- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-01
- Bylos Nr.
- e2A-210-372/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-00258-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Simonaitienė, Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius
- Ieškovas
- D. Č.
- Atsakovas
- AS Reverta
- Trečiasis asmuo
- D. Č., V. G.
Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1222-772/2015 pagal ieškovo D. Č. ieškinį atsakovui AS Reverta, tretiesiems asmenims D. Č., V. G. dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarties sąlygų pakeitimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas D. Č. kreipėsi į teismą ieškiniu, kuriuo prašė pakeisti 2006 m. gruodžio 8 d. kreditavimo sutarties Nr. KS/101, sudarytos tarp Kredito gavėjo ieškovo D. Č. ir AB „Parex bankas“ sąlygas, numatytas sutarties 8.2.1. ir 8.2.1.1. punktuose, kad bankas turi teisę prieš 15 dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus, vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, jeigu jie padaro esminį sutarties pažeidimą: ilgiau kaip 30 dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų, nustatant, kad esminiu sutarties pažeidimu laikoma, kai kredito gavėjų įsiskolinimas bankui pagal sutartį viršija 10 procentų sumą, skaičiuojamą nuo paimto kredito sumos; atkurti pažeistas ieškovo D. Č. teises, atkuriant buvusią iki teisės pažeidimo - 2009-04-28 dienos vienašalio AB „Parex bankas“ 2006 m. gruodžio 8 d. kreditavimo sutarties Nr. KS/101, sudarytos tarp ieškovo D. Č. ir AB „Parex bankas“, nutraukimo nuo 2009-05-22 dienos, padėtį, pripažįstant 2006 m. gruodžio 8 d. kreditavimo sutarties Nr. KS/101 nutraukimą 2009-04-28 dienos pranešimu nuo 2009-05-22 dienos negaliojančiu; priteisti ieškovo D. Č. naudai iš atsakovo AS Reverta ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2006-12-08 sudarė su AB „Parex bankas“ (toliau tekste Bankas) kreditavimo sutartį, pagal kurią pasiskolino iš banko 125000 Lt butui pirkti, įsipareigodamas pagal šią sutartį mokėti bankui kintamas palūkanas, kurių kintamą dalį sudaro VILIBOR, marža 1,7 proc. bei metinė palūkanų norma 5,48 proc., grąžinant kreditą dalimis po 570,83 Lt kas mėnesį (pirmus 6 mėnesius), pradedant grąžinti kreditą 2008-12-10, galutinai grąžinant kreditą 2031-12-08. Kredito sutarties įvykdymo užtikrinimui buvo sudarytos įkeitimo sutartis tarp banko ir trečiojo asmens D. Č., pagal kurią bankui buvo įkeistas 250000 Lt vertės 13,64 ha dydžio žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini),, taip pat buvo sudaryta 2006-12-08 laidavimo sutartis tarp banko ir trečiojo asmens D. Č., kuria D. Č. laidavo už kreditavimo sutarties įvykdymą. 2009-04-28 banko pranešimu dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo ieškovas buvo informuotas, kad vadovaujantis kreditavimo sutarties 8.2.1 punktu, praėjus 15 dienų terminui nuo šio rašto įteikimo dienos bankas vienašališkai nutraukia kreditavimo sutartį ir pradeda vykdyti priverstinį skolos išieškojimą, bei nurodė, kad 2009-04-24 dienai ieškovo skola bankui sudaro 131134,04 Lt (125000 Lt negražinto kredito suma (iš jų 1137,23 Lt pradelsta), 5785,07 Lt. palūkanų, 348,97 Lt delspinigių). 2009-06-03 dienos pareiškimu bankas kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo, kuriame nurodė, kad kreditavimo sutartis nutraukta 2009-05-22. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-06-11 nutartimi banko pareiškimas buvo patenkintas. 2009-12-16 ieškovas sumokėjo bankui 30000 Lt pagal kreditavimo sutartį. Bankas mokėjimą priėmė, nenurodydamas, kad kreditavimo sutartis nutraukta. 2010-07-31 AB „Parex bankas“ sudarė Kreditų portfelio perleidimo sutartį, pagal kurią perleido visas savo reikalavimo teises, kylančias iš kreditavimo sutarčių su užtikrinimo priemonėmis AS „Parex bankas“. 2010-08-25 AB „Parex bankas“ pavadinimas buvo pakeistas į AB „Citadele“. 2012-05-10 iš AB „Citadele“ paskolų portfelius, tarp jų ir ieškovo, perėmė AS Reverta, atstovaujama UAB „NIF Lietuva“, todėl atsakovu traukiama AS Reverta, atstovaujama UAB „NIF Lietuva“.
Atsakovas AS Reverta, atstovaujama UAB „NIF Lietuva“, su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė trečiajam asmeniui V. G. iš ieškovo D. Č. 200 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimui. Priteisė į valstybės biudžetą iš ieškovo D. Č. 23,55 Eur pašto išlaidų atlyginimui.
