Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Nijolės Piškinaitės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-26-653/2015 pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovui Danske Bank A/S Lietuvos filialui (trečiasis asmuo – I. K. (I. K.)) dėl nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl sutarties šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigos tinkamo vykdymo bei byloje esančių įrodymo vertinimo teisingumo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Bylos aplinkybės atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes atsakovas buvo ieškovės ir trečiojo asmens kreditorius, jis žinojo, kad jo suteikta paskola turėjo būti grąžinta įgyvendinus trečiojo asmens sumanytą verslo projektą, tačiau nebendradarbiavo su trečiuoju asmeniu – nustatė žinomai nerealias žemės sklypų pardavimo kainas ir šiais savo veiksmais užkirto kelią trečiajam asmeniui uždirbti pajamų, taigi ir pažeidė pareigą įgyvendinti savo teises tokiu būdu, kad nepažeistų kito asmens interesų. Dėl atsakovo pirmiau nurodytų veiksmų trečiasis asmuo ir ieškovė neteko 1 971 474 Lt pajamų, kurias jie galėjo gauti iki 2008 m. rugsėjo mėnesio pardavę žemės sklypus ir panaudoti trečiojo asmens prievolėms pagal kredito sutartis vykdyti.Teismo argumentas, kad ieškovės reikalavimų pagrįstumą paneigia aplinkybė, jog ieškovė aktyviai nedalyvavo parduodant ginčo sklypus, yra teisiškai nekorektiškas, nes ieškinys grindžiamas atsakovo, o ne ieškovės veiksmais, ieškinyje buvo nurodyta, kad savo interesus ieškovė ketino apginti 2010 m. spalio 12 d. ieškiniu dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir tik atmetus minėtą ieškinį ieškovė sužinojo apie šioje byloje nurodytas aplinkybes dėl atsakovo netinkamų veiksmų.Trečiasis asmuo objektyviai negalėjo pakeisti atsakovo savo nuožiūra nustatytų sklypų pardavimo sąlygų, nes šis klausimas buvo būtent atsakovo kompetencija.Atsakovas, prieš priimdamas spendimą dėl ginčo žemės sklypų pardavimo sąlygų, ex officio privalėjo stebėti rinkos pokyčius, tuo labiau kad jis negalėjo nežinoti apie neigiamas tendencijas nekilnojamojo turto rinkoje. Atsakovas turėjo individualiai aptarti sklypų pardavimo sąlygas ne tik su trečiuoju asmeniu, bet ir su ieškove. Ieškovės ir atsakovo santykiams taikytini principai, kuriuos suformulavo kasacinis teismas 2015 m. vasario 6 d nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2015, analizuodamas kreditoriaus, kurio reikalavimai užtikrinti svetimo daikto hipoteka, ir įkeisto daikto savininko santykius dėl informacijos atskleidimo. Atsakovas, prieš priimdamas sprendimą, kokiomis sąlygomis leisti trečiajam asmeniui parduoti sklypus, privalėjo ieškovei atskleisti rizikos veiksnius, kurie daro įtaką sklypų pardavimo sėkmei, ir nekilnojamojo turto rinkos prognozes. Negalima sutikti su teismo išvada, kad atsakovas negali būti atsakingas už trečiojo asmens rizikos neigiamus padarinius. Atsakovo elgesys atitinka CK 1.137 straipsnio 3 dalį. Nesutiktina, kad nuostolius ieškovė turėjo grįsti realiomis pajamomis, nes nuostoliais pripažįstami ne tik įvykiai (faktai), bet ir skaičiuotinos negautos pajamos, būsimos žalos įverčiai.

