Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios J. P. ir nuteistojo V. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

I. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 129 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo redakcija) laisvės atėmimu 7 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

I. B. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 254 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

- pagal BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 3 mėnesiams;

- pagal BK 214 straipsnį (2000-09-26 įstatymo redakcija) 50 MGL dydžio bauda;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, pagal bausmė, paskirta pagal BK 214 straipsnį apimta su bausme, paskirta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, ir paskirta subendrinta bausmė - laisvės apribojimas 9 mėnesiams; ši bausmė iš dalies sudėta su bausme, paskirta pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės apribojimas 10 mėnesių.

T. B. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl automobilio pagrobimo), BK 254 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį (dėl svetimo mokėjimo instrumento pagrobimo 2004-06-24) išteisinta, jai nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

- pagal BK 214 straipsnį (2000-09-26 įstatymo redakcija) 50 MGL dydžio bauda;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 9 mėnesiams;

- pagal BK 253 straipsnio 1 dalį areštu 60 parų;

- pagal BK 238 straipsnio 1 dalį areštu 45 paroms.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, bausmė, paskirta pagal BK 214 straipsnį, apimta su bausme, paskirta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, ir paskirta subendrinta bausmė - laisvės apribojimas 9 mėnesiams; ši bausmė ir bausmės, paskirtos pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir BK 238 straipsnio 1 dalį, subendrinta, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 90 paroms.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi nuspręsta iš T. B. išieškoti 500 Lt, bei iš T. B. ir V. S. solidariai 590 Lt į valstybės pajamas.

Iš I. B. priteista 3 400 Lt turtinei ir 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o iš T. B. - 750 Lt advokato paslaugoms apmokėti - nukentėjusiajai J. P.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas A. V., tačiau dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka nepaskųstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir nukentėjusiosios J. P. ir nuteistojo V. S. apeliacinius skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. B. nuteistas už tai, kad 2004 m. birželio 24 d., apie 19 val., gyvenamajame name, esančiame sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuriame gyveno jo motina T. B. ir nukentėjusysis R. Ž., mankštai skirtu 5 kilogramų svarmeniu (hanteliu) du kartus smogdamas nukentėjusiajam R. Ž. į galvą, tuo padarydamas abipusius įspaustinius kaukolės skliauto kaulų lūžius, pereinančius į kaukolės pamatą, ir veido kairės pusės kaulų lūžius, kvalifikuojamus kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, o po smūgių nukentėjusiajam parvirtus, buitinio prietaiso laidu apvyniojęs nukentėjusiojo kaklą ir smaugdamas, nukentėjusiajam vietoje mirus, nužudė R. Ž. .

T. B. nuteista už tai, kad savo namuose sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, po R. Ž. nužudymo, nenustatytu laiku, patikrinusi R. Ž. daiktus ir seife radusi jo pinigus 500 litų, juos pagrobė ir išleido savo reikmėms.

T. B. ir V. S. nuteisti už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė ir panaudojo svetimą mokėjimo instrumentą finansinei operacijai inicijuoti bei apgaule įgijo svetimą turtą, o būtent:

2004 m. liepos mėnesio pradžioje, tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, esančioje prie Anceriškių miško, Vilniaus r., Rukainių sen., rado po R. Ž. nužudymo išmestą nukentėjusiojo krepšį su nužudytojo dokumentais ir kitais popieriais, tarp kurių buvo ir R. Ž. vardu išduota AB “Vilniaus Bankas” mokėjimo kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), ir tokiu būdu ją neteisėtai įgijo ir laikė, o netrukus panaudojo: 2004-07-25 AB “Vilniaus Bankas” bankomate Nr. 108, esančiame Antakalnio g. 41, Vilniuje, išgrynino 150 litų; 2004-07-26 AB “Vilniaus Bankas” bankomate Nr. 171, esančiame Nemenčinės pl., Vilniuje, išgrynino 40 litų; 2004-08-23 AB “Vilniaus Bankas” bankomate Nr. 186, esančiame Ozo g. 25, Vilniuje, išgrynino 200 litų; 2004-09-14 AB “Vilniaus Bankas” bankomate Nr. 108, esančiame Antakalnio g. 41, Vilniuje, išgrynino 200 litų, ir taip apgaule, surinkdami R. Ž. užrašuose rastą PIN kodą ir tokiu būdu prisistatydami bankui kaip R. Ž. , bendrininkų grupe savo naudai įgijo svetimą turtą R. Ž. pinigus 590 litų.

