- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-04-06
- Bylos Nr.
- e2-559-186/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00944-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Žironas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos plieno sistemos“
- Trečiasis asmuo
- akcinė bendrovė „Balticresearch“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos plieno sistemos“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. e2-1901-163/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio metalo konstrukcijos“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos plieno sistemos“ dėl neteisėtai įgytos pinigų sumos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Balticresearch“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė BUAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovės UAB „Baltijos plieno sistemos“ 224 107,97 Eur neteisėtai gautų pajamų, 26 723,51 Eur palūkanų, 6 procentų metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovei priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant, ar esant nepakankamai pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ir trečiuosius asmenis. Nurodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gruodžio 30 d nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies ir areštavo atsakovei UAB „Baltijos plieno sistemos“ priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant, ar esant nepakankamai pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ir trečiuosius asmenis, turtines teises, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei vertės sumažinimą, neviršijant 250 831,48 Eur sumos. Teismas nustatė, kad tarp šalių kilęs turtinis ginčas, o ieškinio suma yra didelė. Nesant duomenų apie atsakovės turtinę padėtį, teismas sprendė, kad taikytinos laikinosios apsaugos priemonės – neperžengiant pareikšto reikalavimo ribų ir areštuotinas atsakovei UAB „Baltijos plieno sistemos“ nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis, kilnojamasis turtas, o šio nesant ar esant nepakankamai – piniginės lėšos, esančios atsakovės sąskaitose, bei turtinės teisės (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai, 2 dalis).
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskirajame skunde atsakovė UAB „Baltijos plieno sistemos“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nutartį priėmė nepranešęs atsakovei apie ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei neišklausė atsakovės pozicijos, dėl to objektyviai nebuvo įvertintas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas. Be to, byloje nėra ieškinio tikėtino pagrįstumo sąlygos. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad joje nėra motyvų kodėl, anot teismo, ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus. Ieškinys yra aiškiai prima facie nepagrįstas. Ieškovė, reikšdama ieškinį atsakovei, ne bando apginti tariamai kreditorių pažeistas teises, o siekia nepagrįstai pasipelnyti. Ieškovės tikrasis tikslas pateikiant ieškinį yra ne ieškinio reikalavimo patenkinimas, o laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas, taip bandant paveikti vieną didžiausių BUAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ kreditorių.Nors teismas pažymėjo, kad būsimo galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę kelia didelė ieškinio suma, o duomenų apie atsakovės turtinę padėtį nėra žinoma. Tačiau teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Motyvų, pagrindžiančių, kodėl vien didelė ieškinio suma turėtų būtų vertinama kaip sukelianti grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, teismas nenurodė. Atsakovė teikia 2015 m. balansą iš kurio matyti, kad atsakovės turimas turtas (432 892,41) Eur beveik dvigubai viršija pareikšto ieškinio sumą, todėl nėra prielaidų, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių - atsakovės turto ir lėšų arešto - kiltų grėsmė ieškovei šioje byloje įvykdyti galimai palankų teismo sprendimą. Ieškovei neįrodžius, o teismui nenustačius atsakovės nesąžiningų veiksmų, kurie sudarytų pagristas prielaidas spręsti, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu ketintų slėpti, perleisti turtą, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė BUAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. sausio 11 d. nutartimi iš dalies sutiko su atsakovės atskiruoju skundu ir pakeitė Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartį, kuri buvo atskirojo skundo objektas. Todėl apeliacinis procesas pagal CPK 334 straipsnio 2 dalies 2 punktą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutarties nebegalėjo būti pradėtas.Ieškinio reikalavimus ieškovė grindžia rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais faktinį nemokumą per visą laikotarpi