Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2008-11-24 · Civilinė byla Nr. 2A-591/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-11-24
Bylos Nr.
2A-591/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Vigintas Višinskis, Alė Bukavinienė
Atsakovas
V. Z.
Advokatai
Diana Ingrida Vinklerytė
Kategorijos
  • 16.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-591/2008Procesinio sprendimo kategorija: 16.7.; 44.5.1.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. lapkričio 24 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Alės Bukavinienės, Kazio Kailiūno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Dovilei Gaidelytei,dalyvaujant ieškovo atstovui administratoriui B. D. ,atsakovo atstovei advokatei Dianai Ingridai Vinklerytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-402-230/2008 pagal ieškovo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Vlaja“ ieškinį atsakovui V. Z. dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas likviduojama UAB „Vlaja“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui V. Z. dėl žalos atlyginimo, ir, patikslinęs savo ieškinio reikalavimus, prašė priteisti iš atsakovo 2000 Lt avansinę įmoką, 74 400 Lt nuostolių, 19 861,49 Lt patikėtų lėšų ir 1901,29 Lt palūkanų. Nurodė, jog 2004 m. gruodžio 6 d. sudarė preliminarią žemės pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo parduoti ieškovui 42 arų žemės ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) už 75 600 Lt. Vykdydamas sutarties sąlygas, ieškovas 2005 m. sausio 21 d. sumokėjo atsakovui 2000 Lt dydžio avansą. Tačiau atsakovas savo įsipareigojimų nevykdė ir 2005 m. žemės sklypą pardavė kitam pirkėjui. Atsakovui atsisakius sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovas patyrė nuostolius, nes 2004 m. liepos 14 d. sutartimi buvo susitaręs dėl ginčo žemės sklypo pardavimo UAB „Tradicija“ už 150 000 Lt. Ieškovas prašomų priteisti nuostolių dydį grindė prarastos galimybės pinigine verte, kurią sudaro kainos, už kurią ieškovas būtų įgijęs ginčo žemės sklypą, jeigu atsakovas būtų vykdęs savo sutartinius įsipareigojimus pagal preliminariąją sutartį, ir kainos, už kurią ieškovas būtų pardavęs ginčo žemės sklypą UAB „Tradicija“, skirtumas. Ieškovas taip pat nurodė, jog nuo 2004 m. lapkričio 19 d. iki 2005 m. gegužės 30 d. atsakovas V. Z. UAB „Vlaja“ ėjo statybos darbų vadovo pareigas. Jo pareigos buvo susijusios su įmonės piniginių lėšų naudojimu įmonės ūkinėje komercinėje veikloje. Už lėšų panaudojimą atsakovas atsiskaitydavo, teikdamas avansines apyskaitas. Atleidus atsakovą iš darbo, jis liko neatsiskaitęs su ieškovu už 19 861,49 Lt jam perduotų piniginių lėšų panaudojimą įmonės reikmėms, kurios turėtų būti priteistos iš atsakovo kaip įmonės nuostoliai.