V. S. nuteistas už tai, kad 2004 m. liepos mėnesio pradžioje, tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, esančioje prie Anceriškių miško, Vilniaus r., Rukainių sen., rado po R. Ž. nužudymo išmestą nukentėjusiojo krepšį, kuriame buvo ir pramoninės gamybos šaunamasis ginklas – B kategorijos ginklų grupei priklausantis revolveris Arminius „HW5” Nr. (duomenys neskelbtini), skirtas šaudyti 5,6 mm kalibro šoviniais, bei dvylika šaudmenų – 5,6 mm kalibro šovinių ir taip neteisėtai, neturėdamas leidimo, juos įgijo ir neteisėtai gabeno iš radimo vietos į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., kur neteisėtai laikė iki 2007 m. spalio 5 d., kai kratos metu minėtą revolverį ir šaudmenis aptiko ir paėmė policijos pareigūnai.

Be to, jis nuteistas dar ir už tai, kad po R. Ž. nužudymo 2004 m. birželio 24 d., tiksliai nenustatytu laiku, iš T. B. sužinojęs apie padarytą labai sunkų nusikaltimą – R. Ž. nužudymą ir supratęs, kad šis nusikaltimas iš tikro buvo padarytas, be svarbios priežasties nepranešė teisėsaugos įstaigai arba teismui apie R. Ž. nužudymą.

Ikiteisminio tyrimo metu I. B. ir T. B. taip pat buvo kaltinami padarę nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje, 254 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, o būtent:

jie buvo kaltinami tuo, kad 2004 m. birželio 24 d., apie 23 val., savo namuose Vilniuje, s/b (duomenys neskelbtini), po to, kai I. B. bendrininkų grupe su A. V. tyčia nužudė R. Ž., o T. B., pamačiusi kaip buvo pasmaugtas R. Ž. ir žinodama, kad jis nužudytas, bendrininku grupe, žinodami, kad automobilis „VW PASSAT“ v/n (duomenys neskelbtini), stovintis prie namų, priklauso nužudytajam R. Ž. , pagrobė minėtą 5000 Lt vertės automobilį;

taip pat jie buvo kaltinami tuo, kad 2004 m. birželio 24 d., apie 23 val., savo namuose Vilniuje, s/b (duomenys neskelbtini), po to, kai I. B. bendrininkų grupe su A. V. tyčia nužudė R. Ž., o T. B., pamačiusi kaip buvo pasmaugtas R. Ž. ir žinodama, kad jis nužudytas, bendrininkų grupe, žinodami, kad R. Ž. šaunamasis ginklas – revolveris “Arminius“ modelis “HW5” Nr. (duomenys neskelbtini) ir 12 vienetų šaudmenų – pramoninės gamybos .22 LR (5,6mm) kalibro šoviniai yra laikomi nukentėjusiajam priklausančioje rankinėje, neturėdami teisės ir leidimo laikyti ir nešioti šaunamąjį ginklą, iš namų pagrobė R. Ž. priklausančią minėtą rankinę su joje buvusiu minėtu šaunamuoju ginklu ir 12 vienetų šaudmenų, kuriuos neteisėtai, neturėdami atitinkamo leidimo, gabeno R. Ž. automobiliu „VW PASSAT“ v/n (duomenys neskelbtini) iki tyrimo metu tiksliai nenustatytos vietos, esančios prie Anceriškių miško, Vilniaus r., Rukainių sen., kur rankinę su šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis išmetė ir taip, bendrininkų grupe pagrobė šaunamąjį ginklą ir šaudmenis;

taip pat jie buvo kaltinami tuo, kad 2004 m. birželio 24 d., apie 23 val., savo namuose Vilniuje, s/b (duomenys neskelbtini), po to, kai I. B. bendrininkų grupe su A. V. tyčia nužudė R. Ž., o T. B., pamačiusi kaip buvo pasmaugtas R. Ž. ir žinodama, kad jis nužudytas, bendrininkų grupėje, žinodami, kad R. Ž. dokumentai – LR piliečio pasas Nr. (duomenys neskelbtini), LR asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinio socialinio draudimo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) yra laikomi nukentėjusiajam priklausančioje rankinėje, iš namų pagrobė R. Ž. priklausančią minėtą rankinę su joje buvusiais minėtais R. Ž. asmeniniais dokumentais, kuriuos gabeno R. Ž. automobiliu „VW PASSAT“ v/n (duomenys neskelbtini) iki tyrimo metu tiksliai nenustatytos vietos, esančios prie Anceriškių miško, Vilniaus r., Rukainių sen., kur rankinę su dokumentais išmetė ir taip, bendrininkų grupe pagrobė fizinio asmens – R. Ž. dokumentus;