Teismas nustatė, kad 125000 Lt kreditas ieškovui buvo suteiktas butui pirkti. Iš bylos medžiagos matyti, kad siekis pirkti butą buvo nurodytas ir paraiškoje kreditui gauti, tačiau šiame dokumente daugiau duomenų apie perkamą butą nėra nurodyta. Taip pat paraiškoje yra ieškovo užpildytas skyrius apie vartojimo kredito paskirtį, nurodant, jog bus perkamas butas (duomenys neskelbtini),. Teismas pažymėjo, kad paraiškoje nurodyto buto ieškovas neįsigijo, šio turto šalys nesidalijo ir nutraukiant ieškovui su trečiuoju asmeniu D. Č. santuoką. Todėl teismas atmetė ieškovo argumentus, kad šalys būtent sudarė vartojimo kredito sutartį jos galiojimo laikotarpiu. Bankui įkeistas žemės sklypas nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui D. Č., todėl akivaizdu, jog ieškovas siekė įsigyti ne butą gaudamas kreditą iš atsakovo, o visai kito tikslo ar naudos. Teismas padarė išvadą, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą pripažinti, jog tarp ginčo šalių buvo sudaryta vartojimo sutartis. Teismas pažymėjo, kad ieškovas neginčija fakto ir pats nurodė, kad pripažįsta, jog pažeidė sutartimi nustatytus mokėjimo terminus, negalėjo numatytu laiku ir sąlygomis mokėti einamųjų mokėjimų dėl pasaulinės krizės, tačiau nurodė, kad šis pažeidimas nėra nei ieškovo tyčiniai veiksmai, nei didelis neatsargumas. Teismas sprendė, kad kreditavimo sutarties bendrosios dalies 8.2.1.1 punktu šalys realizavo CK 6.217 str. 5 d. jiems suteiktą teisę susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį. Todėl, atsakovui pateikus duomenis, kad ieškovas jau nuo 2009-01-09 pažeidė kreditavimo sutartį ir nuo 2009-01-09 nebevykdė kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t. y. nustatytais terminais nemokėjo kredito, palūkanų įmokų, o įsiskolinimas bankui nuolat augo, o 2009-04-24 dienai pradelstas įsiskolinimas sudarė 131134,04 Lt (atitikmuo 37979,04 Eur). Tokius juridinius faktus teismas vertino kaip neginčijamus darant išvadą, jog vienašališkas kreditavimo sutarties nutraukimas, esant sutartyje numatytiems pagrindams, yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad kreditavimo sutartyje numatytų kredito ir/ar palūkanų įmokų bankui negrąžinimas yra pagrindas vienašališkai dėl kreditavimo sutarties esminio pažeidimo nutraukti kreditavimo sutartį (Kreditavimo sutarties 8.2.1.1. p.). Teismas, konstatavęs, jog atsakovas pagrįstai nutraukė sudarytą kreditavimo sutartį, sprendė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinį dėl sutarties sąlygų pakeitimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas D. Č. prašo panaikinti Šiaulių apylinkė teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti.
1. Teismo argumentai dėl nepripažinimo kreditavimo sutarties vartojimo sutartimi yra nepagrįsti. Šalys pasirašė sutartį dėl būsto įsigijimo. Sutarties galiojimo metu sutartis nebuvo pakeista dėl šio sutarties šalių numatyto tikslo. Todėl teismo sprendimo išvadoms neturėjo jokios reikšmės tolimesnis sutarties vykdymas, t. y. ar kredito gavėjas įsigijo būstą ar ne. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl šių aplinkybių būtų keičiama sutarties, kuri turi įstatymo galią, paskirtis.
2. Teismo teiginys, kad šalių susitarimas nutraukti sutartį nesant esminio sutarties pažeidimo yra teisėtas, prieštarauja ne tik CK 6.217 str. 1 d. nuostatoms, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuluojamai materialinių teisės normų taikymo ir aiškinimo praktikai.
3. Teismo išvada, kad vienašalis sutarties nutraukimas buvo teisėtas, ieškovui nevykdant sutarties nuo 2009-01-09 iki 2009-04-24, yra vertintina kaip nepakankama pripažinti, kad buvo pažeistos esminės sutarties sąlygos, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad esmine sutarties pažeidimo sąlyga laikomi atvejai, kai sutarties šalis neįvykdo 1/10 visų savo prisiimtų įsipareigojimų.
4. Teismo išvada, kad 2009-04-24 atsakovo įsiskolinimas sudarė 131134,04 Lt sumą yra visiškai nelogiška ir neatitinka bylos aplinkybių, nes tai dienai atsakovo įsiskolinimas sudarė tik trijų mėnesių įmokų sumą.
