabužių, savo kakta trenkė vieną smūgį šiam į kaktą. Prišokusi I. K. bandė fotografuoti ar filmuoti, taip bandydama išprovokuoti dar didesnį konfliktą. Privati kaltintoja nurodė atitraukusi A. Š. nuo E. K. ir nuvedusi į šalia jų prekyvietės stovėjusį automobilį, o pati toliau prekiavusi gėlėmis. Maždaug už 5 minučių sėsdamasi krito ant asfalto, nes E. K., kurio prekybos vieta buvo už jos, patraukė kėdę. Po kelių dienų pasijuto blogai ir kreipėsi į medikus. Vėliau jai buvo konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 3, b. l. 1-2). 2011-07-25 pareiškime Kauno miesto Šilainių policijos nuovados viršininkui ji nurodė iš esmės analogiškas konflikto pradžios aplinkybes. Paminėjo, kad po konflikto praėjus 5 minutėms, E. K. užėjo jai už nugaros ir ištraukė kėdę, ant kurios ji ketino sėsti. Griūdama aukštielninka ant asfalto, ji vos spėjo atsiremti abiem rankomis (t. 1, b. l. 11). Apklausiama 2012-08-02 vykusio teisiamojo posėdžio metu, nukentėjusioji paaiškino, kad E. K. išstumdė gėles, numetė jas link A. Š., suėmė jos vyrą ir apie minutę tąsė, kakta sudavė į kaktą. Atplėšusi sutuoktinį nuo E. K., pasodino jį į mašiną ir atėjo toliau prekiauti. E. K. stovėjo jai už nugaros. Norėdama atsisėsti, ji pasisuko pažiūrėti, kur kėdė, ir pamatė ant jos atlošo E. K. rankas. Šis patraukė kėdę, o ji nebegalėjo susilaikyti ir nugriuvo ant asfalto. Konflikto metu buvo didelis triukšmas. Jai nukritus, kaltinamasis ir jo šeimos nariai juokėsi (t. 2, b. l. 24).

Vertinant nukentėjusiosios parodymus, pastebėtina, kad jie viso proceso metu nebuvo visiškai nuoseklūs. Ji tikino, kad E. K. su savo žmona provokavo konfliktą, kad buvo kilęs triukšmas, tačiau net jos sutuoktinis liudytojas A. Š. 2013-11-09 vykusio teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad 2011-07-24 jokio konflikto, triukšmo nebuvo. Analizuojant privačios kaltintojos nurodytas aplinkybes dėl kėdės ištraukimo ir kritimo momento, vėlgi matyti, kad jie tam tikrose detalėse nesutampa. Kaip ir minėta, kreipdamasi į policijos įstaigą, skunde ji nurodė, kad konfliktui aprimus E. K. užėjo jai už nugaros ir ištraukė kėdę, ant kurios ji ketino sėsti. Griūdama aukštielninka ant asfalto ji vos spėjo atsiremti abiem rankomis. Apklausiama 2012-08-02 vykusio teisiamojo posėdžio metu jau aiškino, kad po to, kai pasodino savo vyrą į mašiną ir atėjo prekiauti gėlėmis, E. K. stovėjo jai už nugaros. Sėsdamasi ji atsisuko ir matė išteisintojo rankas ant kėdės atlošo. Kreipdamasi į teismą privataus kaltinimo tvarka skunde nenurodė nei to, kad krito aukštielninka, atsirėmė rankomis, nei to, kad buvo atsisukusi ir matė E. K. traukiančio jos kėdę rankas ant atlošo. Nukentėjusioji aiškino, kad automobilis, kuriame sėdėjo jos vyras, stovėjo šalia prekyvietės, A. Š. incidentą matė būdamas už maždaug 2 metrų, tačiau jos sutuoktinis teisiamojo posėdžio metu aiškino, kad momentą, kaip E. K. besisėdančiai T. D. Š. patraukė kėdę, matė būdamas už 7-8 metrų. Ji aiškino, kad E. K. prekiavo jai už nugaros, tačiau iš laikinų prekybos vietų planų ir liudytojų parodymų matyti, kad prie (duomenys neskelbtini) kapinių esančioje aikštelėje nėra tokių prekybos vietų, kad prekeiviai stovėtų vienas už kito.

