- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-30
- Bylos Nr.
- AN2-246-873/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01139-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Nijolė Žimkienė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Žimkienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal M. I. (toliau – pareiškėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 18 d. nutarties, kuria Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus pareigūno (toliau – ir Institucija) 2019 m. sausio 31 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-2789-2019 paliktas nepakeistas ir M. I. skundas netenkintas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. M. I. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto 2019 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-2789-2019 pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 422 straipsnio 5 dalyje. Jam paskirta 300 eurų bauda ir atimta specialioji teisė (teisė vairuoti transporto priemones) dvylikai mėnesių. M. I. nubaustas už tai, kad jis 2019 m. sausio 27 d., 04 val. 23 min., Vilniuje, Šeškinės g., vairavo transporto priemonę „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai nustatytas lengvas (0,71 (±0,02) promilės) girtumo laipsnis, taip pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punktą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. kovo 18 d. nutartimi netenkino pareiškėjo M. I. skundo ir paliko nepakeistą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus pareigūno 2019 m. sausio 31 d. nutarimą Nr. 10-ANR_N-2789-2019.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniu skundu pareiškėjas M. I. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 18 d. nutartį ir priimti naują nutartį: panaikinti 2019 m. sausio 31 d. nutarimą dalyje dėl specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo 12 mėnesių; teismui neįžvelgus pagrindo tenkinti prašymo, pakeisti 2019 m. sausio 31 d. nutarimą dalyje dėl specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo 12 mėnesių ir paskirti trumpesnį šios teisės atėmimo terminą. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai netaikė ANK 34 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų nuostatų.
3.2. Apeliaciniame skunde pažymėta, jog dėl padaryto administracinio nusižengimo pripažįsta savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi. Nurodo, jog atėmus specialiąją teisę vairuoti, jis neteks ir savo darbo, kuris yra vienintelis pragyvenimo šaltinis. Jo motina mirusi, gyvena su neįgaliu tėvu (nedarbingumo lygis 40 proc.), kurį nuolat tenka vežti pas gydytojus.
3.3. Pareiškėjo manymu, pirmos instancijos teismas neblaivumo laipsnį įvertino neišsamiai ir nevisapusiškai. Tokius argumentus pareiškėjas grindžia tuo, jog būnant neblaiviam, kai nustatomas 0,41 promilės girtumo laipsnis, gali būti skiriamas vienerių metų teisės vairuoti transporto priemonės atėmimas. Tuo tarpu, nustatant 1,5 promilės girtumo laipsnį, t. y. apsvaigus daugiau nei tris kartus, teisės vairuoti transporto priemones atėmimas gali būti skiriamas maksimaliai tik pusantrų metų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo manymu, jam paskirtas specialiosios teisės atėmimas yra neproporcingas. Pažymi, jei už buvimą neblaiviam, kuomet nustatomas 1,5 promilės girtumo laipsnis, skiriamas maksimalus 18 mėnesių specialiosios teisės vairuoti atėmimas, tai už buvimą neblaiviam, kuomet nustatomas 0,71 promilės girtumo laipsnis, turėtų būti skiriama dvigubai švelnesnė poveikio priemonė – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 9 mėnesiams.
4. Atsiliepimo į skundą negauta.
Pareiškėjo M. I. apeliacinis skundas netenkinamas.
5. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės neginčija nustatytų pažeidimo faktinių aplinkybių, tačiau kelia nuobaudos individualizavimo klausimą, mano, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas ir netaikyti administracinio poveikio priemonės arba paskirti trumpesnį šios specialiosios teisės atėmimo terminą. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą bei M. I. apeliacinį skundą konstatuoja, kad Institucija priėmė teisingą sprendimą, paskirdama administracinio poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą bei tinkamai nustatė jos terminą. M. I. paskirtos nuobaudos individualizavimo klausimas išspręstas tinkamai.
6. Administracinių nuobaudų skyrimo taisyklės yra įtvirtintos ANK 32 straipsnyje, remiantis kuriuo nuobauda ir administracinio poveikio priemonė už administracinį nusižengimą skiriama pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnį, laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, vadovaujantis teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo ir proporcingumo principais.
