- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-05-27
- Bylos Nr.
- I-2228-815/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00326-2013-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- J. F.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 15.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, dalyvaujant pareiškėjui J. F. (J. F.), vertėjai Eleonorai Pikulik, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo – J. F. skundą atsakovei – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas – J. F. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) ir Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
2. Pareiškėjo skundas grindžiamas tokiais argumentais.
2.1. Pasak pareiškėjo, jo laisvė nuo 2008 m. rugsėjo 25 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d. buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Pareiškėjas iki 2011 m. sausio 20 d. buvo kalinamas Lukšių TI-K 8 m² kameroje kartu su dar 3–4 asmenimis. Tai tualeto tipo patalpa, kurioje pastatyti dviaukščiai gultai. Buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors reikalavo būti laikomas nerūkančiųjų patalpoje, kadangi pats nerūko. Vėliau, Kalėjimo departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) nusprendus, buvo perkeltas bausmės atlikimui į Marijampolės PN, kuriuose sąlygos neatitinka reikalavimų. Gyvenamosios patalpos perpildytos, pareigūnų elgesys apgailėtinas. Nors, vadovaujantis galiojančiais įstatymais, bausmės atlikimas turėjo būti paskirtas kuo arčiau namų.
2.2. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakyme Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos įrengimas, eksploatavimo tvarka“ (toliau – ir HN76:1999) 6.15 punktą, vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 m² kameros ploto. Pareiškėjas Lukiškių TI-K ir Marijampolės PN buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų, dėl ko patyrė didžiulę dvasinę, psichologinę, bei neturtinę žalą.
2.3. Pareiškėjas, pagrįsdamas savo reikalavimus, remiasi Lietuvos Respublikos viešojo administracinio įstatymo 42 straipsniu, Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) CK 6.271 straipsnio l, 4 dalimis, 6.250 straipsnio 2, 7 dalimis, taip pat Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (administracinė byla Nr. A-438-121/2009), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003).
2.4. Pasak pareiškėjo, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (veikimo / neveikimo) jis patyrė neturtinę žalą, t. y. patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją; pablogėjo jo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės. Pasak pareiškėjo, dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (veikimo / neveikimo) jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 30 000 Lt.
II
Atsakovės – Lietuvos valstybės atstovas – Marijampolės pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 7–10) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikė tokius argumentus.
1. Pareiškėjas atlikti bausmę į Marijampolės PN atvyko 2011 m. sausio 20 d. 2011 m. sausio 26 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakyme pareiškėjas bausmę atlikti paskirtas į 51 brigadą (5 būrys) ir priskirtas paprastajai grupei (įsakymų kopijos pateiktos su atsiliepimu). Visu bausmės atlikimo laikotarpiu pareiškėjas dėl bausmės atlikimo sąlygų nesiskundė ir į įstaigos administraciją nesikreipė. Pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodo, kas, jo manymu, sudarė nežmoniškas, antisanitarines, žiaurias sąlygas, kurios, pažeidžiant teisės aktus, nesudaro normalių kalinimo sąlygų. Iš prašomų pateikti duomenų apie plotus ir asmenų skaičių, Marijampolės PN mano, kad pareiškėjas skundžia jo manymu per mažą patalpų plotą, kuriame buvo apgyvendintas bausmės atlikimo metu.
2. 5-tas būrys, kuriame pareiškėjas atliko bausmę, susideda iš eilės įvairių patalpų (iš viso – 7) bei erdvaus lauko kiemo, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji Marijampolės PN direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves. Pareiškėjas 2011 m. sausio 31 d. buvo įdarbintas valstybės įmonėje prie Marijampolės PN. Taigi, pareiškėjas dienos metu turėjo judėjimo laisvę ir konkrečioje patalpoje, kurioje miega, jis pagal dienotvarkę galėjo būti tik miego (nakties) metu t. y. nuo 22.30 val. iki 6.30 val.
3. Pareiškėjas bausmę atliko Marijampolės PN bendrabučio tipo patalpose, o šiam kalinimo tipui EŽTT yra suformavęs visiškai kitokią jurisprudenciją. Pavyzdžiui, EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime byloje „V. prieš Lietuvą“ miegamųjų patalpų perpildymu Pravieniškių pataisos namuose besiskundusio pareiškėjo skundas šiuo aspektu nebuvo patenkintas būtent dėl tos priežasties, kad nors miego patalpa pagal nustatytus parametrus ir buvo perpildyta, bet kadangi nuteistasis joje privalėjo būti tik miego metu, to negalima pripažinti kankinančiomis, žeminančiomis ar kitokiomis žmogaus teises pažeidžiančiomis sąlygomis. Šioje ir kai kuriose kitose bylose EŽTT labai aiškiai atskiria kalinimo režimus kamerų tipo patalpose ir pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose kaip visiškai skirtingus ir skirtingai veikiančius asmenį Konvencijos kontekste, kadangi kalinami asmenys nuolat savo nuožiūra laisvai naudojasi žymiai didesnėmis patalpomis ir teritorijomis, nei vien miegui skirta patalpa.