Liudytojas V. K. paaiškino, kad sėdėdamas automobilyje ir laukdamas, kol įkais variklis, matė, kaip E. K., stovėdamas už nugaros gėlėmis prekiaujančiai moteriškei, jai sėdantis, patraukė kėdę, dėl ko T. D. Š. nugriuvo, aiktelėjo. Jokio triukšmo, susistumdymų jis nematė. Nukentėjusiajai atsistojus, jis nuvažiavo (t. 3, b. l. 57). 2012-09-10 vykusio teisiamojo posėdžio metu liudytojas aiškino, kad grįždamas iš kapinių į mašiną matė, kaip E. K. timptelėjo kėdę, dėl ko nukentėjusioji nukrito ir suriko. T. D. Š. atsistojusi apsižiūrėjo sėdmenis, o jis sėdo į mašiną ir išvažiavo (t. 2, b. l. 52). Tad ir šio, kaip tvirtina nukentėjusiosios atstovas, nesuinteresuoto bylos baigtimi liudytojo parodymuose yra prieštaravimų, dėl ko besąlygiškai tikėti jo paaiškinimais teismas neturi pagrindo. Be to, šis liudytojas negalėjo nurodyti, kada po 2011-07-24 jis vėl atvyko į kapines ir sužinojo apie tai, kas nutiko T. D. Š.. Ikiteisminio tyrimo metu jis aiškino, kad sekantį kartą į kapines atvyko per Mirusiųjų atminimo dieną (t. 1, b. l. 38), 2012-09-10 teisiamojo posėdžio metu, kad po mėnesio ar vėliau (t. 2, b. l. 52), 2013-06-27 teisiamojo posėdžio metu – kad rudeniop (t. 3, b. l. 57). Šios aplinkybės taip pat verčia abejoti jo parodymų nuoširdumu. Kaip ir nurodė apylinkės teismas, Mirusiųjų atminimo diena, yra pakankamai įsimintina, tad asmuo turėtų prisiminti, ar būtent šią dieną ar anksčiau buvo atvykęs į kapines.

Vertinant paminėtų duomenų patikimumą būtina atsižvelgti į tai, kiek juos patvirtina ar nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Be to, reikia įvertinti ir tai, kad tarp gėlių pardavėjų yra susiklostę konfliktiški santykiai dėl prekybos vietų gėlėmis nepasidalijimo. Tai iš esmės pripažįsta ir T. D. Š. bei A. Š., ir E. K. bei I. K.. Kad privati kaltintoja yra konfliktuoti linkusi asmenybė, patvirtina gėlininkų, prekiaujančių (duomenys neskelbtini) kapinių prieigose raštai Kauno miesto savivaldybės Verslo skyriui (t. 2, b. l. 38-39). Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2012-10-15 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 20-2-00466-11 nurodyta, kad liudytojas A. K., dirbantis įmonėje (duomenys neskelbtini), paaiškino, jog pažįsta abi šeimas. Pasak liudytojo, T. D. Š. jau seniai įžeidinėja E. K., kelia konfliktus su gėlių prekeiviais (t. 3, b. l. 9).

Taigi, šioje byloje taip pat sprendžiama ir tarpusavio santykių problema. Tokioje privačioje byloje, kai vyksta ilgalaikiai nesutarimai dėl prekybos, konkuruojama ne visada gražiomis ir sąžiningomis priemonėmis, kai konfliktuojančių pusių santykiai įtempti, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų. Baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė sprendžiant tarp šalių kilusius ginčus ir konfliktus. Konfliktinėse situacijose susijaudinę asmenys kartais nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, apkaltina kitą asmenį. Tačiau tai nereiškia, kad baudžiamoji teisė yra tinkamiausia priemonė spręsti tokius ginčus. Visuotinai pripažįstamas ultima ratio principas reikalauja taikyti baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai visi kiti būdai yra nepakankami teisingumui atstatyti. Pripažįstant asmenį kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, turi būti remiamasi tik neabejotinais jo kaltę patvirtinančiais įrodymais. Kaip ir minėta, nukentėjusiosios ir A. Š. parodymai yra subjektyvūs, sprendžiant dėl šių parodymų patikimumo, svarbu įvertinti tai, kiek juos patvirtina ar nepatvirtina kiti bylos duomenys.