Atsakovas V. Z. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2008 m. birželio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir nusprendė priteisti iš atsakovo V. Z. ieškovui UAB „Vlaja“ 19 861,49 Lt žalos ryšium su darbo santykiais, o valstybei – 595,84 Lt žyminio mokesčio bei 9,20 Lt pašto išlaidų. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, jog ginčo šalys, 2004 m. lapkričio 22 d. sudarydamos darbo sutartį, pagal kurią atsakovas V. Z. buvo priimtas eiti statybos darbų vadovo pareigas, pasirašė ir visiškos materialinės atsakomybės sutartį, nors jos pasirašymo data nebuvo nurodyta. Teismas išvadą dėl visiškos materialinės sutarties pasirašymo darbo sutarties sudarymo dieną padarė, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovui darbo sutarties sudarymo metu papildomu priedu buvo išaiškinta atsakomybė už visą įmonei padarytą žalą, ko darbdavys nebūtų turėjęs daryti, jei šalys nebūtų pasirašiusios šios sutarties. Teismas, remdamasis byloje esančiais kasos išlaidų orderiais, kasos knygos duomenimis ir apyvartos žiniaraščiais, nustatė, kad atsakovui 2004 m. gruodžio – 2005 m. gegužės mėnesiais buvo išduota 26720 Lt piniginių lėšų, kad 2005 m. kovo mėnesį atsakovas pripažino 18 734,94 Lt įsiskolinimo likutį, kad 2005 m. balandžio mėnesį atsakovui buvo išduota papildomai 3000 Lt avanso ir kad atsakovas, iš dalies atsiskaitęs su ieškovu, liko skolingas 19 864,49 Lt. Teismas, remdamasis LR DK 255 straipsnio 3 punktu, 256 straipsniu ir visiškos materialinės atsakomybės sutartimi, pripažino, kad ši suma turi būti priteista iš atsakovo. Teismas sprendė, kad atsakovo pateikti užrašai apie lėšų išdavimą darbininkams nėra tinkamas įrodymas, patvirtinantis atsiskaitymo aplinkybes. Teismas pripažino, jog atsakovas jam perduotų piniginių lėšų panaudojimo įmonės reikmėms faktą galėjo pagrįsti tik leistinais įrodymais, kuriais pagal LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatą yra apskaitos dokumentai, surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Remiantis LR Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 punkto nuostatomis, teismas sprendė, kad atsakovas, gautais pinigais atsiskaitęs su kitais ūkio subjektais, fiziniais asmenimis, vyriausiajam buhalteriui turėjo pateikti pinigų sumokėjimą patvirtinančius įrodymus, kurie būtų surašyti į avanso ataskaitą. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl 2000 Lt avanso priteisimo, pripažinęs, jog šią išmoką nėra pagrindo pripažinti avansu pagal preliminarią žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Avansą pagal minėtą sutartį buvo numatyta išmokėti 2004 m. gruodžio 6 d., tuo tarpu ieškovo kasos išlaidų orderis 2000 Lt sumai buvo išrašytas 2005 m. sausio 21 d., nenurodant išlaidų paskirties. Teismas taip pat sprendė, jog ieškovas nėra preliminariosios sutarties šalimi ir kad ši sutartis buvo pasirašyta tarp I. M. ir V. Z. kaip fizinių asmenų. Teismas pripažino nesant galimybės 2000 Lt sumą pripažinti atsakovo ieškovui padaryta žala, kadangi byloje nėra jos išmokėjimą atsakovui 2005 m. sausio mėnesį patvirtinančių įrodymų. Teismas, pripažinęs, kad ieškovas nėra preliminariosios žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties šalis, atmetė jo reikalavimą dėl 74 400 Lt nuostolių priteisimo. Be to, pabrėžė, jog, net ir pripažinus, kad minėtos preliminarios sutarties pagrindu tarp ginčo šalių susiklostė sutartiniai santykiai, ieškovas neįrodė prašomų priteisti nuostolių.

Šalies argumentai

Atsakovas V. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimą dalyje, kuria nuspręsta iš atsakovo V. Z. ieškovo UAB „Vlaja“ naudai priteisti 19 861,49 Lt žalos ryšium su darbo santykiais bei teismo išlaidas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas, padarydamas išvadą, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis buvo pasirašyta 2004 m. lapkričio 19 d., t.y. darbo sutarties sudarymo dieną, netinkamai nustatė visiškos materialinės atsakomybės sutarties pasirašymo datą. Apelianto manymu, byloje nebuvo įrodyta, jog darbo sutarties galiojimo laikotarpiu šalys susitarė dėl visiškos materialinės atsakomybės taikymo. Priedo prie darbo sutarties pasirašymo data negali įrodyti visiškos materialinės atsakomybės sutarties pasirašymo datos. Nurodo, jog ant šio priedo esantis parašas nėra jo parašas, o darbo sutarties pasirašymo dieną visiškos materialinės atsakomybės sutartis nebuvo pasirašinėjama. Pačioje darbo sutartyje nenurodyta, jog apeliantas į darbą priimamas, nustatant visiškos materialinės atsakomybės sąlygą.