5. Atsakovui sumokėjus 30000 Lt buvo akivaizdu, kad atsakovas pajėgus vykdyti mokėjimus pagal sutartį, kuri yra nutraukta, nes šis sumokėjimas padengė atsakovo įsiskolinimus sumokėjimo dienai. Teismo argumentai, kad 30000 Lt sumokėjimas neįrodo, kad atsakovas pajėgus mokėti įmokas toliau, yra nepagrįsti, kadangi teismas nesureagavo į tai, kad po 30000 Lt sumokėjimo buvo sumokėta dar 2000 Lt, ir neteisingai konstatavo, kad toliau nebuvo mokama, ir padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas nepajėgus sumokėti.
6. Teismas niekaip nesureagavo į atsakovo nurodomus motyvus apie tai, kad šalys yra paritetiniuose santykiuose dėl skolos ir, kad skolos suma pagal sutartį neviršija atsakovo sumokėtų 32000 Lt ir iš esmės neviršija atsakovo įsipareigojimų tuo atveju, jei teismas grąžintų šalis į pradinę padėtį.
7. Teismas be jokio teisinio pagrindo įtraukė į bylos nagrinėjimą V. G., kurio teisėms ir pareigoms teismo sprendimas neturi ir negali turėti jokios įtakos, ir dėl šio procesinio pažeidimo, ieškovui neturint lėšų apmokėti trečiojo asmens „nuostolius“, buvo ne tik neteisingai išspręsta byla, tačiau iš esmės buvo parduotas hipotekos dalykas, kuris buvo kredito sutarties užtikrinimo priemonė ir iš esmės, dėka teismo procesinių veiksmų, ieškinys nebuvo užtikrintas.
8. Teismas neteisėtai neišsiuntė pranešimo registrų centrui apie bylos, susijusios su nekilnojamuoju daiktu (kredito sutartis užtikrinta hipoteka - žemės sklypu) ir dėl šio procesinio pažeidimo ieškovas neteko hipotekos objekto ir neteko netgi galimybės užginčyti tolesnį hipotekos dalyko perleidimą iš V. G. tretiesiems asmenims, nes pirkėjai bus laikomi sąžiningais įgijėjais, nes jiems nieko nebus žinoma apie šios bylos nagrinėjimą.
9. Teismas niekaip nereagavo į D. Č. elgesį, nukreiptą prieš ieškovo interesus proceso metu, nors CPK 47 str. 4 d. imperatyviai draudžia veikti procese prieš šalies, kurio pusėje jis dalyvauja, interesus. Teismas pažeidė šią imperatyvią nuostatą ir dėl to buvo neteisingai išspręsta byla.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AS Reverta prašo apeliacinį skundą atmesti, Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad apeliantas už lėšas, gautas pagal kreditavimo sutartį, buto neįsigijo, nutraukiant santuoką su sutuoktine D. Č. buto, kurį ketino įsigyti, nesidalijo, gautas lėšas panaudojo ne butui įsigyti, t. y. ne šeimos ar asmeniniams poreikiams tenkinti. Teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad kreditavimo sutarties įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka, o tai yra papildomas pagrindas nepripažinti sutarties vartojimo sutartimi (CK 6.886 str. 3 d. 1 p.). Taigi, atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką ir nustatytas faktines aplinkybes bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu, teismas padarė pagrįstą išvadą ir sudarytos kreditavimo sutarties nepripažino vartojimo sutartimi.
2. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad šalys buvo sutarusios, jog sutarties nutraukimo pagrindas yra atvejis, kai kredito gavėjas nesumoka laiku pagal mokėjimo grafiką mokėtino kredito (jo dalies) ir (arba) priskaičiuotų palūkanų ir (arba) kitų mokėjimų ilgiau kaip 30 dienų. Vadinasi, pagal kasacinio teismo praktika sutartyje nustatyti jos nutraukimo pagrindai pagal CK 6.217 str. 2 d. įtvirtintus kvalifikuojančius požymius neturi būti vertinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004, 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1097/2003, 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K- 3-577/2007, 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-474/2008; kt.).Todėl apelianto argumentas, kad teismo išvada, jog šalių susitarimas nutraukti sutartį nesant esminio sutarties pažeidimo yra teisėtas, prieštarauja CK 6.217 str. 1 d. nuostatoms ir formuojamai teismu praktikai, yra nepagristas.
3. Šalims susitariant dėl kreditavimo sutarties vienašališko nutraukimo pagrindų, ir nutraukiant sutartį nebuvo nukrypta nuo bendrųjų teisės principų, nebuvo pažeista viešoji tvarka ar imperatyvios įstatymo nuostatos.
4. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kredito gavėjo sutartinių įsipareigojimų nevykdymas buvo sistemingas: iki nutraukiant Kredito sutartį skolininkas kelis mėnesius iš eilės visiškai nevykdė savo įsipareigojimų, į kreditoriaus siųstus raginimus, pranešimus ir įspėjimus nereagavo. Taigi, atsakovas, veikdamas sąžiningai ir bendradarbiaudamas, nesiekė iš karto pasinaudoti kraštutine priemone nutraukti sutartį ir pradėti priverstinį skolos išieškojimą, ir tai padarė tik tada, kai tapo akivaizdu, kad skolininkai sutarties nevykdys. Šiuo atveju pažymėtina ir tai, jog vienintelė reikšmingo dydžio, t. y. 30000 Lt įmoka, skirta skolos dengimui, kurią savo ieškinyje mini skolininkas, buvo atlikta 2009-12-16, vadinasi praėjus daugiau nei 6 mėn. nuo sutarties nutraukimo. Atsižvelgiant į atliktą mokėjimą, kreditorius 2010-02-19 raštu Nr. 10.3-9/1579 skolininkui siūlė pasirašyti susitarimą dėl skolos pagal kredito sutartį grąžinimo, sudarant skolos grąžinimo grafiką, kuriame būtų nurodytos dalinių skolos grąžinimų sumos kas mėnesį. Tačiau šis siūlymas skolininko nesudomino, daugiau esminių įmokų neatlikta, nuo to laiko skola dėl skaičiuojamų procesinių palūkanų bei vykdymo išlaidų tik augo.
5. Pirmosios instancijos teismas, nepaisant to, kad šalys susitarė dėl kreditavimo sutarties vienašališko nutraukimo pagrindų ir šis susitarimas yra teisėtas, išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes nustatė ir esminį sutarties pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kreditavimo santykiams tinkamas ir laiku mokėjimų vykdymas turi esminę reikšmę. Kreditavimo sutartyse nustatytas mokėjimų grafikas reiškia, kad kreditas ir palūkanos turi būti sumokėti pagal grafiką, taigi, griežtas paskolos sąlygų laikymasis kredito sutartims turi esminę reikšmę (CK 6.217 str. 2 d. 2 p.). Todėl nevienkartinis, o sistemingas - net 5 mėnesius trunkantis įsipareigojimų nevykdymas turi būti vertinamas kaip esminis kredito sutarties pažeidimas CK 6.217 str. nuostatų prasme. Praėjus daugiau kaip 6 metams nuo sutarties nutraukimo, ieškovas net iš dalies nėra pradėjęs savo neįvykdytų prievolių atsakovui vykdyti. Be to, bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu nustatyta, kad šiuo metu apeliantas negauna ir pajamų iš darbo santykių. Todėl akivaizdu, kad atsakovas pagrįstai nesitikėjo, kad sutartis bus įvykdyta ateityje. Esant nurodytoms aplinkybėmis nėra pagrindo išvadai, kad kreditavimo sutarties pažeidimas buvo neesminis, o sutarties nutraukimas neatitiko CK 6.217 str. reikalavimų.
6. Atsižvelgiant į tai, kad buvo nustatyta, jog kreditavimo sutartis nutraukta teisėtai ir pagrįstai, todėl ji yra pasibaigusi, o pasibaigusios sutarties negalima pakeisti, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pagal CK 6.221 str. 1 d. sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo.
7. Pripažinus kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu, sutartis galėtų būti keičiama, esant CK 6.204 str. 2 d. nurodytoms aplinkybėms. Teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad sutarties vykdymo suvaržymą patvirtinančių aplinkybių, nurodytų CK 6.204 str. 2 d., buvimas neįrodytas, o neegzistuojant CK 6.204 str. nurodytoms šios normos taikymo sąlygoms, sutartis negali būti keičiama. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad apeliantas negalėjo įvykdyti sutarties, kadangi neturėjo pakankamai lėšų įmokoms atlikti, tačiau šią aplinkybę jis, veikdamas atsakingai, protingai ir rūpestingai, atsižvelgdamas į egzistuojančias ekonomikos realijas ir prognozes, privalėjo numatyti. Sudarydamas sutartį, užtikrindamas jos įvykdymą nekilnojamojo turto hipoteka, apeliantas prisiėmė sutarties neįvykdymo riziką ir pasekmes. Apelianto veiklos rizikos perkėlimas atsakovui būtų nesąžiningas ir neteisingas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo V. G. prašo apeliacinį skundą atmesti, Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
1. Trečiasis asmuo visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo kreditavimo sutartis negali būti laikoma vartojimo sutartimi. Tokią išvadą teismas padarė po to, kai nustatė, jog nepaisant to, kad sutarties sudarymo metu deklaruojamas piniginių lėšų poreikio tikslas buvo buto įsigijimas, jis taip niekada ir nebuvo įsigytas. Į bylą nebuvo pateikta nė vieno įrodymo, patvirtinančio, jog ieškovas apskirtai turėjo kokių nors ketinimų ar atliko kokius nors veiksmus tikslu įsigyti būstą, kurio paskirtis būtų buvusi tenkinti šeimos poreikius. Nesant pagrindinio požymio – vartojimo tikslo – kredito suteikimo sutartis teismo negalėjo būti pripažinta vartojimo sutartimi su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Nepaisant ieškovo, kaip fizinio asmens, statuso, jis vargu ar galėtų būti laikomas silpnesniąja ginčo sandorio šalimi, nes kaip pats nurodė teismo posėdžių metu, turi ilgametę vadovavimo darbo patirtį bei aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Todėl nepagrįstais laikytini ieškovo argumentai, kad bankas galimai pasinaudojo susiklosčiusia padėtimi ir primetė ieškovui nepalankias kreditavimo sąlygas.