7. Remiantis ANK 34 straipsnio 5 dalimi, teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti.
8. Iš nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje esančių duomenų visumos matyti, kad pagal ANK 422 straipsnio 9 dalį už M. I. inkriminuoto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 422 straipsnio 5 dalyje, padarymą, teisės vairuoti transporto priemones atėmimas yra privalomas ir turi būti skiriamas nuo vienerių metų iki vienerių metų ir šešių mėnesių. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog prisipažįsta padaręs administracinį nusižengimą, nuoširdžiai gailisi dėl savo veiksmų, anksčiau nebuvo teistas. Šių aplinkybių pagrindu nutarimą priėmusi Institucija M. I. skyrė minimalią straipsnio sankcijoje numatytą baudą bei nustatė minimalų aptariamos administracinės poveikio priemonės terminą. Nesutiktina su apeliacinio skundo teiginiais, kad šių lengvinančių aplinkybių nustatymas bei teigiama pareiškėjo charakteristika ypatingai individualizuoja faktines bylos aplinkybes ir pareiškėjo asmenybe. Sprendžiant minimos administracinio poveikio priemonės taikymo termino pagrįstumą, pastebėtina, kad M. I. padarė vieną šiukščiausių administracinių nusižengimų, keliančių pavojų ne tik kelių eismo saugumui, bet ir savo bei kitų eismo dalyvių sveikatai ar net gyvybei. Pastebėtina, jog iš Administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, jog M. I. yra baustas dėl administracinio nusižengimo, padaryto apsvaigus nuo alkoholio, bei ne kartą baustas už kitus KET pažeidimus.
Šalies argumentai
9. Pareiškėjo prašymas skirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, t. y. sumažinti jam teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą, grindžiamas nepatogumais, kuriuos patirs netekęs teisės vairuoti transporto priemones, nes negalės vykdyti darbinių funkcijų, susijusių su pagrindiniu darbu, dirbti taksi vairuotoju. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad būtinumas turėti teisę vairuoti dėl darbo pobūdžio ir dėl jos netekimo kilsiančios neigiamos pasekmės nelaikytinos išskirtinėmis aplinkybėmis. Taigi nagrinėjamu atveju tai, kad netekus teisės vairuoti transporto priemones M. I. nebegalėtų dirbti taksi vairuotoju, savaime nesudaro pagrindo švelninti pažeidėjui paskirtą administracinio poveikio priemonę ir trumpinti specialiosios teisės atėmimo terminą. Būtina atkreipti dėmesį, kad M. I., turėdamas didelę vairuotojo patirtį, dar prieš darydamas nusižengimą galėjo ir privalėjo numatyti ir įvertinti galimas pasekmes, kilsiančias tiek jam, tiek jo šeimos nariams dėl nusižengimo padarymo, todėl dabar turi prisiimti neigiamus tokio veikimo padarinius.
10. Iš esmės analogiškai motyvais atmestinas ir M. I. teiginys, kad specialioji teisė vairuoti transporto priemones yra būtina prižiūrėti savo tėvą, kurio darbingumo lygis 40 proc., vežant jį į gydymo įstaigas. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog patraukus asmenį administracinėn atsakomybėn ir jo atžvilgiu pritaikius atitinkamas administracinio poveikio priemones, jis patiria tam tikrus nepatogumus, susijusius su susisiekimu bei rūpinimusi kitais asmenimis, tačiau šios aplinkybės neabejotinai egzistavo ir M. I. inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymo metu, nuo neteisėto elgesio jo nesustabdė, todėl manyti, jog šiuo atveju jos gali veikti kaip apsauginis faktorius nuo galimo pareiškėjo pakartotinio nusižengimo, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Neabejotina, kad M. I., būdamas atsakingas už savo tėvą, kurio sveikatą kaip itin reikšmingą aplinkybę dėl administracinio poveikio priemonės termino sutrumpinimo nurodo ir apeliaciniame skunde, privalėjo atidžiai įvertinti atliekamus veiksmus ir dėl to galinčias kilti nepageidaujamas pasekmes. Pažymėtina, jog kiekvienas visuomenės narys turi laikytis įstatymų reikalavimų, o to nepadaręs, turi atsakyti įstatymų nustatyta tvarka, ką neabejotinai patvirtina ir ANK 22 straipsnyje įtvirtinta administracinės nuobaudos paskirtis.
11. Analizuojant M. I. apeliacinio skundo argumentus dėl paskirtos administracinio poveikio priemonės termino neproporcingumo, atkreiptinas dėmesys ir į ANK 34 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį specialiosios teisės atėmimo trukmė nustatoma pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatytos specialiosios teisės atėmimo minimalios ir maksimalios trukmės vidurkį. Kai yra vien atsakomybę lengvinančių ar kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių aplinkybių, nustatoma ne ilgesnė negu vidurkis specialiosios teisės atėmimo trukmė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pareiškėjui paskirta minimali ANK 422 straipsnio 5 dalies sankcijoje numatyta administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė.
12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aukščiau įvardintos aplinkybės nėra išskirtinės, sudarančios pagrindą sušvelninti asmens teisinę padėtį taikant ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 18 d. nutartis yra teisėta bei pagrįsta, ją naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiama apylinkės teismo nutartis paliekama galioti, M. I. apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 18 d. nutartį palikti nepakeistą ir M. I. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.