taip pat jie buvo kaltinami tuo, kad 2004 m. birželio 24 d., apie 23 val., savo namuose Vilniuje, s/b (duomenys neskelbtini), po to, kai I. B. bendrininkų grupe su A. V. tyčia nužudė R. Ž., o T. B., pamačiusi kaip buvo pasmaugtas R. Ž. ir žinodama, kad jis nužudytas, bendrininkų grupėje, žinodami, kad R. Ž. mokėjimo instrumentas – AB “Vilniaus Bankas” mokėjimo kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) yra laikomi nukentėjusiajam priklausančioje rankinėje, iš namų pagrobė ir taip neteisėtai įgijo ir laikė R. Ž. priklausančią minėtą rankinę su joje buvusia minėta R. Ž. banko kortele, kurią gabeno R. Ž. automobiliu „VW PASSAT“ v/n (duomenys neskelbtini) iki tyrimo metu tiksliai nenustatytos vietos, esančios prie Anceriškių miško, Vilniaus r., Rukainių sen., kur rankinę su banko kortele išmetė ir taip, bendrininkų grupe pagrobė svetimą mokėjimo instrumentą.

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu dėl minėtų nusikalstamų veikų I. B. ir T. B. išteisino, jiems nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas padarė išvadą, jog I. B. ir T. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos teisminio bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino.

- atsižvelgiant į T. B. ir V. S. padarytas nusikalstamas veikas, jų vaidmenį nusikalstamose veikose, skirti jiems realias laisvės atėmimo bausmes;

Apeliantas nesutinka ir su jam paskirta bausmės rūšimi – areštu. Mano, kad areštas yra nors ir trumpalaikis, tačiau laisvės atėmimas. Arešto atlikimas jam sukels didelius neigiamus padarinius, nes areštinėje yra ypač blogos arešto atlikimo sąlygos.

Apelianto manymu, jam turėtų būti taikytos BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatos ir paskirta švelnesnė su laisvės atėmimu, įskaitant ir areštą, nesusijusi bausmė. Jis padarė du nesunkius ir du apysunkius nusikaltimus, teisiamas pirmą kartą, prisipažino ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs. Padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, visiškai atlygino padarytą žalą. Mano, kad šios aplinkybės leidžia jam skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. P. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Vilniaus apygardos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Nuteistojo V. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. P. apeliacinio skundo argumentų.

Apeliantė, apskundusi pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, išteisinant T. B. ir I. B. dėl automobilio VW PASSAT pagrobimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį bei dėl šaunamojo ginklo ir šaudmenų pagrobimo pagal BK 254 straipsnio 1 dalį. Mano, kad teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus ir padarė išvadas neatitinkančias bylos aplinkybių bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Prašo šioje dalyje nuteistiesiems priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Šis apeliantės prašymas atmestinas.

Ikiteisminio tyrimo metu I. B. ir T. B. buvo kaltinami tuo, kad veždami slėpti nužudytojo R. Ž. lavoną nukentėjusiojo automobiliu, tą automobilį pagrobė, tai yra jie buvo kaltinami padarę nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos baudžiamąją teisę. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jeigu nėra bent vieno iš minėtų požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normose yra išskiriami pagrindiniai, esminiai požymiai, pagal kuriuos pavojinga veika yra pripažįstama nusikalstama ir ją galima atriboti nuo kitų nusikalstamų veikų arba teisės pažeidimų.

