Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-09-23 · Administracinė byla Nr. I-3559-414/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-09-23Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-11-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-09-23
Bylos Nr.
I-3559-414/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01168-2016-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rimantas Giedraitis
Pareiškėjas
R. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3559-414/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01168-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 23 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Rimantas Giedraitis,sekretoriaujant Neringai Musinienei,

dalyvaujant pareiškėjui R. B., nedalyvaujant Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų atstovui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. B. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų 7000 Eur neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo sąlygų atliekant bausmę Alytaus pataisos namuose (toliau – Alytaus PN), laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 25 d. iki 2015 m. gruodžio 25 d. Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad nurodytu laikotarpiu gyveno 22 būrio 221 brigadoje, 4 miegamajame, kurio plotas buvo 17,73 kv. m ir jame buvo 7 lovos, spintelės, stalai ir kėdės, todėl nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Pabrėžė, kad gyvenamojoje patalpoje buvo drėgna, šalta, joje teko maitintis, nes į virtuvę nesutilpdavo visi nuteistieji. Brigados nuteistiesiems buvo skirta nepakankamas kiekis klozetų, pisuarų, kriauklių prausykloje, dušo kabinų. Kadangi 22 būrys turėjo galimybę dirbti be sargybos, jis buvo atskirtas nuo kitų būrių, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės patekti į pataisos namuose įrengtą sporto aikštelę ir joje sportuoti. Pažymėjo, kad maisto normos neatitiko nustatytų reikalavimų, dėl šalčio ir drėgmės pareiškėjui buvo nustatyta šalčio alergija. Tokios kalinimo sąlygos prilygo kankinimui, patyrė išgyvenimus ir pažeminimus, todėl prašė priteisti neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo Alytaus PN, kurie nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Nuo 8 val. iki 17 val. pareiškėjas buvo vežamas į darbą, o grįžęs į įstaigą galėdavo laisvai vaikščioti dideliame kieme, sportuoti, savaitgaliais galėdavo išvykti į namus atostogų. Pažymėjo, jog pataisos namuose nuteistųjų maitinimas organizuojamas tris kartus per parą pagal patvirtintus nedirbančių ir dirbančių vyrų valgiaraščius ir mitybos normas. Maisto produktai, dalyvaujant pataisos namų direktoriaus budinčiajam padėjėjui, sudedami į katilus pagal svorį. Maistas nuteistiesiems išduodamas tik po įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio maisto patikrinimo. Maistas, iš maisto paruošimo virtuvės, į 22 būrio virtuves atvežamas šilumą palaikančiuose termosuose ir patiekiamas nuteistiesiems karštas. Nuteistiesiems, kurie dėl darbo pobūdžio neturi (neturėdavo) galimybės sugrįžti pavalgyti pietų į pataisos namus, teisės aktų nustatyta tvarka išduodamas sausas davinys, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. lR-144 arba sausas davinys patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2007 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-141. 22 būrio patalpose yra įrengtos dvi virtuvės : 1 - 13,33 m² ploto, 2 - 53,24 m² ploto, kuriose nuteistieji valgo. 22 būryje buvo įrengta 4 tualetai (4 klozetai), 6 praustuvės, 1 pisuaras, vonia su dušo rageliu, 5 dušo kabinos ir 5 tūriniai vandens šildytuvai (boileriai) po 200 litrų talpos kiekvienas. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 nereglamentuoja tualetų, prausyklų ir dušinių įrengimo plotų. Pabrėžta, kad 2016 m. kovo 21 d. pareiškėjui diagnozuota šalčio alergija, tačiau Alytaus PN nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog šis susirgimas atsirado dėl netinkamų laikymo sąlygų. Alytaus visuomenės sveikatos centro pateiktuose patikrinimo aktuose pažymėta, kad miegamuosiuose buvo užtikrinta Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 numatyta oro temperatūra. Patikrinimo metu buvo nustatytas vienintelis pažeidimas, t. y. persirengimo patalpoje nustatyta per žema oro temperatūra, nes buvo išdaužtas patalpos langas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę nuo 2015 m. gegužės 25 d. iki 2015 m. gruodžio 25 d. 22 būrio 221 brigadoje. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į Alytaus PN 22 būrio 221 brigadą buvo paskirtas 2015 m. gegužės 25 d. ir buvo jame iki 2015 m. gruodžio 17 d. (b.l. 17), todėl šioje byloje nagrinėtinas laikotarpis nuo 2015 m. gegužės 25 d. iki 2015 m. gruodžio 17 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) redakcija nustatė minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus; Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 p.).

Vertinant, ar pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos būtina atkreipti dėmesį į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1802/2013).