Teismas nepažeidė įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, išanalizavo visus esančius įrodymus, šalių paaiškinimus ir pakankamai motyvavo sprendimą. Vien tik ta aplinkybė, kad byloje yra priimtas ieškovei nepalankus sprendimas, nereiškia teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo.Kredito sutarties Bendrosios dalies 10 punkte ir Specialiosios dalies 5 punkte šalys susitarė, kad skolos ir įkeisto turto vertės santykis sudaro 55 proc., t. y. trečiojo asmens skola bankui neviršys 55 proc. įkeistų žemės sklypų vertės. Kredito sutarties Bendrosios dalies 35 punkte trečiasis asmuo įsipareigojo neperduoti, neperleisti, kitaip nesuvaržyti teisių į bankui įkeistą turtą be išankstinio banko sutikimo. Pagal sutarties 45.3 punktą, kai skolos ir įkeisto turto vertės santykis tampa didesnis nei 55 proc., tai yra vienas iš pagrindų bankui pareikalauti papildomų prievolių užtikrinimo priemonių arba nutraukti sutartį. Kredito sutarties 54.4 punkte patvirtinta, kad kredito sutarties sąlygos buvo aptartos su trečiuoju asmeniu individualiai ir neprieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams. Atsakovas savo rašte dėl sklypų pardavimo sąlygų vadovavosi kredito sutarties sąlygomis ir nustatė šią sutartį atitinkančias turto pardavimo sąlygas. Trečiasis asmuo nesikreipė į atsakovą, prašydamas parduoti turtą kitokiomis sąlygomis, nei nurodė bankas, taip pat jis nenurodė, kad turi potencialių pirkėjų, norinčių pirkti žemės sklypus mažesnėmis kainomis. Iš susirašinėjimo su trečiuoju asmeniu ir jo rašto matyti, kad pats trečiasis asmuo žemės sklypus vertino ir bandė parduoti už dvigubai didesnę kainą, nei nurodyta banko rašte.Ieškovė tinkamais įrodymais neįrodė, kad žemės sklypų vertė atsakovo atsakymo dieną buvo mažesnė, nei nurodė bankas. Ieškovė pateikė tik UAB „Lituka ir KO“ atlikto retrospektyvinio vertinimo ataskaitos santrauką (o ne visą ataskaitą), taip pat UAB „VPPK“ 2012 m. lapkričio 19 d. pažymą. Neaišku, nei kokiu metodu buvo vertinta, nei į kokius veiksnius atsižvelgta, nei su kokiais objektais darytas palyginimas. Be to, ataskaitoje buvo vertinti tik 2 žemės sklypai, nors jų yra 53. UAB „VPPK“ pažymėjime nėra duomenų, kokia yra šios įmonės veiklos sritis, kaip ji susijusi su nekilnojamojo turto vertinimu, nenurodyti dokumentai, pagrindžiantys specialisto, padariusio išvadą, tinkamą kvalifikaciją ir kompetenciją.Ieškovė siekia trečiojo asmens verslo riziką ir su tuo susijusius padarinius nepagrįstai perkelti atsakovui. Trečiasis asmuo gavo kreditą kaip fizinis asmuo, besiverčiantis žemės sklypų įsigijimu, padalijimu ir pardavimu. Ieškovės siekis perkelti žemės sklypų kainų kritimo riziką bankui yra nepagrįstas jokiais argumentais ir įrodymais. Trečiojo asmens verslo sėkmė ir rizika – žemės sklypų paklausa ir kainų svyravimai – neturi nieko bendra su banko veiklos pobūdžiu, nepatenka į banko veiklos sritį. Trečiasis asmuo, kaip verslo subjektas, turėjo pareigą ir galimybę protingai numatyti ne tik žemės sklypų kainų svyravimus, bet ir periodinį pasaulio ekonomikos nuosmukį.Bankas santykiuose su trečiuoju asmeniu dėl sklypų pardavimo buvo sąžiningas ir daug bendradarbiavo. Įrodymais patvirtinta, kad bankas deramai reagavo į trečiojo asmens prašymus, stengėsi sureguliuoti sunkumus, iškilusius sutarties vykdymo metu. Trečiasis asmuo, vadovaudamasis bendradarbiavimo ir pareigos kooperuotis principais bei manydamas, kad banko rašte nustatytos kainos yra per didelės, turėjo bankui pateikti prašymą mažinti pardavimo kainas. Nei ieškiniu, nei apeliaciniu skundu ieškovė neįrodė egzistuojant CK 6.64 straipsnio 4 dalyje nustatytam pagrindui atlyginti skolininko patirtus nuostolius.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl banko, kuris, kaip kreditorius, apeliantės įsitikinimu, nevykdė jam nustatytos pareigos bendradarbiauti ir savo teises įgyvendinti tokiu būdu, kad nebūtų pažeisti kitų asmenų teisėti interesai, prievolės atlyginti nuostolius. Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes bei nepagrįstai priėjo išvadą, kad civilinė atsakomybė atsakovui netaikytina.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, įvertinusi byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus ir nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką (CPK 185 straipsnis), nesutinka su ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

CK 6.245 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Pastebėtina, kad šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo tik tuo atveju, jei įrodo visų civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų egzistavimą – neteisėtus atsakovo veiksmus, žalą (jos padarymo faktą bei konkretų dydį), priežastinį ryšį tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir ieškovo patirtos žalos bei atsakovo kaltę (nebent asmuo konkrečiu atveju atsako be kaltės).

