- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-08-26
- Bylos Nr.
- eA-3713-556/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02156-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Apeliacinis procesas nutrauktas.
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Gintaras Kryževičius (pirm.), Stasys Gagys
- Atsakovas
- Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Pareiškėjas
- T. B.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. B. skundą atsakovui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas T. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 22 d. įsakymą „Dėl žalos atlyginimo išskaitymo iš valstybės tarnautojo Kauno klientų aptarnavimo departamento direktoriaus T. B. darbo užmokesčio“ (toliau – ir Įsakymas).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2019 m. rugpjūčio 22 d. Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius priėmė Įsakymą dėl žalos atlyginimo išskaitymo iš pareiškėjo darbo užmokesčio, kuriuo pavedė finansų, teisės ir pirkimų departamento Veiklos apskaitos skyriui išskaityti lygiomis dalimis iš už 2019 m. rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesius valstybės tarnautojui Kauno klientų aptarnavimo departamento direktoriui T. B. priklausančio mokėti darbo užmokesčio 324,37 Eur žalos Užimtumo tarnybai atlyginimą, neviršijant žalą padariusio valstybės tarnautojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio ir 20 procentų šiam valstybės tarnautojui priklausančio per mėnesį mokėti darbo užmokesčio. Pareiškėjas vertino, kad Įsakymas yra nepagrįstas, nes atsakovas visiškai neįrodė jo neteisėtų veiksmų ir kaltės. Atsakovas teigė, kad neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog nebuvo parengtas įsakymas dėl 6 procentų priedo A. G. skyrimo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir šis priedas nebuvo mokamas. Tokie atsakovo argumentai niekaip neįrodo pareiškėjo neteisėtų veiksmų, nes už stažo skaičiavimą ir įsakymų projektų dėl priedų skyrimo rengimą yra atsakingi specialiai tą darantys darbuotojai, t. y. vyr. specialistės G. R. ir V. D., kurių pareigybių aprašymuose (6.4 ir 6.11 papunkčiuose) buvo numatytos stažo skaičiavimo ir įsakymų projektų dėl priedų skyrimo rengimo funkcijos, kurios ir turėtų atsakyti už tiesioginių funkcijų neatlikimą. Pareiškėjas, būdamas Kauno klientų aptarnavimo departamento direktoriumi neturi būti materialiai atsakingas už jo vadovaujamų darbuotojų padarytą žalą.
3. Pareiškėjas teigė, kad atsakovo pozicija, jog pareiškėjas atsakingas už atsiradusią žalą, nes vadovavo Kauno teritorinei darbo biržai ir netinkamai organizavo Kauno teritorinės darbo biržos darbą, neužtikrino jos veiklos teisėtumo ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) įgyvendinimo, vykdant personalo valdymo funkcijas, yra visiškai nepagrįsti, nes minėti darbuotojai, pažeidę jų pareigybių aprašymuose nurodytas pareigas, tik jie ir atsakingi už padarytą pažeidimą. Atsakovas taip pat nepagrindė, kodėl atsakomybė turi būti dalinė ir kodėl atsakomybė paskirstoma lygiomis dalimis, o ne diferencijuotai, todėl atsakovas neįrodė pareiškėjo kaltės. Turėtų būti įvertinta ir aplinkybė, kad prieš taikydamas pareiškėjui materialinę atsakomybę, atsakovas nepareikalavo iš jo pasiaiškinimo. Atsakovas nurodė, kad dėl laiku neišmokėto darbo užmokesčio dalies Užimtumo tarnyba patyrė 1297,47 Eur žalą, kuri paaiškėjo, kai A. G. kartu su priklausiusiu ir laiku neišmokėtu darbo užmokesčiu buvo išmokėti delspinigiai. Nėra aišku, kaip atsakovas apskaičiuoja žalos dydį, t. y. už kokį laikotarpį buvo sumokėti delspinigiai, nuo kokios sumos buvo skaičiuojami delspinigiai. Atsakovui neįrodžius žalos dydžio, neatsiranda ir pareigos ją atlyginti. Nenustačius visų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjui nekyla pareiga atlyginti atsakovo patirtą žalą. Taigi atsakovo Įsakymas nepagrįstas, neteisėtas ir turėtų būti panaikintas.