nuo 2013 m. lapkričio 15 d., kuomet buvo inicijuojamas restruktūrizavimo procesas, ieškovės finansinės situacijos ir turtinės būklės nuoseklų blogėjimą. Laikotarpio nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 28 d. atlikti mokėjimai atsakovui pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą mokėjimu eiliškumo tvarką ir Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nėra jokių akivaizdžių aplinkybių, kurios jau šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovės pareikštus reikalavimus negalėtų būti priimtas palankus teismo sprendimas.Atsakovė su atskiruoju skundu pateikė tik 2015 m. balansą, tačiau nepateikė jokių įrodymų dėl dabartinės savo turtinės padėties. Be to, nors 2015 m. atsakovė ir turėjo turto už 432 892,41 Eur, tačiau jos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė net 533 649,85 Eur. Balansas patvirtina ir tai, kad realaus turto atsakovė faktiškai neturi, o, įvertintus mokėtinų sumų ir įsipareigojimų dydį - atsakovė jau 2015 m. buvo nemoki.Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, atsižvelgė tiek į ieškovės, tiek į atsakovės interesus, išlaikė pusiausvyrą tarp būsimo sprendimo įvykdymo galimybės užtikrinimo ir atsakovės teisių apsaugos. Yra nutarta pirmiau areštuoti atsakovei priklausantį ilgalaikį turtą, o tik šio neužtekus - pinigines lėšas. Be to, Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartimi atsakovei buvo leista iš areštuotu piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove, mokėti darbo užmokestį, mokesčius ir kitus privalomuosius mokėjimus valstybei. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių realiai būtų patyrusi kokių nors sunkumų.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal atskirajame skunde suformuluotus pagrindus, kuriais kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas, apeliacijos dalyką sudaro klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Šis klausimas sprendžiamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrinama ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos apeliaciniam teismui apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – 2013 m. gegužės 10 d. sutartį ir 2015 m. įmonės balansą. Šie duomenys, apeliantės vertinimu, patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones.Kiekvienai šaliai turi būti sudaryta galimybė susipažinti su bylos svarstymui pateiktas įrodymais, kad ji galėtų pareikšti savo nuomonę dėl jų pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju nauji įrodymai teismui buvo pateikti kartu su atskiruoju skundu, todėl ieškovė turėjo galimybę susipažinti su naujai pateiktais įrodymais ir išreikšti savo nuomonę dėl jų. Prieštaravimų dėl apeliantės pateiktų naujų įrodymų priėmimo ieškovė neišreiškė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo nagrinėjamas nepranešus apeliantei, dėl ko ji neturėjo galimybės įrodymų pateikti anksčiau, ir, kad naujų įrodymų priėmimas šiuo atveju nepažeidžia šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų, juos priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).
Dėl procesinių normų pažeidimo
Atskirajame skunde, visų pirma, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė nepranešęs apie tokį prašymą apeliantei ir neišklausęs jos pozicijos. Kitaip tariant, apeliantė kelia CPK 147 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios prašymų, susijusių su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nagrinėjimo tvarkos pažeidimo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo argumentu nesutinka.CPK 147 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Taigi, teisinis reguliavimas numato pareigą pranešti atsakovei (apeliantei) apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą tik esant duomenų, sudarančių teismui pagrindą spręsti, kad toks pranešimas yra būtinas. Tokį procesinį reguliavimą lemia laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis ir tikslai – laikinosios apsaugos priemonės teismo turi būti taikomos nedelsiant, laikantis griežtų procesinių terminų. Todėl, priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas, nepranešdamas jai apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, proceso teisės normų nepažeidė. Be to, nagrinėjamu atveju apeliantė buvo tinkamai informuota apie teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymą priėmimą ir ji tinkamai pasinaudojo savo teise skųsti šią nutartį, tokiu būdu pasinaudodama įstatymo jai suteikta galimybe būti išklausytai tiek pirmosios instancijos teismo (nutartį priėmęs teismas, esant pagrindui, gali pasinaikinti atskiruoju skundu skundžiamą nutartį), tiek ir apeliacinės instancijos teismo.Atmestini ir ieškovės atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai, kad