Neteisėti veiksmai konstatuojami tuo atveju, kai asmuo neįvykdo įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Savo ruožtu žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

Ieškovės nurodytame CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės. Tokiu atveju (kai kreditorius pažeidė prievolę) skolininkas turi teisę į nuostolių atlyginimą (CK 6.64 straipsnio 4 dalis). Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad skolininkas gali reikalauti priteisti nuostolius tik tuo atveju, jei įrodo kreditoriaus nebendradarbiavimą (neteisėtus veiksmus), negalėjimą įvykdyti skolininko prievolės kreditoriui (ir dėl to skolininkui padarytą žalą) bei priežastinį ryšį tarp kreditoriaus prievolės pažeidimo (bendradarbiavimo stokos ar pan.) ir ieškovo patirtų nuostolių.

Pirmiau minėtų sąlygų įrodymas yra būtinas ir taikant atsakovui civilinę atsakomybę už piktnaudžiavimą teise (CK 1.137 straipsnio 3 dalis), nes nuostolių priteisimas šiuo atveju galimas tik tada, kai ieškovas įrodo, kad atsakovas iš tikrųjų įgyvendino savo teises tokiu būdu ar priemonėmis, kurie be jokio teisinio pagrindo pažeidžia ar varžo ieškovo teises ar įstatymų saugomus interesus, ir ieškovo patirta žala yra būtent atsakovo neteisėtų veiksmų rezultatas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė neįrodė nė vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, būtinų žalos atlyginimui ieškovei iš atsakovo teisėtai ir pagrįstai priteisti.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta (ir apeliantė to neginčijo), kad atsakovas ir trečiasis asmuo (ieškovės sutuoktinis) 2006 m. spalio 9 d. sudarė kredito sutartį žemės sklypams, susijusiems su trečiojo asmens verslo vykdymu – žemės ūkio paskirties sklypų pirkimu, paskirties keitimu ir sklypų pardavimu – įsigyti.

Kredito sutarties Bendrosios dalies 10 punkte ir Specialiosios dalies 5 punkte šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė, kad skolos ir įkeisto turto vertės santykis sudaro 55 proc., kitaip tariant, trečiojo asmens skola bankui neturi viršyti 55 proc. įkeistų žemės sklypų vertės. Sutarties Bendrosios dalies 35 punkte I. K. įsipareigojo neperduoti, neperleisti, kitaip nesuvaržyti teisių į bankui įkeistą turtą be išankstinio banko sutikimo raštu, o 45.3 punkte šalių įtvirtinta, kad kai skolos ir įkeisto turto vertės santykis tampa didesnis nei 55 proc., bankas gali pareikalauti papildomų prievolių užtikrinimo priemonių arba apskritai nutraukti sutartį.

Pažymėtina ir tai, kad kredito sutarties 54.4 punkte patvirtinta, jog kredito sutarties sąlygos buvo aptartos su trečiuoju asmeniu individualiai ir neprieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams, o Laidavimo sutarties, kurioje ieškovė laidavo už trečiojo asmens prievoles pagal pirmiau nurodytą kredito sutartį, 20.3 punkte aiškiai nurodyta, kad laiduotojui (t. y. ieškovei) iki šios sutarties pasirašymo buvo įteiktas šios sutarties projektas ir kredito sutarties kopija, ir jis yra išsamiai susipažinęs su visomis kredito ir šios (t. y. laidavimo) sutarties sąlygomis.

Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, iš trečiojo asmens I. K. 2008 m. birželio 18 d. prašymo matyti, kad pats trečiasis asmuo, remdamasis UAB „Liturta“ vertinimu (kuris buvo net tik paminėtas prašyme, bet ir pridėtas prie šio rašto bankui), nurodė, jog bankui įkeistų žemės sklypų rinkos vertė išaugo ir sudarė net 5 414 000 Lt. Iš prašymo turinio taip pat akivaizdu, kad, būtent atsižvelgdamas į sklypų vertės padidėjimą, trečiasis asmuo manė, jog dalies žemės sklypų pardavimas ir hipotekos nuėmimas nepažeis kredito sutarties Specialiosios dalies 5 punkte šalių sulygtos sąlygos, nustatančios, kad skolos ir įkeisto turto vertės santykis turi sudaryti 55 proc. Atsižvelgdamas į tai, trečiasis asmuo prašė banko leisti parduoti 23 sklypus, kurių vertė, paties trečiojo asmens teigimu, sudarė 2 469 000 Lt. Įvertinus trečiojo asmens prašymo bei banko pateikto atsakymo turinį, akivaizdu, kad banko atsakymas ne tik atitiko trečiojo asmens ir banko savanoriškai sudarytos kredito sutarties sąlygas, bet ir nevaržė trečiojo asmens teisių ir galimybių parduoti sklypus daugiau, negu pats trečiasis asmuo planavo (numatė), teikdamas bankui prašymą dėl žemės sklypų pardavimo. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio ir faktinio pagrindo pripažinti, kad atsakovas, pateikdamas sutarties sąlygas bei paties trečiojo asmens prašymą atitinkantį atsakymą, piktnaudžiavo savo teisėmis, netinkamai bendradarbiavo ar atliko kitus neteisėtus veiksmus. Pirmiau nurodytą išvadą papildomai patvirtina tai, kad trečiasis asmuo, gavęs atsakovo atsakymą, nesikreipė į atsakovą, prašydamas pakeisti banko nustatytas žemės sklypų pardavimo sąlygas. Tokių prašymų ar pretenzijų dėl sąlygų (jų neadekvatumo ir nerealumo) bankui nepateikė ir ieškovė. Kaip teisingai pažymėjo atsakovas, trečiasis asmuo, manydamas, kad jo teisės nepagrįstai varžomos atsakovo atsakyme nustatytomis sąlygomis, turėjo kaip protingas, apdairus ir sąžiningas asmuo vykdyti net tik bankui, bet ir jam (trečiajam asmeniui) nustatytą kooperavimosi bei bendradarbiavimo pareigą, t. y. pranešti bankui apie pasiūlytų sąlygų nerealumą ar, pavyzdžiui, potencialių klientų, norinčių pirkti sklypus už mažesnę kainą, atsiradimą, tačiau to nedarė. Taigi nors ieškovė apskritai teisi, teigdama, kad trečiasis asmuo negalėjo savo nuožiūra pakeisti atsakovo nustatytų sklypų pardavimo sąlygų, ši aplinkybė, atsižvelgiant į tai, jog trečiasis asmuo ir ieškovė nesiėmė jokių veiksmų sąlygoms pakeisti, savaime neįrodo atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareigos atlyginti nuostolius buvimo.

Pabrėžtina, kad nors atsakovas, tikėtina, galėjo sužinoti apie artėjantį ekonominį nuosmukį anksčiau negu ieškovė ir (ar) trečiasis asmuo, ieškovė neįrodė, jog atsakovas nustatė žinomai nerealias žemės sklypų kainas (buvo nesąžiningas), t. y. akivaizdžiai žinodamas apie tai, kad sklypų už tokią kainą parduoti nebus įmanoma. Kaip jau minėta, atsakovas pateikė atsakymą trečiajam asmeniui ne tik įvertinęs kredito sutarties sąlygas, bet ir paties trečiojo asmens prašyme nurodytą sklypų vertę bei su prašymu pateiktą vertinimą. Nors, kaip nurodė ieškovė, atsakovas žinojo kredito paėmimo tikslą, tai, priešingai, nei supranta ieškovė, savaime nereiškia, kad atsakovas, prieš pateikdamas atsakymą trečiajam asmeniui, turėjo pareigą konsultuoti I. K. (ar ieškovę) dėl situacijos nekilnojamojo turto rinkoje, žemės sklypų kainų svyravimo ar kitaip rūpintis, kad trečiojo asmens verslo projektai būtų sėkmingai įgyvendinti. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde ieškovė nepagrįstai siekia perkelti jos sutuoktinio verslo riziką ir su tuo susijusius padarinius atsakovui, nors atsakovas, nei kaip trečiojo asmens kreditorius, nei kaip finansų įstaiga, nėra įsipareigojęs ar įpareigotas konsultuoti trečiąjį asmenį ar ieškovę dėl žemės sklypų paklausos, galimų kainų svyravimų ar kitų veiksnių, galinčių paveikti I. K. verslo plano sėkmę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, kad šiuo atveju turi būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje byloje Nr. 3K-3-16-706/2015, suformuluotais banko pareigos atskleisti informaciją apie užtikrinamą prievolę įkaito davėjui, kuris nėra pagrindinės prievolės subjektas, principais. Visų pirma šiuo metu nagrinėjamos ir ieškovės akcentuojamos kasacinio teismo bylos ratio decidendi skiriasi, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje buvo sprendžiamas svetimo daikto hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu klausimas ir pasisakyta apie banko prievolę, prieš sudarant hipotekos sandorį su įkaito davėju, kuris nėra pagrindinės prievolės (kredito sutarties) šalis, informuoti įkaito davėją apie užtikrinamą prievolę. Minėtoje byloje nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl banko pareigos informuoti laiduotoją apie kredito gavėjo (skolininko) veiksmų, vykdant kredito sutartį, rizikingumą, prognozuojamą skolininko verslo sėkmę ar pan. buvimo / nebuvimo. Be to, kaip jau minėta šioje nutartyje, nei teisiniu reguliavimu, nei sutartimi bankui nenustatoma pareiga padėti trečiajam asmeniui įvertinti pastarojo verslo sėkmę ir riziką, savo ruožtu apie pačios kredito sutarties sąlygas (taigi informaciją apie pagrindinę prievolę, už kurios įvykdymą laidavo ieškovė) apeliantė, kaip kad nurodyta laidavimo sutartyje, buvo informuota.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovės nurodytos aplinkybės, jog 2010 metais ji kreipėsi į teismą dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, kaip sudarytų dėl suklydimo ir (ar) apgaulės, nėra teisiškai reikšmingos nagrinėjamam ginčui, nes nei patvirtina, nei paneigia civilinės atsakomybės bankui dėl neva nepakankamo bendradarbiavimo taikymo galimybės. Papildomai pažymėtina ir tai, kad ieškovės ieškinys buvo atmestas, konstatavus, jog pati ieškovė, sudarydama laidavimo sutartis, buvo nepakankamai atidi ir rūpestinga. Be to, priešingai, nei nurodo apeliantė, nei ta aplinkybė, kad ji pateikė ieškinį dėl sandorių nuginčijimo, nei toje byloje teismų priimti procesiniai sprendimai nepatvirtina, jog apeliantė apie atsakovo 2008 m. birželio 26 d. atsakymą trečiajam asmeniui dėl sklypų pardavimo sužinojo tik po ginčo teisme (2012 metais), juolab kad trečiasis asmuo yra ieškovės sutuoktinis.