4. Pareiškėjas dėl patalpų atitikimo higienos normoms (temperatūrai, apšvietimui, švarai ir sveikatai, gryno oro patekimui ir t. t.) galėjo kreiptis į tikrinimo prievolę turinčią valstybės instituciją – Visuomenės sveikatos centrą, kuri teisės aktuose nustatyta tvarka įpareigota tirti ir atlikti gyvenimo sąlygų įvertinimą ir jei būtina – uždrausti tęsti veiklą, susijusią, su asmenų laikymu tokiose patalpose. Dėl, pareiškėjo nuomone, netinkamų gyvenimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė ir jokių pretenzijų nepareiškė ir Marijampolės PN administracijai. Todėl, net ir esant santykinai didesniam miegojimui skirtos patalpos užpildymui, negalėjo būti padaryta apčiuopiama žala ar poveikis, nes visos kitos higieninės sąlygos šioje patalpoje yra geros, jis didžiąją paros dalį gali laisvai naudotis eile kitų patalpų ir erdvių, todėl neatsirado prielaidos pareiškėjo kankinimui, žiauriam elgesiui su juo, žeminimui ar kitokiam jo orumo pažeidimui.
5. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo 11¹ punkte ir jo pirmame papunktyje nurodoma, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus); ši teisės aktų nuostata galioja nuo 2010 m. balandžio 26 d. Iki tol minimaliam patalpų plotui galiojo HN76:1999, kurioje reikalaujamas ne mažesnis nei 3 kv.m. patalpų plotas vienam nuteistajam. Šiuo metu ši higienos norma negalioja, o naujoji higienos norma HN 76:2010 yra taikoma tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, be to, naujojoje higienos normoje minimalus ploto vienetas asmeniui nėra nustatytas. Dėl to higienos normų reikalavimų taikymas seniai pastatytuose pataisos namuose pastaraisiais metais yra iš dalies komplikuotas, dėl teisinio reguliavimo neapibrėžtumo ir spragos. Todėl daugeliu atvejų pataisos namai, kol nėra kito galiojančio ir tinkamai šią sritį reguliuojančio teisės akto, vadovaujasi senąja Lietuvos higienos norma HN76:1999.
6. Kaip minėta, pareiškėjas atvykęs į Marijampolės PN, buvo paskirtas į 5 būrį; būriui priklauso 7 patalpos, plane patalpos pažymėtos 1-94, 1-95. 1-96, 1-74, 1-75, 1-73, 1-72. Pagal statybos techninį reglamentą STR 1.14.01:1999 buto gyvenamasis plotas yra visų kambarių ir virtuvės plotų suma, taigi, šiuo atveju 5 būrio patalpų gyvenamasis plotas susideda iš 5 patalpų (1-94, 1-95, 1-96. 1-73, 1-72 ), kurių bendras plotas – 211,63 kv. m. Nuteistieji į gyvenamąsias patalpas paskirstomi atsižvelgiant į patalpos plotą. Pagal pateiktą būrio viršininko pažymą 5 būryje 2011 m. bausmę vidutiniškai atlikinėjo 72 nuteistieji, 2012 m. – 73 nuteistieji. Taigi, minimu laikotarpiu vienam nuteistajam 5 būryje teko 2,9 m² gyvenamojo ploto. Tai, kad šis būriui priskirtų nuteistųjų skaičius yra teoriškai maksimalus, bet praktikoje beveik niekada nepasiekiamas. Pataisos namai kaupia tik vidutinį sąrašinį atitinkamam būriui priskirtų nuteistųjų skaičių, tačiau šis skaičius beveik visada skinasi nuo realaus būryje esančių nuteistųjų skaičiaus, kadangi vidutiniškai 1–2 būrio nuteistieji dėl drausmės pažeidimų atlieka nuobaudas baudos izoliatoriuje. Taip pat vidutiniškai 1–2 būrio nuteistieji būna ilgalaikių pasimatymų patalpose, kurie statistiškai laikomi esančiais to paties būrio sąrašuose.