Nors aplinkybes dėl T. D. Š. sužalojimo pobūdžio iš dalies patvirtina specialistų išvados, tačiau šiuo atveju reikia įvertinti tai, kad į medikus nukentėjusioji kreipėsi tik 2011-07-26, t. y., praėjus 2 dienoms po įvykio. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 2803/11(02) nurodyta, kad T. D. Š. konstatuota poodinės kraujosruvos sėdmenų srityje, kairio klubo sąnario sumušimas, stuburo juosmeninės – kryžmeninės srities sumušimas ir išsivysčiusi dalinė kairio šeivinio nervo parezė. Sužalojimai galėjo būti padaryti prie tiriamosios nurodomų aplinkybių, t. y., patraukus jai sėdant kėdutę ir dėl to atsitrenkus į grindinį sėdmenų sritimi, jos nurodomu laiku – 2011-07-24. Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu, bet po pravesto ambulatorinio gydymo sveikatos sutrikdymo mastas gali keistis, nes gali būti nustatyti trauminiai pakitimai (t. 1, b. l. 70-71). Pažymėtina, kad ši specialisto išvada pateikta asmeniniu privačios kaltintojos prašymu. Nors 2011-09-05 jai buvo paskirta teismo medicinos ekspertizė kūno sužalojimo mastui nustatyti, tačiau nukentėjusioji į Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus ambulatorijos poskyrį su užduotimi atlikti medicininį tyrimą nesikreipė. Be to, šioje išvadoje nėra kategoriškai konstatuota, kad sužalojimai padaryti būtent tokiomis aplinkybėmis, kaip kad nurodė nukentėjusioji. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. pG13 /12(02) nurodyta, kad įvertinus papildomai pateiktus medicininius duomenis, ankstesnius pateiktos asmens sveikatos istorijos duomenis, T. D. Š. padaryta poodinės kraujosruvos sėdmenų srityje. Sužalojimas vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Kairio klubo sąnario sumušimas nepatvirtintas dėl esamos kairio klubo sąnario patologijos – klubo sąnario artrozės ir nustatytas tik remiantis tiriamosios nusiskundimais. Stuburo juosmeninės-kryžmeninės srities sumušimas nepatvirtintas dėl esamos juosmeninės-kryžmeninės stuburo dalies patologijos, tai yra šios stuburo srities osteochondrozės, osteoartrozės, deformuojančios spondiliozės, spondilioartrozės. Išsivysčiusi dalinė kairio šeivinio nervo parezės trauminė kilmė abejotina, kadangi yra nustatyti abipusiai neurologiniai radikuliopatijos simptomai, tik labiau išreikšti kairėje pusėje. Be to, analoginiai neurologiniai simptomai T. D. Š. nustatyti 2009 metais. Neurochirurgo teigimas, kad kairio šeivinio nervo parezės trauminė kilmė nustatyta eletroneuromiografijos metu abejotina, nes šio tyrimo metu nustatoma nervo laidumo blokas, kuris traumos atveju turėtų būti ties kairio šeivikaulio galvute. Šiuo atveju kontaktas su kietu buku daiktu buvo sėdmenų srityje. Remiantis sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis, ankstesnių ligų paūmėjimas vertinant sužalojimą neimamas domėn (t. 1, b. l. 74-76).

Lyginant nukentėjusiosios pirminius paaiškinimus su specialistų išvadomis, medicininiuose dokumentuose užfiksuotais duomenimis, reikia atsižvelgti ir į tai, kad kreipdamasi į policijos pareigūnus 2011-07-25 skunde T. D. Š. nurodė, jog ji krito aukštielninka, spėjo atsiremti rankomis į asfaltą, kad dar labiau nesusižalotų, tačiau jokių sužalojimų, nubrozdinimų rankų srityse jai neužfiksuota, nors savaime suprantama, kad krentant ir rankomis remiantis į asfaltą bent minimalūs sužalojimai turėjo būti padaryti. Apie tokį kritimą, rėmimąsi rankomis, neužsimenama ir medikams.