BK 178 straipsnio 2 dalyje (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) įstatymo leidėjo yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už automobilio pagrobimą. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas veiksmais numatytais BK 178 straipsnyje. Neatlygintinas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas turtą užvaldo visiškai neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas tik simboliškai arba aiškiai neteisingai. Visi išvardyti pagrobimo požymiai yra objektyvieji vagystės požymiai. Subjektyvioji šio nusikaltimo pusė yra ypatinga tuo, kad vagystė yra tiktai tyčinis nusikaltimas. Kaltininkas suvokia, kad turtas svetimas, ir nori jį neatlygintinai užvaldyti. Kartu jis supranta, kad savininkui ar tam kitam teisėtam jo valdytojui bus padaryta materialinė žala. Taigi, šio nusikaltimo subjektyviajai pusei būtina, kad asmuo ne tik tyčia paimtų svetimą automobilį, bet ir turėtų tikslą jį pasisavinti.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, T. B. su nužudytuoju R. Ž. gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Nuteistoji T. B. parodė, kad automobilis ,,VW PASSAT“ buvo įsigytas už bendras jos ir nužudytojo lėšas, tik įregistruotas R. Ž. vardu (t. 4, b. l. 48). Šie nuteistosios parodymai nepaneigti. Nuteistoji taip pat parodė, kad ji pasinaudodama automobiliu – nuveždama nužudytojo lavoną paslėpti į mišką – tikslo pasisavinti jo neturėjo. Šį nuteistosios teiginį iš esmės patvirtina tolesni nuteistųjų veiksmai – jie nuvežę ir paslėpę R. Ž. lavoną tuo pačiu automobiliu grįžo atgal ir automobilis buvo laikomas garaže, o tik vėliau buvo parduotas. Tokiu būdu, vežant slėpti nužudytojo R. Ž. lavoną, automobiliu buvo pasinaudota tik laikinai ir tikslo pasisavinti jį niekas neturėjo. Taigi, vien tik laikinas pasinaudojimas svetimu automobiliu be pasisavinimo požymio nesudaro nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, sudėties būtinųjų požymių. Byloje taip pat nėra duomenų, kad nuteistasis I.B. būtų turėjęs tikslą pasisavinti R. Ž. automobilį.

Taigi esant aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad I. B. ir T. B. nepadarė veikos turinčios, nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, požymių yra teisinga.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad T. B. vėlesni veiksmai, perleidžiant automobilį kitam asmeniui, galimai gali būti nusikalstami, tačiau kadangi faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinime nurodytų aplinkybių, o nei prokuroras, nei nukentėjusioji prašymo pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes nepateikė, tai pats teismas savo iniciatyva to daryti negalėjo. Ši pirmosios instancijos teismo išvada yra teisinga.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas konkrečią bylą yra saistomas tam tikrų ribų, o būtent - byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnis). Kaltinimo pakeitimo galimybės bei sąlygos yra numatytos BPK 256 straipsnyje. Kaip jau buvo minėta, kaltinimo pakeitimo galimybėmis nei prokuroras, nei nukentėjusioji nepasinaudojo, todėl teismas negalėjo peržengti kaltinimo ribų.

Apeliantė taip pat nesutinka su teismo išvada, kad I. B. ir T. B. veiksmuose nėra nusikaltimo numatyto BK 254 straipsnio 1 dalies sudėties. Mano, kad nuteistieji pagrobė R. Ž. priklausančią rankinę, žinodami, kad joje yra laikomas jam priklausantis revolveris ir prašo jų veiksmus kvalifikuoti pagal BK 254 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė motyvus, dėl kurių nuteistieji I. B. ir T. B. negali būti pripažinti kaltais ir nuteisti už nusikaltimo, numatyto BK 254 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Kaip teisingai nurodė teismas, šaunamojo ginklo ir šaudmenų pagrobimas yra specialioji svetimo turto pagrobimo norma, tačiau šiam nusikaltimui konstatuoti būtinos tos pačios sąlygos, kaip ir svetimo turto pagrobimui. Apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje jau aptarė svetimo turto pagrobimo sudėtį, aptarinėdamas automobilio pagrobimą, todėl dar kartą išsamiai šio nusikaltimo sudėties neaptarinėja, o tik pažymi, kad tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs šį nusikaltimą būtina nustatyti, kad asmuo grobdamas šaunamąjį ginklą ir šaudmenis turėjo tikslą tą šaunamąjį ginklą ir šaudmenis pasisavinti arba perduoti kitiems asmenims, taip pat disponuoti jais savo nuožiūra kitokiu būdu. Tokių duomenų byloje nėra. Byloje nustatyta, kad nužudytojo R. Ž. ginklas drauge su jo dokumentais ir kitais daiktais buvo išmestas, slepiant nusikaltimo pėdsakus, ir vėliau surastas, kai buvo pasigęsta namo dokumentų, manant, kad jie galėjo būti išmestame nukentėjusiojo krepšyje, kuriame buvo ir nukentėjusiojo ginklas. Suradus krepšį, kaip teismas nustatė, iš jo ginklą ir šaudmenis pasiėmė V. S. Jis už neteisėtą, be leidimo, ginklo ir šaudmenų įgijimą, gabenimą ir laikymą yra nuteistas. Taigi, faktiniai bylos duomenys ir surinkti įrodymai rodo, kad jokio tikslo pagrobti nukentėjusiojo R. Ž. ginklą ir šaudmenis nuteistieji I. B. ir T. B. neturėjo.