Atsiliepimas
4. Atsakovas Užimtumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovas nurodė, kad Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno miesto 1-ojo skyriaus vyriausiosios specialistės A. G. 2019 m. balandžio 9 d. prašymo pagrindu buvo atliktas tyrimas ir jo metu nustatyta, jog A. G. privalėjo būti mokamas nuo 2012 m. vasario 18 d. 3 proc. priedas (3 proc. priedas už trejų metų stažą būtų priklausęs nuo 2011 m. birželio 2 d., tačiau specialistė tuo metu buvo atostogose vaikui prižiūrėti, kurios baigėsi 2012 m. vasario 17 d.), o 6 proc. priedas – nuo 2014 m. birželio 2 d. iki 2017 m. birželio 1 d. Tačiau šie priedai valstybės tarnautojai nebuvo mokami, ir tik nuo 2017 m. birželio 2 d. pradėtas mokėti 9 proc. priedas. Priskaičiuotas neišmokėtas darbo užmokestis vyriausiajai specialistei A. G. už aukščiau nurodytą laikotarpį sudarė 1615,14 Eur, darbdavio socialinio draudimo įmokų suma – 500,37 Eur bei delspinigiai už laiku neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 1297,47 Eur, iš viso 3412,98 Eur. Atskaičius mokesčius neišmokėta darbo užmokesčio dalis bei delspinigiai vyriausiajai specialistei A. G. buvo išmokėti 2019 m. gegužės 24 d. Visą laikotarpį nuo 2012 m. vasario 18 d. (kuomet vyriausioji specialistė A. G. įgijo teisę gauti priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą) už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą buvo ir yra nustatyti 0,07 procento dydžio delspinigiai. Taigi už kiekvieną laiku neišmokėtą sumą nuo pirmos uždelsimo dienos ir buvo paskaičiuoti 0,07 procento dydžio delspinigiai, kurių bendra suma sudaro 1297,47 Eur.
6. Atsakovas teigė, kad pareiškėjui adresuotame 2019 m. birželio 28 d. rašte buvo paaiškinta, jog dėl laiku neišmokėto darbo užmokesčio vyriausiajai specialistei A. G., Užimtumo tarnyba turėjo teisės aktuose reglamentuotą pareigą išmokėti delspinigius ir dėl to patyrė 1 297,47 Eur turtinę žalą. Nuo 2012 m. vasario 18 d. iki 2017 m. birželio 1 d., kuomet vyriausiajai specialistei A. G. nebuvo mokama jai priklausanti darbo užmokesčio dalis, dėl to, kad Kauno teritorinėje darbo biržoje (nuo 2018 m. spalio 1 d. – Užimtumo tarnyba) nebuvo parengtas direktoriaus įsakymo projektas dėl 3 proc. priedo skyrimo vyriausiajai specialistei A. G. nuo 2012 m. vasario 18 d., ir neparengtas atitinkamo įsakymo projektas dėl 6 proc. priedo skyrimo nuo 2014 m. birželio 2 d., todėl tokie įsakymai nebuvo priimti ir Finansų ir apskaitos skyrius šių priedų neapskaičiavo ir neišmokėjo. Kauno teritorinės darbo biržos direktoriaus pareigas ėjo pareiškėjas, taigi pareigybės aprašyme nustatytų pareiškėjo atsakomybių ir funkcijų jis privalėjo laikytis ir jas tinkamai vykdyti. Pareiškėjo atlikti neteisėti veiksmai, pasireiškę neveikimu, dėl ko vyriausiajai specialistei A. G. nebuvo laiku išmokėti įstatymo pagrindu priklausantys priedai, yra tiesiogiai kildinami iš pareiškėjo pareigybės aprašyme įtvirtintų aukščiau nurodytų netinkamai atliktų jo tiesioginių funkcijų. Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, jog jis neatliko neteisėtų veiksmų, o pažeidimas padarytas tik dėl kitų trijų darbuotojų – J. P., G. R. ir V. D. netinkamai atliktų tiesioginių darbo funkcijų, yra visiškai nepagrįsti, deklaratyvaus pobūdžio, neatitinkantys teismų formuojamos praktikos vadovo atsakomybės taikymo aspektais. Pareiškėjo neteisėti veiksmai pasireiškė neveikimu ir toks neveikimas akivaizdžiai prieštaravo VTĮ 25 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 dalies nuostatoms ir sąlygojo ne tik šių teisės aktų, bet ir pareigybės aprašymo konkrečių punktų pažeidimą. Pareiškėjas žinojo aiškias savo pareigas, t. y. organizuoti Kauno teritorinės darbo biržos darbą taip, kad būtų užtikrintas jos veiklos teisėtumas ir Lietuvos Respublikos įstatymų, taip pat ir VTĮ, įgyvendinimas vykdant personalo valdymo funkcijas, tačiau sąmoningai, būdamas nepakankamai rūpestingas bei atidus jas pažeidė, kas suponuoja ir pakankamos jo kaltės, kurios forma neatsargumas, buvimą. Teisės aktai nenumato darbdaviui pareigos prašyti darbuotojo pasiaiškinimo. Pareiškėjui buvo pateiktas 2019 m. birželio 28 d. raštas, kuriame išaiškinta jo teisė žalą atlyginti gera valia, taip pat pareiškėjui buvo išaiškinta, jog žalos neatlyginus, bus priimtas sprendimas žalą išskaityti dalimis iš pareiškėjo gaunamo darbo užmokesčio, kaip tai reglamentuoja minėtas VTĮ straipsnis. Atsakovas vertino, kad Įsakymas yra priimtas pagrįstai ir teisėtai, todėl jo naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.
II.
7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. sausio 16 d. sprendimu pareiškėjo T. B. skundą tenkino ir panaikino Užimtumo tarnybos direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 22 d. įsakymą Nr. K-558 „Dėl žalos atlyginimo išskaitymo iš valstybės tarnautojo Kauno klientų aptarnavimo departamento direktoriaus T. B. darbo užmokesčio“.
8. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai aprašęs bylos faktines aplinkybes, nurodė, jog šiuo atveju pareiškėjo veikos neteisėtumas siejamas su jo atliktais veiksmais (neveikimu) jam einant Kauno teritorinės darbo biržos direktoriaus pareigas. Atsakovas konstatavo, jog T. B., pažeisdamas jo pareigybės aprašymo 7.1. papunktį „vadovauja Kauno teritorinei darbo biržai, sprendžia jos kompetencijai priskirtus klausimus, planuoja ir organizuoja Darbo biržos darbą, asmeniškai atsako už jai pavestų uždavinių ir funkcijų tinkamą įgyvendinimą“, 7.2. papunktį „užtikrina ES teisės aktų, Lietuvos Respublikos įstatymų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro bei Lietuvos darbo biržos direktoriaus įsakymų, kitų teisės aktų, Lietuvos darbo biržos direktoriaus pavedimų vykdymą ir Darbo biržos veiklos teisėtumą“, 7.3. papunktį „pagal kompetenciją leidžia įsakymus, tvirtina vidaus darbo tvarkos dokumentus bei kontroliuoja jų vykdymą tam, kad būtų užtikrintas Darbo biržos valdymas ir pavestų uždavinių įgyvendinimas“ ir 7.8. papunktį „veikia Darbo biržos vardu, atstovauja jai visose Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose, taip pat, suderinusi su Lietuvos darbo birža, tarptautinėse organizacijose“, netinkamai organizavo Kauno teritorinės darbo biržos darbą, neužtikrino jos veiklos teisėtumo ir Valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo, vykdydamas personalo valdymo funkcijas. Dėl šių veiksmų (neveikimo) A. G. laiku nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis.