Atsižvelgus į šias aplinkybes, įvertinus tai, kad E. K. kategoriškai neigia sužalojęs nukentėjusiąją, ką patvirtina ir liudytoja I. K., specialistų išvadose nurodytos aplinkybės dėl sužalojimų pobūdžio, laiko bei mechanizmo negali būti vertinamos kaip patvirtinančios aplinkybę, jog šiuos sužalojimus būtent nagrinėjamo įvykio metu padarė išteisintasis, ypač atsižvelgiant į tai, jog specialistui bei kitiems medikams sužalojimo aplinkybes perteikė pati nukentėjusioji, kurios parodymai dėl anksčiau aptartų aplinkybių taip pat negali būti vertinami kaip objektyvūs ir patikimi. Dėl šių aplinkybių specialisto išvada negali būti laikoma neginčytinu ir patikimu E. K. kaltės įrodymu.

Išteisintasis kategoriškai neigė patraukęs nukentėjusiosios kėdę. Jis aiškino, kad T. D. Š. jau 2011-07-23 ėmė su juo konfliktuoti, nulaužė gėles. Kitą dieną ėmė puldinėti jo žmoną I. K., todėl ši jį ir pasikvietė. Privati kaltintoja jam grasino, įžeidinėjo, tempė pirkėjus prie jos pačios prekybos vietos, o vėliau ėmė aplinkiniams sakyti, kad jis muša A. Š.. Analogiškas įvykio aplinkybes nurodė ir I. K.. Ji taip pat paaiškino, kad būtent T. D. Š. prekiavo ne savo vietoje, o greta jų prekyvietės Nr. 63. Liudytoja pateikė laikinų lauko prekybos vietų prie (duomenys neskelbtini) kapinių planus, iš kurių matyti, kad tokių vietų, jog prekeiviai stovėtų vienas už kito išvis nėra (t. 3, b. l. 60-61). Liudytoja E. G. G. 2012-09-10 vykusio teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad po 12 val. eidama iš kapinių išgirdo triukšmą. T. D. Š. lakstė tarp žmonių, juos tąsė, rėkė ant E. K., o šis nieko nedarė, buvo su žmona. Ji nematė, kad būtų mėtomos gėlės, mušamas A. Š., traukiama kėdutė. T. D. Š. nurimo, kai E. K. išvažiavo. Liudytoja paaiškino, kad pati autobusu išvažiavo 12.20 val. (t. 2, b. l. 53). Kad privati kaltintoja prekyvietėje kėlė triukšmą, tampė klientus, patvirtino ir liudytojas A. M.. Jis paaiškino, kad nors nukentėjusioji ir šaukė, kad kažkas mušamas, tačiau jis jokių muštynių, nematė (t. 2, b. l. 54). Tad visi šie parodymai taip pat kelia abejonių dėl privačios kaltintojos, liudytojų A. Š. ir V. K. parodymų objektyvumo.

Įvertinus tai, jog nei nukentėjusiosios, nei liudytojų A. Š. bei V. K. parodymai, specialistų išvados negali būti laikomi patikimais įrodymais, neginčytinai patvirtinančiais E. K. kaltę dėl jam inkriminuotos veikos padarymo, kad jokių kitų neginčytinų patikimų įrodymų byloje surinkti nepavyko, liudytojai I. K., E. G. G., A. M. bei rašytiniai įrodymai patvirtino išteisintojo parodymus dėl nukentėjusiosios konfliktiškumo, vadovaujantis principu, kad bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), byloje nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime E. K. nurodytų tyčinių veiksmų padarymo, darytina išvada, jog E. K. dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo išteisintas pagrįstai, nes neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Skundžiamas Kauno apylinkės teismo nuosprendis šioje dalyje teisėtas ir pagrįstas. Skunde nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo jį keisti ar naikinti, todėl privačios kaltintojos atstovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliantas taip pat prašo priteisti iš išteisintojo bylinėjimosi išlaidas. Kadangi apeliacinis skundas atmestas, prašymas priteisti privačios kaltintojos turėtas proceso išlaidas iš E. K. negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Privataus kaltintojo, nukentėjusiojo E. K. ir privačios kaltintojos, nukentėjusiosios T. D. Š. atstovo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinius skundus atmesti.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 1 d. nuosprendį:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo E. K. civilinis ieškinys atmestas.

Nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo E. K. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.