7. Remiantis LVAT praktika, reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu, todėl pareiškėjo teiginiai, jog neturtinė žala kildinama dėl nežmoniškų, antisanitarinių ir žiaurių sąlygų, kurios nėra pagrįstos jokiais faktiniais įrodymais, nelaikytinas pakankamu pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gegužės 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 imperatyviai nurodė, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 1 dalis). Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo skunde aplinkybes, kurios pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindžia neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, o civilinei atsakomybei atsirasti paprastai būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Šiuo konkrečiu atveju, vienintelis neatitikimas teisės aktų normoms yra 0,1 m² mažesnis gyvenamas plotas vienam 5 būryje bausmę atliekančiam asmeniui. Pats pareiškėjas nepateikė jokių aiškių ir apčiuopiamų jam padarytos žalos įrodymų.
8. Marijampolės PN neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo ženklių moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastis būtų kalinimo buitinės sąlygos, patalpų užpildymas. Pareiškėjas bausmės atlikimo metu nesikreipė į Marijampolės PN direktorių, prašydamas jį pervesti į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose vienam nuteistajam tektų didesnis santykinis gyvenamojo ploto dydis. Taip pat dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių psichologinių, emocinių ar sveikatos problemų nesikreipė ir į Psichologinę ar Sveikatos priežiūros tarnybas, kurių darbuotojai turi reikiamą kompetenciją įvertinti asmens negatyvių psichinių išgyvenimų, sveikatos sutrikimų apimtis ir siūlyti direktoriui sprendimus dėl pagalbos tokiam asmeniui. Taip pat šiais klausimais pareiškėjas nesikreipė ir į būrio viršininką – tiesiogiai su nuteistuoju dirbantį administracijos pareigūną, kurio viena iš pagrindinių funkcijų yra įvairių nuteistajam iškilusių pagrįstų problemų sprendimas. Todėl nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardyta šios žalos piniginė apimtis, neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo.
III
Atsakovės – Lietuvos valstybės atstovas – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 57–66) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikė tokius argumentus.
1. HN76:1999 buvo nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims (ne mažiau kaip 5 kv. m. vienam asmeniui), tačiau nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nenustatyta. Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.
Motyvuojamoji dalis
2. Iš pateiktų pareiškėjo asmens įskaitos kortelės kopijų matyti jo judėjimas, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiai bei kameros, kuriose jis buvo laikomas. Laikotarpiais nuo 2010-05-27 iki 2010-05-30, 2010-05-31 ryte, 2010-06-04 vakare, 2010-06-05 ryte, 2010-06-15, 2010-06-16 ryte, 2010-06-23, 2010-06-24 ryte, 2010-07-02 ryte, 2010-07-08 ryte, 2010-07-16 ryte, 2010-07-19 vakare, nuo 2010-07-20 iki 2010-09-07, 2010-09-08 ryte, nuo 2010-09-09 iki 2010-09-10. 2010-09-11 ryte, 2010-09-15 vakare, nuo 2010-09-16 iki 2010-09-19, 2010-09-20 ryte, nuo 2010-10-05 iki 2010-10-10, 2010-10-11 ryte, nuo 2010-10-12 iki 2010-10-21, 2010-10-22 ryte, nuo 2010-10-26 iki 2010-10-28, nuo 2010-11-02 iki 2010-11-03, 2010-11-04 ryte, nuo 2010-11-09 iki 2010-11-11, 2010-11-12 ryte, nuo 2010-11-16 iki 2010-11-23, 2010-11-24 ryte, nuo 2010-11-25 iki 2010-11-30, 2010-12-01 ryte, 2010-12-03 vakare, 2010-12-04 ryte, 2010-12-28 ryte, nuo 2011-01-10 iki 2011-01-19 vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.
3. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Pagal Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teises aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.
4. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visa laiką išduodami į kameras, taip pat kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais.
Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.
Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėtina, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužinėdami stiklus, klozetus, taip pat griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.
5. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
6. Vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašo 7 punktu, suimtieji (nuteistieji) 8 priežiūros poste (kameros nuo Nr. 104 iki Nr. 125) skirstomi, atsižvelgiant į laisvų miegamųjų vietų ir kamerų skaičių, taip pat griežtai vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Bausmių vykdymo kodekso 52, 70 straipsnių reikalavimais. Šiame priežiūros poste suimtieji ir nuteistieji asmenys laikomi tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, bus pravestas pokalbis su Psichologinės tarnybos, Socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais. Kitą darbo dieną po atvykimo, išnagrinėję visus žodinius ir rašytinius suimtųjų (nuteistųjų) prašymus, Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai, atsižvelgę į Socialinės reabilitacijos skyriaus bei Psichologinės tarnybos pareigūnų rekomendacijas bei pastabas dėl atskirų asmenų, skiria suimtuosius (nuteistuosius) į gyvenamąsias kameras. Pagal tvarkos aprašą suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras taip pat atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būkle įstaigoje, o taip pat į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų asmenų.
7. Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį jis praleido Lukiškių TI-K nuo 2008 m. rugsėjo 25 d. Savo skundą dėl žalos priteisimo pareiškėjas parašė 2013 m. sausio 28 d., todėl, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas (LVAT 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1027/2011).
8. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
IV
Teismo posėdyje pareiškėjas – J. F. prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde nurodytais argumentais.
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje, be kita ko, kyla ginčas, ar pareiškėjas J. F. (J. F.) kalėjo tinkamomis sąlygomis. Pasak pareiškėjo, jam laisvė nuo 2008 m. rugsėjo 25 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d. buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakyme Nr. 461 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ tvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punktą, pagal kurį vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m kameros ploto, tuo tarpu pareiškėjas buvo kalinamas su 4 ar daugiau asmenų Lukiškių TIK kamerose, o jam teko mažiau negu 5 kv. m kamerų ploto.
Teismas pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakyme Nr. 461 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ tvirtinimo“ patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ neteko galios nuo 2010 m. balandžio 11 d., kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimalūs vienam kaliniui tenkantys kameros plotai nėra numatyti. Tačiau pabrėžtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo arba Marijampolės pataisos namų kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Kadangi pareiškėjas kelia ginčą dėl kamerų plotų nuo 2008 m. rugsėjo 25 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d. tai vertinimo kriterijumi šioje administracinėje byloje turi būti tiek 5 kv. m. plotas (iki 2010 m. gegužės 13 d.), tiek 3,6 kv. m. plotas (nuo 2010 m. gegužės 14 d.).
2. Minėta, kad pareiškėjas – J. F. prašo teismą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo bei Marijampolės pataisos namų, neturtinę žalą – 30 000 Lt. Teismas vertina, kad tai yra neturtinė žala, nes realaus sveikatos sutrikimo pareiškėjas visiškai nepagrindė, o iš esmės teigė, kad pablogėjo savijauta, sutriko visavertis jo gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės.
2.1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:
„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.
Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“
2.2. Šiame sprendime teismas konstatuoja neteisėtų veiksmų faktą tuomet, kai J. F. buvo laikomas Lukiškių TIK nuo 2008 m. rugsėjo 25 d. iki 2011 m. lapkričio 21 d., nes tada buvo pažeidžiami tiek Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakyme Nr. 461 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ tvirtinimo“ patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, tiek Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatyti reikalavimai, išskyrus kai J. F. buvo laikomas nuo 2010 m. gegužės 27 d. iki 2010 m. gegužės 30 d., 2010 m. birželio 15 d., 2010 m. birželio 23 d., nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2010 m. rugsėjo 7 d., nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. iki 2010 m. rugsėjo 10 d., nuo 2010 m. rugsėjo 16 d. iki 2010 m. rugsėjo 19 d., nuo 2010 m. spalio 5 d. iki 2010 m. spalio 10 d., nuo 2010 m. spalio 12 d. iki 2010 m. spalio 21 d., nuo 2010 m. spalio 26 d. iki 2010 m. spalio 28 d., nuo 2010 m. lapkričio 2 d. iki 2010 m. lapkričio 3 d., nuo 2010 m. lapkričio 9 d. iki 2010 m. lapkričio 11 d., nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2010 m. lapkričio 23 d., nuo 2010 