Nukentėjusiosios skunde nurodyti nuteistųjų veiksmai su krepšiu, kuriame buvo ginklas ir šaudmenys - jo gabenimas, išmetimas už keliasdešimt kilometrų nuo įvykio vietos, po to grįžimas į mišką ieškoti krepšio, jo vežimas į namus, nuosprendyje išsamiai išanalizuoti, įvertinti ir pripažinti kaip neįrodantys nuteistųjų tyčios pagrobti šaunamąjį ginklą ir šaudmenis.

Dėl to, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad apygardos teismas pagrįstai I. B. ir T. B. dėl šaunamojo ginklo ir šaudmenų pagrobimo išteisino.

Taip pat apeliantė mano, kad T. B. veika dėl piniginių lėšų pagrobimo iš seifo neteisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir prašo šią nuteistosios nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Šis apeliantės prašymas yra atmestinas.

Nuosprendyje aptartais ir įvertintais įrodymais yra nustatyta, kad nuteistoji T. B. , gyvendama kartu su nužudytuoju, naudojosi tuo pačiu seifu. Byloje duomenų, kurie paneigtų šį nuteistosios tvirtinimą, nėra. Nukentėjusiosios skunde nurodyta aplinkybė, kad seifas buvo R. Ž. nuosavybė, nes jame buvo laikomas teisėtu būdu savigynai įsigytas revolveris, kurio privalomų laikymo sąlygų R. Ž. nepažeidinėjo, taip pat nepaneigia nuteistosios T. B. tvirtinimų, kad šiuo seifu ir ji naudojosi. Nesant byloje neginčijamų įrodymų, kurie paneigtų nuteistosios T. B. tvirtinimus apie naudojimąsi seifu, nėra pagrindo ir jos veiksmus - pinigų pagrobimą iš seifo – vertinti kaip padarytus įsibraunant į saugyklą. Todėl nuteistosios T. B. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.

Apeliantė, skųsdama apygardos teismo nuosprendį, nesutinka ir su nuteistiesiems T. B. ir V.S. paskirtomis bausmėmis bei prašo jiems skirti realias laisvės atėmimo bausmes. Šis apeliantės prašymas taip pat atmestinas.

Kolegijos nuomone, nuteistiesiems T. B. ir V. S. yra paskirtos tinkamos bausmės ir jos nėra aiškiai per švelnios.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas, skirdamas T. B. ir V. S. bausmes už jų padarytas nusikalstamas veikas, atsižvelgė į jų padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą, taip pat įvertino ir jų asmenybes charakterizuojančias medžiagas.

Nuteistoji T. B. padarė du nesunkius ir vieną apysunkį nusikaltimus, iš kurių apysunkis ir vienas nesunkus nusikaltimai sudaro idealiąją sutaptį. Nuteistosios atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Ji anksčiau neteista. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji pateikė kvitą, iš kurio matyti, kad ji atlygino dalį iš jos priteistos sumos nukentėjusiajai (t. 4, b. l. 122). Nuteistoji taip pat pateikė medicininį pažymėjimą, iš kurio matyti, kad ji yra nėščia (t. 4, b. l. 121). Kolegijos nuomone, esant minėtoms aplinkybėms ir vadovaujantis BK 55 straipsnio nuostatomis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajai paskyrė bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu.

Nuteistasis V. S. padarė du nesunkius ir du apysunkius nusikaltimus, iš kurių vienas apysunkis ir vienas nesunkus nusikaltimai sudaro idealiąją sutaptį. Nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jis pripažino ir nuoširdžiai galisi nusikaltęs. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. V. S. anksčiau neteistas. Visos šios aplinkybės įtakojo jam paskirtos bausmės rūšį ir dydį.

Apeliantė savo skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu griežtinti nuteistiesiems T. B. ir V. S. paskirtas bausmes nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Kolegija, įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, mano, kad nuteistiesiems T. B. ir V. S. paskirtų bausmių rūšys ir dydis atitinka bausmės paskirtį bei tikslus ir griežtinti paskirtas bausmes nėra pagrindo. Todėl nukentėjusiosios prašymas - nuteistiesiems T. B. ir V. S. paskirti realias laisvės atėmimo bausmes - atmetamas.