Atitinkamai, teismas, atsižvelgęs į nurodytus išaiškinimus, šioje administracinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju būtent atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, susijusių su kalinimo sąlygomis gyvenamojoje patalpoje, inter alia ir su kalinčių asmenų skaičiumi ir jų kaita, kitomis gyvenimo sąlygomis ir maitinimu pareiškėjo įvardintu laikotarpiu, t. y. kad buvo laikytasi nurodyto teisinio reguliavimo.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Alytaus PN buvo apgyvendintas 22 būrio 4 miegamajame, kuriame buvo įrengta 7 miegamosios vietos, bendras plotas buvo 17,73 kv. m., todėl vienam asmeniui teko 2,53 kv. m. (b.l. 18). Įvertinęs byloje esančią medžiagą teismas pabrėžia, jog atsakovas patikimais įrodymais nepaneigė pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jog aktualiu laikotarpiu pareiškėjo miegamajame gyveno 7 žmonės, todėl spręstina, jog pareiškėjui teko 2,53 kv. m. gyvenamosios patalpos ploto, t. y. 0,57 kv. m. mažiau negu nustato Taisyklėse įtvirtintas reguliavimas. Taigi šiuo atveju konstatuotinas Taisyklėse įtvirtinto reguliavimo nesilaikymas pareiškėjo nurodytu kalinimo Alytaus PN laikotarpiu. Be to, teismas sutinka su tuo, kad nurodytas gyvenamasis plotas taip pat buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekusi erdvė dar labiau sumažėjo (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą L. prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą G. prieš Lenkiją). Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, atsakovo pateiktos nepakankamos detalizacijos, egzistuoja pagrindas šiuo pareiškėjo nurodytu aspektu konstatuoti Alytaus PN neteisėtų veiksmų buvimą, t. y. kad pareiškėjo kalinimo Alytaus PN 2015 m. gegužės 25 d. - 2015 m. gruodžio 17 d. laikotarpiu buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai (CK 6.271 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat pažymi, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t. y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji, gyvenantys tame pačiame miegamajame, išvyksta etapais į kitus pataisos namus, tardymo izoliatorius, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, ligos metu būna Sveikatos priežiūros tarnyboje), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Be to, nustatyta, jog 22 būrio nuteistieji buvo vežami į darbą, savaitgaliais galėdavo išvykti į namus atostogų ir todėl jeigu pareiškėjas de facto tokia išvykos į namus teise naudojosi tik vieną kartą, tai savaime nepaneigia bendro režimo buvimo, be to, administracinėje byloje nebuvo paneigta ir tai, kad su pareiškėju kalinami kiti asmenys tokia teise naudojosi ir dėl šių priežasčių asmenų, nuolat būnančių gyvenamoje patalpoje, skaičius taip pat kito.

Teismas pripažįsta pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog 22 būrys buvo atskirtas nuo kitų būrių, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės patekti į pataisos namuose įrengtą sporto aikštelę ir joje sportuoti, nes šią aplinkybę patvirtina į bylą pateiktas Naudojimosi sporto aikštynais grafikas ir AA grupių lankymo grafikas (b.l. 73-74). Tačiau pareiškėjo paaiškinimais nustatyta, kad 22 būrio nuteistieji jiems priskirtoje teritorijoje buvo įsirengę sporto aikštelę ir joje laisvu nuo darbo metu sportavo.

Žemesnės instancijos teismas

Neturtinę žalą pareiškėjas kildina ir iš to, kad gyvenamojoje patalpoje buvo drėgna, šalta, joje teko maitintis, nes į virtuvę nesutilpdavo visi nuteistieji, brigados nuteistiesiems buvo skirta nepakankamas kiekis klozetų, pisuarų, kriauklių prausykloje, dušo kabinų, maisto normos neatitiko nustatytų reikalavimų.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, kuri galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d. (toliau - ir Higienos norma HN 76:2010) 26 punktas nustatė, kad gyvenamosiose patalpose šiltuoju periodu oro temperatūra turi būti 18-28 C, santykinė oro drėgmė – 35-65 procentai; šaltuoju periodu oro temperatūra turi būti 18-22 C, santykinė oro drėgmė – 35-60 procentai. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kuri patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 16 punkte nurodyta, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C.

Atsakovo į bylą pateikti Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, jog 22 būrio miegamuosiuose, persirengimo kambaryje buvo užtikrinta Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 numatyta oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, oro judėjimo greitis, dirbtinė apšvieta, vėdinimas (b.l. 39-40, 43-45, 52-53), todėl atmestina pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl drėgmės ir šalčio 22 būrio patalpose ir nepagrįstas teiginys, jog dėl šalčio ir drėgmės, t. y. netinkamų gyvenimo sąlygų 22 būryje pareiškėjui buvo nustatyta šalčio alergija.

Atsakovas savo atsiliepime nurodė, jog nuteistiesiems, kurie dėl darbo pobūdžio neturi (neturėdavo) galimybės sugrįžti pavalgyti pietų į pataisos namus, teisės aktų nustatyta tvarka išduodamas sausas davinys, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. lR-144 arba sausas davinys patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2007 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-141. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad dėl maisto davinio energetinės vertės pareiškėjas skundu kreipėsi į Alytaus visuomenės sveikatos centrą (b.l. 64-65). Alytaus visuomenės sveikatos centras prašymą dalyje dėl maisto davinio energetinės vertės įvertinimo persiuntė nagrinėti Alytaus valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai ir nurodė apie priimtą sprendimą informuoti pareiškėją. (b.l. 63).

Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, jog jis gavo atsakymą iš Alytaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, kuri jokių teisės aktų pažeidimų nenustatė. Nors pareiškėjas su Alytaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vertinimu nesutiko, tačiau tokia aplinkybė, patvirtina atsakovo poziciją, jog nuteistiesiems išduodamas sausas davinys atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. lR-144 DĖL TEISINGUMO MINISTRO 2002 M. RUGSĖJO 23 D. ĮSAKYMO NR. 253 „DĖL SKIRIAMŲ MAISTO PRODUKTŲ VIDUTINIŲ PAROS KIEKIŲ IR PAROS MAITINIMO IŠLAIDŲ NORMŲ ASMENIMS, LAIKOMIEMS KARDOMOJO KALINIMO IR LAISVĖS ATĖMIMO VIETOSE, PATVIRTINIMO“ PAKEITIMO ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2007 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-141 DĖL KALĖJIMŲ DEPARTAMENTO PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISINGUMO MINISTERIJOS DIREKTORIAUS 2006 M. GEGUŽĖS 2 D. ĮSAKYMO NR. 4/07-117 „DĖL ASMENŲ, LAIKOMŲ KARDOMOJO KALINIMO IR LAISVĖS ATĖMIMO VIETOSE, MAITINIMO ORGANIZAVIMO TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO“ PAKEITIMO patvirtintus reikalavimus.

Teismas pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad 22 būrio patalpose yra įrengtos dvi virtuvės : 1 - 13,33 m² ploto, 2 - 53,24 m² ploto, 4 tualetai (4 klozetai), 6 praustuvės, 1 pisuaras, vonia su dušo rageliu, 5 dušo kabinos ir 5 tūriniai vandens šildytuvai (boileriai) po 200 litrų talpos kiekvienas. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog jis gyveno mažesniame pastate, kurio nuteistieji naudojosi 13,33 kv. m. virtuve (b.l. 18) ir šiame pastate buvo apgyvendinta apie 30 nuteistųjų. Tačiau Alytaus PN pateiktoje informacijoje pareiškėjui buvo nurodyta, kad 2016 m. vasario 8 d. įskaitos programos duomenimis 22 būryje buvo 46 nuteistieji (b.l. 56-58). Tokie atsakovo pateikti duomenys paneigia pareiškėjo nurodytą aplinkybę apie nuteistųjų skaičių mažesniame pastate, o atsakovo pateiktus duomenis iš esmės patvirtina į bylą pateikta mažesnio pastato schema (b.l. 18).

Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistųjų skaičius 22 būryje keitėsi, be to, praustuvių, klozetų arba unitazų, pisuarų kiekiai yra numatyti Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir Normos). Normos numato, jog 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas – dvylikai asmenų, 1 dušo sietelis – 15 asmenų (skyrius „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“).Taigi šiuo konkrečiu aspektu yra užtikrintas Normų numatytų reikalavimų laikymasis. Pažymėtina, kad nepasitenkinimą dėl kalinimo sąlygų 22 būryje pareiškėjas pradėjo reikšti tik tada, kai už padarytus drausmės pažeidimus jam buvo atimta teisė išvykti be sargybos arba be palydos ir nuo 2015 m. gruodžio 17 d. jis buvo paskirtas į 10 būrį (b.l. 59-60, 64-65, 67).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog Alytaus PN jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl kitų kalinimo sąlygų jis patyrė sukrėtimų, aktualus yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, jog Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, jis įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą ir toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr. 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą M. ir J. prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą P. prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą K. prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą D. prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją). Aktualu ir tai, kad EŽTT vis dėlto atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą T. prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą L. ir kt. prieš Graikiją). Tuo tarpu tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą G. prieš Rusiją).

Taigi, kaip matyti, iš EŽTT praktikos, pataisos namų režimas, asmenims suteikiama judėjimo laisvė yra svarbi aplinkybė sprendžiant dėl jų atžvilgiu įvykdyto teisių pažeidimo, sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnyje numatytų teisių nesilaikymo, nes ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą N. prieš Rusiją).

Šiame kontekste akcentuotinos ir bausmės atlikimo Alytaus PN bendrosios sąlygos. Administracinėje byloje nenustatyta, kad būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose.

Atsižvelgus į bendrą pareiškėjo situaciją, jam suteiktą judėjimo laisvę, kitas įvardintas sąlygas (galimybė turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro) nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, nes byloje esantys įrodymai patvirtina pareiškėjo galimybę sportuoti, atlikti religines apeigas, dirbti, mokytis, naudotis biblioteka, rūkyti tik tam skirtose vietose, dalyvauti įvairiose socialinės reabilitacijos programose, ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (b.l. 36-38). Tačiau, nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Teismas daro išvadą, kad, nors pareiškėjas aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią ploto normą, tačiau įvertinus šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, atsižvelgus į konstatuotus neteisėtus veiksmus, pareiškėjui suteiktą judėjimo laisvę, tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismine praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-858/2016), šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojęs ABTĮ) 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. B. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo R. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Rimantas Giedraitis