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d., nuo 2011 m. sausio 10 d. iki 2011 m. sausio 19 d. Teismas įvertina ir tą aplinkybę, jog 2010 m. gegužės 31 d. ryte, 2010 m. birželio 4 d. vakare, 2010 m. birželio 5 d. ryte, 2010 m. birželio 16 d. ryte, 2010 m. birželio 24 d. ryte, 2010 m. liepos 2 d. ryte, 2010 m. liepos 8 d. ryte, 2010 m. liepos 16 d. ryte, 2010 m. liepos 19 d. vakare, 2010 m. rugsėjo 8 d. ryte, 2010 m. rugsėjo 11 d. ryte, 2010 m. rugsėjo 15 d. vakare, 2010 m. rugsėjo 20 d. ryte, 2010 m. spalio 11 d. ryte, 2010 m. spalio 22 d. ryte, 2010 m. lapkričio 4 d. ryte, 2010 m. lapkričio 12 d. ryte, 2010 m. lapkričio 24 d. ryte, 2010 m. gruodžio 1 d. ryte, 2010 m. gruodžio 3 d. vakare, 2010 m. gruodžio 4 d. ryte, 2010 m. gruodžio 28 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus, tačiau pabrėžia, kad vis tiek tomis dienomis tam tikrą laikotarpį buvo nesilaikoma įsakyme Nr. V-124 nustatytų reikalavimų. Pabrėžtina, kad Lukiškių TIK neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas (žr. analogišką poziciją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011), o jo motyvai, kad jis nėra kaltas dėl šio pažeidimo nėra reikšmingi: pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
2.2.1. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalį žalos atlyginimui taikomas trejų metų senaties terminas, ir šį terminą prašo taikyti Lukiškių TIK. Kadangi pareiškėjas skundą teismui padavė 2013 m. sausio 29 d. (žr. voką, b. l. 4), tai dėl laikymo sąlygų iki 2010 m. sausio 28 d. pateikti pareiškėjo reikalavimai dėl žalos atlyginimo atmetami kaip nepagrįsti, praleidus ieškinio senaties terminą.
2.2.2. Dar daugiau, nors minėta, kad ir nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2011 m. lapkričio 21 d. Lukiškių TIK pažeidė tiek Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakyme Nr. 461 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ tvirtinimo“ patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, tiek Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, tačiau teismas akcentuoja, kad pareiškėjas tik po daugiau negu metų kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, o duomenų, kad jis kreipėsi į Lukiškių TIK administraciją dėl netinkamų sąlygų, byloje nėra. Teismas kritiškai vertina pareiškėjo teismo posėdyje išsakytas mintis, kad jis nenorėjo kreiptis į pareigūnus, nes jam būtų sudarytos dar blogesnės kalinimo sąlygos. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 konstatavo:
„Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme)“.
Šioje administracinėje byloje skundas teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateiktas 2013 m. sausio 29 d. (žr. voką, b. l. 4), t. y. praėjus daugiau negu metams po to, kai pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TIK. Į bylą nepateikta įrodymų, kad pareiškėjas, kalėdamas Lukiškių TIK, skundėsi dėl kalinimo sąlygų. Byloje nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TIK, kreipėsi į teismą praėjus pakankamai ilgam laikui po to, kai išvyko iš šios įstaigos, pagrįsdamas skundą abstrakčiais argumentais, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos. Todėl dėl laikymo sąlygų Lukiškių TIK nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2011 m. lapkričio 21 d. pateikti pareiškėjo reikalavimai dėl žalos atlyginimo atmetami kaip nepagrįsti.
2.3. Pareiškėjas taip pat skundžiasi netinkamomis laikymo sąlygomis Marijampolės pataisos namuose. Teismas atkreipia dėmesį į Marijampolės PN atsiliepime išdėstytą poziciją, jog tas būrys, kuriame pareiškėjas atliko bausmę, susideda iš eilės įvairių patalpų (iš viso – 7), kur pareiškėjas gali laisvai būti (žr. apibrauktą geltonai planelį, b. l. 15), bei erdvaus lauko kiemo, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji Marijampolės PN direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves. Nors neteisėtumo menką faktą patys Marijampolės PN pripažįsta (dėl to ginčo nėra), tačiau jie mano, kad žala pareiškėjui nepadaryta. Ypač atkreiptinas dėmesys į tai, kad per visą bausmės atlikimo laiką nebuvo nei vieno pareiškėjo nusiskundimo ar kreipimosi dėl ligos, kurią galėjo išprovokuoti, tariamai, blogos laikymo sąlygos (b. l. 18).
Teismas pabrėžia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Kadangi Marijampolės PN menką pažeidimą pripažino, tai, teismo vertinimu, šioje administracinėje byloje J. F. teisės yra apgintos pakankamai, nepriteisiant jam piniginės kompensacijos, nes jo laikymo sąlygos nebuvo blogos.
Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1906/2012, visiškai analogiškoje šiai bylai, konstatavęs, kad buvo pažeidimas, nutarė, jog tokia satisfakcija yra pakankama.
3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog pareiškėjo J. F. skundas, reikalaujant priteisti 30 000 Lt neturtinės žalos, atmetamas kaip visiškai nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo – J. F. (J. F.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.