9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pareigybės aprašymo 7.1, 7.2, 7.3 ir 7.8 punktuose (papunkčiuose) nustatytos funkcijos yra bendro pobūdžio, kurias atitinkamas pareigas einantis valstybės tarnautojas privalo vykdyti. Tam, kad valstybės tarnautojas galėtų būti pripažintas kaltu padarius minėtus pažeidimus, būtina nustatyti šių pareiškėjui inkriminuotų pažeidimų esmę, t. y. atskleisti, kuo pasireiškė (ko konkrečiai neatliko ar ką netinkamai atliko pareiškėjas) pareiškėjo netinkamas Kauno teritorinės darbo biržos darbo organizavimas, jos veiklos teisėtumo neužtikrinimas ir Valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimas, vykdant personalo valdymo funkcijas. Teismas pabrėžė, kad nei 2019 m. gegužės 10 d. Išvadoje Nr. Tp-912, nei Rašte, nei skundžiamame Įsakyme visiškai nebuvo atskleista šių pareiškėjui inkriminuotų pažeidimų esmė, t. y. visiškai neaišku, kaip išvardintais pareiškėjo veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos minėtos pareigybės aprašymo nuostatos. Priešingai, bylos duomenimis, tą pripažino ir atsakovas, Kauno teritorinėje darbo biržoje 2011 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. V-261 „Dėl Kauno teritorinės darbo biržos valstybės tarnautojų priedų, priemokų skyrimo ir skatinimo tvarko aprašo patvirtinimo“ buvo patvirtintas valstybės tarnautojų priedų, priemokų skyrimo ir skatinimo tvarkos aprašas, kurio 21 punkte nurodyta, jog Kauno teritorinės darbo biržos direktoriaus įsakymo projektus dėl priedų ir priemokų skyrimo rengia Bendrųjų reikalų skyrius. Bendrųjų reikalų skyriui pažeidimo padarymo metu vadovavo ir privalėjo užtikrinti skyriaus veiklos teisėtumą J. P. (pareigybės aprašymo 7.1 papunktis) bei šio skyriaus vyr. specialistės G. R. ir V. D., kurių pareigybių aprašymuose (6.4 ir 6.11 papunkčiuose) buvo numatytos stažo skaičiavimo ir įsakymų projektų dėl priedų skyrimo rengimo funkcijos. Byloje ginčo nėra, kad minėtos darbuotojos ginčo įsakymų projektų neparuošė ir jų nepateikė pasirašyti T. B.. Taip pat byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas žinojo ar galėjo numanyti, jog Bendrųjų reikalų skyrius netinkamai vykdo savo funkcijas, skaičiuojant A. G. darbo užmokesčio priedą už valstybės tarnybos stažą.
10. Teismas akcentavo, kad kvalifikuojant tarnybinį nusižengimą nepakanka formaliai nurodyti tik bendro pobūdžio normas, kuriose nustatytos valstybės tarnautojo elgesio taisyklės ir bendro pobūdžio funkcijos bei konstatuoti, jog pažeidimą padarė konkretus valstybės tarnautojas. Ginčo atveju pareiškėjas negali būti pripažintas padaręs neteisėtus veiksmus dėl neatlikimo ar netinkamo atlikimo jam nustatytų pareigų, nes nei 2019 m. gegužės 10 d. Išvadoje Nr. Tp-912, nei Rašte, nei skundžiamame įsakyme visiškai nebuvo atskleista pareiškėjui inkriminuotų pažeidimų esmė, t. y. visiškai neaišku, kaip pareiškėjo veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos konkrečios, o ne bendro pobūdžio normos, dėl ko iš esmės buvo apribota ir pareiškėjo teisė į gynybą. Teismas taip pat pažymėjo, kad vadovaujantis atsakovo logika, pareiškėjas pats turėjo paskaičiuoti ar patikrinti, koks priklauso A. G. darbo užmokesčio priedas už valstybės tarnybos stažą. Šiuo atveju pareiškėjas, neturėdamas jokios informacijos apie tai, jog A. G. galimai neskaičiuojamas priedas už stažą, negali būti atsakingas už tai, kad jam pavaldžios darbuotojos neatliko savo tiesioginių pareigų. Teismas, atlikęs pareiškėjo elgesio vertinimą jo kaltės dėl Užimtumo tarnybai kilusios žalos aspektu, sprendė, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta T. B. kaltė kaip būtina sąlyga jo materialinei atsakomybei kilti. Nenustačius pareiškėjo kaltės, T. B. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl atsakovo priimtas Įsakymas naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas.
III.