Apeliantė taip pat ginčija ir jai priteistos neturtinės žalos dydį, teigdama, kad jis yra per mažas, ir prašo jį padidinti. Šis apeliantės prašymas tenkintinas.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo priteistas ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo – 25 000 Lt – yra per mažas ir neatitinka sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijų, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 str.) nenustato ir įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas.

Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju yra žalos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. Paprastai didžiausia neturtinė žala nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose padaroma asmenims, kurie emociškai labai susiję su nužudytu asmeniu. Žalą padariusio asmens turtinė padėtis taip pat yra vienas iš kriterijų, galinčių turėti įtakos nustatomam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui, tačiau, kaip yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, šis kriterijus sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį.

Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimais sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajai J. P. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo I. B. veiksmais, kuriais buvo atimta gyvybė jos sūnėnui, sesers J. K. sūnui R. Ž. . Iš bylos duomenų matyti, kad nužudytasis gyveno su sugyventine T. B. kartu su savo motina J. K. , kuri po insulto buvo I grupės invalidė, ir kurią nužudytasis prižiūrėjo. I. K. , likusi gyventi su nuteistąja T. B. , suprato, kad jos sūnus nužudytas, tačiau būdama invalidė ir praktiškai nekalbėdama, negalėjo to niekam pasakyti. Kadangi po R. Ž. dingimo, jo motina I. K. liko viena ir jai buvo reikalinga priežiūra, ja rūpinosi nukentėjusiąja šioje byloje pripažinta jos sesuo J. P. . Ji besirūpindama nužudytojo motina, tuo pat metu, įtardama, kad jos sūnėnas R. Ž. gali būti nužudytas, jo ieškojo, dėl jo dingimo kreipėsi į policiją. Iš bylos duomenų matyti, kad R. Ž. buvo nužudytas 2004 m. birželio 24 d., o jo lavonas buvo rastas tik 2007-05-07, tai yra beveik 3 metus nukentėjusioji gyveno nežinioje, ir dėl to neabejotinai patyrė dvasinius išgyvenimus, ilgalaikį emocinį stresą. Be to, radus nužudytojo R. Ž. palaikus, nukentėjusioji pasirūpino jo laidotuvėmis, o po to dar ir, netrukus mirusios, nužudytojo motinos J. K. laidotuvėmis. Šios aplinkybės, kolegijos nuomone, leidžia konstatuoti, kad nukentėjusioji tiek dėl sūnėno dingimo, o vėliau ir paaiškėjus nužudymo aplinkybėms, patyrė didelius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, ilgalaikį emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti. Nuteistasis I. B. nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis (17m.) ir į šią aplinkybę teismas atsižvelgė skirdamas bausmę bei nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį. Teismas nukentėjusiajai J. P. priteisė pusę jos prašomo dydžio - 25000 lt. Kolegijos nuomone, teismas nepakankamai įvertino aplinkybes, kad nuteistasis I. B. , slėpdamas nužudymą 3 metus, sukėlė ilgalaikį emocinį stresą, be to, yra jauno ir darbingo amžiaus, galintis atlyginti padarytą neturtinę žalą visiškai. Todėl įvertinus paminėtas aplinkybes ir vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismas didina priteistos nukentėjusiajai J. P. neturtinės žalos atlyginimo dydį, priteisiant iš nuteistojo I. B. nukentėjusiajai J. P. 50 000 litų neturtinės žalos atlyginimui.

Be to, apeliantė prašo ištaisyti skundžiamame nuosprendyje padarytą techninę klaidą – neteisingai nurodytą jos vardą. Apeliantės prašymas tenkintinas.

Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad teismas šioje nuosprendžio dalyje padarė klaidą, nurodydamas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės P. neteisingą vardą. Kolegija daro išvadą, kad tai yra techninė klaida ir šią klaidą ištaiso.

Dėl nuteistojo V. S. apeliacinio skundo argumentų.

Nuteistasis V. S. apeliaciniu skundu prašo pakeisti apygardos teismo nuosprendį ir taikant BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas, paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Šis apelianto prašymas atmestinas.