Pastebėtina, kad byloje nėra jokių įrodymų (išskyrus patį trečiojo asmens prašymą bankui), leidžiančių teismui tikėtinai konstatuoti, jog I. K. ar pati ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų sklypams parduoti iki 2008 metų rugsėjo mėnesio. Vien tik trečiojo asmens atsakovui pateiktas prašymas leisti parduoti sklypus nepagrindžia nei to, kad trečiasis asmuo iki ekonominio nuosmukio turėjo realius potencialius pirkėjus sklypams nupirkti (net ir už mažesnę kainą, nei nurodyta banko rašte), nei to, kad I. K., jeigu ne banko nustatytos sąlygos, visus sklypus (23) būtų spėjęs parduoti iki ekonominio nuosmukio, t. y. faktiškai per 3 mėnesius.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, aplinkybei, kad ieškovė ir trečiasis asmuo iš tikrųjų patyrė žalą, t. y. negavo pajamų, patvirtinti neužtenka vien tik ieškovės ieškinyje nurodytų (nustatytų pagal UAB „Lituka ir KO“ pateiktą retrospektyvinį vertinimą) žemės sklypų kainų, nes, kaip jau ne kartą pasisakyta, byloje nėra įrodymų, jog trečiasis asmuo turėjo potencialių žemės sklypų pirkėjų, kurie buvo pasiruošę pirkti ginčo sklypus už ieškovės ieškinyje nurodytas kainas. Taigi, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, žalos faktas bei dydis ieškinyje ir apeliaciniame skunde grindžiami tik ieškovės subjektyviais samprotavimais apie tikėtiną sklypų pardavimą ir šio pardavimo kainą. Tačiau kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos) atlyginami tik atsižvelgiant į tai, ar iš tikrųjų jie realiai padaryti. Bylos šalis, reikšdama reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius, turi įrodyti, kad ji patyrė realių nuostolių, t. y. negavo pajamų dėl sutarties kontrahento neteisėtų veiksmų padarinių. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012; 2015 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-641-313/2015). Taigi, nors ieškovė teisi, teigdama, kad nuostoliais pripažįstamos ne tik jau turėtos išlaidos, turto netekimas ar sužalojimas, atkreiptinas dėmesys, jog, skirtingai, nei supranta ieškovė, negautos pajamos negali būti grindžiamos tik tikėtinomis, ieškovės įsivaizduojamomis galimybėmis užsidirbti, gauti pajamų. Ieškovė neįrodė, kad jos nurodomas pajamas trečiasis asmuo neišvengiamai gautų, jei ne atsakovo veiksmai (jo raštas ir jame nustatytos sąlygos).

Atsižvelgdama į nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.

Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmestas, ji įpareigotina sumokėti valstybei Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutartimi atidėtą 5 025,98 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš ieškovės L. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5 025,98 Eur (penkių tūkstančių dvidešimt penkių eurų 98 ct) žyminį mokestį už apeliacinį skundą, kurio mokėjimas buvo atidėtas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutartimi.