- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2009-09-23
- Bylos Nr.
- 1A-416-511-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eligijus Gladutis, Sigitas Bagdonavičius, Algirdas Gaputis
- Nuteistasis
- L. M.
- Nukentėjusysis
- V. Š., K. Š.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Eligijaus Gladučio (pranešėjas), teisėjų Algirdo Gapučio ir Sigito Bagdonavičiaus
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų V. Š. ir K. Š. atstovo Dariaus Ališausko apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2009-04-24 nuosprendžio, kuriuo L. M. nuteistas:
pagal LR BK 178 str. 2 d. ir nubaustas 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme; pagal BK 281 str. 4 d. ir nubaustas 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. ir 3 d. paskirtos bausmės subendrintos jas visiškai sudedant ir skirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. M. nuteistas už tai, kad 2007 m. liepos 1 d., apie 17 val. 50 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,03 % kraujyje), neturėdamas teisės vairuoti, vairuodamas V. G. priklausantį automobilį „Opel Vectra“ valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Anykščių r., kelio Vikonys-Naujonys 6 kilometre, nesielgdamas atsargiai, važiuodamas kelio vingiu į kairę nepasirinko saugaus greičio, atsižvelgiant į važiavimo sąlygas, vietovės reljefą, matomumą, kad bet kuriuo metu galėtų sulėtinti transporto priemonės greitį, apvažiuoti kliūtį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, tokiu būdu sukeldamas pavojų kitų asmenų saugumui ir pažeisdamas Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 50 p., 53 p., 59 p., 68 p., 172 p., 173 str. reikalavimus, dėl padarytų pažeidimų nesuvaldė automobilio, nuslydo į dešinį kelkraštį ir partrenkė juo ta pačia kryptimi ėjusias ir vedusias gyvulius S. Š., kuriai padarytas galvos smegenų sumušimas, dešinės blauzdos trauminė amputacija viršutiniame trečdalyje, atviras dešinio šlaunikaulio lūžis, veido odos nubrozdinimai ir muštinės žaizdos, dėl ko buvo sunkiai sutrikdyta jos sveikata, E. Š., kuriai padarytas dešinio čiurnos sąnario sumušimas ir kairiojo dilbio odos nubrozdinimas, dėl ko buvo nežymiai sutrikdyta jos sveikata, užmušta V. Š. priklausanti karvė ir apgadintas V. G. priklausantis automobilis „Opel Vectra“ valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) tuo nukentėjusiajam padarant didelę 7000 Lt turtinę žalą.
L. M. buvo kaltinamas bei pirmos instancijos teismo taip pat buvo nuteistas už tai, kad 2007 m. liepos 1 d. apie 17 val. 30 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), Anykščiuose, pagrobė svetimą V. G. priklausantį turtą - automobilį „Opel Vectra“ valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurio vertė 10 000 litų, padarydamas nukentėjusiajam V. G. 10 000 litų turtinę žalą.
Nukentėjusiųjų V. Š. ir K. Š. atstovas skundžia 2009-04-24 Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendį dalyje dėl L. M. pripažinimo kaltu pagal BK 178 str. 2 d., nurodo, kad nuosprendis šioje dalyje neteisingas ir nepagrįstas, todėl naikintinas, vadovaudamasis BPK 329 str. 1 p. prašo nuosprendį šioje dalyje panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.
Šalies argumentai
Nukentėjusiųjų atstovas skunde nurodo, kad teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus ir be pagrindo nusprendė, kad L. M. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą.
Teismas, pripažindamas L. M. kaltu dėl automobilio vagystės, nenurodė jokių nusikalstamos veikos pagal BK 178 str. 2d. kvalifikavimo motyvų ar išvadų, tuo pažeisdamas LR BPK 305 str. 1 d. 3 p. Teismas visiškai neanalizavo L. M. veikos subjektyviosios pusės - nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, tyčios apibrėžtumą, jos kryptingumą, tikslą.