Šalies argumentai
2. Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovo įsiskolinimas atsakovui sudarė 131134,04 Lt sumą. Anot ieškovo, jis bankui buvo skolingas tik trijų mėnesinių įmokų sumą. Mano, kad apeliantas šiuo atveju savo viso įsiskolinimo bankui sumą maišo su jo pradelstų mokėjimų suma, todėl prieina visiškai nepagrįstų išvadų. Šioje vietoje taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad kaip matyti iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, bankas pagrįstai pasinaudojo teise pareikalauti grąžinti visą kredito sumą, todėl pirmosios instancijos teismo išvados šiuo klausimu yra visiškai pagrįstos ir teisėtos.
3. Nors ieškovas teigia, kad po atliktų 30000 Lt ir 2000 Lt mokėjimų jis su banku buvęs paritetiniuose santykiuose, t. y. sumokėjęs visas sumas, kurias tai dienai turėjo prievolę sumokėti, tačiau toks ieškovo vertinimas neatitinka bylos aplinkybių. Teismas teisingai šiuos ieškovo mokėjimus įvertino kaip dalinį įsiskolinimo bankui dengimą, tačiau ne kaip atliktą, vykdant vykdytiną ir galiojančią kreditavimo sutartį, o kaip atliekant atsakovo nuostolių, atsiradusių dėl netinkamo sutarties vykdymo, atlyginimą. Kita vertus, ilgi laikotarpiai tarp ieškovo atliktų mokėjimu aiškiai parodo, jog ieškovas nebuvo ir šiuo metu nėra pajėgus laiku ir tinkamai vykdyti finansinius įsipareigojimus, todėl bankas pagrįstai nebegalėjo tikėtis kredito grąžinimo, dėl ko ir buvo nutraukta kreditavimo sutartis.
4. Apeliantas visiškai nepagrįstai kaltina pirmosios instancijos teismą neišsiuntus pranešimo į registrų centrą apie tai, jog yra nagrinėjama byla, susijusi su nekilnojamuoju daiktu. Byloje nebuvo nagrinėjami klausimai, susiję su daiktinėmis teisėmis į kokį nors nekilnojamąjį daiktą, o sprendžiami klausimai apsiribojo sutartinių teisinių santykių vertinimu.
5. Bankui realizavus hipotekos teisę, po ko nuosavybės teises į ieškovo sutuoktinei priklausiusį žemės sklypą įgijo trečiasis asmuo, turtas buvo parduotas ir trečiasis asmuo nebėra jo savininkas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Byloje nustatyta, kad 2006 m. gruodžio 8 d. tarp ieškovo D. Č. ir AB Parex banko, kurio teisių ir pareigų perėmėjas yra atsakovas AS Reverta, atstovaujamas UAB „NIF Lietuva“, buvo sudaryta Kreditavimo sutartis Nr. KS/101 (toliau Kredito sutartis), pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 125000,00 Lt (36202,50 Eur) kreditas, kurio paskirtis – butui pirkti, tačiau konkretus butas, kuris bus perkamas už gauto kredito sumą, nenurodytas, galutinis kredito grąžinimo terminas 2031 m. gruodžio 8 d. (Kredito sutarties specialiosios dalies 2.1.1. p., 2.1.2. p., 2.1.3. p.). Kredito sutarties įvykdymo užtikrinimui tą pačią dieną, t. y. 2006 m. gruodžio 8 d., buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. LS/083, pagal kurią laiduotoja (trečiasis asmuo) D. Č. įsipareigojo bankui, kredito gavėjui D. Č. tinkamai nevykdant visų ar dalies prievolių pagal Kreditavimo sutartį, patenkinti banko reikalavimus sutartyje numatyta tvarka (Laidavimo sutarties 4.1.1. p.). Kreditavimo sutarties įvykdymo užtikrinimui taip pat buvo įkeistas laiduotojai D. Č. nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas - žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),, adresas (duomenys neskelbtini), hipotekos sandoris sudarytas 2006 m. gruodžio 11 d. Kredito sutarties 8.2.1. p. sutarties šalys susitarė, kad kreditorius (bankas) turi teisę ne mažiau kaip prieš 15 dienų raštu įspėjęs kredito gavėją (ieškovą), vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjas grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, jeigu padaromas bent vienas iš esminių sutarties pažeidimų. Sutarties 8.2.1.1. p. šalys sulygo, jog esminiu sutarties pažeidimu yra laikoma, kai kredito gavėjas ilgau kaip 30 dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų. Sutarties 8.2.1.2 p. šalys sulygo, kad esminiu sutarties pažeidimu yra ir tai, kuomet kredito gavėjas naudoja kreditą ne pagal sutartyje numatytą tikslinę paskirtį. Ieškovui nevykdant Kredito sutartimi numatytų įsipareigojimų, t. y. ilgau kaip 30 dienų negrąžinant sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir nesumokant priskaičiuotų palūkanų ir kitų mokėjimų, atsakovas 2009-05-22 Kredito sutartį vienašališkai nutraukė. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad prieš atsakovui nutraukiant sutartį, ieškovas buvo skolingas 1137,23 Lt pradelsto kredito, 5785,07 Lt nesumokėtų palūkanų, 348,97 Lt nesumokėtų delspinigių (atsakovo 2009-04-28 raštas Nr. 10.3-9/3137 dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Kredito sutartyje nurodytą kredito paskirtį – butui pirkti, į tai, kad kredito gavėjas yra fizinis asmuo, pripažįsta nepagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, kad ginčo sutartį nėra pagrindo pripažinti vartojimo kredito sutartimi. Tai, kad Kredito sutarties įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad tarp ieškovo ir banko sudaryta Kredito sutartis, kurios paskirtis yra buto pirkimui, nėra vartojimo kredito sutartis. Šiuo atveju aplinkybė, kad kreditas galėjo būti panaudotas ne pagal paskirtį, galėjo suteikti bankui pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (Kreditavimo sutarties 8.2.1.2. p.), tačiau tai jokiu būdu negali būti pagrindu jos nelaikyti vartojimo kredito sutartimi (CK 6.886 str.).
Atkreiptinas dėmesys, kad byloje esantys įrodymai patvirtina kad iki sutarties nutraukimo 2009-05-22 apie pradelstus įsipareigojimus bankas kredito gavėją (ieškovą) informavo ne vieną kartą, o būtent: 2009-01-09 raštu Nr. MB8/25 „Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo“, pranešta apie pradelstus įsipareigojimus (552,86 Lt), kuriuos prašoma padengti iki 2009-01-24, ir prašoma laikytis paskolos mokėjimo grafiko; 2009-01-26 raštu „Dėl įsipareigojimų nevykdymo ir duomenų pateikimo“, kuriuo ieškovas įspėtas, jog per nustatytą terminą (30 kalendorinių dienų nuo šio įspėjimo išsiuntimo dienos) neįvykdžius pradelstų įsipareigojimų (1874,86 Lt) ar nepateikus dokumentų, kurie pagrįstų pradelstų sumų padengimą bei tolimesnį įsipareigojimų vykdymą, kreditorius nutrauks sutartį ir pradės priverstinį skolos išieškojimą; 2009-02-12 banko vadybininkės D. T. elektroniniu laišku ieškovas D. Č. informuotas, jog jis, kaip kredito gavėjas, 63 dienas vėluoja vykdyti įsipareigojimus ir suėjus 90 dienų terminui Kredito sutartis bus perduota administruoti probleminių paskolų skyriui, kuris pradeda išieškojimą, į siųstą laišką ieškovas atsakė tą pačią dieną, žadėdamas iki 2009 m. vasario 24 d. apsilankyti banke ir aptarti tolesnį bendradarbiavimą; 2009-03-02 raštu Nr. MB8/212 „Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo“, skolininkas dar kartą įspėtas, jog per nustatytą terminą (30 kalendorinių dienų nuo šio įspėjimo išsiuntimo dienos) neįvykdžius pradelstų įsipareigojimų (3346,28 Lt) ar nepateikus dokumentų, kurie pagrįstų pradelstų sumų padengimą bei tolimesnį įsipareigojimų vykdymą, kreditorius nutrauks sutartį ir pradės priverstinį skolos išieškojimą; 2009-04-20 raštu Nr. MB8/376 „Dėl D. Č. įsipareigojimų bankui nevykdymo“ laiduotoja D. Č. informuota apie pradelstus įsipareigojimus (6325,83 Lt), nurodant, jog per nustatytą 30 dienų terminą nepadengus įsipareigojimų, kreditorius vienašališkai nutraukia Kredito sutartį ir pradeda priverstinį skolos išieškojimą; 2009-04-28 pranešimu Nr. 10.3-9/3137 „Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo“, skolininkas informuotas apie pradelstus įsipareigojimus (1137,23 Lt pradelstą kreditą, 5785,07 Lt nesumokėtas palūkanas, 348,97 Lt nesumokėtus delspinigius) bei įspėtas, kad praėjus 15 dienų nuo šio rašto įteikimo ir neįvykdžius pradelstų įsipareigojimų, Kredito sutartis vienašališkai nutraukiama ir pradedamas priverstinis skolos išieškojimas; 2009-04-30 raštu Nr. 10.3-9/3258 laiduotoja informuota apie pradelstus įsipareigojimus (1137,23 Lt pradelstą kreditą, 5785,07 Lt nesumokėtas palūkanas, 348,97 Lt nesumokėtus delspinigius) bei įspėta, kad neįvykdžius pradelstų įsipareigojimų, Kredito sutartis vienašališkai nutraukiama ir pradedamas priverstinis skolos išieškojimas.