Šioje nutartyje, aptariant nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentus, kolegija padarė išvadą, kad nuteistajam V. S. už jo padarytus keturis nusikaltimus bausmės parinktos ir paskirtos tinkamai taikant baudžiamuosius įstatymus.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantui nuteistajam V. S. už nusikaltimo, numatyto BK 214 straipsnį (2000-09-26 įstatymo redakcija), padarymą paskirta pati švelniausia bausmės rūšis – bauda, nors baudžiamasis įstatymas už šio nusikaltimo padarymą numato ir arešto, ir laisvės atėmimo iki 6 metų bausmes. Už nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymą įstatymas numato kelias alternatyvias bausmės rūšis, iš kurių pati griežčiausia bausmės rūšis yra laisvės atėmimas. Apeliantui gi paskirta viena iš švelnesnių bausmės rūšių - laisvės apribojimas. Už nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnio 1 dalyje, padarymą numatyta arešto arba laisvės atėmimo iki 5 metų bausmė, už nusikaltimo, numatyto BK 238 straipsnio 1 dalyje, padarymą įstatymas numato kelias alternatyvias bausmės rūšis, tarp kurių pati griežčiausia bausmė - laisvės atėmimo. Nuteistajam už abu paminėtus nusikaltimus paskirta – arešto bausmė. Taigi, atsižvelgiant į nuteistojo V. S. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą jam yra parinktos ir paskirtos ne pačios griežčiausios įstatyme numatytos bausmės rūšys.

Apeliantas prašo taikyti jam BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Toks apelianto prašymas negali būti tenkinamas.

BK 62 straipsnyje numatytos išimtys iš bendros taisyklės ir nurodyta sąlygų visuma, kai nusikaltimą padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė.

BK 62 str. 1 d. numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, jeigu yra visos sąlygos, kurios apibūdina kaltininko elgesį padarius nusikalstamą veiką, o būtent: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką; 2) nuoširdžiai gailisi ir (ar) padeda ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygina arba pašalina padarytą turtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę - kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Ši aplinkybė yra ir viena iš sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau BK 62 straipsnio 1 dalis iš asmens reikalauja ne tik prisipažinti padarius nusikalstamą veiką, bet ir savo noru atvykti arba pranešti apie ją. Tokia aplinkybė šioje byloje nenustatyta. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad apeliantas V. S. apie R. Ž. nužudymą sužinojo 2004 m. vasaros pradžioje, tačiau apie šį labai sunkų nusikaltimą teisėsaugos institucijoms nepranešė. Priešingai, jis kartu su kitais nuteistaisiais važiavo ieškoti nužudytojo krepšio, jį radę paėmė jame surastus daiktus. Pats apeliantas prisipažino, kad jis pasiliko sau nužudytojo ginklą ir mobilųjį telefoną. Taip pat pas nuteistąjį buvo ir nužudytojo mokėjimo kortelė, kurią vėliau jis kartu su nuteistąja T. B. pasinaudojo, nuimdami visus pinigus. Tokiu būdu, neesant vienos iš BK 62 straipsnio taikymui būtinos sąlygos - nusikalstamas veikas padariusio asmens savanoriško atvykimo ar pranešimo apie jo padarytas nusikalstamas vaikas, nėra įstatyminio pagrindo nuteistajam taikyti ir BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Apelianto skundo argumentas, kad arešto atlikimas jam sukels didelius neigiamus padarinius, nes areštinėje yra ypač blogos arešto atlikimo sąlygos, yra deklaratyvus. Be to, teismas pažymi, kad teismas nuteistam asmeniui skiria tik bausmės rūšį ir dydį, o bausmės atlikimo sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas.

Dėl to, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad nuteistajam V. S. paskirtos bausmės rūšys ir jų dydis atitinka BK 41, 54 straipsnių reikalavimus, nėra aiškiai per griežtos, todėl jas švelninti nėra įstatyminio pagrindo. Taip pat nuteistajam paskirta teisinga galutinė subendrinta bausmė. Apeliantas savo skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu švelninti jam paskirtas bausmes nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl nuteistojo V.S. apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 30 d. nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio išsprendimo pakeisti:

iš I. B. priteistą atlyginti neturtinės žalos dydį padidinti iki 50 000 (penkiasdešimt tūkstančių) litų ir šią sumą priteisti atlyginti nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei J. P.

Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje ištaisyti klaidą – neteisingai nurodytą nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės P. vardą – J. - nurodant teisingą nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės P. vardą - J.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.