Teismas nuosprendyje dėl kaltinamojo akto trūkumų priėmė neteisingą nuosprendį. Kaltinime nenurodytas būdas, kuriuo veikė kaltinamasis - kaip, kokiais savo veiksmais jis įvykdė svetimo turto pagrobimą; nenurodytos kitos svarbios aplinkybės - tikslai, ketinimai kurių siekė L. M.. Iš jo parodymų matyti, kad automobilio „Opel Vectra“ jis pasisavinti nesiekė, automobilis jam buvo reikalingas nuvažiuoti pas draugą į Troškūnus. Galima numanyti, kad automobilis, jei L. M. nebūtų patekęs į autoįvykį, būtų buvęs grąžintas, tačiau kaltinamajame akte šie ketinimai neatskleisti. Nors kaltinamasis nurodė, kad automobilio užvedimo raktelius jis pasiėmė nežinant V. G., tačiau pripažino, kad įvykio dieną jis jau anksčiau su V. G. girtavo, važinėjosi, su jo leidimu vairavo tą patį automobilį, taigi pagrįstai galėjo manyti turįs leidimą juo naudotis ir toliau. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad V. G. pats po įvykio būtų kreipęsis į policiją su pareiškimu dėl įvykdytos vagystės. Nesuprantama, kodėl kaltinimai dėl automobilio vagystės pareikšti tik L. M., o ne ir S. D., kuris kartu su L. M. sėdo į tariamai grobiamą automobilį ir kartu su juo važinėjosi.
V. G., nors ir nepripažįsta davęs L. M. pasinaudoti automobiliu ir šio veiksmus traktuoja kaip vagystę, apklausiamas teisme pripažino, kad yra anksčiau davęs L. M. vairuoti minėtą automobilį, jokio draudimo toliau naudotis automobiliu neišsakė, toliau kartu girtavo ir tokiais savo veiksmais leido L. M. manyti, kad šis gali toliau naudotis automobiliu. Tarp V. G. ir L. M. buvo susiklostę draugiški santykiai - jie buvo pažįstami, dirbo vienos įmonės teritorijoje, kartu girtavo, šventė. Po to, V. G. į policiją dėl vagystės nesikreipė, ėjo link parduotuvės, kur jo manymu, galėjo būti nuvažiavęs L. M.. Ir tik supratęs, kad automobilis sudaužytas, ėmė reikšti pretenzijas dėl vagystės. Teismo posėdžio metu V. G. pripažino, kad jei nebūtų atsitikusi avarija ir jam automobilis būtų buvęs sugrąžintas, dėl vagystės nebūtų kreipęsis.
Nurodo, kad LAT teisėjų senato 2005-06-23 nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 14 p. nustato, kad „nėra vagystė tokie atvejai, kai tarp savininko ir asmens yra nusistovėjusi praktika, leidžianti pastarajam naudotis daiktu savininkui sutikus, tačiau tas asmuo pasinaudoja daiktu savininkui nežinant (pvz., asmuo, kuriam savininkas leisdavo naudotis automobiliu, kartą juo pasinaudoja savininkui nežinant, po to grąžina automobilį)“. Lietuvos Apeliacinio teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-331/2008 nurodė, kad „Subjektyvioji šio nusikaltimo pusė yra ypatinga tuo, kad vagystė yra tiktai tyčinis nusikaltimas. Kaltininkas suvokia, kad turtas svetimas, ir nori jį neatlygintinai užvaldyti. Kartu jis supranta, kad savininkui ar tam kitam teisėtam jo valdytojui bus padaryta materialinė žala. Taigi, šio nusikaltimo subjektyviajai pusei būtina, kad asmuo ne tik tyčia paimtų svetimą automobilį, bet ir turėtų tikslą jį pasisavinti (...) Taigi, vien tik laikinas pasinaudojimas svetimu automobiliu be pasisavinimo požymio nesudaro nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, sudėties būtinųjų požymių.“
Teismas nepagrįstai L. M. veiką įvertino kaip vagystę, ją susiedamas su vėliau atsitikusiu įvykiu -autoavarija, dėl ko L. M. neteko galimybės sugrąžinti automobilį, kai šie įvykiai turėtų būtų vertinami atskirai, automobilio avarijai nesuteikiant tariamo pasisavinimo ir negrąžinimo teisėtam savininkui reikšmės.
Nukentėjusiųjų atstovas, prokurorė, gynėja ir nuteistasis prašė nukentėjusiųjų atstovo apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Pagal BK 178 str. atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą.