Šios nustatytos aplinkybės patvirtina atsakovo argumentus, kad kredito gavėjo sutartinių įsipareigojimų nevykdymas buvo sistemingas: iki nutraukiant Kredito sutartį skolininkas net 5 mėnesius iš eilės visiškai nevykdė savo įsipareigojimų, į kreditoriaus siųstus raginimus, pranešimus ir įspėjimus nereagavo. Priešingai, nei teigia ieškovas, atsakovas, veikdamas sąžiningai ir bendradarbiaudamas, nesiekė iš karto pasinaudoti kraštutine priemone nutraukti sutartį ir pradėti priverstinį skolos išieškojimą, ir tai padarė tik tada, kai tapo akivaizdu, kad skolininkas ir laiduotoja sutarties nevykdys.
Atkreiptinas dėmesys, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2009 m. birželio 11 d. nutartimi buvo areštuotas laiduotojai D. Č. nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, kuris buvo įkeistas 2006-12-12 įregistruotu hipotekos lakštu, o skolininkas D. Č. ir įkeisto turto savininkė įspėti, kad per vieną mėnesį negrąžinus kreditoriui skolos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytinių skolos padengimui. Be to, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 7 d. nutartimi, nei skolininkui, nei trečiajam asmeniui per vieną mėnesį negrąžinus skolos ir kreditoriui pakartotiniu pareiškimu kreipusis į Šiaulių miesto apylinkės teismo hipotekos skyrių, buvo patenkintas kreditoriaus prašymas dėl priverstinio skolos išieškojimo ir nutarta varžytynėse parduoti kreditoriaus naudai įkeistą turtą, priverstinai išieškoti 133758,08 Lt skolą, 132,00 žyminio mokesčio bei 6 mėnesių VILIBOR +1,7 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009-06-08) iki pilno skolos išieškojimo. Nutartis įsiteisėjo 2010 m. vasario 4 d. Šiaulių apygardos teismui atmetus ieškovo D. Č. ir trečiojo asmens D. Č. atskirąjį skundą. Be to, trečiasis asmuo D. Č. pasiūlė kreditoriui būsimą jos įkeisto nekilnojamojo turtą pirkėją - trečiąjį asmenį V. G., kuris sutinka įsigyti nurodytą žemės sklypą, į antstolio depozitinę sąskaitą 2014-12-08 yra įmokėjęs 60000 Lt, todėl ši byla gali turėti reikšmės jo teisėms ir pareigoms, todėl V. G. pagrįstai į bylą jo paties 2015-03-06 prašymu buvo įtrauktas trečiuoju asmeniu atsakovo pusėje (CPK 47 str.).
Taigi, Kredito sutartis nutraukta ir nutartis dėl skolos išieškojimo (vykdomasis dokumentas) yra priimta daugiau nei prieš 6 metus. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovas iki nagrinėjamo ieškinio pateikimo dienos būtų reiškęs pretenzijas kreditoriui dėl neteisėtos sutarties ar sutarties sąlygų keitimo. Teisme tik 2015 m. sausio 9 d. gautas ieškovo D. Č. ieškinys, kuriame teigiama, kad Kredito sutarties sąlygos, numatančios banko teisę vienašališkai, nesikreipiant į teismą nutraukti sutartį (Kredito sutarties 8.2.1. p.), ir numatančios esminį sutarties pažeidimą (Kredito sutarties 8.2.1.1. p.) yra nesąžiningos ir pažeidžiančios šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, todėl keistinos, nustatant, kad esminiu sutarties pažeidimu laikoma, kai Kredito gavėjų įsiskolinimas bankui pagal sutartį viršija 10 procentų sumą, skaičiuojamą nuo paimto kredito sumos (t. y. 125000 Lt).