apeliacinis procesas dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutarties apeliacinės instancijos teisme negalėjo būti pradėtas, nes pirmosios instancijos teismas, iš dalies sutikęs su atskiruoju skundu, 2017 m. sausio 11 d. nutartimi pakeitė byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 334 straipsnio 2 dalies 2 punktas).CPK 334 straipsnio 1 dalis nustato, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo: 1) šio Kodekso numatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Pagal šio straipsnio 2 dalį pirmosios instancijos teismas, gavęs atskirąjį skundą: 1) sutikdamas su atskiruoju skundu, jeigu jis paduotas ne dėl nutarčių, priimtų šio Kodekso 293 straipsnyje numatytais atvejais, rašytinio proceso tvarka per tris darbo dienas nuo atskirojo skundo gavimo pats panaikina skundžiamą nutartį ir šiuo klausimu priimtos nutarties patvirtintą kopiją išsiunčia byloje dalyvaujantiems asmenims; 2) nesutikdamas su atskiruoju skundu arba kai skundas paduotas dėl šio Kodekso 293 straipsnyje nurodytų nutarčių, nustatyta tvarka per tris darbo dienas nuo atskirųjų skundų dėl teismo nutarties ir atsiliepimų į atskiruosius skundus padavimo terminų pabaigos išsiunčia bylą su atskiruoju skundu ir atsiliepimais į atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui. Nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gruodžio 30 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo apeliantei priklausantį turtą, neviršijant 250 831,48 Eur sumos. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. sausio 10 d. rezoliucija priėmė apeliantės atskirąjį skundą (procesinio dokumento Nr. C-374), 2017 m. sausio 6 d. pateiktą dėl 2016 m. gruodžio 30 d. nutarties, ir 2017 m. sausio 12 d. išsiuntė ieškovei pranešimą, įpareigojantį pateikti atsiliepimą į atskirąjį skundą (CPK 335 straipsnio 2 dalis). Taip pat nustatyta, kad apeliantė 2017 m. sausio 6 d. pateikė teismui ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (procesinio dokumento Nr. C-375), kurį išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas 2017 m. sausio 11 d. nutartimi pakeitė 2016 m. gruodžio 30 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, leisdamas apeliantei atlikti mokėjimus iš areštuotų piniginių lėšų Valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybiniam socialinio draudimo fondo valdybai bei išmokėti darbo užmokestį darbuotojams. Iš 2017 m. sausio 11 d. nutarties matyti, kad teismas nagrinėjo byloje pateiktą apeliantės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, tačiau nepagrįstai nurodė, kad atskirąjį skundą jis iš dalies tenkina, nes atskirieji skundai yra tenkinami / netenkinami / iš dalies tenkinami tik apeliacine tvarka nagrinėjamose bylose. Kaip jau minėta, pagal CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punktą pirmosios instancijos teismas turėjo teisę ne tenkinti atskirąjį skundą, o tik, su juo sutikdamas, panaikinti 2016 m. gruodžio 30 d. nutartį, tačiau 2017 m. sausio 6 d. jį priėmęs, kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą išsiuntė apeliacinės instancijos teismui (CPK 334 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nėra pagrindo daryti, išvados, kad 2017 m. sausio 11 d. nutartimi iš esmės buvo išspręstas laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimas (CPK 144 straipsnis), nes šia nutartimi tik papildyta 2016 m. gruodžio 30 d. nutarties rezoliucinė dalis, susijusi su leistinų mokėjimų atlikimo tvarka, o ankstesne nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės liko nepakeistos. . Taigi, iš esmės apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo pagrįstumo iš esmės.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo ieškovui galinčio būti palankiu teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Civilinio proceso įstatymas numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė reikalavimą apeliantei dėl 224 107,97 Eur neteisėtai gautų pajamų priteisimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti ir taikyti apeliantės turtui areštą pareikšto reikalavimo sumai. Apeliantė, kvestionuodama skundžiamą nutartį, teigia, kad neegzistuoja nė viena iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų: ieškinys nepagrįstas bei neįrodyta reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui ar įvykdymo negalimumui, iškraipomas ieškovės ir apeliantės interesų balansas (apeliantės argumentai dėl nepranešimo apie prašymo nagrinėjimą aptarti šios nutarties 10-11 punktuose). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės argumentus bei bylos duomenis, neturi pagrindo daryti priešingos išvados nei padarė pirmosios instancijos teismas.Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai prima facie (liet. „preliminariai“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Nors apeliantė atskirajame skunde daug dėmesio skiria ieškinio nepagrįstumo įvertinimui (2013 m. gegužės 10 d. sutarties ir atliktų mokėjimų analizei CK 6.930¹ straipsnio nuostatų kontekste), tačiau jos nurodomi argumentai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl negali būti išsamiai patikrinti šioje proceso stadijoje, kurioje ieškinys nėra nagrinėjamas iš esmės. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas apskritai neatliko preliminaraus ieškinio vertinimo. Šiuo atveju matyti, jog ieškinio priėmimo metu jo forma ir turinys atitiko įstatyme keliamus reikalavimus, prie ieškinio buvo pridėti jame išdėstytus reikalavimus pagrindžiantys rašytiniai įrodymai, todėl laikytina, jog pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo. Tuo tarpu vien ta aplinkybė, kad skundžiamoje nutartyje teismas plačiau dėl to nepasisakė, nesudaro pagrindo spręsti, kad toks vertinimas iš viso nebuvo atliktas. Faktas, jog teismas ieškinį priėmė, taip pat nutartimi išsprendė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą pats savaime leidžia spręsti, kad teismas ieškovo ieškinį laikė preliminariai pagrįstu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovės pareikštus reikalavimus ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas ir palankus ieškovei teismo sprendimas negalėtų būti priimtas. Todėl aptartina kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – teismo sprendimo įvykdymo galimų komplikacijų įvertinimas.Tarp šalių yra kilęs turtinio pobūdžio ginčas. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Ši prezumpcija nėra absoliuti, todėl teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi įvertinti reikalavimo sumos dydį atsižvelgiant į apelianto finansines galimybes. Pažymėtina, kad apeliantė, paduodama atskirąjį skundą, gali paneigti šią prezumpciją, pateikdama duomenis, įrodančius jos (gerą) turtinę padėtį (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, 314 straipsnis, 338 straipsnis).Kaip minėta, ieškovės reiškiamas reikalavimas – neteisėtai apeliantės gautos 224 107,97 Eur sumos priteisimas. Tokia reikalavimo suma tiek juridiniam asmeniui, tiek fiziniam asmeniui neabejotinai laikytina didele. Apeliantė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo argumentus dėl teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimo, teigia, kad sprendimo įvykdymo apsunkinimo grėsmė neegzistuoja, nes 2015 m. balanso duomenimis apeliantės turtas sudaro 432 862,41 Eur sumą. Tačiau vien tai, savaime dar neteikia pakankamo pagrindo išvadai, jog nėra grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Kaip matyti 2015 m. balanso duomenimis apeliantės įsipareigojimai kreditoriams 2015 m. sudarė 533 649,85 Eur, iš jų 73 890,59 Eur trumpalaikiai (per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai). Vėlesnio veiklos laikotarpio (šiuo metu aktualių) duomenų, patvirtinančių apeliantės turtinę padėtį į bylą nepateikta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, 2015 m. balanso duomenys patvirtina, kad bendrovės turėjo turto, tačiau to nepakanka padaryti išvadą, jog bendrovės finansinė padėtis ir šiuo metu yra užtikrinta ir stabili, kuri objektyviai liudytų apie galimybes be papildomų užtikrinimo priemonių patenkinti ieškinio reikalavimus galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju.Šiuo atveju būtinybė apeliantei priklausančio turto atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrindžiama ir tuo, kad ieškovės reikalavimų faktiniu pagrindu yra įvardijami ir apeliantės, su ieškove glaudžiai susijusios įmonės, nesąžiningi veiksmai – nepagrįstas lėšų išmokėjimas, pažeidžiant restruktūrizavimo procese nustatytą mokėjimų eiliškumo tvarką. Taigi netaikius apribojimų, apeliantei būtų visos prielaidos arba, kitaip tariant, nebūtų teisinių kliūčių perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą, jeigu ji nuspręstų taip pasielgti. Minėta, kad reikalavimo suma didelė, o tikimybė, jog asmuo, kuriam gresia didelio masto neigiamos pasekmės, gali elgtis ieškovės atžvilgiu nesąžiningai, yra akivaizdžiai didesnė nei tais atvejais, kai pasekmės nėra reikšmingai keičiančios asmens turtinę padėtį (CPK 185 straipsnis). Apibendrinant spręstina, kad apeliantės atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia būtinybės nagrinėjamu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Pirmosios instancijos teismo taikytas laikinųjų apsaugos priemonių eiliškumas (nekilnojamasis, kilnojamasis turtas, o jo nesant ar esant nepakankamai – piniginės lėšos) atitinka ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principą (CPK 145 straipsnio 2 d.).Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.