Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutarties, kuria buvo panaikintos Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo A. P. atžvilgiu ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „LITAGROS PREKYBA“ patvirtino, kad atsakovas A. P. pilnai įvykdė tiek Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 6 d. galutinį sprendimą, tiek 2014 m. vasario 24 d. papildomą sprendimą bei pažymėjo, kad nei vienas iš kitų solidariųjų atsakovų, t.y. J. V. ir D. Š. nėra nei pilnai, nei dalinai įvykdę Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 6 d. galutinio sprendimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino laikinąsias apsaugos priemones tik vieno iš atsakovo A. P. atžvilgiu, nes tiek Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimas, tiek Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. papildomas sprendimas yra visiškai įvykdyti, todėl laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti panaikintos visų atsakovų atžvilgiu. Solidariosios skolininkų prievolės atveju galioja bendroji prievolių pasibaigimo taisyklė, pagal kurią prievolė pasibaigia, kai ji tinkamai įvykdoma (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.123 str. 1 d.).Pirmosios instancijos teismo nutartis prieštarauja skolininkų solidariąją atsakomybę reglamentuojančioms materialinės teisės normoms bei proceso teisės normoms (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 2 d., 149 str., 150 str. 3 d.).Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nutartis yra vykdytina skubiai, o nutarties apskundimas jos vykdymo nesustabdo. CPK 152 str. 4 d. numatyta, kad atskirojo skundo padavimas dėl nutarties panaikinti laikinąsias apsaugos priemones arba dėl nutarties pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita sustabdo šių nutarčių vykdymą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies

CPK 150 str. 3 d. numatyta, kad jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo. Laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi (CPK 149 str. 1 d.). Teismo iniciatyva laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikintos, kai tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą ir nepanaikinus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 149 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad solidariosios skolininkų prievolės atveju galioja bendroji prievolių pasibaigimo taisyklė, pagal kurią prievolė pasibaigia, kai ji tinkamai įvykdoma, tačiau atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad tiek Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimas, tiek Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. papildomas sprendimas yra įvykdyti visiškai, todėl laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti panaikintos visų atsakovų atžvilgiu, visa apimtimi. Pažymėtina, kad atsakovai lygiais pagrindais naudojasi įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis ir vykdo pareigas, dėl to iš bylą pralaimėjusių proceso bendrininkų (bendraatsakovių) bylinėjimosi išlaidos priteistinos lygiomis dalimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2012). Taigi, įstatymas nenumato galimybės priteisti bylinėjimosi išlaidas solidariai. Kaip minėta ankščiau, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 6 d. galutinis sprendimas yra visiškai įvykdytas vieno iš atsakovų A. P., o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. papildomą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo yra įvykdęs taip pat tik atsakovas A. P.. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams ir neturi varžyti vienos šalies teisių labiau nei būtina tikslui pasiekti, į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. papildomas sprendimas yra sudedamoji Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 6 d. galutinio sprendimo dalis (CPK 277 str.), į tai, kad duomenų, jog likusieji atsakovai, t.y. J. V. ir D. Š., būtų sumokėję ieškovui po 833,33 Lt teisinės pagalbos išlaidų, byloje nėra, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas, kiekvieno iš atsakovų J. V. ir D. Š. atžvilgiu, mažintinas iki 833,33 Lt.

Kiti apelianto argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo vieno iš atsakovo atžvilgiu teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas jų nevertina.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 147 str., 148 str., 337 str. 1 d. 4 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartį ir rezoliucinę dalį išdėstyti:

„Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones pareiškėjo (atsakovo) A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) atžvilgiu.

Sumažinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartimi atsakovui Donatui Šmiginui (a.k. (duomenys neskelbtini)) taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto mastą iki 241,34 Eur (dviejų šimtų keturiasdešimt vieno euro ir 34 euro centų) (833,33 Lt) sumos.

Sumažinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartimi atsakovui J. V. (a.k. (duomenys neskelbtini)) taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto mastą iki 241,34 Eur (dviejų šimtų keturiasdešimt vieno euro ir 34 euro centų) (833,33 Lt) sumos.“.