Kaip jau buvo nustatyta, dėl vienašališko Kredito sutarties nutraukimo Kredito sutarties 8.2.1. p. ir 8.2.1.1. p. numatyta, kad kredito davėjas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjas grąžintų visą negrąžintą kreditą, jeigu kredito gavėjas ilgiau kaip 30 dienų negrąžina sutartyje nurodytais terminais numatytos mokėjimo sumos ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų, ir tinkamai neįvykdo šių įsipareigojimų per 15 dienų nuo kredito davėjo rašytinio pareikalavimo išsiuntimo dienos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios Kredito sutarties nutraukimo sąlygos, atsižvelgiant į bendrą kredito grąžinimo terminą (24 metai ir 6 mėnesiai), kas mėnesį mokamų įmokų su palūkanomis dydį (570,83 Lt), apibrėžtą pradelsto grąžinti kredito terminą (30 dienų), į kredito davėjo pareigą įspėti kredito gavėją (prieš 15 dienų), nelaikytinos nesąžiningomis paskolos gavėjo atžvilgiu. Taigi, ieškovas savo įsipareigojimų visiškai nevykdė ilgą laiką, nors mokėtinos mėnesinės įmokos buvo pakankamai nedidelės, tačiau įsipareigojimų nevykdymas 5 kartus viršijo Kredito sutartimi nustatytą terminą, per kurį neįvykdžius prievolės bankas įgyja teisę nutraukti sutartį. Darytina išvada, kad sistemingas prievoles pažeidžiantis kredito gavėjo elgesys davė pagrįstą pagrindą kredito davėjui nebesitikėti, kad sutartiniai įsipareigojimai bus vykdomi ateityje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovo padaryti sutarties sąlygų pažeidimai atitiko sutartyje įtvirtintą vienašališko kredito sutarties nutraukimo pagrindą. Apie sutarties nutraukimą pranešta laikantis sutartyje nustatytų terminų. Apie sutarties nutraukimą ieškovui buvo pranešta laiku ir jis suprato pranešimo turinį, ko pasėkoje Kredito sutartis buvo nutraukta ir pradėtas priverstinis skolos išieškojimas ne ginčo tvarka.
Šiuo atveju pažymėtina ir tai, jog vienintelė reikšmingo dydžio, t. y. 30000 Lt įmoka, skirta skolos dengimui, kurią savo ieškinyje mini skolininkas, buvo atlikta 2009-12-16, vadinasi praėjus daugiau nei 6 mėnesiams nuo sutarties nutraukimo. Atsižvelgiant į atliktą mokėjimą, kreditorius 2010-02-19 raštu Nr. 10.3-9/1579 skolininkui siūlė pasirašyti susitarimą dėl skolos pagal Kredito sutartį grąžinimo, sudarant skolos grąžinimo grafiką, kuriame būtų nurodytos dalinių skolos grąžinimų sumos kas mėnesį. Byloje nėra duomenų, kad skolininkas su atsakovu būtų sudaręs minėtą skolos grąžinimo grafiką, todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovas buvo pajėgus įmokas mokėti ir toliau. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ieškovas po Kredito sutarties nutraukimo dar yra sumokėjęs bankui 2000 Lt, tačiau šiuos argumentus pagrindžiančių įrodymų byloje nėra. Pažymėtina, kad nei jeigu ieškovas po Kredito sutarties nutraukimo praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams ir būtų sumokėjęs kreditoriui ne 30000 Lt, o 32000 Lt, tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl sutarties nutraukimo ir sutarties sąlygų pakeitimo įtakos neturi.
Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišsiuntė pranešimo į Registrų centrą apie tai, jog yra nagrinėjama byla, susijusi su nekilnojamuoju daiktu. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nebuvo nagrinėjami klausimai, susiję su daiktinėmis teisėmis į kokį nors nekilnojamąjį daiktą, o buvo sprendžiami klausimai, susiję su sutarties modifikavimu, todėl pagrindo vadovautis CPK 137 str. 6 d. nuostatomis nebuvo. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad trečiojo asmens D. Č. veiksmai procese, anot ieškovo prieš jo interesus, būtų sąlygoję teismo sprendimo priėmimą. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių argumentų, kaip ir koks trečiojo asmens D. Č. elgesys proceso pirmosios instancijos teisme metu galėjo sąlygoti, anot apelianto, neteisingą bylos išsprendimą.
Dėl išdėstyto, Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.
A. D. Č. Š. apylinkės teismo 2016 m. sausio 8 d. papildoma nutartimi buvo atleistas iš dalies nuo 50 proc. žyminio mokesčio sumokėjimo, o likusios 50 proc. dalies žyminio mokesčio sumokėjimas buvo atidėtas iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme.
Atsižvelgiant į tai, kad už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio suma yra 108 Eur (CPK 80 str. 1 d. 3 p., 7 d.), todėl ieškovo apeliacinį skundą atmetus, iš ieškovo D. Č. priteistina valstybei 54 Eur žyminio mokesčio (CPK 96 str. 2 d.).
Atsakovas ir tretieji asmenys nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl jos iš apelianto nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo D. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 54 Eur (penkiasdešimt keturis eurus) žyminio mokesčio, jį sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (gavėjo įmonės kodas 188659752, įmokos kodas 5660).