2. Teismas neįvertino atsakovui ieškovo perduotų piniginių lėšų panaudojimo įmonės reikmėms fakto. Atsakovo byloje pateikti įrodymai (pinigų panaudojimo žurnalas) patvirtina, jog jam perduotos piniginės lėšos įmonės vadovų nurodymu buvo panaudotos darbuotojų reikmėms – jų maitinimo ir kelionės išlaidoms padengti. Šie darbuotojai, gaudami pinigus, pasirašydavo atsakovo pateiktuose kasos išlaidų orderiuose, kuriuos atsakovas pateikdavo buhalterijai kaip jam išduotų pinigų panaudojimą patvirtinančius įrodymus.

3. Pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kurioje buvo iš dalies patenkinti ieškinio reikalavimai, yra formalus ir prieštarauja teisingumo principui. Įmonės darbuotojai kaip silpnesnė darbo sutarties šalis neatsako už įmonėje vykdomos finansinių dokumentų apskaitos teisingumą. Apelianto manymu, nagrinėjamu atveju ieškovas elgiasi nesąžiningai, nes, neįtraukęs į apskaitą atsakovo pateiktų kasos išlaidų orderių ir perrašydamas paskutinių dviejų mėnesių avanso ataskaitas, reiškia reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

Atsiliepimas

Ieškovas likviduojama UAB „Vlaja“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovo skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog teismo sprendime nurodyta visiškos materialinės atsakomybės sutarties pasirašymo data yra teisinga. Tokiomis aplinkybėmis atsakovo kaltė dėl jam patikėtų pinigų praradimo yra preziumuojama. Įmonei žala buvo padaryta atsakovui nepagrindus jam išduotų pinigų panaudojimo įmonės reikmėms fakto. Šias aplinkybes patvirtina ieškovo į bylą pateikti kasos knygos išrašų nuorašai, apyvartos žiniaraščių nuorašai, avansinių apyskaitų nuorašai. Būtent atsakovas elgiasi nesąžiningai, nes nuolat keičia savo poziciją: iš pradžių neigė bet kokių pinigų gavimo faktą, vėliau įrodinėjo kasos išlaidų orderių neįtraukimo į buhalterinę apskaitą faktą, o dabar neigia savo parašo ant darbo sutarties priedo tikrumą. Ieškovas nurodo, jog bendrovėje dokumentų apskaita buvo vykdoma laikantis LR Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo reikalavimų bei Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių.

Motyvuojamoji dalis

Sprendimas naikintinas iš dalies ir byla šioje dalyje perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalys). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas, o taip pat nagrinėjant LR CPK IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje numatytų kategorijų bylas (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, V.Ž., 2006, Nr. 102-3957). Absoliučių Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Atsakovas V. Z. apeliaciniu skundu ginčija Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą toje dalyje, kurioje teismas iš dalies tenkino ieškinio reikalavimus ir priteisė iš atsakovo ieškovui UAB „Vlaja“ 19 861,49 Lt žalos atlyginimą bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniu skundu ieškovas V. Z. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžiamoje dalyje ir nauju sprendimu ieškinį atmesti. Skundo pagrindu nurodo netinkamą įrodymų vertinimą, sprendžiant dėl atsakovo materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų buvimo bei konstatuojant faktą, jog darbo sutarties sudarymo dieną tarp ginčo šalių buvo pasirašyta atsakovo visiškos materialinės atsakomybės sutartis.

Nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas dėl darbuotojo V. Z. darbdaviui UAB „Vlaja“ padarytos žalos, atsakovui vykdant darbo veiklą, atlyginimo. Darbuotojo materialinė atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas pareigas. Teismas, būdamas aktyvus, turi imtis priemonių visoms svarbioms aplinkybėms nustatyti bei išlaikyti darbdavio ir darbuotojo, kaip silpnesnės darbo santykių šalies, interesų pusiausvyrą. Teismas, spręsdamas padarytos žalos atlyginimo klausimą, privalo tinkamai nustatyti visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, parinkti ir tinkamai pritaikyti ginčo santykį reguliuojančias teisės normas (LR CPK 414 str.).