Subjektyvioji vagystės pusė pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, jog turtas svetimas ir nori jį neatlygintinai užvaldyti, kartu jis supranta, kad savininkui ar kitam teisėtam valdytojui bus padaryta materialinė žala. Nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, svarbu kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad įvykio dieną V. G., L. M. bei S. D. ir V. D. girtavo metalo supirkimo aikštelėje, kurioje V. G. ir L. M. dirbo. Aplinkybę, kad įvykio vakarą V. G. automobilį vairavo L. M., kadangi V. G. buvo neblaivus ir pats V. G. leido L. M. vairuoti jo automobilį, t.y. nuvažiuoti pas D. ir prie kartingų, patvirtina paties nukentėjusiojo bei L. M. parodymai pirmos instancijos teisme (t. 3, b. l. 8-13). Šios nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad tarp V. G. ir L. M. prieš kaltinime nurodytus įvykius buvo susitarimas, jog L. M. valdys V. G. automobilį, kadangi V. G. tą vakarą buvo neblaivus.
Nuteistasis L. M. teisiamajame posėdyje parodė, jog V. G. automobilio pagrobti neturėjęs tikslo, o tiktai norėjęs tą vakarą tuo automobiliu nuvažiuoti į Troškūnus, ir kol V. G. miegojo, planavo sugrįžti (t. 3, b. l. 8-13). Šiuos nuteistojo paaiškinimus atitinka liudytojo S. D. parodymai, jog išgertuvių metu, kuomet V. G. jau miegojo, L. M. kažkas paskambino į telefoną ir jie abu išvažiavo (3, b. l. 8-13). Iš V. G. paaiškinimų teismo posėdyje matyti, jog jis leido L. M. tą vakarą vairuoti automobilį, o vėliau, kai atsibudęs pasigedo automobilio, suprato, kad automobilį galėjo paimti L. M., V. G. laukė kol L. M. sugrįš, kadangi manė, jog jis išvažiavo iki parduotuvės. Taip pat nukentėjusysis V. G. paaiškino, jog jeigu viskas būtų gerai pasibaigę, dėl vagystės gal ir nebūtų kreipęsis (3, b. l. 8-13), o tai rodo, jog nukentėjusysis iki tol, kol sužinojo apie autoįvykį, L. M. veiksmų nelaikė nusikalstamais. Tai, kad tarp V. G. ir L. M. ir anksčiau buvo susiklostę santykiai, kai L. M. galėdavo pasinaudoti nukentėjusiojo automobiliu, patvirtina apeliacinės instancijos teisme apklausto liudytojo A. M. parodymai, jog V. G. automobiliu, “kas norėdavo, tas važiuodavo”, kad šiuo automobiliu paprastai buvo važinėjama į parduotuvę, o nukentėjusysis duodavo automobiliu pasinaudoti ir L. M.. Todėl konstatuotina, kad 2007 m. liepos 1 d. L. M. turėjo tikslą laikinai pasinaudoti V. G. automobiliu, neturėdamas tikslo jo pagrobti, t.y. noro automobilį neatlygintinai užvaldyti ir tuo padaryti V. G. materialinės žalos. Tai atitinka LAT teisėjų senato 2005-06-23 nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 14 p. nuostatą, jog vagystė nėra tokie atvejai, kai tarp savininko ir asmens yra nusistovėjusi praktika, leidžianti pastarajam naudotis daiktu savininkui sutikus, tačiau tas asmuo pasinaudoja daiktu savininkui nežinant. Todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes skundžiamas nuosprendis dalyje dėl L. M. pripažinimo kaltu pagal LR BK 178 str. 2 d. naikintinas ir L. M. išteisintinas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Priėmus sprendimą dėl L. M. išteisinimo pagal LR BK 178 str. 2 d., nesant veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiojo V. G. pareikštas civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Anykščių rajono apylinkės teismo 2008-04-24 nuosprendį pakeisti: dalyje dėl L. M. nuteisimo pagal LR BK 178 str. 2 d. apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: L. M. pagal BK 178 str. 2 d. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panaikinti bausmių subendrinimą pagal BK 63 str.
Nukentėjusiojo V. G. civilinį ieškinį dėl 7000 Lt turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.
Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.