11. Atsakovas Užimtumo tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 16 d. sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui, o teismui manant, kad šuo atveju nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto sprendimo negaliojimo pagrindo, priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepimas
12. Atsakovas teigia, kad nagrinėdamas bylą ir vertindamas Įsakymo pagrįstumą ir teisėtumą, teismas pasisakė tik dėl vienos materialinės atsakomybės taikymo sąlygos – pareiškėjo elgesio jo kaltės Užimtumo tarnybai kilusios žalos aspektu, ir padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta pareiškėjo kaltė, kaip būtina sąlyga jo materialinei atsakomybei kilti. Kitų argumentų teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė. Atsakovas nesutinka su teismo sprendimu, mano, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai ir neišsamiai įvertinus faktines bylos aplinkybes.
13. Atsakovas nurodo, kad jis neneigia fakto, jog Kauno teritorinėje darbo biržoje 2011 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. V-261 „Dėl Kauno teritorinės darbo biržos valstybės tarnautojų priedų, priemokų skyrimo ir skatinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ buvo patvirtintas Valstybės tarnautojų priedų, priemokų skyrimo ir skatinimo tvarkos aprašas, kuris nustatė valstybės tarnautojų stažo skaičiavimo ir įsakymų projektų dėl priedų skyrimo rengimo tvarką, tačiau pareiškėjas, kaip įstaigos vadovas, pasirinkdamas veiksmingiausią veikimo kryptį, turėjo pareigą ne tik išleisti ir patvirtinti vidaus darbo tvarkos dokumentus, bet ir kontroliuoti jų vykdymą tam, kad būtų užtikrintas Kauno teritorinės darbo biržos valdymas ir pavestų uždavinių įgyvendinimas (pareigybės aprašymo 7.3 papunktis). Pareiškėjas, eidamas Kauno teritorinės darbo biržos vadovo pareigas, neveikė veiksmingiausiu būdu, po priimto minėto vidaus tvarkos dokumento, vėliau net 5 metus neatliko jo vykdymo kontrolės. Mano, kad pareiškėjas turėjo galimybę pasirinkti, kokiu būdu kontroliuoti savo patvirtintų vidaus darbo tvarkos dokumentų vykdymą tam, kad būtų užtikrintas Kauno teritorinės darbo biržos veiklos teisėtumas, tačiau to nepadarė, todėl pareiškėjas pažeidė ne tik jo pareigybės aprašyme nustatytas pareigas, bet neužtikrino ir savo vadovaujamoje įstaigoje – Kauno teritorinėje darbo biržoje, VTĮ 25 straipsnio 1 dalies 1 punkto, numatančio, kad valstybės tarnautojams mokamas priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, tinkamo ir savalaikio įgyvendinimo.
14. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimo argumentu, jog pareiškėjas negali būti atsakingas už tai, jog jam pavaldžios darbuotojos neatliko savo tiesioginių pareigų, nes nėra informacijos apie tai, jog pareiškėjas būtų žinojęs, kad A. G. galimai neskaičiuojamas priedas už stažą. Pažymi, kad šios informacijos nežinojimas tiesiogiai susijęs su būtent pareiškėjo pareigybės aprašyme jam nustatyto pareigos – kontroliuoti savo patvirtintų vidaus darbo tvarkos dokumentų vykdymą tam, kad būtų užtikrintas Kauno teritorinės darbo biržos veiklos teisėtumas – pažeidimu. Tokį pareiškėjo elgesį galima vertinti tik kaip neapdairų, nepakankamai rūpestingą, kas suponuoja ir pakankamos jo kaltės, kurios forma neatsargumas, laipsnį pareiškėjo materialinei atsakomybei kilti. Pareiškėjo neteisėti veiksmai nelaikytini padarytais tyčia, nes žalingų padarinių įstaigai jais nebuvo siekiama. Tačiau, kaip yra ne kartą pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas ne tik paviršutiniškai pasisakė dėl pareiškėjo neteisėtų veiksmų, bet ir visiškai nevertino fakto, jog pareiškėjas buvo teisėtas juridinio asmens – Kauno teritorinės darbo biržos, atstovas, vykdantis darbdavio funkcijas ir, atsakingas už darbo įstatymų laikymąsi įstaigoje, ir kad jam kaip įstaigos vadovui keliami aukštesni atsakomybės standartai bei reikalavimai. Taigi teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas neįvertinus visų pareiškėjo kaltės nustatymo aspektui reikšmingų aplinkybių ir todėl padarius neteisingą išvadą dėl pareiškėjo materialinės atsakomybės sąlygos – kaltės, nebuvimo.
Žemesnės instancijos teismas
15. Atsakovas pažymi, kad ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra įtvirtintas sprendimo negaliojimo pagrindas, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Atsižvelgiant į šioje byloje surinktus įrodymus, kuriuose yra duomenys, kad ne tik pareiškėjas, bet ir kiti trys asmenys – Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjos Kauno teritorinėje darbo biržoje pareigas ėjusi J. P., Bendrųjų reikalų skyriaus personalo vyriausiųjų specialisčių Kauno teritorinėje darbo biržoje pareigas ėjusios V. D. ir G. R., netinkamai vykdė joms pavestas funkcijas ir tai lėmė, jog A. G. nebuvo laiku mokami priedai už stažą valstybės tarnybai, į tai, kad pareiškėjas savo skundą dėl skundžiamo įsakymo grindė ir ta aplinkybe, jog būtent tik minėtos trys darbuotojos atsakingos už atsakovo patirtą materialinę žalą, o ne jis, Užimtumo tarnybos nuomone, į bylos nagrinėjimą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis turėjo būti įtrauktos ir G. R., J. P. bei V. D.. Šioje byloje ginčo išsprendimas ir teismo sprendimas gali turėti tiesioginę įtaką šių asmenų teisinei padėčiai, kadangi atsakovo patirta materialinė žala yra padalinta lygiomis dalimis visiems keturiems Užimtumo tarnybos nustatytiems kaltais dėl atsiradusios žalos asmenims, todėl teismo priimtas sprendimas gali būti pagrindas žalos sumos perskirstymui, kas tiesiogiai įtakotų G. R., J. P. bei V. D. teises ir pareigas, nes žalos suma joms gali padidėti. Be to, kad V. D. Užimtumo tarnybai žalą jau yra atlyginusi.
16. Pareiškėjas T. B. atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.
Šalies argumentai
17. Atsakovas Užimtumo tarnyba Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2020 m. liepos 31 d. pateikė prašymą dėl apeliacinio skundo atsisakymo. Atsakovas nurodo, kad Užimtumo tarnyba, pakartotinai įvertinusi Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 16 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI3-484-644/2020 motyvus ir argumentus, siekdama išvengti finansinių kaštų didėjimo dėl užsitęsusio bylos nagrinėjimo, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalimi, įgyvendindama savo teisę atsisakyti apeliacinio skundo bei nepraleisdama ABTĮ įtvirtinto šio procesinio veiksmo termino, teikia pareiškimą dėl apeliacinio skundo atsisakymo. Atsakovas prašyme patvirtina, kad žino ir supranta apeliacinio skundo atsisakymo procesines pasekmes, t. y. kad pakartotinai pateikti apeliacinio skundo šioje administracinėje byloje neturės teisės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalyje apeliacinį skundą padavusiam asmeniui yra suteikta teisė atsisakyti apeliacinio skundo iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka.
19. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal ABTĮ 136 straipsnio 3 dalį, apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės.
20. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pirmosios instancijos teismo 2020 m. sausio 16 d. sprendimo kiti proceso dalyviai apskundę nebuvo, apeliantui yra žinomos atsisakymo nuo apeliacinio skundo pasekmės – atsisakymas nuo skundo yra besąlyginis, t. y. apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės, apeliacinio proceso nutraukimas šiuo atveju kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, daro išvadą, kad atsakovo pateiktas atsisakymas nuo apeliacinio skundo priimtinas, o apeliacinis procesas nagrinėjamoje byloje nutrauktinas (ABTĮ 136 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Priimti atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsisakymą nuo apeliacinio skundo.
Apeliacinį procesą pagal atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. B. skundą atsakovui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo nutraukti.
Nutartis neskundžiama.