Darbuotojo materialinės atsakomybės pagrindas – teisės pažeidimas, kuriuo darbuotojas, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas, padaro darbdaviui žalos (LR DK 245 str.). LR DK 245 straipsnyje nurodytas materialinės atsakomybės pagrindas konstatuojamas tada, kai nustatoma šio teisės pažeidimo elementų – materialinės atsakomybės sąlygų, išvardytų LR DK 246 straipsnyje, – visuma. Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla. Įstatymas, apibrėždamas maksimaliai leistiną darbuotojų darbdaviui padarytos atlygintinos žalos dydį, įtvirtina ribotą darbuotojų materialinę atsakomybę (LR DK 154 str.). LR DK 255 straipsnyje yra įtvirtintas baigtinis darbuotojų visiškos materialinės atsakomybės taikymo atvejų sąrašas. Vienas iš tokių atvejų, kai žala padaroma darbuotojo, su kuriuo yra sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (LR DK 255 str. 3 p., 256 str.).

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo, sprendžiant dėl galimybės nagrinėjamu atveju taikyti visišką atsakovo V. Z. materialinę atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo V. Z. materialinės atsakomybės ribų, konstatavo tarp ginčo šalių buvus sudarytai darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai darbo sutarties pasirašymo dieną, t.y. 2004 m. lapkričio 19 d.. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia šių pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumo. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teisėjų kolegija pažymi, jog civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Šių įrodymų vertinimo taisyklių pagrindu nustatant teisiškai reikšmingą faktą – visiškos materialinės atsakomybės sutarties pasirašymo datą – pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino įrodymų vertinimą civiliniame procese reglamentuojančias teisės normas. Nepaisant to, kad nagrinėjamu atveju yra kilęs ginčas yra susijęs su darbo teisiniais santykiais, ša­lims iš­lie­ka pa­rei­ga įro­dy­ti ap­lin­ky­bes, ku­rio­mis grin­džia sa­vo rei­ka­la­vi­mus bei at­si­kir­ti­mus (CPK 178 str.). Atsakovo V. Z. apeliacinio skundo argumentai dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties nepasirašymo darbo sutarties sudarymo dieną ir kad ant šios sutarties esantis parašas nėra atsakovo, nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Apeliantas, teigdamas, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis nebuvo pasirašyta 2004 m. lapkričio 19 d., kai šalys sudarė darbo sutartį, nenurodo, kada ir kokiomis aplinkybėmis ši sutartis buvo sudaryta. Nesant nurodytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties tarp ginčo šalių pasirašymo datos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išvadą dėl šios sutarties pasirašymo darbo sutarties sudarymo dieną padarė, nustatęs, kad atsakovui priedu prie darbo sutarties buvo pasirašytinai išaiškinti atvejai, kai darbuotojai privalo atlyginti visą žalą (b.l. 134).

Apeliacinis skundas taip pat yra grindžiamas netinkamu įrodymų vertinimu, nustatant būtinas sąlygas darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškinio reikalavimus, konstatavo, kad atsakovas V. Z. padarė ieškovui UAB „Vlaja“ turtinę žalą: nepagrindė grynaisiais pinigais gauto avanso panaudojimo įmonės reikmėms.

Atsižvelgiant į faktines šios bylos aplinkybes, nagrinėjamu atveju teisinę reikšmę atsakovo neteisėtų veiksmų, grindžiamų atsakovui V. Z. perduotų piniginių lėšų (avanso) nepanaudojimu įmonės reikmėms, kas sąlygotų žalos ieškovui atsiradimą, konstatavimas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie atspindi įmonei priklausančių piniginių lėšų panaudojimą įmonės reikmėms, turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Tai atitinka įrodinėjimo civiliniame procese taisyklę, jog bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis (LR CPK 177 str. 4 d.). Tačiau šis reikalavimas, atsižvelgiant į teisingumo ir protingumo principus, negali būti absoliutinamas. Iš atsakovo V. Z. pateikto pinigų panaudojimo žurnalo (b.l. 109-126) galima būtų daryti išvadą, kad jis, dirbdamas pas ieškovą statybos darbų vadovu, ieškovo darbuotojams pasirašytinai išmokėdavo įvairias pinigų sumas, kurios neatsispindi ieškovo UAB „Vlaja“ sudarytose avanso apyskaitose (b.l.35-38). Jeigu būtų nustatyta, kad pats darbdavys nustatė įstatymų reikalavimų neatitinkantį atskaitingų asmenų (darbuotojų, kuriuos ūkio subjekto vadovas paskyrė padengti su ūkio subjekto veikla susijusias išlaidas) atsiskaitymo tvarką, tai teismas negalėtų ignoruoti atsiskaitymo pagal šią tvarką patvirtinančių įrodymų. Tai sąlygotų atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės nebuvimą. Pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs šių aplinkybių, ir apie atsakovui V. Z. išduoto avanso panaudojimą įmonės reikmėms spręsdamas tik iš esamų buhalterinės apskaitos dokumentų, pažeidė civilinio proceso įstatymą, nes nevisapusiškai ir neišsamiai ištyręs reikšmingas bylos aplinkybes, neatskleidė esminių faktinių bylos aplinkybių (bylos esmės), dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta civilinė byla, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Kauno apygardos teismui neatskleidus bylos esmės, apeliacinės instancijos teisme pagal byloje pateiktus įrodymus negalima nustatyti nurodytų aplinkybių (LR CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas skundžiamoje dalyje, kuria ieškinys tenkintas iš dalies, naikintinas ir byla šioje dalyje perduotina nagrinėti iš naujo (LR CPK 329 str. – 330 str.). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, siekiant nustatyti atsakovui išduotų piniginių lėšų panaudojimo įmonės reikmėms faktą, turėtų išsiaiškinti, ar ieškovas mokėjo už darbininkų maitinimą (kaip nurodoma atsakovo pateiktuose dokumentuose), ar kitiems darbų vykdytojams buvo išmokamos darbininkams išmokėtinos pinigų sumos, kaip jos buvo apskaitomos, kaip buvo atsiskaitoma už jų panaudojimą, ar atsakovo pateiktame pinigų panaudojimo žurnale nurodyti darbininkai nurodytomis datomis dirbo pas ieškovą, ar jiems buvo išmokėtos pinigų sumos, už kurias jie pasirašė pateiktuose dokumentuose. Nurodytas aplinkybes patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus turėtų pateikti abi šalys.

Atkreiptinas dėmesys, kad iš atsakovo pasirašytos 2005 m. kovo mėnesio avanso apyskaitos matyti, jog 2005 m. kovo 31 d. atsakovas V. Z. liko skolingas ieškovui UAB „Vlaja“ 18 734,94 Lt (b.l. 37). Iš atsakovo V. Z. pateikto pinigų panaudojimo žurnalo taip pat matyti, kad didžioji dalis pinigų darbininkams buvo išmokėta iki 2005 m. kovo 31 d.. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas turėtų aiškintis, kodėl šios išlaidos nebuvo įtrauktos į avansinę apyskaitą ir ar tokios išmokos iš viso buvo apskaitomos ieškovo buhalteriniuose dokumentuose. Tačiau, kita vertus, ta aplinkybė, kad už iki 2005 m. kovo 31 d. patirtas išlaidas nebuvo atsiskaityta iki 2005 m. kovo 31 d., negalėtų būti pripažinta kliūtimi pateikiant išlaidas pagrindžiančius dokumentus kartu su vėlesnio laikotarpio ataskaitomis.

Teisėjų kolegija pažymi, jog aiškinantis aukščiau nurodytas aplinkybes reikia nustatyti ir apklausti daug liudytojų, todėl pagal pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies 2 punktu,

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimą dalyje, kuria ieškinys tenkintas iš dalies ir išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, ir bylą šioje dalyje perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitoje dalyje Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėKazys KailiūnasVigintas Višinskis